- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-17
- Bylos Nr.
- I-71-764/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Egidija Smalakienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- UAB Sveikatos centro „Sanvita“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Greta Paskačimienė
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos UAB Sveikatos centro „Sanvita“ atstovei advokato padėjėjai Gretai Paskačimienei, atsakovės atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB Sveikatos centro „Sanvita“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB Sveikatos centras „Sanvita“ (toliau – pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2008-10-01 sprendimą Nr. S-208(7-185/2008) (toliau – Sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM, atsakovė) 2008-06-28 sprendimą Nr. 69-110 (toliau – VMI prie LR FM sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2008-03-31 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-78“ (toliau – Vilniaus AVMI sprendimas), taikyti mokestiniam ginčui mokesčio išieškojimo senatį ir priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Komisija Sprendimu panaikino VMI prie LR FM sprendimą ir pareiškėjos skundą perdavė atsakovei nagrinėti iš naujo. Su Komisijos Sprendimu pareiškėja nesutinka ir mano, kad Vilniaus AVMI, apskaičiuodama papildomai mokėtinus mokesčius, nepagrįstai rėmėsi LR mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis „Mokesčio administravimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis“ (toliau – Taisyklės). Nurodė, kad MAĮ 70 str. ir Taisyklės gali būti taikomos tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas slepia mokesčius neišsaugodamas dokumentų, netvarkydamas apskaitos, nebendradarbiauja su mokesčių administratoriumi, tačiau ginčo atveju, tokių mokesčių slėpimo, dokumentų neišsaugojimo ar nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybių Vilniaus AVMI patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-2 (toliau – Aktas) nenustatė, priešingai, jame nurodyta, kad patikrinimo metu bendrovė su patikrinimą atliekančiu Vilniaus AVMI pareigūnu bendradarbiavo geranoriškai, operatyviai pateikdavo trūkstamus dokumentus ir informaciją. Vilniaus AVMI sprendime nurodyta, kad pagal MAĮ 168 str. 1 d. (2004-04-13 Nr. DC-2112) iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Kadangi bendrovės patikrinimo metu galiojo 2004-04-13 MAĮ Nr. DC-2112 70 str. numatytos procedūrinės normos, Akte jos pritaikytos pagrįstai. Atkreipė dėmesį, kad pradėjus mokesčių administravimo procedūras dar 2002-05-28, jos turėjo būti užbaigiamos pagal mokesčių administravimo procedūrų pradėjimo metu galiojusius teises aktus, t. y. 1995-06-28 MAĮ Nr.1-974, galiojusį iki 2004-05-01. Nurodė, kad mokesčių administratorius savo sprendime nepagrįstai rėmėsi mokesčių apskaičiavimą esant galimam mokesčių slėpimui reglamentuojančia norma (MAĮ 70 str.), kuri taikoma 2004-05-24 Taisyklių 4 p. nustatytais atvejais ir kurių mokestinio tyrimo metu nustatyta nebuvo. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai papildomai mokėtinus mokesčius taikė turinio viršenybės prieš formą principą, nes rėmėsi duomenimis, nustatytais nekilnojamojo turto vertintojų, tačiau nesirėmė duomenimis, t. y. sumomis, nurodytomis sandorio metu sudarytuose dokumentuose. Tokie mokesčių administratoriaus atlikti veiksmai pareiškėjos tikrinimo metu atitinka šiuo metu galiojančio MAĮ 69 str. nuostatas, taikomas mokesčių vengimo atvejais. Teigė, kad Vilniaus AVMI, vertindama pareiškėjos sandorius ir numatydama mokesčio bazę bei apskaičiuodama mokėtiną mokesčio sumą neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo sandorį, ūkinę operaciją ar bet kokią jų grupę, privalėjo vadovautis 1995-06-28 MAĮ Nr.1-974 26 (2) str. Pažymėjo, kad net ir taikydama šiuo metu galiojančio MAĮ nuostatas, Vilniaus AVMI privalėjo vadovautis analogiškomis MAĮ 166 str. 3 d. nuostatomis. Todėl Vilniaus AVMI ir VMI prie LR FM sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir naikinti. Pabrėžė, kad Komisija Sprendime pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėja būtų atlikusi atskirus veiksmus, pažeidžiančius buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir savo apskaitoje nefiksavusi realiai įvykusių ūkinių operacijų ar iš viso (arba iš dalies) netvarkiusi apskaitos. Todėl mokesčių apskaičiavimo būdas, skirtas nustatyti mokesčio bazę tais atvejais, kai konstatuojamas mokesčių slėpimas, ginčo atveju netaikytinas. Tačiau Komisija Sprendime nepateikė jokių argumentų ir nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl to, kad atsakovė papildomai apskaičiavusi pareiškėjos mokėtinus mokesčius realiai taikė turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str.). Laiko, kad Komisijos argumentas, jog MAĮ 10 str. įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas yra bendras visai mokesčių teisei ir jo taikymas nėra apribotas laike kokia nors specialia norma, neatitinka MAĮ 69 str. bei 166 str. 3 d. nuostatų, reglamentuojančių turinio viršenybės prieš formą taikymo tvarką ir terminus. Paties turinio prieš formą viršenybės principo įtvirtinimas įstatymuose, nesuteikia mokesčių administratoriui teisės skaičiuoti papildomus mokesčius, nesivadovaujant specialiosiomis įstatymo normomis nustatančiomis šio principo taikymo tvarką. Be to, Komisija visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad šiame ginče, atsižvelgiant į tai, kad mokestinis tikrinimas buvo pradėtas 2002-05-28, turėjo būti taikomas 1995-06-28 MAĮ Nr.1-974, galiojęs iki 2004-05-01, bei 2002-06-18 MAĮ 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38(1), 50. 52(1), 56(1) straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 26(2) straipsniu įstatymo 12 str. nuostatos, nepateikė išsamesnių argumentų ir motyvų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad pareiškėjos sandorių, kurie buvo mokesčių administratoriaus patikrinimo objektas, pagrindinis tikslas buvo mokestinės naudos pareiškėjui siekimas. Komisija, vertindama pareiškėjos sudarytus turto perleidimo sandorius bei konstatuodama, kad šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant, t. y. siekiant mokestinės naudos, peržengė pareiškėjos skundo reikalavimų ribas. Tvirtino, kad net ir pripažinus pareiškėjos piktnaudžiavimą sudarant minėtus sandorius, apskaičiuojant papildomus mokesčius, mokesčių administratorius privalėjo remtis konkrečiomis specialiosiomis įstatymo normomis, reglamentuojančiomis tokio piktnaudžiavimo pasekmes, o papildomai mokėtinus mokesčius apskaičiuoti pagal atitinkamus mokesčių įstatymus. Komisija nurodydama mokesčių administratoriui, kokiu būdu turi būti apskaičiuojama pareiškėjos mokestinė prievolė peržengė ne tik pareiškėjos skundo, bet ir nešališkumo ribas. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Atsižvelgiant į tai, kad mokestinis tyrimas pradėtas 2002-05-28, kai mokesčių mokėtojų stebėjimo grupės jaunesnioji inspektorė atliko operatyvų patikrinimą dėl nekilnojamojo turto sandorių už 2001 m. tarp bendrovės ir fizinio asmens A. L. ir surinktą informaciją perdavė tolimesniam tyrimui dėl mokesčiu vengimo, iškreipiant veiklos tikrąją ekonominę esmę, pareiškėjos nuomone, taikytinas 1995-06-28 MAĮ Nr.1-974, galiojusio patikrinimo pradėjimo metu, 29 str. 3 d. nustatytas 5 m. mokesčio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 str. nuostatas), kurį pareiškėja ir prašo taikyti šioje byloje.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB Sveikatos centras „Sanvita“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 81-86) vertina, kad Komisijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog bendrovės mokestines prievoles mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, vadovaudamasis MAĮ 70 str. nuostatomis, todėl pagrįstai Komisija nusprendė panaikinti atsakovės sprendimą ir pareiškėjos skundą perdavė nagrinėti iš naujo, t. y. pavedė apskaičiuoti įmonės mokestines prievoles iš naujo tiesiogiai taikant atitinkamus mokesčių įstatymus, nepripažįstant piktnaudžiaujant sudarytais sandoriais sukurtų pasekmių. Pažymėjo, kad MAĮ 70 str. nuostatos sprendžiant bendrovės apmokestinimo klausimą iš tiesų negalėjo būti taikomos. Atsižvelgus į MAĮ 166 str. 3 d., yra netaikytinas ir MAĮ 69 str. 1 d. įtvirtintas specialus mokesčių apskaičiavimo būdas, nes pareiškėjos sandoriai sudaryti ir įvykdyti iki 2002-07-01. Tačiau, vertinant pareiškėjos 2001-03-07 pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį A. L. firmai „AGRA“ už 63 000 Lt buvo parduotas administracinis pastatas, taikytinas MAĮ 10 str. įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai jos išraiškai. Šis principas yra bendras visai mokesčių teisei ir jo taikymas laike nėra apribotas kokia nors specialia norma. Be to, draudimas piktnaudžiauti teise taip pat laikytinas bendruoju teisės principu, kurio taikymas negali būti siejamas su specialių teisės normų įtvirtinimu įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Taigi, 2001-03-07 administracinio pastato pirkimo-pardavimo sandorį įvertinus kaip sandorį, prieštaraujantį ekonominei logikai ir sudarytą piktnaudžiaujant teise bei konstatavus, jog bendrovė 2001-03-07 administracinio pastato pirkimo-pardavimo sandorį sudarė siekdama mokestinės naudos, jos mokestinės prievolės turėtų būti nustatytos neatsižvelgiant į šio nekilnojamojo turto sandorio formaliąją išraišką. Pareiškėjai perleidus A. L. pastatą-viešbutį sumažinta kaina, realiai bendrovė išmokėjo šiam asmeniui pajamų natūra, todėl vertinant 2001-12-05 viešbučio perleidimo A. L. sandorį, turi būti sprendžiamas pareiškėjos šiam asmeniui išmokėtų pajamų natūra apmokestinimo klausimas. Tikslinga įvertinti, ar bendrovė tinkamai įvykdė FAPMLĮ nustatytas mokestines prievoles. FAPMLĮ 34 str. 1 d. nustatyta, kad kitas pajamas (pinigais ir natūra) gaunančius asmenis apmokestina įmonės, įstaigos ir organizacijos, išmokančios nurodytas pajamas gyventojams. Pagal FAPMLĮ 34 str. 2 d., tais atvejais, kai šio įstatymo 33 str. nurodytas pajamas mokėtojas gauna iš įmonių, įstaigų ir organizacijų arba per jas, pajamų mokestį išskaito ir sumoka į biudžetą šios įmonės, įstaigos ir organizacijos. Ši teisės norma yra imperatyvi. Pripažinus, kad A. L. iš bendrovės gavo pajamų natūra, pareiškėjai kyla pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti FAPM į biudžetą. Pripažinus, kad A. L. iš 2001-12-05 sandorio gavo pajamų natūra, bendrovė, išmokėjusi šias pajamas A. L., privalėjo tinkamai jas apmokestinti.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB Sveikatos centras „Sanvita“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 67) nurodė, kad palaiko VMI prie LR FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
Kolegija, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimų motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2001-12-05 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė A. L. pastatą-viešbutį 796,44 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje už 60000 Lt, o A. L. pagal trišalę pirkimo-pardavimo sutartį įsigytą pastatą-viešbutį už 1536000 Lt pardavė UAB „VB Lizingas“ bei pastaroji įsigytą pastatą-viešbutį perdavė pareiškėjai valdyti ir naudotis lizingo sąlygomis. Nuosavybės teisės į viešbutį pareiškėjai buvo perduotos 2004-10-28 turto priėmimo-perdavimo aktu (MGK byla, I tomas, b.l. 83-87, 134-138).
Tretysis suinteresuotas asmuo patikrinimo akte konstatavo, kad pastato rinkos vertė pardavimo momentu buvo 1130000 Lt (MGK byla I tomas, b. l. 46-62).
Pareiškėja 2001-03-07 pardavė administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje A. L. firmai „Agra“ už 63000 Lt (MGK byla I tomas, b. l. 88).
Atsakovė ginčo sprendimu konstatavo, kad pareiškėja netinkamai vykdė mokestines pareigas apskaičiuodama mokesčius, tvarkydama apskaitą, dėl ko negalima nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine mokesčio įstatyme reglamentuota tvarka, todėl taikytinos MAĮ 70 str. nuostatos, nes apskaičiuodama mokesčius pareiškėja į mokestinę deklaraciją įrašė neteisingus duomenis.
MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2008-10-01 sprendimu Nr. S-208(7-185/2008) atsakovo 2008-06-28 sprendimą Nr. 69-110 panaikino ir perdavė pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo.
MGK ginčo sprendime teisingai nurodė, kad MAĮ 70 str. įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo būdas skirtas atvejams, kai nustatomas mokesčių slėpimas. Mokesčių slėpimas ir vengimas mokėti mokesčius laikytini skirtingais veiksmais, nes slepiant mokesčius atliekami teisės aktams prieštaraujantys veiksmai, ūkinės operacijos buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamos visai ar iš dalies, buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma neišsamiai, neišsaugomi apskaitos dokumentai, t. y. grubiai konkrečiais veiksmais ar neveikimu pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Vengiant mokėti mokesčius, mokesčių mokėtojas savo veiksmais formaliai teisės aktų reikalavimų nepažeidžia, tiesiog sukuria atitinkamas mokestines pasekmes, kai pačios ūkinės operacijos nėra slepiamos, jos fiksuojamos ir buhalterinėje apskaitoje ir vykdomos realiai bei jų forma neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, tačiau jų turinys neatitinka realiai įvykusios ūkinės operacijos bei tokiais sandoriais pridengiami kitokie sandoriai, kuriuos sudarius mokesčių mokėtojui kiltų pareiga mokėti mokesčius arba mokėtini mokesčiai būtų didesni. Tokie realiai sudaromi ir vykdomi sandoriai stokoja ekonominės logikos, vykdydamas įprastinę ekonominę veiklą, mokesčių mokėtojas jų nesudarytų, nes jie ūkio subjektui nebūtų naudingi.
Analizuojamu atveju nenustatyta, kad pareiškėja būtų slėpusi mokesčius ar atlikusi anksčiau paminėtus veiksmus, leidžiančius konstatuoti mokesčių slėpimo faktą. Ištyrus paminėtus pareiškėjos sandorius, susijus su pastato-viešbučio ir administracinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei šių sandorių sudarymo aplinkybes, darytina išvada, kad MGK teisingai konstatavo, kad pareiškėja piktnaudžiaujant teise siekė mokestinės naudos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-04-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A 1 -794/2006 pažymėjo, kad draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas. Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą, kurios įgijimas pažeidžia mokesčių visuotino privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus, įtvirtintus MAĮ 7-8 str.. Mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla. Piktnaudžiavimo konstatavimas, kai tai atlieka mokesčių administratorius ar mokestinius ginčus nagrinėjantys subjektai, neprivalo būti siejamas su specialiomis teisės normomis, suteikiančiomis tokią teisę. Teisės normos, leidžiančios konstatuoti mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimą, gali detalizuoti teisines pasekmes, susijusias su tokio piktnaudžiavimo konstatavimu, tačiau jų nebuvimas negali drausti mokesčių administratoriui nepripažinti piktnaudžiaujant sandoriais sūkurėtų teisinių pasekmių. Piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais gali būti nustatytas tik tada, kai mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, o mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinio pranašumo atsiradimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis.
Analizuojamu atveju, matyti, kad 2001-12-05 viešbučio perleidimo A. L. sandoris t.y. A. L. viešbučio įsigijimas už 60000 Lt, nors realiai viešbučio vertė žymiai didesnė (apie 1130000 Lt) nelaikytinas mokesčių slėpimu. Be to, teismo manymu vertinant ginčo sandorius svarbu atsižvelgti į tokias aplinkybės, kad viešbučio įgijėjas A. L. yra pareiškėjos pagrindinis akcininkas, 2001-12-03 turėjęs 85 procentus pareiškėjos akcijų, nuo 2001-12-05 turėjo 50 procentų akcijų ir dirbo įmonėje vadybininku laikotarpiu nuo 2000-03-28 iki 2002-12-31, todėl teismo manymu, MGK pagrįstai konstatavo, kad A. L. galėjo daryti tiesioginę įtaką sudaromiems pareiškėjos sandoriams, kurių pagrindu gavo pajamų natūra tuo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo prasme.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjos ir A. L. firmos „Agra“ 2001-03-07 administracinio pastato pirkimo-pardavimo už 63000 Lt sandorį, nors tuometinė rinkos vertė administracinio pastato buvo apie 872000 Lt, mano, kad svarbi vertintina aplinkybė yra ta, kad po administracinio pastato pirkimo-pardavimo sandorio įforminimo, administracinis pastatas nuomos sutartimis 2001-03-30 ir 2001-09-01 buvo išnuomotas pareiškėjai.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje pirkimo-pardavimo sandoris pareiškėjos taip pat buvo sudarytas piktnaudžiaujant teise bei siekiant apmokestinamojo pelno sumažinimo
Reziumuojant anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad MGK teisingai ir pagrįstai nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo - mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi MAĮ 70 str. nustatydamas mokesčių slėpimą.
Pareiškėja skunde pateikė argumentus dėl mokesčių administratoriaus 2008-06-28 sprendimo Nr. 69-110 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad Komisija atsakovės 2008-06-28 sprendimą Nr. 69-110 panaikino ir grąžino mokestinę bylą naujam nagrinėjimui, todėl teismas pareiškėjos argumentų dėl panaikinto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Pareiškėja skunde teigia, kad Komisija peržengė pareiškėjos skundo ribas, nes tiesiogiai nurodė mokesčių administratoriui, kokiu įstatymu remiantis turi būti skaičiuojama pareiškėjo mokestinė prievolė.
Iš Komisijos 2008-10-01 sprendimo Nr. S-208(7-185/2008) turinio matyti, kad Komisija, išsamiai išnagrinėjusi mokestinio ginčo medžiagą bei atsakovės taikytas teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad konkrečios įstatymo nuostatos (MAĮ 70 str.) buvo taikytos netinkamai, t. y. nustatė netinkamą materialinės teisės taikymą, kurio pagrindu atsakovės sprendimą panaikino bei siekiant objektyvaus mokestinio ginčo išnagrinėjimo grąžino skundą nagrinėti iš naujo, pavedant atsakovei tinkamai taikyti mokesčių teisės nuostatas, - ką numato MAĮ 155 str. 4 d. (sprendimai priimami Mokestinių ginčų komisijos narių balsų dauguma. Mokestinių ginčų komisija priima vieną iš šių sprendimų: patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo). Taigi, kaip matyti iš išdėstytų įstatymo nuostatų, Komisija, priimdama ginčo sprendimą realizavo įstatymu jai suteiktą teisę - perdavė skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos argumentai dėl Komisijos tiesioginių nuorodų mokesčių administratoriui atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, su ginčo sprendimu atsiliepimais sutiko atsakovė bei tretysis suinteresuotas asmuo, todėl skunde nurodytais argumentais ar motyvais, naikinti Komisijos sprendimą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos UAB Sveikatos centras „Sanvita“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.