- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-21
- Bylos Nr.
- 2A-643-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12624-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- G. Č.
- Ieškovas
- AB „SEB lizingas“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Granvalda“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovei G. Č. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – BUAB „Granvalda“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1,67 Lt neapmokėtų draudimo įmokų, 6.195,59 Lt nuostolių, 5 % dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriais nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad automobilių grąžinimo momentu UAB „Granvalda“ neturėjo jokio pradelsto įsiskolinimo. Atsakovė, buvusi UAB „Granvalda“ direktorė ir laiduotoja, siūlė automobilius išpirkti už jų likutinę vertę, o kai UAB „Granvalda“ grąžino skolą, siūlė lizingo sutartis atnaujinti. Ieškovas nepateikė jokiu duomenų, kad prieš parduodamas automobilius būtų atlikęs kokį nors jų įvertinimą, būtų bandęs automobilius parduoti kaip galima brangiau.
Ieškovas nurodė, kad nors atsakovė raštu kreipėsi į ieškovą su pasiūlymais perkelti įmonės įsipareigojimus pagal lizingo sutartį atsakovei ir R. Č., tačiau jokių dokumentų apie savo ir R. Č. finansines galimybes perimti UAB „Granvalda“ įsipareigojimus atsakovė nepateikė. Pagal Creditinfo pateiktą informaciją atsakovė turėjo pradelstų skolų. UAB „Granvalda“ skola buvo 11.175,76 Lt dydžio ir buvo susidariusi įmonei neatliekant periodinių mokėjimų nuo 2009 m. spalio mėn. Todėl ieškovas atsisakė perkelti UAB „Granvalda“ įsipareigojimus atsakovei. Atsakovės ketinimo išsipirkti pagal lizingą perduotą turtą nebuvo. Ieškovas, siekdamas turtą realizuoti kuo didesne kaina ir taip išvengti arba kiek įmanoma labiau sumažinti nuostolių dydį, automobilius pavedė parduoti atitinkamą patirtį automobilių realizavimo srityje turintiems subjektams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 12 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė iš atsakovės ieškovui 1,67 Lt draudimo įmokų, 6.195,59 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-12-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 93,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė du 2009-11-26 prašymus dėl lizingo įsipareigojimų perkėlimo atsakovei bei R. Č.. Iš ieškovo 2013-02-15 rašto matyti, kad įvertinęs UAB „Granvala“ direktorės, atsakovės, tuo metu buvusias finansines galimybes papildomiems įsipareigojimams prisiimti, ieškovas nusprendė atsisakyti perkelti įmonės lizingo įsipareigojimus, nes atsakovė tuo metu turėjo pradelstų skolų ne vienam kreditoriui. Šį faktą patvirtina ieškovo pateiktas CREDITINFO išrašas bei liudytojas M. B., kuris nurodė, kad atsakovės turtinė padėtis buvo sunki, buvo vėlavimų atsiskaitant su kitomis finansinėmis institucijomis. Liudytojas taip pat paaiškino, kad atsakovės dukra buvo per jauna, neseniai pradėjusi dirbti, jos pajamos buvo nepakankamos, bei jos abi su atsakove dirbo BUAB „Granvalda“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti tenka teigiančiajam (CPK 12, 178 straipsniai), todėl būtent atsakovė privalėjo pagrįsti, kad ieškovas pardavė automobilius už neprotingai mažą kainą, neatliko jų vertinimo bei, kad nebuvo būtinybės automobilius parduoti. Teismas nustatė, kad automobilius pardavė UAB „Krasta Auto“, su kuria ieškovas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį. UAB „Krasta Auto“ pagrindinė veikla yra prekyba automobiliais. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas automobilius būtų pardavęs už nepagrįstai mažą kainą ar protingumo kriterijų neatitinkančiomis sąlygomis. Ieškovė taip pat nepateikė teismui įrodymų, kad ji siūlė ieškovui išsipirkti automobilius už likutinę vertę. Todėl teismas pripažino, kad atsakovė savo teiginių neįrodė.
CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi atsakovė su ieškovu neatsiskaitė, todėl ji laikoma pažeidusia prievolę šalimi ir privalo sumokėti ieškovui 1,67 Lt draudimo įmokų ir 6195,59 Lt nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė G. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
1) Nagrinėjant šalių ginčą yra būtina nustatyti ir įvertinti aplinkybes, kurios patvirtintų ar paneigtų faktą, kad ginčo šalys vykdė savo pareigą bendradarbiauti, siekiant pagal lizingo sutartis įgytus automobilius realizuoti už tokią kainą, kad būtų išvengta nuostolių. Net ir už rinkos kainą automobilius vienašališkai realizavęs ieškovas neturi teisės reikalauti susidariusių nuostolių, nes jo tikslas ir pareiga buvo ne realizuoti automobilius už rinkos kainą, o bendradarbiaujant su kitomis šalimis, siekti išvengti nuostolių, tai yra siekti realizuoti automobilius už kainą, kuo artimesnę automobilių likutinei vertei ar kitokiu būdu išvengti nuostolių. UAB “Granvalda” sumokėjo ieškovui visą skolą pagal sutartį ir automobilių grąžinimo metu buvo atsiskaičiusi. Taigi, UAB “Granvalda” finansinė padėtis tuo metu nebuvo bloga, bendrovė buvo pajėgi vykdyti lizingo sutartis. Teismas privalėjo įvertinti šią aplinkybę ir pasisakyti dėl ieškovo veiksmų, kai jam buvo siūloma atnaujinti lizingo sutartį, dėl ieškovo veiksmų, kai jam buvo siūloma automobilius išpirkti už jų likutinę vertę. Teismas turėjo įvertinti ieškovo atsisakymą tai padaryti dėl to, kad automobilių pirkėjai gauna mažas pajamas, nes dirba UAB “Granvalda”. Tokie ieškovo veiksmai rodo jo nenorą bendradarbiauti su atsakove. Byloje esančios ieškovo sutartys su UAB “Krasta Auto” patvirtina, kad ieškovas neketino parduoti automobilių atsakovei ar jos nurodytiems asmenims, kadangi ieškovas pagal lizingo sutartis įgytus automobilius realizuodavo, dirbdamas su UAB “Krasta Auto” pagal ilgalaikę sutartį. Tačiau teismas pastarąją aplinkybę vertino ne ginčo šalių nebendradarbiavimo aspektu, o tik kaip ieškovo turto realizavimą per bendrovę, turinčią patirties realizuoti automobilius. Atsakovė nuosekliai teigė, kad ji siekė išvengti galimų nuostolių: siūlė įsipareigojimus pagal lizingo sutartį perkelti sau arba R. Č.. Tai patvirtina ieškovo 2013 m. vasario 15 d. raštas ir liudytojo M. B. parodymai. Todėl teismo išvada, kad atsakovė neįrodė savo teiginių, jog siekė bendradarbiauti su ieškovu ir išvengti galimų nuostolių, yra nepagrįsta. Atsakovė siūlė ieškovui automobilius išpirkti už jų likutinę vertę, pateikė buto pardavimo sutartį, įrodančią, kad tuo metu buvo finansiškai pajėgi tai padaryti. Apie automobilių išpirkimą atsakovė kalbėjosi su ieškovo atstovu V. N., kurį prašė apklausti liudytoju. Tačiau teismas nusprendė šio liudytojo neapklausti, tokiu būdu panaikindamas atsakovės galimybę įrodinėti ginčui reikšmingas aplinkybes.
2) Teismas nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1437-259/2009 pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad apie automobilių galimą pardavimą buvo skelbta viešai, rengtas pardavimo konkursas ar kitu būdu būtų bandoma parduoti automobilį už nustatytą rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju ieškovas, perleisdamas automobilį už mažesnę kainą, nei jo nustatyta rinkos vertė, veikė savo rizika ir šios rizikos jis negali perkelti atsakovams. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad automobilio įkainojimo ir jo perleidimo procedūros metu ieškovas su atsakovais nebendradarbiavo, neinformavo atsakovų apie vykdomas procedūras, todėl atsakovai automobilio pardavimo metu neturėjo galimybės įtakoti automobilio pardavimo kainos. Tai nulėmė atitinkamą nuostolių atsiradimo rizikos paskirstymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo atsakovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. galutinį sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad atsakovės pateikti 2009-11-26 UAB „Granvalda“ prašymai patvirtina, kad įmonė prašė perkelti lizingo įsipareigojimus fiziniams asmenims, o ne išsipirkti pagal lizingo sutartį perduotą turtą. Pateikta buto pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovė siūlė ieškovui išpirkti turtą už jo likutinę vertę. Be to, buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog atsakovei turėjo būti sumokėta tik 17.400 eurų (60.078,72 Lt). Tuo tarpu pagal Finansinio lizingo sutarties mokėjimo grafike-sąskaitoje nurodyta likusi (neišpirkta) automobilių vertė sudarė daugiau nei 100.000,00 Lt. Taigi, atsakovė neturėjo galimybės išsipirkti pagal lizingo sutartis perduotą turtą. Byloje esantis Creditinfo išrašas patvirtina, kad atsakovė tuo metu turėjo pradelstų skolų ne vienam kreditoriui. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokias aplinkybes gali patvirtinti liudytoju prašomas apklausti V. N.. Todėl teismas pagrįstai atsisakė minėtą asmenį kviesti liudytoju.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Tarp šalių kilo ginčas dėl laiduotojo pareigos atsakyti pagal laidavimo sutartį už neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles bei padarytus nuostolius lizingo davėjui.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 10 d. ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-100238, pagal kurią trečiajam asmeniui ieškovas perdavė du 29.830,86 eurų (102.999,99 Lt) ir 28.382,76 eurų (97.999,99 Lt) vertės automobilius (b.l. 6-14). Ieškovas 2007 m. spalio 10 d. su atsakove sudarė Laidavimo sutartį Nr. 2007-100238, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarusis bendraskolis, jeigu lizingo gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal finansinio lizingo sutartį (b.l. 1516).
Trečiajam asmeniui nemokant periodinių įmokų ir esant 2009 m. gruodžio 21 d. skolingam 10.501,67 Lt, ieškovas nuo 2009 m. gruodžio 30 d. nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo sumokėti 11.175,76 Lt skolos ir grąžinti perduotą turtą (b.l. 17-18). Ieškovas, realizavęs pagal lizingo sutartį perduotą turtą, patyrė 6.195,59 Lt nuostolių, kuriuos kartu su 1,67 Lt nesumokėta draudimo įmoka pareikalavo grąžinti atsakovę (b.l. 19-26).
Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, įstatymas suteikia teisę lizingo davėjui reikalauti iš lizingo gavėjo atlyginti visus pagal lizingo sutartį patirtus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (LAT 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis) (LAT 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Lizingo sutartis buvo nutraukta 2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5659-661/2011 (dabar Nr. B2-2576-661/2014) trečiajam asmeniui UAB “Granvalda” buvo iškelta bankroto byla. Minėtoje nutartyje trečiojo asmens nemokumas buvo konstatauotas pagal jo 2010-12-31 balansą. Taigi, jau 2010 metais trečiojo asmens finansinė padėtis buvo sunki ir jis faktiškai negalėjo toliau tinkamai vykdyti lizingo sutarties. Ši aplinkybė paneigia atsakovės skunde nurodomus argumentus, kad UAB “Granvalda” finansinė padėtis tuo metu nebuvo bloga ir trečiasis asmuo buvo pajėgus vykdyti lizingo sutartis. Todėl pripažintina, kad ieškovas pagrįstai nutraukė sutartį su trečiuoju asmeniu.
Grąžintų pagal lizingo sutartį perduotų automobilių likutinė vertė buvo 102.289,64 Lt, ieškovas juos realizavo 2010 m. kovo 21 d. ir 2010 m. liepos 26 d. už 80.972,54 Lt (be PVM), todėl patyrė 6.195,59 Lt nuostolį (b.l. 22).
Atsakovė 2009 m. lapkričio 26 raštu prašė ieškovo perkelti trečiojo asmens įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį pačiai atsakovei ir R. Č. (b.l. 44-45). Creditinfo pateikiama 2010-2012 m. informacija apie atsakovę rodė, jog ji yra paėmusi paskolų iš keleto kredito įstaigų, taip pat yra skolinga už elektros energiją bei kitas komunalines paslaugas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ bei UAB „Vilniaus valda“ (b.l. 50-52). Atsakovės pateiktoje 2010 m. sausio 21 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovei priklausantis butas parduodamas už 24.680,00 eurų (85.215,10 Lt), tačiau nurodyta suma bus mokama dalimis iki 2014 m. sausio 30 d. (b.l. 73-79). Tuo tarpu pagal lizingo sutartį nustatyta, kad paskutinės įmokos mokėjimo data yra 2012 m. spalio 10 d. (b.l. 8; 10). Nurodyti atsakovės finansinės padėties, buvusios lizingo sutarties nutraukimo ir automobilių realizavimo metu, duomenys patvirtina, kad ieškovas tinkamai įvertino, kad atsakovė neturėjo finansinių galimybių įsigyti pagal lizingo sutartį perduotus automobilius (b.l. 53). Taigi, nors atsakovė ir bendradarbiavo su ieškovu bei siekė perimti automobilius, tačiau nei ji, nei jos dukra pagal savo faktinę finansinę padėtį negalėjo įsigyti iš ieškovo automobilių už nustatytą jų likutinę vertę. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovo atsisakymas perkelti atsakovei trečiojo asmens įsipareigojimus turėtų būti vertinamas ne kaip nebendradarbiavimas su atsakove, o kaip atsakingas atsakovės ir jos dukters finansinės padėties įvertinimas, siekiant išvengti galimų didesnių nuostolių, trečiajam asmeniui neįvykdžius sutarties. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pakartotinai nekvietė į teismo posėdį atsakovės prašomo apklausti liudytojo V. N., kadangi byloje yra kitų duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas pagrįstai atsisakė perleisti atsakovei sutartinius įsipareigojimus (b.l. 118).
Pagal lizingo sutartį įgyti automobiliai ieškovui buvo perduoti 2010 m. vasario 12 d. ir 22 d., jų priėmimo-perdavimo aktuose buvo konstatuoti smulkūs apibraižymai (b.l. 56-57). Vienas automobilis buvo parduotas 2010 m. balandžio 19 d. už 49.999,99 Lt, kitas – tik 2010 m. liepos 20 d. už 47.976,78 Lt, automobilius taip pat buvo bandoma parduoti viešai skelbiant oficialiuose internetiniuose puslapiuose: www.automodus.lt, www.autoplius.lt, www.autogidas.lt (b.l. 23-24; 55; 103-105). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pagal savo finansinę padėtį nebūtų galėjusi įsigyti automobilių ir už nurodytą jų faktinio pardavimo kainą. Ieškovas automobilius pardavė per du ir penkis mėnesius nuo jų grąžinimo, taigi per pakankamą laiko tarpą. Automobiliai buvo naudojami nuo 2007 m. spalio 10 d., todėl 6.195,59 Lt nuostolis pripažintinas atitinkantis protingumo kriterijus, susijusius su daikto nusidėvėjimu, kadangi buvo parduodami jau naudoti automobiliai. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamu sprendimu buvo tinkamai konstatuota, jog atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas automobilius būtų pardavęs už nepagrįstai mažą kainą ar protingumo kriterijų neatitinkančiomis sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1437-259/2009. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovės nurodomoje byloje ginčo aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamų, kadangi joje buvo ginčijamas lizingo davėjo reikalavimas atlyginti nustatytos automobilio rinkos vertės ir jo faktinio pardavimo už mažesnę nei rinkos kainą skirtumą. Minėtoje byloje teismas taip pat pažymėjo, kad lizingo gavėjas vis tiek turi pareigą atlyginti lizingo davėjui likutinės automobilio vertės ir jo rinkos vertės skirtumą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavo priteisti likutinės turto vertės ir turto realizavimo kainos skirtumą. Tačiau nei atsakovė nepagrindė, nei bylą nagrinėjantis teismas nenustatė, jog automobiliai buvo parduoti už žemesnę nei jų rinkos vertė kainą. Pagrindinis atsakovės argumentas dėl ieškovo nebendradarbiavimo su ja buvo tas, kad ieškovas atsisakė jai perkelti pareigas pagal sutartį ar perleisti automobilius. Tačiau pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė, kad ieškovas pagrįstai atsisakė perkelti sutartines pareigas atsakovei, nes pagal jos turtinę padėtį, ji neturėjo tuo metu galimybių išsipirkti pagal lizingo sutartį perduotų automobilių.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.