Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. 2-22-1009/2016 dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. B. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. priimto sprendimo, kuriuo prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų terminą nutartyje nurodytam trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti 384,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nurodydamas, kad priešingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžintas jį padavusiam asmeniui.

3. Teismas nurodė, kad, nors ieškovė prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą grindė mažomis gaunamomis pajamomis, pateikdama pažymą apie gaunamą darbo užmokestį, teismas vertino tai, jog bylos nagrinėjimas teisme vyko ilgą laiko tarpą, net nuo 2015 metų pradžios. Kita vertus, iš esmės analogišką ieškinį ieškovė buvo pareiškusi kitiems atsakovams 2013 metais, todėl teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko, kad sukauptų pinigines lėšas žyminiam mokesčiui sumokėti. Ieškovė nepateikė duomenų, jog ji kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, priešingai, yra sudariusi su advokate atstovavimo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų apie tai, jog ieškovė ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdama gauti antrinę teisinę pagalbą šioje byloje, taip pat, kad jai buvo sudarytos kliūtys ją gauti, nepateikus kitų aktualių duomenų apie savo turtinę padėtį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti ieškovę nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl jai nustatė terminą trūkumams pašalinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Atskiruoju skundu ieškovė I. B. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą esmės – atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Apeliantės įsitikinimu, tai, kad byloje turėjo advokatę pagal susitarimą, jos turtinės padėties neapibūdina. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad savo turtinę padėtį apibūdino tik viena darbo užmokesčio pažyma. Teigia, kad byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių sunkią jos turtinę padėtį: duomenys, kurie patvirtina, kad apeliantė niekada jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonės neturėjo ir neturi, duomenys apie gaunamą itin mažą atlyginimą. Be to, apeliantė yra našlė, savo vaikų neturi. Teismo išvada dėl galimybės pasitaupyti apeliantei nesuprantama, nes teismas tokiomis išvadomis pabrėžia išankstinę savo poziciją neigiamam sprendimui priimti. Apeliantė nurodo, kad tik neseniai gavo nuolatinį darbą, ilgą laiką dirbo atsitiktinius darbus, viena rūpinasi gyvenamuoju namu, perka kurą, moka mokesčius, turi skolų ir tikrai neturi galimybės sumokėti viso žyminio mokesčio. Be to, apeliantė pastebi, kad teismas nutartyje klaidingai nurodė jos vardą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Apeliacijos dalykas yra teismo nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas atleisti ją nuo žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, nustatyta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau kartu teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016-02-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016; kt.).

7. Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016).

8. CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kartu minėtoje normoje pažymima, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismas taiko atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio, jei nustato, kad, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad visiškas atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo galimas tik konkrečiais įstatyme nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis), kuriuos yra nustatęs pats įstatymo leidėjas, atsižvelgęs į civilinėje byloje nagrinėjamo materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens subjektą ar procesinį statusą. Be to, taikant atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo institutą turi būti įvertintas sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios prašoma atleisti, proporcingumas.

9. Apeliantė nurodo, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nes teismas neatsižvelgė į ieškovės turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės dėstoma pozicija nesutinka.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagrindo atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra, nes jokių duomenų, įrodančių jos sunkią finansinę padėtį, išskyrus duomenis apie per mėnesį gaunamą darbo užmokestį, ieškovė teismui nepateikė, be to, ji naudojosi privataus teisininko paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius būtinybę atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui. Iš tiesų, byloje VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad apeliantei I. B. nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus nėra ir nebuvo įregistruotos (2 t., 141 b. l.), tačiau ieškovė įrodymų, kad neseniai gavo nuolatinį darbą, ilgą laiką dirbo atsitiktinius darbus, viena rūpinasi gyvenamuoju namu, perka kurą, moka mokesčius, turi skolų ir tikrai neturi galimybės sumokėti viso žyminio mokesčio, nepateikė. Tokių įrodymų, patvirtinančių jos sunkią turtinę padėtį, apeliantė nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu. Vertintina ir tai, kad atsižvelgiant į CPK 83 str. 3 d. reglamentavimą, galimas atleidimas tik nuo dalies žyminio mokesčio, taigi, ieškovė šiuo atveju nėra sumokėjusi jokios žyminio mokesčio dalies. Byloje nėra duomenų, leidžiančių visapusiškai įvertinti apeliantės turtinę padėtį. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti apeliantės turtinę padėtį esant tiek sunkią, kad ji negalėtų sumokėti visos už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio sumos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą trūkumams – žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinančiam dokumentui pateikti – šalinti, todėl su tuo susijusius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

11. Apeliantės nurodomas skundžiamos nutarties trūkumas, netinkamai nurodant ieškovės vardą, pripažintinas formaliu, nesudarančiu pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

12. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas įpareigojimams įvykdyti yra pasibaigęs, apeliantei nustatomas naujas terminas teismo reikalaujamam įpareigojimui pateikti.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei I. B. 14 dienų terminą pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytam trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti 384,00 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, priešingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžintas jį padavusiam asmeniui.