Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo M. P. atstovei advokatei Ingai Radinienei, trečiajam asmeniui notarei Ž. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovui D. O., trečiajam asmeniui Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarei Ž. B., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarė Ž. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. P. ir D. O. į notarinę kontorą kreipėsi asmeniškai dėl paskolos sutarties sudarymo, nurodė sutarties sąlygas. Skolininkas savo parašu sutartyje patvirtino pinigų gavimo faktą. Iš karto po sutarties pasirašymo buvo išreikšta šalių valia sutartį užtikrinti įkeitimu ir patvirtinta sutartinė hipoteka, kurios sudarymui skolininkas privalėjo iš anksto užsisakyti pažymas. Pašaliniai asmenys sandorių tvirtinimo metu nedalyvavo ir jokių grasinimų nebuvo, nes tokiu atveju, ji nebūtų patvirtinusi paskolos sutarties ir įkeitimo sandorio. Ieškinį kaip nepagrįstą prašė atmesti.

Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo ir atsiliepimo į ieškinį nepareiškė. Apie posėdį jis informuotas CPK 130 str. nustatyta tvarka. Prašymų atidėti teismo posėdį negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. liepos 8 d. Panevėžio miesto 2-jo notarų biuro notarės Ž. B. patvirtinta paskolos sutartis, sudaryta tarp M. P. ir D. O.. Paskolos sutartyje nurodyta, kad M. P. iki 2015 m. liepos 8 d. pasiskolino iš D. O. 11585 Eur (40000 Lt) ir šis susitarimas užtikrinamas M. P. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) įkeitimu (16 b.l.). 2014 m. liepos 8 d. įregistruota sutartinė hipoteka, kuria užtikrinta prievolė pagal 2014 m. liepos 8 d. paskolos sutartį. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad antstolio A.Bespalovo kontoroje pagal 2015 m. spalio 6 d. notaro patvirtintą vykdomąjį įrašą pradėtas priverstinis hipoteka užtikrintos skolos išieškojimas.

Ieškovas CK 1.91 straipsnio bei CK 6.870, 6.875 straipsnių pagrindais ginčijo paskolos sutartį, nurodydamas, negavęs sutartyje nurodytos sumos bei sandoriai sudaryti grasinimo, smurto įtakoje.

Paskolos sutartimi viena sutarties šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšiniais požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita ( LR CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos teisinis santykis atsiranda, kada šalys susitaria dėl minėtų sąlygų. Pagal Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatą paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento ( CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (CK 6.38 straipsnio 1dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis ). Paskolos sutartis yra realinė – laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jo paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Nagrinėjamoje byloje ginčijama paskolos sutartis atitinka rašytinei paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Sutartyje nurodyta, kad M. P. pasiskolino iš D. O. 11585 Eur sumą ir įsipareigojo ją grąžinti per vienerius metus, o laiku neatsiskaičius, mokėti sutarto dydžio delspinigius (sutarties 1p.). Ieškovas, ginčydamas paskolos sumos gavimą pateikė sąskaitos banko išrašus bei rėmėsi liudytojos, savo motinos, R. P. parodymais, kuri teigė, kad sūnus po sutarties pasirašymo neturėjo tokios didelės pinigų sumos. Paskolos sutartis buvo sudaryta rašytine forma, todėl jos ginčijimas liudytojų parodymais negalimas (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Paskolos gavėjas M. P. į bylą pateikė rašytinius įrodymus – banko sąskaitų išrašus, kurie jo manymu patvirtina, jog jis paskolintos skolos nėra gavęs. Paskolos sutartyje šalys nebuvo numatę sąlygos, jog paskola privalėjo būti išmokėta pavedimu per banką, todėl šiuos pateiktus į bylą įrodymus laiko nepakankamais, siekiant paneigti notaro patvirtintą sutartį su jame esančiu įrašu apie pinigų gavimą. Teismo vertinimu paskolos sutartyje esantis įrašas < gavau 40 tūkst. (keturiasdešimt tūkstančių litų)> nenuginčytas jokiais įrodymais ir patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktą bei tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; kt.).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Realus grasinimas reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį; realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį; nustatydamas, ar buvo realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė, kas ir kokiais konkrečiais veiksmais jam grasino. Teismo vertinimu jo teiginiai, kad paskolos ir įkeitimo sandoriai buvo sudaryti grasinimo ir smurto įtakoje, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti neginčijamais įrodymais. Tretysis asmuo notarė Ž. B., kurios parodymais teismas neturi pagrindo abejoti, paneigė ieškovo nurodytas aplinkybes dėl grasinimo. Pasak jos, sandorio šalių elgesys nekėlė jokių įtarimų dėl prievartos, patvirtinti sandoriai atitiko šalių valią ir konstatuoti, jog jie sudaryti naudojant prievartą ar smurtą, nėra pagrindo. L. R. P. įrodymus, kad jos sūnus bijojo mirti, buvo priverstas pasirašyti paskolos ir įkeitimo sandorius, nes pas jį į namus atvažiuodavo viename kieme užaugę draugai, turėdavo peilius, teismas vertina kritiškai, nes tai neparemta jokiais kitais objektyviais įrodymais byloje. Be to, šie parodymai yra duoti ieškovo artimos giminaitės ir galimai siekiant išvengti skolinių įsipareigojimų.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys privalomas tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis.), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis). Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į nustatytų ir ištirtų visetą įrodymų, kuriuos įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nenustatė esminių 2014 m. liepos 8 d. sandorių (notarinio registro Nr. 1551, 1552) negaliojimo pagrindų, todėl paskolos sutartį bei įkeitimo sandorį pripažinti negaliojančiais ar nesudarytais neturi pagrindo. Teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė ieškinyje išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, todėl aptartais motyvais ieškinys atmetamas.

Teismui ieškinio netenkinus, ieškovui jo turėtos išlaidos neatlyginamos. Iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 92 straipsnis).

Ieškovo reikalavimų užtikrinimui nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje iki civilinė byla bus išnagrinėta. Ieškinį atmetus ir sprendimui įsiteisėjus, laikinoji apsaugos priemonė naikintina ( CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 21,54 Eur (dvidešimt vieną eurą 54 ct ) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (įmokos kodas 5660).

Panaikinti 2016 m. liepos 12 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.

Sprendimui įsiteisėjus, jo patvirtintą kopiją išsiųsti antstoliui Andriui Bespalovui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.