Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gemaga“ (toliau – Bendrovė) skunde (b. l. 1–19) ir patikslintame skunde (b. l. 28-46) teismo prašo panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-147(7-98/2017) „Dėl UAB „Gemaga“ 2017-04-25 skundo“; Valstybinės mokesčių Inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė, centrinis mokesčių administratorius, Inspekcija, VMI) 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 69-34 „Dėl UAB „Gemaga“ 2017-01-20 skundo“ ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – trečiasis suinteresuotasis asmuo, Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2016 m. spalio 27 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-673 (toliau – Patikrinimo aktas).

Nurodo, kad Kauno AVMI Kontrolės departamento II juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko Bendrovės patikrinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiavo 126 708,77 Lt (36 697,37 Eur), o būtent – 116 922 Lt (33 862,93 Eur) (1-12 pažeidimai) – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 4 294 Lt (1 243,63 Eur) – gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) nuo A klasės susijusių su darbo santykiais pajamų, 2 980,51 Lt (863,21 Eur) Valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų, 1 490,26 Lt (431,61 Eur) – VSD baudos, pelno mokesčio (toliau – PM) už 2011 metus – 1 022 Lt (295,99 Eur), sumažintas PM už 2010 metus – 448 Lt (129,75 Eur).

Bendrovė nurodė, kad Kauno AVMI sprendimą apskundė Inspekcijai, kuri jos skundo netenkino. Pareiškėja centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2017 m. birželio mėn. 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir sumažino paskirtas baudas, Inspekcijos priskaičiuotus papildomai mokėtinus mokesčius paliko galioti.

Pareiškėjai papildomai apskaičiuoti GPM, VSD įmokų, PVM, PM mokesčių administratoriui konstatavus, jog G. S., Bendrovės direktorius, 2010-2011 m. gyvendamas Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame name, nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamas natūra, todėl pareiškėja nepagrįstai šių sumų neapmokestino GPM, VSD įmokomis ir patirtas išlaidas priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

Taip pat Komisija sprendime konstatavo, kad Bendrovės pateikti sandorių su Estijos įmonėmis OU (duomenys neskelbtini) ir OU (duomenys neskelbtini) (toliau – Įmonės) dokumentai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 56 straipsnio nuostatomis, yra nepakankami įrodymai, kad pagrįstų 0 proc. PVM tarifo taikymą tiekimams minėtiems Estijos mokėtojams, todėl pripažino, jog mokesčių administratorius pagrįstai paneigė Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą pagal pareiškėjos 2010-2011 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras Estijos įmonėms ir pagristai apskaičiavo 31 145 Eur (107 538 Lt) pardavimo PVM.

Pareiškėja su Komisijos vertinimais nesutinka, pažymi, kad PVMĮ 56 straipsnio komentare nurodyta, kokius įrodymus gali pateikti PVM mokėtojas, norėdamas pagrįsti, kad įsitikino minėtų sąlygų egzistavimu bei 0 proc. PVM tarifą taikė pagrįstai. Atkreipia dėmesį į tai, jog nereikalaujama turėti visus komentare išvardintus dokumentus, svarbu, kad pastarųjų visuma leistų daryti išvadą, jog disponavimo teisė buvo perduota. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nereikalaujama važtaraščiuose nurodyti pasirašiusiojo asmens vardo ir pavardės. Visais atvejais prekes Įmonės išsivežė savo vardu samdytu transportu, išskyrus vieną atvejį, kai prekes pirkėjui pristatė pareiškėja savo transportu.

Pareiškėja pripažįsta, kad tarptautiniai krovinių gabenimo važtaraščiai (toliau – CMR) kai kuriais atvejais užpildyti neatidžiai, tačiau visais atvejais matyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Patikrinimui pateikti CMR įrodo, kad prekės perduotos vežėjo dispozicijon ir tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Mokesčių administratorius patikrinimo metu įsitikino, kad prekių tiekimo metu Įmonės buvo registruotos PVM mokėtojomis.

Pareiškėjos nuomone, pateikti visi juridinę galią turintys dokumentai, kurių visuma neginčijamai įrodo, kad prekės buvo išgabentos pirkėjams į kitą valstybę narę, tačiau Komisija įrodymus įvertino kaip nepakankamus ir kaip vieną iš didžiausių trūkumų fiksavo, kad dauguma krovinio dokumentų sunkiai įskaitomi. Bendrovei kyla klausimas, kaip Komisijos nariai galėjo matyti dokumentų originalus, kurių byloje nėra, nes originalai lieka pas mokesčių mokėtoją.

Pareiškėja patikrinimui sandorių su Įmonėmis bei prekių gavimo faktą patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras, CMR su prekių gavėjo antspaudais, kurie patvirtina, jog prekė buvo perleista vežėjo dispozicijon ir atsakomybėn, atsiskaitymą patvirtinančius banko išrašus, pavedimų kopijas bei grynais gautų pinigų kasos pajamų orderį, įrodančius, kad už minėtas prekes apmokėjo būtent Įmonės ir tai negali būti traktuojami kaip formalūs įrodymai.

Patikrinimo metu Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė su D. M. sudarytas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis: 2010 m. sausio 4 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria susitarta išnuomoti 327,20 m² gyvenamojo namo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos, Namas), už 700 Lt (202,74 Eur), apmokant ir komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, (kurią nurodė pateikusi per klaidą, nes ši sutartis neįsigaliojo) bei 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jam išnuomojama 117,43 m² Patalpų. Bendrovės direktorius G. S. patikrinimo metu pateiktame 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime nurodė, kad D. M. atsisakė nuomotis patalpas 2010 m. ir su juo 117,43 m² patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta nuo 2011 m. pradžios, todėl 2010 m. 117,43 m² Namą Bendrovė išnuomojo jos direktoriui, o likusi dalis Patalpų buvo naudojama įmonės reikmėms.

Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad 2010-2011 m. nuomininkai (direktorius ir D. M.) pagal PVM sąskaitas faktūras Bendrovei sumokėjo 6 827,45 Lt (1 977,37 Eur) ir 1 433,76 Lt (415,25 Eur) PVM, t. y. 100 procentų kompensavo pareiškėjai priklausančio Namo 2010-2011 m. elektros, telefono ir interneto išlaidas bei 2010 metais išlaidas išvežimą ir namo apsaugą, neskirstant jų išnuomotam plotui. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad nuomininkai nekompensavo pareiškėjos patirtų išlaidų kuro namo šildymui 2010-2011 m. ir 2011 m. išlaidų už šiukšlių išvežimą ir namo apsaugą. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad išlaidos šildymui 2010-2011 m. ir 2011 m. išlaidos už šiukšlių išvežimą ir namo apsaugą, kurias padengė Bendrovė, buvo pajamos natūra (vertė 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur), kurias gavo D. M. ir įmonės direktorius.

Mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimo metu surinktus įrodymus, papildomai pateiktus mokesčių mokėtojos dokumentus ir D. M., Namo kaimynų paaiškinimus, konstatavo, kad pastarasis nei 2010, nei 2011 metais šiame name negyveno, sandoriai dėl gyvenamų patalpų nuomos su juo buvo sudaryti formaliai. G. S. 2010-2011 metais gyveno pareiškėjai nuosavybes teise priklausančiame Name. Inspekcija, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, papildomai po patikrinimo pareiškėjos pateiktus dokumentus, sutiko su trečiojo suinteresuotojo asmens sprendime patikrinimo akto tvirtinimo padarytomis išvadomis pareiškėjos 2010-2011 m. patirtų 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) išlaidų vertinimo G. S., su Bendrove asocijuoto asmens, (ne D. M.) gautomis pajamomis natūra ir apmokestinimo, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl 2011 m. sausio 3 d. nuomos sutarties su D. M. vertinimo ir teigia, jog ji buvo reali. Taip pat nesutinka su 100 proc. G. S. priskirtomis pajamomis natūra už Namo, patalpų šildymo išlaidas, laikydamasi pozicijos, kad išlaidos turėtų būti skaičiuojamos proporcingai, t. y. už 117,43 m² patalpų plotą, nes likusi patalpų dalis buvo naudojama įmonės veikloje kaip sandėlis.

Komisijos vertinimu, mokesčių administratoriaus išvados, jog D. M., nemokėdamas už patalpų šildymą, Namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, negavo iš Bendrovės pajamų natūra, nes naudą bei nustatytas 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamas natūra gavo G. S., yra pagrįstos byloje nustatytų duomenų visuma ir mokesčių mokėtojo nepaneigtos objektyviais įrodymais. Atitinkamai, nuo nustatytų Bendrovės direktoriaus gautų 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra buvo pagrįstai apskaičiuoti 1 243,63 Eur GPM, 3 314,83 Eur VSD įmokos, 11,01 Eur PM bei vadovaujantis PVMĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, apskaičiuotas 1 439 Eur (4 969 Lt) pardavimo PVM.

Su tokiu Komisijos sprendimu, apskaičiuotomis pajamomis natūra ir su jomis susijusiais mokesčiais pareiškėja nesutinka. Nurodo, jog sprendime nepaneigtas faktas, kad Bendrovė nuosavybės teise turi 0,1933 ha žemės sklypą ir 481,40 m² bendro ploto gyvenamąjį Namą, kuris įsigytas 2004 m. gegužės 20 d. pagal nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį. Paaiškina, kad Bendrovė 2010 m. sausio 4 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomininkui G. S. perdavė naudotis nuomos teise 117,43 m² šio gyvenamojo namo patalpų, mokant 700 Lt (202,74 Eur) nuomos mokestį per mėnesį bei nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šios sutarties kopija buvo pateikta su pastabomis, kadangi patikrinimo metu pateiktoje byloje klaidingai buvo įsegta ir patikrinimui pateikta negaliojanti 2010 metais sudaryta sutartis su D. M.. Tvirtina, kad jis 2010 metais bendrovės patalpų nenuomojo, apie tai paaiškinta patikrinimo metu direktoriaus pateiktame paaiškinime.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2011 m. sausio 3 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią perdavė naudotis nuomos teise 117,43 m² Namo patalpų D. M. (nesusijusias nei su darbo nei kokiais nors kitais santykiais) už 700 Lt (202,74 Eur) nuomos mokestį per mėnesį, mokant ir nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Paaiškina, kad nuomos mokestis už 2010 ir už 2011 m. buvo nustatytas atsižvelgiant į rinkos kainas. Ši kaina buvo numatyta ir 2010/01 bei 2011/02 sutartyse su nuomininkais, papildomai apmokant nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius. Šildymo išlaidos sutartyse atskirai nebuvo aptartos ir buvo įskaičiuotos į nuomos kainą. Kadangi likusi didesnioji Namo dalis buvo naudojama Bendrovės veikloje, prekių sandėliavimui bei biurui, dalyje vyko remonto darbai, apšildomas kietu kuru, todėl šildymu rūpinosi Bendrovė.

Skunde pažymi, kad G. S. pagal PVM sąskaitas faktūras už nuomą ir komunalines paslaugas apmokėjo 2010 m. birželio 30 d. – 4 200,00 Lt (1 216,40 Eur; be PVM); 2010 m. liepos 13 d. 2 077,83 Lt (601,78 Eur) plius 436,34 Lt (126,37 Eur) PVM, iš viso už 2 514,17 Lt (728,15 Eur); 2010 m. gruodžio 31 d. – 4 200,00 Lt (1 216,40 Eur; be PVM); 2010 m. gruodžio 31 d. – 1 692,35 Lt (490,14 Eur) ir 355,39 Lt (102,93 Eur) PVM, iš viso 2 047,74 Lt (593,07 Eur).

Pareiškėja pripažįsta, kad, išrašydama PVM sąskaitas faktūras nuomininkui už komunalinius patarnavimus, buhalterė per klaidą neperskaičiavo patirtų išlaidų nuomojamam 117,43 m² plotui ir nuomininkai už 2010-2011 metus nepagrįstai kompensavo 100 patikrinimo akte nurodytų Bendrovės patirtų išlaidų už akte nurodytus komunalinius patarnavimus. Ši klaida iki patikrinimo nebuvo pastebėta. Taip pat nepastebėta, jog patikrinimui už 2010 metus pateikta į bylą įsegta ne ta nuomos sutartis, todėl ji buvo pateikta su pastabomis ir turėjo būti įvertinta.

Mokesčių mokėtoja 2010 metais sumokėjo už komunalinius patarnavimus 3 770,18 Lt (1 091,82 Eur) ir 791,73 Lt (229,30 Eur) PVM, iš viso 4 561,91 Lt (1 321,22 Eur), kuriuos 100 proc. padengė nuomininkas G. S. pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nors nuomininkas pagal nuomos sutartį nuomojosi tik trečdalį bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. 117,43 m². Bendrovė 2010 m. šildymui patyrė 6 161,16 Lt (1 784,40 Eur) išlaidų, kuriuos nurašė į leistinus atskaitymus ir kurių dalies (nuomojamam plotui) nekompensavo nuomininkas, kadangi tai nebuvo numatyta sutartyje. Patikrinimo metu pareigūnė visas 100 proc. išlaidas ir 1 293,84 Lt (374,72 Eur) PVM, iš viso 7 455 Lt (2 159,12 Eur) priskyrė G. S. gautoms pajamoms natūra. Pareiškėja paaiškina, jog Pastabose nurodė, kad perskaičiavus Patikrinimo akte apskaičiuotas tariamas pajamas natūra nuomojamam 117,43 m² plotui, skaičiuojant netgi ir šildymo išlaidas, nors jų kompensavimas sutartyje atskirai nebuvo numatytas, nuomininkas G. S. negavo pajamų natūra, kaip tai apibrėžta GPMĮ 9 straipsnyje ir jokios prekės ar paslaugos nebuvo suvartotos PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, kaip tai apibrėžta PVMĮ 5 bei 8 straipsniuose, todėl sprendime apskaičiuoti mokesčiai nuo pajamų natūra, jos manymu, nepagrįsti ir naikintini.

Sprendime konstatuota, kad Bendrovės pastabose nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai vertinami kritiškai, siekiant sudaryti gynybinę poziciją, kad naudą bei nustatytas pajamas natūra gavo būtent G. S.. Pastarasis, pagrindinės akcininkės sūnus, bei Bendrovės direktorius, 2010-2011 metais gyveno pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame Name ir 2010-2011 metais, nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra. Tokios sprendimo išvados, pareiškėjos nuomone, grindžiamos ne objektyviais duomenimis ir jų analize, o mokesčių administratoriaus pareigūnės asmeninėmis prielaidomis.

Pareiškėja tvirtina, kad patalpas pagal 2011 metais sudarytą sutartį iš Bendrovės nuomojo ir už nuomą mokėjo būtent D. M., nepriklausomai nuo to, kokiais parašais jis pasirašinėjo dokumentuose originaliais ar savitais ir ar jis yra išsaugojęs kokius nors dokumentus už tą laikotarpį. Juo labiau, kad šiuo atveju buvo tikrinamas ne D. M., o Bendrovė. Pastarasis, pasak pareiškėjos, sutartyje aptartą nuomos mokestį mokėjo, savo asmeninius daiktus laikė, nuomojamų patalpų raktai buvo jo žinioje ir tuo laikotarpiu niekas kitas, net ir Bendrovės direktorius, negalėjo įsikelti į nuomojamas patalpas.

Sprendime pažymi, kad Bendrovė pateiktose pastabose taip pat nurodė, jog D. M. negyveno Name, tačiau mokėjo nuomos mokestį bei komunalinius patarnavimus ir dėl to ekonominę naudą pareiškėja gavo. Sutinka, kad ekonominę naudą gavo Bendrovė, o ne jos direktorius G. S..

Pareiškėjos manymu, pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokesčio mokėtoju yra laikomas pajamų gavęs gyventojas. Tuo tarpu, Bendrovė pastarojo įstatymo taikymo prasme yra šį mokestį išskaičiuojantis asmuo. Skunde nurodo, kad sprendime pagrįstai nuomininkui D. M. panaikintos akte nurodytos pajamos natūra, tačiau nepagrįstai jos perkeltos kitam asmeniui, t. y. G. S., kuris, kaip fizinis asmuo, 2011 metais nei mokestinės, nei ekonominės naudos ar kokių nors pajamų natūra negavo, nuomos sutarties 2011 m. su pareiškėja nebuvo sudaręs ir Name negyveno.

Pažymi, kad su pastabomis pateikė ir 2010-2011 metų inventorizacijos aprašų duomenis, kurie patvirtina, jog 2010 m. gruodžio 31 d. Name buvo saugoma 1 016 vnt. slidžių kostiumų, 2 272 vnt. duonos džiūvėsėlių pakuočių, 6 005 vnt. arbatos, 2011 metais saugoma 36 700 vnt. arbatos. Sprendimuose šios aplinkybės nevertintos.

Sprendimo argumentas, kad Bendrovė patikrinimo metu nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog Patalpose buvo saugoma arbata, pareiškėjos tvirtinimu, neteisingas, nes inventorizacijos aprašai buvo pateikti pirminiam patikrinimui su visais pagal pareikalavimą surinktais dokumentais pagal aprašą 2015 m. spalio 7 d.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 104-120) nurodo, kad Patikrinimo akte užfiksuota, jog mokesčių mokėtoja neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių tiekimams Estijos įmonėms. Nustatė, kad prekės nebuvo išgabentos iš šalies teritorijos ir disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo Bendrovės kontrahentams (prekės nebuvo patiektos PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems pirkėjams). Taip pat nustatė, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga sandorių su minėtomis įmonėmis metu, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

Atsakovė nurodo, kad vietos mokesčių administratorius nepripažino 0 PVM tarifo taikymo už įformintus prekių (tirpios kavos) tiekimus. Nustatė, kad Bendrovė nepagrįstai 2010 metų sausio-gruodžio mėnesiais įformino prekių tiekimus Estijos įmonėms – OÜ (duomenys neskelbtini) už 245 781,66 Lt (71 183,29 Eur) (2010 m. 01-05 mėn.) ir OÜ (duomenys neskelbtini) už 266 303,97 Lt (77 126,96 Eur) (2010 m. 06-12 mėn.), iš viso už 512 085,63 Lt (148 310,25 Eur), dėl ko papildomai apskaičiavo 107 538 Lt (31 145,16 Eur) pardavimo PVM.

Nustatė, kad pareiškėja patikrinimui nepateikė sudarytų sutarčių su Įmonėmis, nes, direktoriaus G. S. teigimu, sutartys su šiomis įmonėmis nebuvo sudarytos. Patikrinimui buvo pateiktos išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo Įmonių spaudai ir atstovo parašai, tačiau nenurodytas vardas ir pavardė bei pateikti CMR, kurie daugeliu atvejų užpildyti neišsamiai: nenurodyti vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, nėra nurodytas pasikrovimo bei iškrovimo laikas, nenurodytas prekių kiekis, nėra prekių gavimo datos, nenurodyta krovinį gabenusio automobilio markės bei valstybinis numeris ir pan. Už prekes Estijos pirkėjai apmokėjo banko pavedimais bei grynaisiais per kasą.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja minėtoms Įmonėms įformintose PVM sąskaitose faktūrose prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį. Įvertinus Bendrovės pateiktus patikrinimui dokumentus, konstatuota, jog pateikti dokumentai neįrodo, kad Įmonės įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo (nenustatyta, kad prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytoms įmonėms) ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Sandorių su Bendrove vykdymo metu abi Įmonės buvo įregistruotos PVM mokėtojomis savo valstybėse.

Mokesčių administratorius nustatė, kad minėtos įmonės neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įformino prekių tiekimus dviem Estijos įmonėms. Įformintose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekių pakrovimo adresas (duomenys neskelbtini), tačiau dalyje PVM sąskaitų faktūrų (13-oje iš 23) iškrovimo adresas nurodytas Ryga, Latvija, nors, kaip minėta, prekės įformintos Estijoje įregistruotoms Įmonėms. Iš patikrinimui pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėja Įmonėms išrašė 23 PVM sąskaitas faktūras: 9 – OÜ (duomenys neskelbtini) ir 14 – OÜ (duomenys neskelbtini), iš kurių 15-oje nėra nuorodos į PVMĮ 49 straipsnį ar į Direktyvos 77/388/EEB 28c straipsnį, reglamentuojančius 0 proc. PVM tarifo taikymą šiems tiekimams.

Bendrovės pateiktuose CMR vežėjais nurodytos Latvijos transporto kompanijos: (duomenys neskelbtini) bei Estijos įmonės – pirkėjos OÜ (duomenys neskelbtini) bei OÜ (duomenys neskelbtini). Bendrovės įformintuose CMR nurodyti prekių pristatymo (iškrovimo) adresai – tai Estijos įmonių buveinių registravimo adresai, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, išskyrus vieną, kuomet iškrovimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini).

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad iš patikrinimo metu surinktos informacijos matyti, jog dėl sandorių su Įmonėmis Inspekcija pateikė paklausimus Estijos mokesčių administratoriui, o dėl CMR nurodytų vežėjų (duomenys neskelbtini) paklausimai pateikti Latvijos mokesčių administratoriui. Estijos mokesčių administratoriaus pateikė informaciją, jog abi Estijos Įmonės nerandamos, laiškai grįžo neįteikti, todėl neturi pakankamai įrodymų ir negali patvirtinti nurodytų sandorių su Bendrove.

Mokesčių administratorius, įvertinęs Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją bei vežėjų pateiktus paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad Latvijos įmonės nepateikė užsakymų, krovinio gabenimo dokumentų, nėra duomenų, iš kur krovinys buvo paimtas ir kur nugabentas, t. y. negalima nustatyti, kad Bendrovės prekės, kurių pardavimas įformintas Estijos Įmonėms, buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir pristatytos būtent nurodytiems Estijos prekių pirkėjams. Latvijos įmonės negalėjo pateikti informacijos apie vykusius sandorius, arba iš viso neigė turėjusios kokių nors sandorių su minėtomis Estijos ar Lietuvos įmonėmis.

Bendrovės direktoriaus teigimu, visas prekes abi Estijos įmonės išsivežė savo vardu samdytu transportu, išskyrus vieną atvejį. 2010 m. gruodžio 29 d. CMR važtaraštyje BL/4A 0489685 nenurodytas vežėjo pavadinimas, krovinį gabenusio automobilio valstybiniai numeriai, vairuotojo vardas ir pavardė, krovinio pakrovimo datos, o 24 laukelyje yra tik parašas. Bendrovė patikrinimo metu pateikė vairuotojo-vadybininko S. N. kelionės lapą 2010 m. gruodžio 29 d. prekių gabenimui į OÜ (duomenys neskelbtini), tačiau, centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, tai nepatvirtina, kad prekės pagal minėtus dokumentus išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtent nurodytai Estijos įmonei. Mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė įformino prekių pardavimą ne tam ūkio subjektui, fiksuotos ūkinės operacijos neatitinka faktiško ūkinio įvykio turinio.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu negauta pilnos informacijos, kas už užsienio įmonėms patiektas prekes atsiskaitinėjo su pareiškėja. Bendrovė skunde nurodo, kad prekių apmokėjimo faktas yra vienas iš įrodymų, kad prekės išgabentos. Akcentuoja, kad pastaroji aplinkybė gali patvirtinti tik prekių perleidimo faktą, o ne jų išgabenimą iš šalies teritorijos bei jų patiekimą kitoje valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams.

Pažymi, kad Bendrovė taip pat nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių papildomų aplinkybių (asmenų, įgaliojimų, perdavimo dokumentų, vietos, susirašinėjimo ir kt.), kad prekės išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir nugabentos pirkėjui, o mokesčių mokėtojos pateikta VIES informacija apie PVM kodų suteikimą Estijos mokėtojams OÜ (duomenys neskelbtini), OÜ (duomenys neskelbtini), Swedbanko sąskaitos tarptautinių pavedimų kopijos nepagrindžia prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos fakto, todėl Bendrovės pateikta informacija yra formali ir vertinama kritiškai.

Akcentuoja, kad direktorius G. S. patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose negalėjo nurodyti kaip surado pirkėjus, neatsiminė, ar Įmonių atstovai buvo nors kartą atvykę į Bendrovę, negalėjo pateikti jokių kontaktinių duomenų (telefono ar el. pašto), taip pat nepateikė jokių užsakymų ar kitų susirašinėjimo faktų, nes dėl mažos elektroninio pašto dėžutės talpos, turėjo ištrinti susirašinėjimą. Įvertinus surinktą informaciją bei nurodytas aplinkybes, atsakovė tvirtina, kad nėra pagrindo teigti, jog pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis.

Atsakovė pažymi, jog iš Estijos ir Latvijos mokesčių administratorių gauta informacija yra laikoma gauta iš patikimo šaltinio ir negali būti laikoma išvestine, kaip Bendrovė nurodo pateiktame skunde.

Pareiškėja pateikė išrašytas pardavimo PVM sąskaitas-faktūras bei neišsamiai užpildytus CMR, nepateikė Estijos mokėtojų patvirtinimų, kad prekes gavo ir įgijo teisę disponuoti jomis. Estijos įmonės nerandamos, išregistruotos iš PVM mokėtojų, nedeklaravo įsigijimų iš Lietuvos, t. y. nepateikė patvirtinančių įrodymų dėl 0 PVM tarifo taikymo pagrįstumo.

Nurodo, kad Kauno AVMI surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėja prekių pardavimui nepateikė sutarčių, kuriose galima būtų matyti, kas ir kieno transportu gabena prekes Estijos pirkėjui, pateikė neišsamiai užpildytus CMR, papildomai pateiktuose CMR nėra nurodytų egzempliorių numerių. Pateikti CMR patvirtina, kad prekės buvo paimtos iš Bendrovės, tačiau neįrodo, jog buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėja nepateikė papildomų išvežimą pagrindžiančių dokumentų ar raštiškų patvirtinimų dėl prekių gavimo, o išrašytos PVM sąskaitos faktūros, CMR bei kasos pajamų orderių kopijos yra formalūs, nepakankami įrodymai, kurie nepaneigia patikrinimo metu surinktų ir nustatytų aplinkybių visumos bei nepatvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos.

Bendrovė neįrodė, kad įforminant pardavimo sandorius Įmonėms nedalyvavo sukčiaujant ir ėmėsi visų protingų priemonių įsitikinti, kad vykdomi prekių tiekimai į kitą ES valstybę narę neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Atsakovės teigimu, pareiškėja pateikė prekes ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais įvardintiems ūkio subjektams, o kitiems nenustatytiems subjektams, tokiu būdu, dalyvaudama galimo PVM sukčiavimo grandinėje, sudarant prekių tiekimo sandorius.

Atsakovės vertinimu, pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti apie kontrabandą ir kad bendrauja su Įmonių atstovais – latviais, o ne estais, todėl galėjo įtarti, kad prekės nebus pristatytos į Estiją ir PVM niekas nesumokės, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nes galėjo įtarti apie galimą kontrahentų sukčiavimą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.

Pabrėžia, kad pareiškėja apsiribojo tik įmonių PVM kodų patikrinimu ir CMR įforminimu, tačiau juose nėra nurodyti prekes priėmusių asmenų vardai, pavardės, datos. UAB „Gemaga“ neturi ir nerinko jokios informacijos apie Įmonių veiklos teisėtumą ir galimybę vykdyti atitinkamo pobūdžio veiklą, nesidomėjo prekių sandėliavimo patalpomis, samdomų darbuotojų ištekliais, buveinės vietose nesilankė ir pan.

Mokestinio patikrinimo metu negauta pilnos informacijos, kas už užsienio įmonėms pateiktas prekes atsiskaitinėjo su Bendrove. Mokesčių mokėtoja nesidomėjo atsakingais įmonių asmenimis – ar šie asmenys turėjo teisę pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentus, ar jie turėjo galimybę disponuoti bei atsiskaitinėti grynaisiais pinigais šių užsienio įmonių vardu.

Nurodo, kad pareiškėja turėjo galimybę žinoti ir pasidomėti apie prekių pristatymo (iškrovimo) adresus Latvijoje, Rygoje, kadangi 13 iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nurodytas iškrovimo adresas – Ryga, Latvija; surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie prekių gavėjus, pasidomėti įgaliotais užsienio įmonių asmenimis (atstovais), kurie faktiškai buvo atsakingi už prekių priėmimą, pareikalauti iš jų patvirtintų įgaliojimų ar kt. dokumentų, kad jie turi teisę atstovauti Įmones, taip pat pareikalauti įgaliojimo iš O. M. apmokant 2 543,36 Lt (3 632,81 Eur) pagal OÜ (duomenys neskelbtini) išrašytą sąskaitą-faktūrą ser. GEM Nr. 02124. Bendrovė vienu atveju pati savo nuosavu transportu gabeno prekes, todėl turėjo žinoti, kas dalyvauja iš minėtų įmonių atstovų prekių pakrovimo-iškrovimo metu. Mokesčių mokėtoja Kauno AVMI nepateikė informacijos, kur prekės pristatomos (iškraunamos): prekių saugojimo sandėliuose, nuosavose ar nuomojamose užsienio įmonių patalpose. Estijos mokesčių administratorius informacijos apie jų turimus sandėlius ar kitose vietose (šalyse) turimus padalinius, filialus, atstovybes nepateikė.

Atsakovė, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog trečiasis suinteresuotasis asmuo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja patikrinimo metu nepateikė visų įrodymų, jog gyvenamasis namas buvo naudojamas ekonominei veiklai ir jame buvo laikomos prekių atsargos, remdamasis tik pasisakymais apie laikytas prekes ar vykusius susitikimus su klientais. Taip pat, įvertinusi surinktą informaciją iš kaimynų, nustačiusi, kad D. M. nei 2010, nei 2011 metais šiame Name negyveno, sandoriai dėl gyvenamų patalpų nuomos su juo buvo sudaryti formaliai, pagrįstai priėjo prie išvados, jog G. S., būdamas su Bendrove asocijuotu asmeniu, 2010-2011 metais gyveno pastarajai nuosavybės teise priklausančiame Name ir 2010-2011 metais, nemokėdamas už patalpų šildymą, apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra. Atsakovė pripažįsta, kad šiuo pagrindu Kauno AVMI pagrįstai konstatavo, jog pajamas natūra gavo ne D. M., o G. S..

Atsakovės tvirtinimu, vietos mokesčių administratorius, įvertinęs Bendrovės išnuomotoms gyvenamosioms patalpoms pagal nurašymo aktus į leidžiamus atskaitymus nurašytą kurą bei apsaugos ir šiukšlių išvežimo išlaidas, kurios pagal PVMĮ 5 straipsnio nuostatas, laikomos suvartotos PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, tikrinamuoju laikotarpiu pagrįstai apskaičiavo G. S. 2010-2011 metais gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra ir pagrįstai perskaičiavo patikrinimo aktu apskaičiuotų VSD įmokų ir PM, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje, remdamasis atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis, prašė pareiškėjos skundą atmeti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl papildomai apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui konstatavus, kad Bendrovė nepagrįstai Įmonėms teiktoms prekėms pritaikė 0 proc. PVM tarifą, nes nepateikė pakankamai įrodymų, jog prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos ir disponavimo jomis teisė perėjo jos kontrahentams. Nustačius, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai, Bendrovei papildomai apskaičiuota GPM, VSD įmokų, PVM, PM ir su jais susijusių sumų mokesčių administratoriui konstatavus, jog G. S., būdamas asocijuotu asmeniu (Bendrovės direktoriumi), 2010-2011 m. gyvendamas Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name, nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamas natūra, todėl pareiškėja nepagrįstai šių sumų neapmokestino GPM, VSD įmokomis ir patirtas išlaidas priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

Remiantis Komisijos byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno AVMI atliko kompleksinį Bendrovės 2010-2011 m. PVM, GPM, PM, VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriuo Bendrovei papildomai apskaičiavo sumokėti į biudžetą 33 862,93 Eur PVM, 295,99 Eur PM, 1 243,63 Eur GPM, 863,21 Eur VSD įmokas, 431,61 Eur VSD įmokų baudą, taip pat 129,75 Eur sumažino PM už 2010 m., nustačiusi, kad Bendrovė nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, bei konstatavusi, jog G. S., būdamas asocijuotu asmeniu, 2010-2011 m. gyvendamas Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name ir nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt natūra (Komisijos byla, I t., b. l. 132–150).

Pareiškėja vietos mokesčių administratoriui pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (Komisijos byla, I t., 97-108).

Kauno AVMI, išnagrinėjusi pateiktas pastabas, 2017 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-3 pakeitė Patikrinimo aktą, apskaičiuodama 11,01 Eur PM, 3 314,83 Eur VSD įmokas, 1 657,42 Eur VSD įmokų baudą, taip pat apskaičiavo 18 198,27 Eur PVM delspinigius, 707,44 Eur GPM delspinigius, 2,35 Eur PM delspinigius bei skyrė 10 159 Eur PVM baudą, 373 Eur GPM baudą ir 3 Eur PM baudą (Komisijos byla, I t., b. l. 68–96).

Pareiškėja pateikė skundą dėl trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimo (Komisijos byla, II t., b. l. 29–57).

Inspekcija 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 69-34 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-3, kuriuo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 33 862,93 Eur PVM, 18 198,27 Eur PVM delspinigius, 10 159 Eur PVM baudą, 11,01 Eur PM, 2,35 Eur PM delspinigius, 3 Eur PM baudą, 1 243,63 Eur GPM, 707,44 Eur GPM delspinigius, 373 Eur GPM baudą, 3 314,83 Eur VSD įmokas, 1 657,42 Eur VSD įmokų baudą, taip pat 129,75 Eur sumažintas PM už 2010 m. Inspekcija sprendime padarė išvadą, kad Bendrovei nepateikus pakankamų įrodymų, jog prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytoms Įmonėms bei išgabentos iš Lietuvos teritorijos, sprendime konstatuota, jog vietos mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovės įformintus tiekimus 512 085,63 Lt (148 310,25 Eur) (245 781,66+266 303,97) apmokestino standartiniu 21 proc. PVM tarifu ir papildomai apskaičiavo 107 538 Lt (31 145,16 Eur) (512 085,63 x 21 proc.) pardavimo PVM. Pasak Inspekcijos, Kauno AVMI pagrįstai, konstatavusi, jog G. S. 2010-2011 metais gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra, pagrįstai atliko patikrinimo aktu apskaičiuotų VSD įmokų ir PM perskaičiavimą. Be to, nustatė, kad mažinti trečiojo suinteresuotojo asmens 2017 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-3 paskirtų 30 proc. dydžio baudų nėra pagrindo.

Pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl Inspekcijos sprendimo dalies panaikinimo bei pateikė prašymą dėl nepagrįsto baudos dydžio sumažinimo (Komisijos byla, I t., b. l. 1–16).

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-147(7-98/2017) paliko Inspekcijos 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 69-34 nurodymus Bendrovei sumokėti į valstybės biudžetą 33 862,93 Eur PVM, 18 198,27 Eur PVM delspinigius, 11,01 Eur PM, 2,35 Eur PM delspinigius, 1 243,63 Eur GPM, 707,44 Eur GPM delspinigius, 3 314,83 Eur VSD įmokas, 1 657,42 Eur VSD įmokų baudą ir pakeisti nurodymus sumokėti 30 proc. dydžio 10 159 Eur PVM baudą, 3 Eur PM baudą, 373 Eur GPM baudą į nurodymus sumokėti 3 386 Eur PVM baudą, 1 Eur PM baudą, 124 Eur GPM baudą (Komisijos byla, V t., b. l. 94-118).

Pareiškėja skunde nesutinka su ginčijamais sprendimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumo, dėl G. S. 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų gavimo natūra (2010-2011 m. gyvenusio Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name, nemokėjo už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą). Pareiškėja skunde nenurodė argumentų dėl baudos dydžio, kuris buvo sumažintas ginčijamu Komisijos sprendimu, todėl teismas sprendime šiuo aspektu nepasisako.

Pažymėtina, kad pareiškėja skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos Komisijos sprendime, naujų argumentų ar įrodymų teismui nepateikė.

Dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo

Pareiškėja teigia, kad mokestinio patikrinimo metu pateikė visus juridinę galią turinčius dokumentus, kurie įrodo, kad prekės buvo išgabentos pirkėjams į kitą valstybę narę, t. y. PVM sąskaitas faktūras, CMR su gavėjo antspaudais, banko išrašus, pavedimų kopijas ir kasos pajamų orderį.

Ginčo sandorių sudarymo metu galiojusio PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena.

PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas.

PVMĮ 56 straipsnis reglamentuoja 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumo įrodymą, t. y. šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Pagal PVMĮ 56 straipsnio 4 dalį nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Teismas akcentuoja, kad PVM yra visos Europos Sąjungos mastu harmonizuotas mokestis, kurio principai bei apmokestinimo mechanizmas reglamentuoti Bendrijos teisės aktų lygmeniu 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/1 12/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva). Šiuo atveju taikytinos ne tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančias PVMĮ nuostatos, bet atsižvelgtina ir į PVM direktyvos nuostatas, jos tikslus bei ESTT praktiką. PVM direktyvos 138 straipsnio, įgyvendinančio PVMĮ 49 straipsnį, 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip tokiam, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

Pažymėtina, jog šio prekių tiekimo apmokestinimo mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime byloje Nr. C-409/04 Teleos plc ir kt. pabrėžė, kad minėto mechanizmo veikimo pirminė sąlyga yra ta, kad sandoris vykdomas Bendrijos viduje ir vyksta fizinis prekių judėjimas iš vienos valstybės į kitą. ESTT pabrėžė, kad be sąlygų prekių pirkėjui ir pardavėjui, prekių atleidimui nuo mokesčių keliamos dvi sąlygos. Pirma, pirkėjui turi būti perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo kilnojamuoju materialiuoju turtu. Antra, pardavėjas ar prekių įsigyjantis asmuo arba asmuo, veikiantis jų vardu, šias prekes turi atsiųsti arba atgabenti įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, t. y. prekių fiziškai neturi būti tiekėjo valstybėje narėje. Taigi, pagal susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimą

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinama, ar tiekėjas veikė sąžiningai, ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kurių galėjo imtis, ir nedalyvavo sukčiavime (pvz., 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017).

ESTT yra pabrėžęs, jog nė vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM. Pagal PVM direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą (tinkamą ir sąžiningą) neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams (2014 m. spalio 9 d. sprendimas byloje C- 492/13).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje laikosi pozicijos, jog, pirma, būtent mokėtojo pareiga yra įrodyti sąlygų, kurioms esant taikytinas 0 proc. PVM tarifas, buvimą; antra, turimi duomenys, kuriais mokėtojas remiasi, turi nekelti abejonių, nes tai yra mokėtojo pareiga ir ji turi būti įvykdyta tinkamai, siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise (pvz., 2009 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-376/2009, 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017).

Pareiškėjos teigimu, juridinę galią turintys dokumentai buvo pateikti ir ji turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Teismo vertinimu, šiuo aspektu mokesčių administratorius ir Komisija detaliai ištyrė ir įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus bei nuodytus argumentus ir padarė pagrįstas išvadas.

Byloje nustatyta, kad Bendrovė 2010 metų sausio-gruodžio mėnesiais įformino prekių (kavos) tiekimus Estijos įmonėms – OŪ (duomenys neskelbtini) už 245 781,66 Lt (nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. gegužės 20 d.) pagal 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. kovo 5 d., 2010 m. kovo 23 d., 2010 m. balandžio 9 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 18 d. ir 2010 m. gegužės 20 d. (Komisijos byla, II t., b. l. 162, 164, 166, 168, 170, 172, 173, 174, 176), t. y. 9 PVM sąskaitas faktūras ir OŪ (duomenys neskelbtini) už 266 303,97 Lt (nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d.) pagal 2010 m. birželio 2 d., 2010 birželio 28 d. (dvi), 2010 m. liepos 22 d. (dvi), 2010 m. liepos 19 d. (dvi), 2010 m. liepos 28 d., 2010 m. rugpjūčio 5 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d., 2010 m. rugsėjo 1 d., 2010 m. spalio 5 d., 2010 m. lapkričio 15 d., 2010 m. gruodžio 29 d. (Komisijos byla, II t., b. l. 177, 188, 189, 191, 192, 193, 194, 196, 197, Komisijos byla III t., b. l. 1, 2, 3, 5, 7), t. y. 14 PVM sąskaitų faktūrų, iš viso už 512 085,63 Lt sumą, kaip tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu.

Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs Bendrovės pateiktus 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą įrodančius dokumentus, kuriais pareiškėja grindė teisę į 0 PVM tarifo taikymo pagrįstumą, be to, įvertinęs Estijos ir Latvijos mokesčių administratorių pateiktą ir mokestinio tyrimo metu papildomai surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėjos pateikti duomenys neįrodo, jog: prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nes CMR užpildyti netinkamai, neįskaitomai, neišsamiai; prekių disponavimo teisės perėjo ginčo PVM sąskaitose faktūrose pirkėjomis įvardintoms Estijos įmonėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl, vadovaudamasi PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi, ginčo prekių tiekimams taikytas standartinis PVM tarifas ir Bendrovei papildomai apskaičiuotas 31 145,16 Eur (107 538 Lt) pardavimo PVM.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (pvz. 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2222-442/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimo (PVM direktyvos 14 str. 1 dalis) kad prekių tiekimo atveju pirkėju (įgijėju) PVM apmokestinimo tikslais yra laikomas asmuo, kuriam pardavėjas (tiekėjas) perdavė teisę disponuoti prekėmis kaip savo (pvz., 2013 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-996/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja nepateikė sutarčių su Estijos Įmonėmis ir jokių papildomų išvežimą pagrindžiančių dokumentų ar rašytinių patvirtinimų dėl prekių gavimo. Tokią pareigą pareiškėja turėjo.

Pareiškėja iš esmės atitiko tik pirmąją sąlygą, kad ginčo sandorių metu prekes tiekė registruotoms Įmonėms, tačiau kitos sąlygos nebuvo įrodytos ir buvo vertinama tiekėjos elgesys ir, ar ji elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kurių galėjo imtis, ir nedalyvavo sukčiavime. Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjos elgesys nesąžiningas.

Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad elgėsi nesąžiningai, t. y. sandorių su Įmonėmis metu nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nesidomėjo savo kontrahentais, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

Buvo vertinama visuma įrodymų. Ta aplinkybė, kad sandorių sudarymo metu Įmonės buvo įregistruotos, ginčo nėra ir vien tik ši aplinkybė neeliminuoja pareiškėjos pareigos būti atidžiai, rūpestingai ir domėtis pačiai kontrahentų veikla. Kokių realių ir aktyvių veiksmų pareiškėja ėmėsi, nenustatyta. Svarbu pažymėti, kad pareiškėja žinojo, jog bendrauja su Estijos įmonės atstovais latviais, o tai jau turėjo jai sukelti pagrįstą įtarimą dėl PVM sumokėjimo realumo. Pareiškėja turėjo aktyviais veiksmais išsiaiškinti šias aplinkybes. Sutiktina su atsakovės išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog, įformindama pardavimo sandorius, pati nedalyvavo sukčiaujant ir ėmėsi būtinų priemonių, kad įsitikintų, ar neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Pareiškėja tokią pareigą turėjo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja nepateikė įrodymų iš Estijos Įmonių, kad gavo prekes ir įgijo teisę jomis disponuoti kaip savo, kadangi surinkti mokesčių administratoriaus duomenys patvirtina, jog šios Įmonės nerandamos, išregistruotos iš PVM mokėtojų bei nedeklaravo prekių įsigijimų iš Lietuvos.

Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės yra detaliai aprašytos tiek ginčijamame Kauno AVMI, Inspekcijos bei Komisijos sprendimuose ir dėl šių aplinkybių nustatymo ginčo nėra, todėl šios aplinkybės teismo sprendime neatkartojamos.

Byloje vertinamas faktinių aplinkybių pakankamumas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo, taikant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų visumą, pagrįstumą.

Mokesčių mokėtojo administratoriui pateikti dokumentai neturėjo kelti abejonių dėl to, jog yra įvykdytos visos sąlygos, būtinos apmokestinimui 0 proc. PVM tarifu. Šiuo atveju pareiškėjos pareiga pateikti tinkamus įrodymus ir tik jų pakankamumas, išsamumas suteiktų teisę pareiškėjai taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Taigi, pagal PVMĮ nuostatas, pareiga įrodyti, kad ginčo prekės buvo parduotos ir teisė disponuoti joms perduota Įmonėms, kurios PVM sąskaitose faktūrose įvardytos kaip prekių pirkėjos.

Pareiškėja prekių gavimo faktą patvirtinančiais dokumentais įvardija: PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius su prekių gavėjo antspaudais, kurie, pareiškėjos teigimu, patvirtina, jog prekė buvo perleista vežėjo dispozicijon ir atsakomybėn, atsiskaitymą patvirtinančius banko išrašus, pavedimų kopijas bei grynaisiais gautų pinigų kasos pajamų orderį, įrodančius, kad už minėtas prekes apmokėjo būtent Įmonės.

Šie įrodymai mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo įvertinti. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiu vertinimu. Pareiškėja kitų duomenų, kurių nebūtų vertinęs mokesčių administratorius, nepateikė ir iš esmės naujų argumentų nenurodė. Tik išdėstė nesutikimą su mokesčių administratoriaus bei Komisijos vertinimu.

Teismo vertinimu, Komisijos išvados, kad pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, jog prekės buvo paimtos iš Bendrovės, tačiau nėra pakankami, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, bei tai, jog Įmonės įgijo teisę pastarosiomis disponuoti kaip savo. Minėta, kad pareiškėjos pateikti duomenys nepatvirtina, kad prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms Įmonėms. Pareiškėja taip pat nepaneigė ir išvadų dėl CMR. Remiantis Komisijos byloje esančia medžiaga matyti, kad jie yra neaiškūs ir sunkiai įskaitomi. Pareiškėjos argumentai, kad ji turi dokumentų originalus, neturi reikšmės mokestinio tyrimo rezultatams, pareiškėja neginčijo atsakovės pateikto dokumentų vertinimo. Esminę reikšmę turi jų turinys, todėl sutiktina su atsakovės bei Komisijos vertinimu, kad jie nėra išsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai, daugelyje nenurodyta krovinio vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, vežėjų spaudų nėra arba jie yra neryškūs, neįskaitomi. Nenurodytas pakrovimo bei iškrovimo laikas, prekių gavimo datos. Be to, nurodyti Įmonių įregistravimo adresai remiantis Estijos mokesčių administratoriaus duomenimis, tais adresais yra administracinės patalpos, o ne prekių sandėliai. Pareiškėja nepaneigė mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Jos abstraktus nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis nepaneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

Akcentuotina, kad direktorius paaiškinime nenurodė, kaip surado Įmones (Komisijos byla, II t., b. l. 62). Komisijos posėdžio metu jis irgi tokių aplinkybių nedetalizavo, o tik nurodė asmenų vardus, tačiau negalėjo detalizuoti aplinkybių dėl prekių pardavimo. Teismui nebuvo pateikti nauji įrodymai. Be to, ir Bendrovės vadybininkas jokių duomenų nepateikė. Ta aplinkybė, kad susirašinėjimas vyko elektroniniu paštu, jokiais įrodymais nepagrįsta. Šiuo aspektu teismas sutinka su tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimu.

Mokesčių administratoriaus surinkta informacija iš Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių laikytina pirminiu įrodymu byloje. Pareiškėja minėtos informacijos teisingumo nepaneigė.

Teismo vertinimu, surinkta mokesčių administratoriaus informacija nepatvirtina, kad realiai Įmonės galėjo vykdyti ūkinę veiklą, kadangi šios įmonės Estijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje įvardintos kaip nerandamos, nevykdančios veiklos ir išregistruotos (jau po sandorių su Bendrove vykdymo) iš PVM mokėtojų ir iš juridinių asmenų registro, iš Bendrovės pirkimo sumų nedeklaravo ir PVM nesumokėjo, jų vardu veikė asmenys iš Latvijos. Be to, ir Estijos mokesčių administratoriaus apklaustas OŪ (duomenys neskelbtini) atstovas (J. L.) nepateikė objektyvių įrodymų dėl ekonominės veiklos vykdymo. Bendrovės darbuotojas vadybininkas S. N. (Komisijos byla, IV t., b. l. 97) paaiškinime ir Komisijos posėdžio metu nurodė, tačiau nepaaiškino, kokiu būdu įsitikino, kad ginčo prekes Latvijoje perdavė asmenims, įgaliotiems disponuoti prekėmis Estijos įmonės vardu. Tai, kad jis nurodė, jog prekes perdavė sandėlio darbuotojui, nepaneigia mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

Buvo vertinama įrodymų visuma, pareiškėja nepaneigė mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Skundo argumentai dėl formalių reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti. Teismo vertinimu, užsienio mokesčių administratorių pateiktos informacijos pareiškėja nepaneigė, teismas neturi pagrindo abejoti atlikto tyrimo išsamumu ir objektyvumu.

Byloje nustatyta, kad Bendrovė neidentifikavo ūkinių operacijų partnerių ir jiems atstovaujančių asmenų, neišsiaiškino aplinkybių, susijusių su realiu prekių pristatymu konkrečioms užsienio įmonėms, taip pat nesurinko daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams.

Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, kad vykdant tiekimus, buvo prielaidų įtarti galimą Įmonių sukčiavimą, tačiau Bendrovė jokių veiksmų dėl to nesiėmė, todėl konstatuotina, kad pareiškėja sandorių sudarymo metu elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai. Skundo argumentai, kad Bendrovė elgėsi sąžiningai, laikytini nepagrįstais. Minėta, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja iš esmės apsiribojo tik patikrinimu, kad Įmonės yra įregistruotos. Nustatyta, kad sandoriai su OŪ (duomenys neskelbtini) vyko nuo 2010 metų sausio iki gegužės mėnesio ir po jų nuo 2010 metų birželio mėnesio (iki gruodžio mėnesio) PVM sąskaitas faktūras dėl tų pačių prekių tiekimo Bendrovė pradėjo išrašinėti PVM sąskaitas faktūras kitai Estijos įmonei OŪ (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nepaaiškino, kodėl nesidomėjo minėtomis aplinkybėmis ir kodėl pati nesikreipė į Įmones paaiškinti tokius neaiškumus.

Ta aplinkybė, kad pareiškėja tik viešuose registruose tikrino duomenis apie Įmones ir prekes išsiųsdavo gavusi prekių apmokėjimą bankiniais pavedimais (tik vienu atveju buvo apmokėta grynaisiais), negali būti vertinama kaip pagrindžianti jos sąžiningumą, sudarant ginčo sandorius su kontrahentais. Nustatyta, kad Bendrovė kontaktų ar užsakymų patvirtinimų, su kokiais Įmonių asmenimis bendravo dėl užsakymų, kaip tikrino vairuotojų ir prekių gavėjų įgaliojimus perimti prekes. Bendrovės direktorius 2016 m. spalio 10 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad jam yra žinoma apie Latvijoje veikiančius asmenis, kurie vengia mokėti mokesčius (Komisijos byla, II t., b. l. 64). Teismo vertinimu, pareiškėjos veiksmai, vykdant tiekimus Estijos įmonėms, neatitiko rūpestingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Minėta, kad, remiantis Estijos mokesčių administratoriaus duomenimis (Komisijos byla, III t., b. l. 107), Įmonės įvardinamos kaip „dingę prekeiviai“ . Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad už prekes buvo atsiskaitoma bankiniais pavedimais, patvirtina, jog kontrahentai buvo realiai veikiančios įmonės, tačiau šie dokumentai nepatvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos ir perdavimo pirkėjui nuosavybėn kaip savo, t. y. kad prekių disponavimo teisė perduota Įmonėms. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvados, jog Bendrovė neidentifikavo ūkinių operacijų partnerių ir juos atstovaujančių asmenų, kad įsitikintų, jog prekės pristatytos pirkėjui, tačiau, neturėdama pakankamai įrodymų, minėtiems tiekimams Įmonėms skaičiavo ir deklaravo 0 proc. PVM tarifą, taip išvengdama mokėtino pardavimo PVM. Visuma aplinkybių tokią išvadą patvirtina. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai paneigė Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą pagal jos 2010-2011 m. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Įmonėms ir pagrįstai apskaičiavo 31 145 Eur (107 538 Lt) pardavimo PVM, konstatavus, kad pareiškėjos įrodymai yra nepakankami 0 procento PVM tarifui taikyti.

Dėl pajamų natūra

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu dėl 2011 m. sausio 3 d. nuomos sutarties su D. M. ir teigia, jog ji buvo reali. Nesutinka ir su 100 proc. G. S. priskirtomis pajamomis natūra už Namo patalpų šildymo išlaidas, laikydamasi pozicijos, kad išlaidos turėtų būti skaičiuojamos proporcingai, t. y. už 117,43 m² patalpų plotą, nes likusi Patalpų dalis buvo naudojama Bendrovės veikloje kaip sandėlis.

Mokestinio ginčo byloje nustatyta, kad Bendrovei priklauso Namo patalpos (bendras plotas 481,40 m²; Komisijos byla, IV t., b. l. 135). Šių patalpų 117,43 m² pagal pateiktas 2010 m. sausio 4 d. nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (sudarytą su Bendrovės direktoriumi G. S.; Komisijos byla, II t., 69-70) ir 2011 m. sausio 3 d. nuomos sutartį (sudarytą su D. M.; Komisijos byla, II t., b. l. 101-102); 2010-2011 metais buvo išnuomotos. G. S. vardu 2010 metais buvo išrašytos 4 PVM sąskaitos faktūros už nuomą (2010 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 01863 (Komisijos byla, II t., b. l. 73) ir 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02132 (Komisijos byla, II t., b. l. 75) ir už komunalinius mokesčius (2010 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 01876 (Komisijos byla, III t., b. l. 45) ir 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02133 (Komisijos byla, III t., b. l. 53); 2011 metais D. M. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros (2011 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02285 (Komisijos byla, II t., b. l. 77), 2011 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02537 (Komisijos byla, II t., b. l. 78) už nuomą ir komunalines paslaugas.

Patikrinimo metu Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė su D. M. sudarytas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis: 2010 m. sausio 4 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (Komisijos byla, II t., b. l. 69), kuria susitarta išnuomoti 327,20 m² Namo patalpas už 700 Lt mėnesinį mokestį, apmokant ir komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Pareiškėjos teigimu, ši sutarties buvo pateikta per klaidą, nes ji neįsigaliojo. Taip pat pateikė ir 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje Bendrovė D. M. išnuomojo 117,43 m² Namo patalpų (Komisijos byla, II t., b. l. 101-102).

Bendrovės direktorius G. S. patikrinimo metu pateikė 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimą (Komisijos byla, II t., b. l. 62), kuriame nurodė, kad D. M. atsisakė nuomotis patalpas 2010 m. ir sutiko tik nuo 2011 m. pradžios nuomotis dalį Patalpų. Nurodė, kad 2011 m. buvo išnuomota 117 m² D. M.. 2010 m. trečdalis namo buvo išnuomota Bendrovės direktoriui, o dvi trečiosios dalys Namo naudojamos Bendrovės reikmėms, t. y. sandėliuojami slidinėjimo kostiumai ir dalis arbatos. Šiuo teiginius grindė Bendrovės inventorizacijos aktais (Komisijos byla, I t., b. l. 115-120).

Nustatyta, kad 2010 m. sausio 4 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija mokesčių administratoriui buvo pateikta 2016 m. spalio 27 d. kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad 2010-2011 m. nuomininkai (direktorius ir D. M.) pagal PVM sąskaitas faktūras Bendrovei sumokėjo 6 827,45 Lt (2 498,68 Eur) ir 1 433,76 Lt (415,25 Eur) PVM, t. y. padarė išvadą, kad kompensavo 100 proc. Bendrovei priklausančio Namo 2010-2011 m. elektros, telefono ir interneto išlaidas bei 2010 metais išlaidas už šiukšlių išvežimą ir namo apsaugą, neskirstant jų išnuomotam plotui.

Mokesčių administratorius nustatė, kad nuomininkai nekompensavo Bendrovei patirtų išlaidų kuro Namui šildyti 2010-2011 m. ir 2011 metais – išlaidų už šiukšlių išvežimą ir namo apsaugą, t. y. išlaidos šildymui 2010-2011 m. ir 2011 metais išlaidos už šiukšlių išvežimą ir namo apsaugą, kurias padengė Bendrovė, buvo vertinamos kaip pajamos natūra (vertė 28 627,92 Lt; 8 291,22 Eur), kurias gavo D. M. bei Bendrovės direktorius.

Mokesčių administratorius, tvirtindamas Patikrinimo aktą, įvertinęs įrodymų visumą, įskaitant papildomai pateiktus Bendrovės dokumentus ir D. M., Namo kaimynų paaiškinimus (Komisijos byla, III t., b. l. 87, 89), konstatavo, jog D. M. nei 2010, nei 2011 metais jame negyveno, sandoriai dėl gyvenamų patalpų nuomos su D. M. buvo sudaryti formaliai, G. S., būdamas su Bendrove asocijuotu asmeniu, 2010-2011 metais gyveno Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name. Padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ta Namo dalis, kuri nebuvo išnuomota, buvo panaudota jos reikmėms, todėl, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsniu, neatsižvelgė į formalias namo nuomos sutartis ir konstatavo, kad Bendrovės direktorius, 2010/2011 metais, nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) (2010 m. – 7 455 Lt (2 159,12 Eur), 2011 m. – 21 172,92 Lt (6 132,10 Eur) pajamų natūra, ir atitinkamai perskaičiavo mokesčius. Teismas pritaria mokesčių administratoriaus vertinimui dėl pareiškėjos 2010-2011 m. patirtų 28 627,92 Lt išlaidų vertinimo G. S., su Bendrove asocijuoto asmens, gautomis pajamomis natūra ir jų apmokestinimo, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjos skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia.

Ginčui taikytinos ir MAĮ 10 straipsnio nuostatos. MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Nurodytas principas detalizuotas MAĮ 69 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą – tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (pvz. 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 straipsnio 2 dalis).

Mokesčių administratorius neatsižvelgė į Bendrovės su D. M. 2011 m. sudarytą patalpų nuomos sutartį atkurdamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir Bendrovės direktoriaus G. S. gautomis pajamomis natūra pripažino visą 28 627,92 Lt sumą, nepripažindamas, kad dvi trečiosios Namo dalių buvo naudojamos Bendrovės ekonominėje veikloje prekėms sandėliuoti ir biuro patalpoms. Pareiškėja su tokiu vertinimu nesutinka. Aiškina, kad suklydus buvo pateikta nuomos sutartis bei inventorizacijos aktais grindžia Patalpų dalies naudojimą Bendrovės reikmėms.

Pareiškėjos teigimu, 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartis yra reali. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Bendrovės pateiktos minėtos patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos su D. M., aplinkybės detaliai įvertintos ir paneigia jos realumą (Kauno AVMI patikrinimo akte detaliai įvertintos). Komisija pagrįsta atkreipė dėmesį į papildomas detales, t. y. Bendrovės 2016 m. lapkričio 27 d. pastabose nurodytas patvirtinimas, kad D. M. 2011 metais nuomojamose Bendrovei priklausančiose patalpose faktiškai negyveno, todėl tarpusavio susitarimu, išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, išlaidos už patalpų apsaugą bei šiukšlių išvežimą jam nebuvo įtrauktos; D. M. 2016 m. rugsėjo 19 d. paaiškinime Nr. 04.2.3-AU29-1654 mokesčių administratoriui nurodytos aplinkybės apie įsidarbinimą Bendrovėje nuo 2013 metų liepos mėnesio (darbą įmonėje rado per darbo skelbimą internete), jo negalėjimas nurodyti, kiek laiko jis pažįsta G. S., kur tiksliai susipažino, nuo kada sudarė patalpų nuomos sutartį, paaiškinimas, jog niekada negyveno šiuo adresu, bet nuomojosi; D. M. 2016 m. rugsėjo 30 d. patvirtinimas, kad ant Bendrovės kasos pajamų orderių 2011 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) (8 400 Lt) ir 2011-12-30 (duomenys neskelbtini) (3 699,30 Lt) jo parašas nėra originalus; kaimynų parodymai, jog minėtose patalpose nuolatos gyveno viena keturių asmenų (du suaugę ir du vaikai) šeima, nors D. M. tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo vedęs, ir kitos aplinkybės). Taigi, nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su D. M. negali būti vertinama kaip reali.

Teismo vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai, kad dvi trečiosios Namo patalpų buvo naudojamos Bendrovės reikmėms, nepagrįsta įrodymais, kurie šias aplinkybes patvirtintų.

Savo vertinimus pareiškėja grindžia 2016 m. rugsėjo 23 d. direktoriaus paaiškinimu (Komisijos byla, II t., b. l. 62), 2016 m. spalio 10 d. elektroniniu paštu (Komisijos byla, II t., b. l. 64) pateiktu paaiškinimu, t. y. kad Patalpose buvo ofisas ir sandėlis, vyko susitikimai. Pareiškėja jokių įrodymų apie vykusius susitikimus Name su verslo partneriais nepateikė.

Mokesčių administratorius įvertino apie Bendrovės pateiktus su pastabomis 2010-2011 metų inventorizacijos aprašus, kuriuose nurodyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. Patalpose buvo saugoma 1 016 vnt. „slidžių kostiumų“, 2 272 vnt. duonos džiūvėsėlių pakuočių, 6 005 vnt. arbatos, 2011 metais – 36 700 vnt. arbatos. Trečiasis suinteresuotasis asmuo ir atsakovė į šiuos įrodymus apie Name sandėliuojamas prekes neatsižvelgė. Minėti aprašai pateikti po Patikrinimo akto surašymo su pastabomis. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad jie patvirtinti tik Bendrovės darbuotojų, todėl Komisija nelaikė objektyviu įrodymu, siekiant pagrįsti realią įmonės buveinės vietą. Pareiškėja nepaneigė, kad tikrinimo laikotarpiu Bendrovės realus buveinės adresas buvo (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad pareiškėjos patikrinimo metu mokesčių administratoriaus darbuotojai 2016 m. rugsėjo 28 d. buvo nuvykę į Namą ir nustatė, kad jo rūsys pakankamai didelis, tačiau šildoma tik viena maždaug 18 m² ploto patalpa; rūsio patalpoje buvo saugoma Bendrovės arbata dėžutėse, kuriai, vyr. finansininkės teigimu, buvo pasibaigęs galiojimo laikas, tačiau dokumentų dėl minėtos arbatos apskaitymo buhalterinėje apskaitoje vyr. finansininkė nepateikė. Taigi, mokesčių administratorius išsamiai ištyrė ir įvertino aplinkybes, susijusias su prekių sandėliavimu. Kitų duomenų pareiškėja teismui nepateikė.

Pagal MAĮ 67 str. 1 dalį mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus bei Komisijos vertinimu, kad pareiškėja turėjo pagrįsti savo teiginius leistinais įrodymais, t. y. kad dvi trečiosios Namo dalies buvo naudojamos Įmonės ekonominėje veikloje. Minėta, kad inventorizacijos aktai tokių aplinkybių nepagrindžia. Kitų duomenų pareiškėja teismui nepateikė.

Teismas, įvertinęs mokestinio ginčo metu surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad D. M., nemokėdamas už patalpų šildymą, namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, negavo iš Bendrovės pajamų natūra, nes naudą bei nustatytas 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamas natūra gavo G. S.. Šios išvados pagrįstos byloje nustatytų duomenų visuma ir mokesčių mokėtojo nepaneigtos objektyviais įrodymais. Taigi, nuo šių pajamų natūra (GPMĮ 2 straipsnio 15 dalis), vadovaujantis GPMĮ 6, 23 straipsniais, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, Pelno mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Bendrovei buvo pagrįstai apskaičiuoti 1 243,63 Eur GPM, 3 314,83 Eur VSD įmokos, 11,01 Eur PM bei, vadovaujantis PVMĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, apskaičiuotas 1 439 Eur (4 969 Lt) pardavimo PVM.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius ir Komisija tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir taikė ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

Pažymėtina, kad Komisija, vertindama Bendrovei paskirtos papildomai apskaičiuotų mokesčių baudos dydžio pagrįstumą, sumažino iki 10 proc. pareiškėjai skirtą baudą, nurodant sumokėti 3 386 Eur PVM baudą (33 862,93 Eur x 10 proc.), 1 Eur PM baudą (11,01 Eur x 10 proc.), 124 Eur GPM baudą (1 243,63 Eur x 10 proc.).

Pareiškėja kitų argumentų dėl baudos dydžio nenurodė. Teismo vertinimu, Komisija tinkamai taikė ir aiškino PVMĮ ir MAĮ nuostatas bei pagrįstai sumažino baudą iki 10 procentų.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu pasirašyti susitarimą, sumažinant priskaičiuotus mokesčius (b. l. 146-149), tačiau susitarimo šalys nepasiekė.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.