- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- A-315-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02492-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- "Gemaga"
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Gemaga
- Kategorijos
- 11.13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.15.3.20 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifo taikymas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gemaga“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-147(7-98/2017) „Dėl UAB „Gemaga“ 2017-04-25 skundo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, centrinis mokesčių administratorius, VMI) 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 69-34 „Dėl UAB „Gemaga“ 2017-01-20 skundo“ ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – trečiasis suinteresuotasis asmuo, Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2016 m. spalio 27 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-673 (toliau – ir Patikrinimo aktas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI Kontrolės departamento II juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko Bendrovės patikrinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiavo 126 708,77 Lt (36 697,37 Eur) mokesčių: 116 922 Lt (33 862,93 Eur) – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 4 294 Lt (1 243,63 Eur) – gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nuo A klasės susijusių su darbo santykiais pajamų, 2 980,51 Lt (863,21 Eur) – valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 1 490,26 Lt (431,61 Eur) – VSD baudos, pelno mokesčio (toliau – ir PM) už 2011 metus – 1 022 Lt (295,99 Eur), sumažinto PM už 2010 metus – 448 Lt (129,75 Eur).
4. Pareiškėjas su Komisijos vertinimais nesutiko, pažymėjo, kad PVMĮ 56 straipsnio komentare nurodyta, kokius įrodymus gali pateikti PVM mokėtojas, norėdamas pagrįsti, kad įsitikino minėtų sąlygų egzistavimu. Nereikalaujama turėti visus komentare išvardintus dokumentus, svarbu, kad pastarųjų visuma leistų daryti išvadą, jog disponavimo teisė buvo perduota. Nereikalaujama važtaraščiuose nurodyti pasirašiusiojo asmens vardo ir pavardės. Visais atvejais prekes Estijos įmonės išsivežė savo vardu samdytu transportu, išskyrus vieną atvejį, kai prekes pirkėjui pristatė pareiškėjas savo transportu. Pareiškėjas pripažino, kad tarptautiniai krovinių gabenimo važtaraščiai (toliau – ir CMR) kai kuriais atvejais užpildyti neatidžiai, tačiau visais atvejais matyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Patikrinimui pateikti CMR įrodo, kad prekės perduotos vežėjo dispozicijon ir tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Mokesčių administratorius patikrinimo metu įsitikino, kad prekių tiekimo metu Estijos įmonės buvo registruotos PVM mokėtojomis. Pareiškėjo nuomone, pateikti visi juridinę galią turintys dokumentai, kurių visuma neginčijamai įrodo, kad prekės buvo išgabentos pirkėjams į kitą valstybę narę, tačiau Komisija įrodymus įvertino kaip nepakankamus ir kaip vieną iš didžiausių trūkumų fiksavo, kad dauguma krovinio dokumentų sunkiai įskaitomi. Bendrovei kilo klausimas, kaip Komisijos nariai galėjo matyti dokumentų originalus, kurių byloje nėra, nes originalai liko pas mokesčių mokėtoją.
5. Pareiškėjas patikrinimui pateikė sandorius su Estijos įmonėmis bei prekių gavimo faktą patvirtinančias PVM sąskaitas faktūras, CMR su prekių gavėjo antspaudais, kurie patvirtina, jog prekė buvo perleista vežėjo dispozicijon ir atsakomybėn, atsiskaitymą patvirtinančius banko išrašus, pavedimų kopijas bei grynaisiais gautų pinigų kasos pajamų orderį, įrodančius, kad už minėtas prekes apmokėjo būtent Estijos įmonės ir tai negali būti traktuojama kaip formalūs įrodymai.
6. Patikrinimo metu Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė su D. M. sudarytas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis: 2010 m. sausio 4 d. sutartį Nr. 2010/01, kuria susitarta išnuomoti 327,20 m² gyvenamojo namo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir Namas) (kurią nurodė pateikusi per klaidą, nes ši sutartis neįsigaliojo) bei 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 2011/02, kuria jam išnuomojama 117,43 m² Namo. Bendrovės direktorius G. S. patikrinimo metu pateiktame 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime nurodė, kad D. M. atsisakė nuomotis patalpas 2010 m. ir su juo 117,43 m² patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta nuo 2011 m. pradžios, todėl 117,43 m² Namo Bendrovė išnuomojo jos direktoriui, o likusi dalis Namo buvo naudojama įmonės reikmėms. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad 2010–2011 m. nuomininkai (direktorius ir D. M.) pagal PVM sąskaitas faktūras Bendrovei sumokėjo 6 827,45 Lt (1 977,37 Eur) ir 1 433,76 Lt (415,25 Eur) PVM, t. y. 100 procentų kompensavo pareiškėjui priklausančio Namo 2010–2011 m. elektros, telefono ir interneto išlaidas bei 2010 m. išlaidas už šiukšlių išvežimą ir Namo apsaugą, neskirstant jų išnuomotam plotui. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad nuomininkai nekompensavo pareiškėjo patirtų kuro išlaidų Namo šildymui 2010–2011 m. ir 2011 m. išlaidų už šiukšlių išvežimą ir Namo apsaugą.
7. Pareiškėjas pažymėjo, jog Komisijos sprendime nepaneigtas faktas, kad Bendrovė nuosavybės teise turi 0,1933 ha žemės sklypą ir 481,40 m² bendro ploto gyvenamąjį Namą. Bendrovė 2010 m. sausio 4 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2010/01, pagal kurią nuomininkui G. S. perdavė naudotis nuomos teise 117,43 m² šio Namo patalpų, mokant 700 Lt (202,74 Eur) nuomos mokestį per mėnesį bei nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šios sutarties kopija buvo pateikta su pastabomis, kadangi patikrinimo metu pateiktoje byloje klaidingai buvo įsegta ir patikrinimui pateikta negaliojanti 2010 metais sudaryta sutartis su D. M. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. sausio 3 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2011/02, pagal kurią perdavė naudotis nuomos teise 117,43 m² Namo patalpų D. M. už 700 Lt (202,74 Eur) nuomos mokestį per mėnesį, mokant ir nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius. Nuomos mokestis už 2010 ir už 2011 m. buvo nustatytas, atsižvelgiant į rinkos kainas. Ši kaina buvo numatyta ir 2010/01 bei 2011/02 sutartyse su nuomininkais, papildomai apmokant nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius. Šildymo išlaidos sutartyse atskirai nebuvo aptartos ir buvo įskaičiuotos į nuomos kainą. Kadangi likusi didesnioji Namo dalis buvo naudojama Bendrovės veikloje, prekių sandėliavimui bei biurui, dalyje vyko remonto darbai, Namas apšildomas kietu kuru, šildymu rūpinosi Bendrovė.
8. Pareiškėjas pripažino, kad, išrašydama PVM sąskaitas faktūras nuomininkui už komunalinius patarnavimus, buhalterė per klaidą neperskaičiavo patirtų išlaidų nuomojamam 117,43 m² plotui ir nuomininkai už 2010–2011 metus nepagrįstai kompensavo 100 patikrinimo akte nurodytų Bendrovės patirtų išlaidų už akte nurodytus komunalinius patarnavimus. Ši klaida iki patikrinimo nebuvo pastebėta. Taip pat nepastebėta, jog patikrinimui už 2010 metus pateikta į bylą įsegta ne ta nuomos sutartis, todėl ji buvo pateikta su pastabomis ir turėjo būti įvertinta. Pareiškėjas 2010 metais sumokėjo už komunalinius patarnavimus 3 770,18 Lt (1 091,82 Eur) ir 791,73 Lt (229,30 Eur) PVM, iš viso 4 561,91 Lt (1 321,22 Eur), kuriuos 100 proc. padengė nuomininkas G. S. pagal Bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nors nuomininkas pagal nuomos sutartį nuomojosi tik trečdalį Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. 117,43 m². Bendrovė 2010 m. šildymui patyrė 6 161,16 Lt (1 784,40 Eur) išlaidų, kuriuos nurašė į leistinus atskaitymus ir kurių dalies (nuomojamam plotui) nekompensavo nuomininkas, kadangi tai nebuvo numatyta sutartyje. Patikrinimo metu 100 proc. išlaidų ir 1 293,84 Lt (374,72 Eur) PVM, iš viso 7 455 Lt (2 159,12 Eur), priskirta G. S. gautoms pajamoms natūra. Pareiškėjas paaiškino, jog pastabose nurodė, kad perskaičiavus Patikrinimo akte apskaičiuotas tariamas pajamas natūra nuomojamam 117,43 m² plotui, skaičiuojant netgi ir šildymo išlaidas, nors jų kompensavimas sutartyje atskirai nebuvo numatytas, nuomininkas G. S. negavo pajamų natūra, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 9 straipsnyje, ir jokios prekės ar paslaugos nebuvo suvartotos PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, kaip tai apibrėžta PVMĮ 5 bei 8 straipsniuose, todėl sprendime apskaičiuoti mokesčiai nuo pajamų natūra nepagrįsti.
9. Pareiškėjas tvirtino, kad patalpas pagal 2011 metais sudarytą sutartį iš Bendrovės nuomojo ir už nuomą mokėjo būtent D. M. Pastarasis, pasak pareiškėjo, sutartyje aptartą nuomos mokestį mokėjo, savo asmeninius daiktus laikė, nuomojamų patalpų raktai buvo jo žinioje ir tuo laikotarpiu niekas kitas, net ir Bendrovės direktorius, negalėjo įsikelti į nuomojamas patalpas. Pareiškėjo manymu, pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokesčio mokėtoju yra laikomas pajamų gavęs gyventojas. Tuo tarpu Bendrovė pastarojo įstatymo taikymo prasme yra šį mokestį išskaičiuojantis asmuo. Sprendime pagrįstai nuomininkui D. M. panaikintos akte nurodytos pajamos natūra, tačiau nepagrįstai jos perkeltos kitam asmeniui, t. y. G. S., kuris, kaip fizinis asmuo, 2011 metais nei mokestinės, nei ekonominės naudos ar kokių nors pajamų natūra negavo, nuomos sutarties 2011 m. su pareiškėju nebuvo sudaręs ir Name negyveno. Pareiškėjas pažymėjo, kad su pastabomis pateikė ir 2010–2011 metų inventorizacijos aprašų duomenis, kurie patvirtina, jog 2010 m. gruodžio 31 d. Name buvo saugoma 1 016 vnt. slidžių kostiumų, 2 272 vnt. duonos džiūvėsėlių pakuočių, 6 005 vnt. arbatos, 2011 metais saugoma 36 700 vnt. arbatos. Tačiau sprendimuose šios aplinkybės nevertintos.
Atsiliepimas
10. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas nurodė, kad Patikrinimo akte užfiksuota, jog mokesčių mokėtojas neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jo įformintiems prekių tiekimams Estijos įmonėms, nes prekės nebuvo išgabentos iš šalies teritorijos ir disponavimo ginčo prekėmis teisė neperėjo Bendrovės kontrahentams (prekės nebuvo patiektos PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems pirkėjams). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas sandorių su minėtomis įmonėmis metu, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.
12. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas patikrinimui nepateikė sudarytų sutarčių su Estijos įmonėmis, nes, direktoriaus G. S. teigimu, sutartys su Estijos įmonėmis nebuvo sudarytos. Patikrinimui buvo pateiktos išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo Estijos įmonių spaudai ir atstovo parašai, tačiau nenurodytas vardas ir pavardė, bei pateikti CMR, kurie daugeliu atvejų užpildyti neišsamiai: nenurodyti vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, nenurodytas pasikrovimo bei iškrovimo laikas, nenurodytas prekių kiekis, nėra prekių gavimo datos, nenurodyta krovinį gabenusio automobilio markė bei valstybinis numeris ir pan. Už prekes Estijos pirkėjai apmokėjo banko pavedimais bei grynaisiais per kasą. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas minėtoms Estijos įmonėms įformintose PVM sąskaitose faktūrose prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį. Įvertinus Bendrovės pateiktus patikrinimui dokumentus, konstatuota, jog pateikti dokumentai neįrodo, kad Estijos įmonės įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo (nenustatyta, kad prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytoms įmonėms) ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad dėl sandorių su Estijos įmonėmis pateikti paklausimai Estijos mokesčių administratoriui, o dėl CMR nurodytų vežėjų SIA „Prefabet grupa Latvija“, SIA „Deal transports“, SIA „Darco“, SIA „Eurokargo“ paklausimai pateikti Latvijos mokesčių administratoriui. Estijos mokesčių administratoriaus pateikė informaciją, jog abi Estijos įmonės nerandamos, laiškai grįžo neįteikti, todėl neturi pakankamai įrodymų ir negali patvirtinti nurodytų sandorių su Bendrove. Mokesčių administratorius, įvertinęs Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją bei vežėjų pateiktus paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad Latvijos įmonės nepateikė užsakymų, krovinio gabenimo dokumentų, nėra duomenų, iš kur krovinys buvo paimtas ir kur nugabentas, t. y. negalima nustatyti, kad Bendrovės prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir pristatytos būtent nurodytiems Estijos prekių pirkėjams. Latvijos įmonės negalėjo pateikti informacijos apie vykusius sandorius arba iš viso neigė turėjusios sandorių su minėtomis Estijos ar Lietuvos įmonėmis. Direktorius G. S. patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose negalėjo nurodyti, kaip surado pirkėjus, neatsiminė, ar Estijos įmonių atstovai buvo nors kartą atvykę į Bendrovę, negalėjo pateikti jokių kontaktinių duomenų, taip pat nepateikė jokių užsakymų ar kitų susirašinėjimo faktų, nes dėl mažos elektroninio pašto dėžutės talpos, turėjo ištrinti susirašinėjimą.
14. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pateikė prekes ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais įvardintiems ūkio subjektams, o kitiems nenustatytiems subjektams, tokiu būdu dalyvaudamas galimo PVM sukčiavimo grandinėje, sudarant prekių tiekimo sandorius. Pareiškėjas apsiribojo tik įmonių PVM kodų patikrinimu ir CMR įforminimu, tačiau juose nėra nurodyti prekes priėmusių asmenų vardai, pavardės, datos. UAB „Gemaga“ neturi ir nerinko jokios informacijos apie Estijos įmonių veiklos teisėtumą ir galimybę vykdyti atitinkamo pobūdžio veiklą, nesidomėjo prekių sandėliavimo patalpomis, samdomų darbuotojų ištekliais, buveinės vietose nesilankė ir pan. Mokestinio patikrinimo metu negauta pilnos informacijos, kas už užsienio įmonėms pateiktas prekes atsiskaitinėjo su Bendrove. Mokesčių mokėtojas nesidomėjo atsakingais įmonių asmenimis – ar šie asmenys turėjo teisę pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentus, ar jie turėjo galimybę disponuoti bei atsiskaitinėti grynaisiais pinigais šių užsienio įmonių vardu.
15. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė visų įrodymų, jog Namas buvo naudojamas ekonominei veiklai ir jame buvo laikomos prekių atsargos. Įvertinęs surinktą informaciją iš kaimynų, ir nustatęs, kad D. M. nei 2010, nei 2011 metais šiame Name negyveno, sandoriai dėl gyvenamų patalpų nuomos su juo buvo sudaryti formaliai, trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai priėjo prie išvados, jog G. S., būdamas su Bendrove asocijuotu asmeniu, 2010–2011 metais gyveno pastarajai nuosavybės teise priklausančiame Name ir 2010–2011 metais, nemokėdamas už patalpų šildymą, apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Gemaga“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl papildomai apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui konstatavus, kad Bendrovė nepagrįstai Estijos įmonėms teiktoms prekėms pritaikė 0 proc. PVM tarifą, nes nepateikė pakankamai įrodymų, jog prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos ir disponavimo jomis teisė perėjo jos kontrahentams. Nustačius, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, Bendrovei papildomai apskaičiuotos GPM, VSD įmokų, PVM, PM ir su jais susijusios sumos mokesčių administratoriui konstatavus, jog G. S., būdamas asocijuotu asmeniu (Bendrovės direktoriumi), 2010–2011 m. gyvendamas Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name, nemokėdamas už patalpų šildymą, Namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamų natūra, todėl pareiškėjas nepagrįstai šių sumų neapmokestino GPM, VSD įmokomis ir patirtas išlaidas priskyrė leidžiamiems atskaitymams.
18. Remiantis Komisijos byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno AVMI atliko kompleksinį Bendrovės 2010–2011 m. PVM, GPM, PM, VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pateiktas pastabas, 2017 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-3 pakeitė Patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei sumokėti į biudžetą 33 862,93 Eur PVM, 18 198,27 Eur PVM delspinigius, 10 159 Eur PVM baudą, 11,01 Eur PM, 2,35 Eur PM delspinigius, 3 Eur PM baudą, 1 243,63 Eur GPM, 707,44 Eur GPM delspinigius, 373 Eur GPM baudą, 3 314,83 Eur VSD įmokas, 1 657,42 Eur VSD įmokų baudą, taip pat 129,75 Eur sumažinto PM už 2010 m.
Šalies argumentai
19. Pareiškėjas pateikė skundą dėl trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimo. VMI 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 69-34 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-3. Pareiškėjas pateikė skundą Komisijai dėl VMI sprendimo dalies panaikinimo bei prašymą dėl nepagrįsto baudos dydžio sumažinimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-147(7-98/2017) paliko VMI 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 69-34 nurodymus Bendrovei sumokėti į valstybės biudžetą 33 862,93 Eur PVM, 18 198,27 Eur PVM delspinigius, 11,01 Eur PM, 2,35 Eur PM delspinigius, 1 243,63 Eur GPM, 707,44 Eur GPM delspinigius, 3 314,83 Eur VSD įmokas, 1 657,42 Eur VSD įmokų baudą ir pakeitė nurodymus sumokėti 30 proc. dydžio 10 159 Eur PVM baudą, 3 Eur PM baudą, 373 Eur GPM baudą į nurodymus sumokėti 3 386 Eur PVM baudą, 1 Eur PM baudą, 124 Eur GPM baudą.
20. Pareiškėjas skunde nesutiko su ginčijamais sprendimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo ir dėl G. S. pajamų gavimo natūra, argumentų dėl baudos dydžio, kuris buvo sumažintas ginčijamu Komisijos sprendimu, nenurodė.
21. Dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo teismas vadovavosi PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 56 straipsniu, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsniu ir pažymėjo, kad mokesčių administratorius ir Komisija detaliai ištyrė ir įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus bei nuodytus argumentus ir padarė pagrįstas išvadas.
22. Byloje nustatyta, kad Bendrovė 2010 metų sausio–gruodžio mėnesiais įformino prekių (kavos) tiekimus Estijos įmonėms – OŪ „Junion Speciale“ už 245 781,66 Lt pagal 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. kovo 5 d., 2010 m. kovo 23 d., 2010 m. balandžio 9 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 18 d. ir 2010 m. gegužės 20 d. (Komisijos byla, II t., b. l. 162, 164, 166, 168, 170, 172, 173, 174, 176) PVM sąskaitas faktūras ir OŪ „Estoch Worldwide“ – už 266 303,97 Lt pagal 2010 m. birželio 2 d., 2010 birželio 28 d. (dvi), 2010 m. liepos 22 d. (dvi), 2010 m. liepos 19 d. (dvi), 2010 m. liepos 28 d., 2010 m. rugpjūčio 5 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d., 2010 m. rugsėjo 1 d., 2010 m. spalio 5 d., 2010 m. lapkričio 15 d., 2010 m. gruodžio 29 d. (Komisijos byla, II t., b. l. 177, 188, 189, 191, 192, 193, 194, 196, 197, Komisijos byla III t., b. l. 1, 2, 3, 5, 7) PVM sąskaitas faktūras, iš viso už 512 085,63 Lt sumą, kaip tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu.
23. Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs Bendrovės pateiktus 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą įrodančius dokumentus, be to, įvertinęs Estijos ir Latvijos mokesčių administratorių pateiktą ir mokestinio tyrimo metu papildomai surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo, kad: prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nes CMR užpildyti netinkamai, neįskaitomai, neišsamiai; prekių disponavimo teisės perėjo ginčo PVM sąskaitose faktūrose pirkėjomis įvardytoms Estijos įmonėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Mokesčių administratorius konstatavo, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl, vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi, ginčo prekių tiekimams taikytas standartinis PVM tarifas ir Bendrovei papildomai apskaičiuota 31 145,16 Eur (107 538 Lt) pardavimo PVM.
24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė sutarčių su Estijos įmonėmis ir jokių papildomų išvežimą pagrindžiančių dokumentų ar rašytinių patvirtinimų dėl prekių gavimo. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo. Pareiškėjas iš esmės atitiko tik pirmąją sąlygą, kad ginčo sandorių metu prekes tiekė registruotoms Estijos įmonėms, tačiau kitos sąlygos nebuvo įrodytos ir buvo vertinamas tiekėjo elgesys, ar jis elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kurių galėjo imtis, ir nedalyvavo sukčiavime. Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjo elgesys nesąžiningas.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas pažymėjo, kad buvo vertinama visuma įrodymų. Dėl aplinkybė, kad sandorių sudarymo metu Estijos įmonės buvo įregistruotos, ginčo nėra, tačiau vien tik ši aplinkybė neeliminuoja pareiškėjo pareigos būti atidžiam, rūpestingam ir domėtis pačiam kontrahentų veikla. Kokių realių ir aktyvių veiksmų pareiškėjas ėmėsi, nenustatyta. Pareiškėjas žinojo, jog bendrauja su Estijos įmonės atstovais latviais, o tai jau turėjo sukelti pagrįstą įtarimą dėl PVM sumokėjimo realumo. Pareiškėjas turėjo aktyviais veiksmais išsiaiškinti šias aplinkybes. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog, įformindamas pardavimo sandorius, pats nedalyvavo sukčiaujant ir ėmėsi būtinų priemonių, kad įsitikintų, ar neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Pareiškėjas tokią pareigą turėjo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų iš Estijos įmonių, kad gavo prekes ir įgijo teisę jomis disponuoti kaip savo, kadangi surinkti mokesčių administratoriaus duomenys patvirtina, jog Estijos įmonės nerandamos, išregistruotos iš PVM mokėtojų bei nedeklaravo prekių įsigijimų iš Lietuvos.
26. Byloje vertintas faktinių aplinkybių pakankamumas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo, taikant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų visumą. Pareiškėjas prekių gavimo faktą patvirtinančiais dokumentais įvardijo: PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius su prekių gavėjo antspaudais, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog prekė buvo perleista vežėjo dispozicijon ir atsakomybėn, atsiskaitymą patvirtinančius banko išrašus, pavedimų kopijas bei grynaisiais gautų pinigų kasos pajamų orderį, įrodančius, kad už minėtas prekes apmokėjo būtent Estijos įmonės. Šie įrodymai mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo įvertinti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiu vertinimu. Pareiškėjas kitų duomenų, kurių nebūtų vertinęs mokesčių administratorius, nepateikė ir iš esmės naujų argumentų nenurodė. Tik išdėstė nesutikimą su mokesčių administratoriaus bei Komisijos vertinimu.
27. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtina, kad prekės buvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms Estijos įmonėms. Pareiškėjas taip pat nepaneigė ir išvadų dėl CMR. Remiantis Komisijos byloje esančia medžiaga matyti, kad jie yra neaiškūs ir sunkiai įskaitomi. Pareiškėjo argumentai, kad jis turi dokumentų originalus, neturi reikšmės mokestinio tyrimo rezultatams, pareiškėjas neginčijo atsakovo pateikto dokumentų vertinimo. Esminę reikšmę turi jų turinys, todėl teismas sutiko su atsakovo bei Komisijos vertinimu, kad jie nėra išsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai, daugelyje nenurodyta krovinio vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, vežėjų spaudų nėra arba jie yra neryškūs, neįskaitomi. Nenurodytas pakrovimo bei iškrovimo laikas, prekių gavimo datos. Be to, nurodyti Estijos įmonių įregistravimo adresai, tačiau, remiantis Estijos mokesčių administratoriaus duomenimis, tais adresais yra administracinės patalpos, o ne prekių sandėliai. Pareiškėjas nepaneigė mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Jo abstraktus nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis nepaneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas akcentavo, kad direktorius paaiškinime nenurodė, kaip surado Estijos įmones (Komisijos byla, II t., b. l. 62). Komisijos posėdžio metu jis irgi tokių aplinkybių nedetalizavo, o tik nurodė asmenų vardus, tačiau negalėjo detalizuoti aplinkybių dėl prekių pardavimo. Teismui nebuvo pateikti nauji įrodymai. Be to, ir Bendrovės vadybininkas jokių duomenų nepateikė. Ta aplinkybė, kad susirašinėjimas vyko elektroniniu paštu, jokiais įrodymais nepagrįsta. Šiuo aspektu teismas sutiko su tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimu. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus surinkta informacija iš Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių laikyta pirminiu įrodymu byloje. Pareiškėjas minėtos informacijos teisingumo nepaneigė.
29. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkta informacija nepatvirtina, kad realiai Estijos įmonės galėjo vykdyti ūkinę veiklą, kadangi šios įmonės Estijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje įvardytos kaip nerandamos, nevykdančios veiklos ir išregistruotos (jau po sandorių su Bendrove vykdymo) iš PVM mokėtojų ir iš Juridinių asmenų registų, iš Bendrovės pirkimo sumų nedeklaravo ir PVM nesumokėjo, jų vardu veikė asmenys iš Latvijos. Be to, ir Estijos mokesčių administratoriaus apklaustas OŪ „Estoch Worldwide“ atstovas (J. L.) nepateikė objektyvių įrodymų dėl ekonominės veiklos vykdymo. Bendrovės darbuotojas vadybininkas S. N. (Komisijos byla, IV t., b. l. 97) paaiškinime ir Komisijos posėdžio metu nurodė, tačiau nepaaiškino, kokiu būdu įsitikino, kad ginčo prekes Latvijoje perdavė asmenims, įgaliotiems disponuoti prekėmis Estijos įmonės vardu. Tai, kad jis nurodė, jog prekes perdavė sandėlio darbuotojui, nepaneigia mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Buvo vertinama įrodymų visuma, pareiškėjas nepaneigė mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Skundo argumentai dėl formalių reikalavimų pažeidimo nepagrįsti. Teismo vertinimu, užsienio mokesčių administratorių pateiktos informacijos pareiškėjas nepaneigė, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atlikto tyrimo išsamumu ir objektyvumu.
30. Byloje nustatyta, kad Bendrovė neidentifikavo ūkinių operacijų partnerių ir jiems atstovaujančių asmenų, neišsiaiškino aplinkybių, susijusių su realiu prekių pristatymu konkrečioms užsienio įmonėms, taip pat nesurinko daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, kad vykdant tiekimus, buvo prielaidų įtarti galimą Estijos įmonių sukčiavimą, tačiau Bendrovė jokių veiksmų dėl to nesiėmė, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas sandorių sudarymo metu elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas iš esmės apsiribojo tik patikrinimu, kad Estijos įmonės yra įregistruotos. Nustatyta, kad sandoriai su OŪ „Junion Speciale“ vyko nuo 2010 metų sausio iki gegužės mėnesio ir po jų nuo 2010 metų birželio mėnesio (iki gruodžio mėnesio) PVM sąskaitas faktūras dėl tų pačių prekių tiekimo Bendrovė pradėjo išrašinėti kitai Estijos įmonei OŪ „Estoch Worldwide“. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl nesidomėjo minėtomis aplinkybėmis ir kodėl pats nesikreipė į Estijos įmones paaiškinti tokius neaiškumus.
31. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas tik viešuose registruose tikrino duomenis apie Estijos įmones ir prekes išsiųsdavo gavęs prekių apmokėjimą bankiniais pavedimais (tik vienu atveju buvo apmokėta grynaisiais), negali būti vertinama kaip pagrindžianti jo sąžiningumą, sudarant ginčo sandorius su kontrahentais. Bendrovės direktorius 2016 m. spalio 10 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad jam yra žinoma apie Latvijoje veikiančius asmenis, kurie vengia mokėti mokesčius (Komisijos byla, II t., b. l. 64). Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai, vykdant tiekimus Estijos įmonėms, neatitiko rūpestingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Žemesnės instancijos teismas
32. Minėta, kad, remiantis Estijos mokesčių administratoriaus duomenimis (Komisijos byla, III t., b. l. 107), Estijos įmonės įvardijamos kaip „dingę prekeiviai“. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad už prekes buvo atsiskaitoma bankiniais pavedimais, patvirtina, jog kontrahentai buvo realiai veikiančios įmonės, tačiau šie dokumentai nepatvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos ir perdavimo pirkėjui nuosavybėn kaip savo, t. y. kad prekių disponavimo teisė perduota Estijos įmonėms. Bendrovė neidentifikavo ūkinių operacijų partnerių ir juos atstovaujančių asmenų, kad įsitikintų, jog prekės pristatytos pirkėjui, tačiau, neturėdama pakankamai įrodymų, minėtiems tiekimams Estijos įmonėms skaičiavo ir deklaravo 0 proc. PVM tarifą, taip išvengdama mokėtino pardavimo PVM. Visuma aplinkybių tokią išvadą patvirtina. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai paneigė Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą pagal jos 2010–2011 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras Estijos įmonėms ir pagrįstai apskaičiavo 31 145 Eur (107 538 Lt) pardavimo PVM, konstatavus, kad pareiškėjo įrodymai yra nepakankami 0 procento PVM tarifui taikyti.
33. Dėl pajamų natūra teismas pažymėjo, kad mokestinio ginčo byloje nustatyta, jog Bendrovei priklauso Namo patalpos (Komisijos byla, IV t., b. l. 135). Šių patalpų 117,43 m² pagal pateiktas 2010 m. sausio 4 d. nuomos sutartį Nr. 2010/2 (sudarytą su Bendrovės direktoriumi G. S.; Komisijos byla, II t., 69–70) ir 2011 m. sausio 3 d. nuomos sutartį (sudarytą su D. M.; Komisijos byla, II t., b. l. 101–102); 2010–2011 metais buvo išnuomotos. G. S. vardu 2010 metais buvo išrašytos 4 PVM sąskaitos faktūros už nuomą (2010 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 01863 (Komisijos byla, II t., b. l. 73), 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02132 (Komisijos byla, II t., b. l. 75), 2010 m. liepos 13 d. PVM sąskaita faktūra už komunalines paslaugas GEM Nr. 01876 (Komisijos byla, III t., b. l. 45) ir 2010 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra už komunalines paslaugas GEM Nr. 02133 (Komisijos byla, III t., b. l. 53); 2011 metais D. M. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros (2011 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02285 (Komisijos byla, II t., b. l. 77), 2011 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra GEM Nr. 02537 (Komisijos byla, II t., b. l. 78) už nuomą ir komunalines paslaugas).
34. Patikrinimo metu Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė su D. M. sudarytas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis: 2010 m. sausio 4 d. sutartį Nr. 2010/01 (Komisijos byla, II t., b. l. 69), kuria susitarta išnuomoti 327,20 m² Namo patalpas už 700 Lt mėnesinį mokestį, apmokant ir komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Pareiškėjo teigimu, ši sutarties buvo pateikta per klaidą, nes ji neįsigaliojo. Taip pat pateikta ir 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartis Nr. 2011/02, kurioje Bendrovė D. M. išnuomojo 117,43 m² Namo patalpų (Komisijos byla, II t., b. l. 101–102). Bendrovės direktorius G. S. patikrinimo metu pateikė 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimą (Komisijos byla, II t., b. l. 62), kuriame nurodė, kad D. M. atsisakė nuomotis patalpas 2010 m. ir sutiko tik nuo 2011 m. pradžios nuomotis dalį patalpų. Nurodė, kad 2011 m. buvo išnuomota 117 m² D. M. 2010 m. trečdalis Namo buvo išnuomota Bendrovės direktoriui, o dvi trečiosios dalys Namo naudojamos Bendrovės reikmėms, t. y. sandėliuojami slidinėjimo kostiumai ir dalis arbatos. Šiuos teiginius grindė Bendrovės inventorizacijos aktais (Komisijos byla, I t., b. l. 115–120).
35. Nustatyta, kad 2010 m. sausio 4 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2010/02 kopija mokesčių administratoriui buvo pateikta 2016 m. spalio 27 d. kartu su pastabomis dėl Patikrinimo akto. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad 2010–2011 m. nuomininkai (direktorius ir D. M.) pagal PVM sąskaitas faktūras Bendrovei sumokėjo 6 827,45 Lt (2 498,68 Eur) ir 1 433,76 Lt (415,25 Eur) PVM, t. y. kompensavo 100 proc. Bendrovei priklausančio Namo 2010–2011 m. elektros, telefono ir interneto išlaidų bei 2010 metais išlaidas už šiukšlių išvežimą ir Namo apsaugą, neskirstant jų išnuomotam plotui. Mokesčių administratorius nustatė, kad nuomininkai nekompensavo Bendrovei patirtų išlaidų Namui šildyti 2010–2011 m. ir 2011 metais – išlaidų už šiukšlių išvežimą ir Namo apsaugą, kurias padengė Bendrovė. Šios išlaidos buvo vertinamos kaip pajamos natūra (vertė 28 627,92 Lt; 8 291,22 Eur), kurias gavo D. M. bei Bendrovės direktorius.
36. Mokesčių administratorius, tvirtindamas Patikrinimo aktą, įvertinęs įrodymų visumą, įskaitant papildomai pateiktus Bendrovės dokumentus ir D. M., Namo kaimynų paaiškinimus (Komisijos byla, III t., b. l. 87, 89), konstatavo, jog D. M. nei 2010, nei 2011 metais jame negyveno, sandoriai dėl gyvenamų patalpų nuomos su D. M. buvo sudaryti formaliai, G. S., būdamas su Bendrove asocijuotu asmeniu, 2010–2011 metais gyveno Bendrovei nuosavybės teise priklausančiame Name. Pareiškėjas neįrodė, jog ta Namo dalis, kuri nebuvo išnuomota, buvo panaudota jo reikmėms, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsniu, mokesčių administratorius neatsižvelgė į formalias Namo nuomos sutartis ir konstatavo, kad Bendrovės direktorius, 2010/2011 metais nemokėdamas už patalpų šildymą, Namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą gavo 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) (2010 m. – 7 455 Lt (2 159,12 Eur), 2011 m. – 21 172,92 Lt (6 132,10 Eur) pajamų natūra, ir atitinkamai perskaičiavo mokesčius. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus vertinimui dėl pareiškėjo 2010–2011 m. patirtų 28 627,92 Lt išlaidų vertinimo G. S., su Bendrove asocijuoto asmens, gautomis pajamomis natūra ir jų apmokestinimo, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės pateiktos patalpų nuomos sutarties Nr. 2011/02, sudarytos su D. M., aplinkybės detaliai įvertintos ir paneigia jos realumą. Komisija pagrįstai atkreipė dėmesį į papildomas detales, t. y. Bendrovės 2016 m. lapkričio 27 d. pastabose nurodytas patvirtinimas, kad D. M. 2011 metais nuomojamose Bendrovei priklausančiose patalpose faktiškai negyveno, todėl tarpusavio susitarimu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išlaidos už patalpų apsaugą bei šiukšlių išvežimą jam nebuvo įtrauktos; D. M. 2016 m. rugsėjo 19 d. paaiškinime Nr. 04.2.3-AU29-1654 mokesčių administratoriui nurodytos aplinkybės apie įsidarbinimą Bendrovėje nuo 2013 metų liepos mėnesio (darbą įmonėje rado per darbo skelbimą internete), jo negalėjimas nurodyti, kiek laiko jis pažįsta G. S., kur tiksliai susipažino, nuo kada sudarė patalpų nuomos sutartį, paaiškinimas, jog niekada negyveno šiuo adresu, bet nuomojosi; D. M. 2016 m. rugsėjo 30 d. patvirtinimas, kad ant Bendrovės kasos pajamų orderių 2011 m. gruodžio 30 d. GEMA Nr. 000855 (8 400 Lt) ir 2011 m. gruodžio 30 d. GEMA Nr. 000856 (3 699,30 Lt) jo parašas nėra originalus; kaimynų parodymai, jog minėtose patalpose nuolatos gyveno viena keturių asmenų (du suaugę ir du vaikai) šeima, nors D. M. tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo vedęs, ir kitos aplinkybės. Taigi teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma rodo, jog 2011 m. sausio 3 d. patalpų nuomos sutartis Nr. 2011/02 su D. M. negali būti vertinama kaip reali.
38. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad dvi trečiosios Namo patalpų buvo naudojamos Bendrovės reikmėms, nepagrįsta įrodymais. Savo vertinimus pareiškėjas grindė 2016 m. rugsėjo 23 d. direktoriaus paaiškinimu (Komisijos byla, II t., b. l. 62), 2016 m. spalio 10 d. elektroniniu paštu (Komisijos byla, II t., b. l. 64) pateiktu paaiškinimu, t. y. kad Patalpose buvo ofisas ir sandėlis, vyko susitikimai, tačiau jokių įrodymų apie vykusius susitikimus Name su verslo partneriais nepateikė.
39. Mokesčių administratorius įvertino Bendrovės pateiktus su pastabomis 2010–2011 metų inventorizacijos aprašus, kuriuose nurodyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. patalpose buvo saugoma 1 016 vnt. „slidžių kostiumų“, 2 272 vnt. duonos džiūvėsėlių pakuočių, 6 005 vnt. arbatos, 2011 metais – 36 700 vnt. arbatos. Trečiasis suinteresuotasis asmuo ir atsakovas į šiuos įrodymus apie Name sandėliuojamas prekes neatsižvelgė. Minėti aprašai pateikti po Patikrinimo akto surašymo su pastabomis. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad jie patvirtinti tik Bendrovės darbuotojų, todėl nelaikė objektyviu įrodymu, siekiant pagrįsti realią įmonės buveinės vietą. Pareiškėjas nepaneigė, kad tikrinimo laikotarpiu Bendrovės realus buveinės adresas buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus darbuotojai 2016 m. rugsėjo 28 d. buvo nuvykę į Namą ir nustatė, kad jo rūsys pakankamai didelis, tačiau šildoma tik viena maždaug 18 m² ploto patalpa; rūsio patalpoje buvo saugoma Bendrovės arbata dėžutėse, kuriai, vyr. finansininkės teigimu, buvo pasibaigęs galiojimo laikas, tačiau dokumentų dėl minėtos arbatos apskaitymo buhalterinėje apskaitoje vyr. finansininkė nepateikė. Taigi, mokesčių administratorius išsamiai ištyrė ir įvertino aplinkybes, susijusias su prekių sandėliavimu. Kitų duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Teismas, įvertinęs mokestinio ginčo metu surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad D. M., nemokėdamas už patalpų šildymą, Namo apsaugą bei šiukšlių išvežimą, negavo iš Bendrovės pajamų natūra, nes naudą bei nustatytas 28 627,92 Lt (8 291,22 Eur) pajamas natūra gavo G. S. Šios išvados pagrįstos byloje nustatytų duomenų visuma ir mokesčių mokėtojo nepaneigtos objektyviais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
40. Teismas pažymėjo, kad Komisija, vertindama Bendrovei paskirtos papildomai apskaičiuotų mokesčių baudos dydžio pagrįstumą, sumažino ją iki 10 proc. Pareiškėjas kitų argumentų dėl baudos dydžio nenurodė.
41. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VMI su prašymu pasirašyti susitarimą, sumažinant priskaičiuotus mokesčius (I t., b. l. 146–149), tačiau susitarimo šalys nepasiekė.
III.
42. Pareiškėjas UAB „Gemaga“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
42.1. Kauno AVMI sprendimas laikytinas turinčiu esminių teisinio pagrindimo ir motyvacijos trūkumų ir dėl to turėjo būti laikomas neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas vadovaujasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalimi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir pažymi, kad prekių tiekimu laikomas tik toks prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savininkas. Nors Patikrinimo akte teigiama, kad prekės buvo faktiškai parduotos kitiems pirkėjams, nei Patikrinimo akte, nei Kauno AVMI sprendime nenurodyta, kokiems konkretiems asmenims pareiškėjas patiekė prekes, t. y. kokiems asmenims perdavė teisę disponuoti prekėmis. Norėdamas konstatuoti, kad pareiškėjo prekių tiekimas įvyko kitiems asmenims, Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu turėjo nustatyti ir įrodymais pagrįsti, kokiems konkretiems asmenims pareiškėjas perdavė prekes ir teisę disponuoti jomis kaip savininkams. Patikrinimo akte neįrodyta ir nepagrįsta, kad ginčo objektu laikomi sandoriai iš viso laikytini prekių tiekimu pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nenustačius, kur konkrečiai buvo panaudotos pareiškėjo prekės, būtų galima kelti klausimą nebent dėl to, ar prekės apskritai buvo panaudotos PVM apmokestinamai veiklai, bet toks klausimas nebuvo keliamas.
42.2. Viena iš būtinųjų sąlygų pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį yra tai, kad prekės turi būti tiekiamos už atlygį. Kauno AVMI nustatė, kad už prekes pareiškėjui pinigus pervedė Estijos įmonės ir nenustatė, kad pareiškėjas būtų gavęs atlygį už patiektas prekes iš kitų asmenų. Kauno AVMI Patikrinimo akte turėjo įrodyti, kad tarp atliktų prekių tiekimų neįvardintiems asmenims ir pareiškėjo iš Estijos įmonių gautų sumų egzistavo tiesioginis ryšys, tačiau to nenustatinėjo. Neįrodžius, kad prekės buvo tiekiamos už atlygį, toks prekių tiekimas neįvardintiems asmenims negalėtų būti laikomas PVM objektu.
42.3. Kauno AVMI nenurodė aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuota papildomai mokėtina 107,538 Lt pardavimo PVM suma. PVMĮ 123 straipsnio 1 ir 2 dalių normos negali būti laikomos savarankišku teisiniu pagrindu pareiškėjo tariamus tiekimus apmokestinti pardavimo PVM. Kito teisinio pagrindo mokesčių administratorius nepateikė. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo apmokestintas taikant 21 proc. PVM tarifą. Be to, nėra aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu Kauno AVMI ginčo objektu laikomus sandorius kvalifikavo kaip PVM objektą. Todėl Kauno AVMI sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime savo iniciatyva pritaikė ginčo sandoriams iš esmės naują teisinį pagrindą – PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį, tačiau šis pagrindas nebuvo nurodytas individualiame administraciniame akte. Be to, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017) PVMĮ 56 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas laikomas ydingu ir neatitinkančiu teisinio saugumo principo reikalavimų.
42.4. Net jei būtų laikoma, kad šiuo atveju taikytina PVMĮ 56 straipsnio 5 dalis, Kauno AVMI Patikrinimo akte neįrodė ir nepagrindė dviejų teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) kad pareiškėjas konkretiems neįvardintiems asmenims perdavė teisę disponuoti prekėmis; 2) kad tarp prekių tiekimo neįvardintiems asmenims ir Įmonių atliktų mokėjimų yra tiesioginis ryšys.
Atsiliepimas
43. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
44. Atsakovas pažymi, kad nepripažino 0 proc. PVM tarifo taikymo už įformintus prekių tiekimus. Nustatyta, kad Bendrovė patikrinimui nepateikė sudarytų sutarčių su Estijos įmonėmis, nes jos nebuvo sudarytos. Patikrinimui buvo pateiktos išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo Estijos įmonių spaudai ir atstovo parašai, tačiau nenurodytas vardas ir pavardė, bei krovinių gabenimo važtaraščiai (CMR), kurie daugeliu atvejų užpildyti neišsamiai: nenurodyti vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, krovinio pakrovimo ir iškrovimo laikas, prekių kiekis, nėra prekių gavimo datos, krovinį gabenusio automobilio markės bei valstybinio numerio ir pan. Mokesčių administratorius sprendė, kad pateikti dokumentai neįrodo, kad Estijos įmonės įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo (nenustatyta, kad prekės buvo pateiktos dokumentuose nurodytoms įmonėms) ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas išrašė 23 PVM sąskaitas faktūras, tačiau 15 iš jų nėra nuorodos dėl 0 proc. tarifo taikymo šiems sandoriams.
45. Atsakovas pažymi, kad vadovavosi Estijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, jog Estijos įmonės yra nerandamos, laiškai grįžo neįteikti, todėl neturi pakankamai įrodymų ir negali patvirtinti nurodytų sandorių su pareiškėju, Estijos įmonės laikomos dingusiais prekeiviais. Estijos įmonės nevykdo ekonominės veiklos Estijoje, nenustatyta, jog būtų turėjusios sandorių su Lietuvos įmonėmis, joms nepriklauso jokios sandėliavimo patalpos Estijoje, 2010 metais nedeklaravo nei darbuotojų, nei atlyginimo išmokų, dokumentai patikrinimams neteikiami. Iš gautos informacijos taip pat nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose ir CMR važtaraščiuose nurodyti prekių pristatymo adresai Estijoje yra biurų patalpos, o ne sandėliai, todėl šiais adresais prekės nebuvo sandėliuojamos. Latvijos mokesčių administratoriaus duomenimis, CMR nurodyti Latvijos vežėjai SIA „Dial transport“ ir SIA „Prefabet grupa Latvija“ nors ir nurodė, kad turėjo sandorių su Estijos įmone OÜ „Junion Speciale“, tačiau nepateikė gabenimo dokumentų bei negalėjo pateikti informacijos ar nurodyti kitų vežimo faktą patvirtinančių aplinkybių, o Latvijos vežėjai SIA „Darco“, SIA „Eurokargo“ iš viso nepatvirtino turėję kokių nors sandorių nei su Bendrove, nei su Estijos įmonėmis. Bendrovė taip pat nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių papildomų aplinkybių, kad prekės išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir nugabentos pirkėjui. Bendrovės direktorius G. S. patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose negalėjo nurodyti, kaip surado pirkėjus, neatsiminė ar Estijos įmonių atstovai buvo nors kartą atvykę į Bendrovę, negalėjo pateikti jokių kontaktinių duomenų, taip pat nepateikė jokių užsakymų ar kitų susirašinėjimo faktų, nes dėl mažos elektroninio pašto dėžutės talpos, turėjo ištrinti susirašinėjimą. Atsižvelgiant į išdėstytus faktus, nėra pagrindo teigti, jog pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.
46. Atsakovas akcentuoja, kad Bendrovės pateikti įrodymai yra nepakankami. Bendrovė pateikė išrašytas pardavimo PVM sąskaitas faktūras ir neišsamiai užpildytus CMR ir nepateikė Estijos įmonių patvirtinimų, kad prekes gavo ir įgijo teisę jomis disponuoti, Estijos įmonės nerandamos, išregistruotos iš PVM mokėtojų, nedeklaravo įsigijimų iš Lietuvos, t. y. Bendrovė nepateikė patvirtinančių įrodymų dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumo. Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie kontrabandą ir kad bendrauja su Estijos įmonių atstovais latviais, o ne estais, todėl galėjo įtarti, kad prekės nebus pristatytos į Estiją ir PVM niekas nesumokės. Bendrovė taip pat galėjo pasidomėti apie prekių pristatymo adresus, surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie prekių gavėjus, pasidomėti įgaliotais užsienio įmonių asmenimis, kurie buvo atsakingi už prekių priėmimą, pareikalauti iš jų patvirtintų įgaliojimų. Su Estijos įmonėmis tiekimo santykiai buvo nevienkartiniai. Taigi Bendrovė elgėsi ir veikė nerūpestingai ir neatidžiai, nes turėjo galimybę žinoti, kad jos atliekamos ūkinės operacijos prisideda prie PVM sukčiavimo, o toks Bendrovės neveikimas vertintinas kaip nesąžiningumas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Su ginčo tiekimų apmokestinimu PVM susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva). Sprendžiant aptariamo pobūdžio mokestinius ginčus, taip pat turi būti paisoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos.
50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl taikytinos teisės bei jos aiškinimo, Teisingumo Teismo praktikos, įrodinėjimo naštos pasiskirstymo, sprendžiant aptariamo pobūdžio ginčus, neturi pagrindo nukrypti nuo nuostatų, suformuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019. Pastarajame procesiniame dokumente išdėstytos teisės aiškinimo nuostatos yra palaikytinos bei taikytinos (tų nuostatų nebeatkartojant) ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str.)
53. Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimus ir pirmosios instancijos teismo apskųstas sprendimas iš esmės pripažintinas pagrįstu.
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1521/2014).
55. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į kitą valstybę narę, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, kadangi nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir laiko netikslingu atkartojimą argumentų, kurie jau išdėstyti šio teisės akto aprašomojoje dalyje. Tačiau mano esant būtina akcentuoti keletą išsiskiriančių bei pabrėžiančių teisės į 0 procentų PVM tarifo taikymo draudimą.
56. Pavyzdžiui, Bendrovės direktorius niekaip nepaaiškino, kaip surado pirkėjus, negalėjo pateikti jokių kontaktinių duomenų, užsakymo ar kitų susirašinėjimo faktų.
57. Estijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad Estijos įmonės nerandamos, nevykdo ekonominės veiklos, joms nepriklauso jokios sandėliavimo patalpos Estijoje.
58. Latvijos vežėjai nepateikė gabenimo dokumentų bei negalėjo nurodyti kitų vežimo faktą patvirtinančių aplinkybių.
59. Krovinių gabenimo važtaraščiai daugeliu atvejų užpildyti neišsamiai: nenurodytas vežėjo vairuotojo vardas, pavardė, krovinio pakrovimo ir iškrovimo laikai, prekių kiekis ir kita aktuali informacija gabenant prekes.
60. Taigi mokesčių administratorius tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visuma paneigė pareiškėjo tvirtinimą dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).
61. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių mokėtojas turi turėti tokius faktinius duomenis apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių. Tai jo pareiga, nes siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise, turi būti įvykdyta ir pareiga. Visuomeniniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė.
62. Dėl VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymo apeliacija irgi pripažintina nepagrįsta. „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
63. Teisiniai pagrindai, kuriais remiantis paneigta pareiškėjo teisė į 0 proc. PVM tarifą, jau minimi Patikrinimo akte (Patikrinimo akto 29 lapas), dėl jų pasisakoma ir paskesniuose mokesčių administratoriaus sprendimuose, todėl apeliacinio skundo argumentai, išdėstyti nutarties 42.3 punkte, turint omenyje ginčo santykių esmę bei turinį, yra atmestini. Pareiškėjas tikrai žinojo ir suprato, dėl ko mokesčių administratorius apskaičiavo papildomus mokesčius.
64. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu bei teisėtu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.