- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-920-565/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34783-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Burdulienė, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UAB „Andopas“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.5.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Andopas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Andopas“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Andopas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 3 909,87 Eur (13 500 Lt) draudimo išmoką, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2013-08-22 sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kurios galiojimo metu atsakovo apdraustas ieškovui priklausantis automobilis VW Caddy Life, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014-02-24 iki 2014-03-05 buvo pavogtas Lenkijos Respublikoje. Ieškovas kreipėsi į Lenkijos policiją su pareiškimu dėl automobilio vagystės, taip pat kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos sumokėjimo, tačiau atsakovas draudimo išmokos ieškovui nesumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad, gavęs Lenkijos policijos įstaigos 2014-04-04 atsakymą, suabejojo draudiminio įvykio buvimu. Lenkijos policijos įstaigos 2014-04-04 atsakyme į atsakovo paklausimą nurodyta, kad tyrimas dėl ieškovui priklausančio automobilio vagystės nutrauktas dėl duomenų, pakankamai pagrindžiančių įtarimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, trūkumo. Draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės praradimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus įvykį patvirtinančius dokumentus. Vien aplinkybės, kad ieškovas kreipėsi dėl vagystės į kompetentingą įstaigą ir apie vagystę informavo atsakovą, negali būti laikomos pagrindu sumokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-08-12 sprendimu ieškinį atmetė.
Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad 2013-08-22 ieškovas (draudėjas) ir atsakovas (draudikas) sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, galiojusią nuo 2013-09-15 iki 2014-09-14, pagal kurią vienas iš draudimo sutarties objektų buvo automobilis VW Caddy Life, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovo vairuotojas V. I. 2014-03-07 pranešė Lenkijos policijos įstaigai apie automobilio vagystę Lenkijoje laikotarpiu nuo 2014-02-24 iki 2014-03-05.
Teismas sprendė, kad AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) vagystę kaip draudžiamąjį įvykį susiejo su BK 178 str. nuostatomis, apibrėžiančiomis šios nusikalstamos veikos požymius. Teismas padarė išvadą, kad Taisyklių 7 p. nuostatų aiškinimas leidžia manyti, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas ne bet koks transporto priemonės dingimas, kurį draudėjas nusprendžia laikyti vagyste ir apie tai praneša draudikui bei ikiteisminį tyrimą vykdančiai įstaigai, o tik toks transporto priemonės dingimas, kurį ikiteisminį tyrimą atliekančios valstybės institucijos laiko nusikalstama veika, atitinkančia vagystės požymius, apibrėžtus BK 178 str., nepaisant ikiteisminio tyrimo baigties. Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią būtent vagystė, kurios faktas yra nustatytas priėmus nutarimą iškelti baudžiamąją bylą, nepaisant šios bylos trukmės, kaltinamųjų nustatymo/nenustatymo ir pan., pripažįstama draudiminiu įvykiu, kuriam įvykus, draudikui atsiranda pareiga atlyginti draudėjui (naudos gavėjui) kilusius nuostolius. Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.4 p. aiškiai įtvirtinta, kad transporto priemonės vagystės atveju draudimo išmoka išmokama tik tuomet, kai draudikui yra pateikiama kompetentingos institucijos išvada apie įvykį. Teismas sprendė, kad ieškovui nebuvo siurprizinė, netikėta ar iki galo neaiški draudimo sutarties sąlyga, kad draudžiamuoju įvykiu yra laikomas ne bet koks transporto priemonės dingimas, kurį ieškovas laiko vagyste, o toks transporto priemonės dingimas, kuris ikiteisminio tyrimo institucijos laiko nusikalstama veika, atitinkančia vagystės požymius pagal BK 178 str. Be to, ieškovas neįrodinėjo, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su taisyklių turiniu, jų nesuprato ir pan.
Teismas nurodė, kad kompetentinga institucija – Lenkijos Respublikos policijos įstaiga, 2014 m. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio VW Caddy vagystės, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad šio automobilio dingimas laikomas vagyste.
Teismas pažymėjo, kad pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą ir ieškovo atstovo paaiškinimus darytina išvada, kad net pats ieškovas ir ikiteisminio tyrimo metu paaiškinimus davę ieškovo darbuotojai (vairuotojai) S. P. ir V. I. negalėjo nurodyti, kuris konkrečiai vairuotojas ir kokiu konkrečiai metu paliko Lenkijoje automobilį, kuris vėliau dingo. Atsakovo pateiktame UAB „Edvardo servisas“ 2014-03-10 lydraštyje nurodyta, kad servisas perduoda atsakovui dingusio automobilio dokumentus ir raktelius. Ieškovas negalėjo paaiškinti, kuris darbuotojas ir kada perdavė servisui dingusio automobilio raktelius ir dokumentus. Ikiteisminio tyrimo institucijai nustačius, kad automobilio palikimo vieta ir laikas vaizdo kameromis nėra užfiksuoti, ieškovas nedėjo protingų pastangų, kad pats surastų automobilį palikusį savo darbuotoją ir pateiktų ikiteisminio tyrimo institucijai tikslias su automobilio palikimo vieta ir data susijusias aplinkybes. Todėl teismas padarė išvadą, kad pats ieškovas nebuvo suinteresuotas nustatyti tikrąsias automobilio dingimo aplinkybes, elgėsi aplaidžiai ir nebendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą vykdančia institucija, neteikė visų turimų duomenų apie automobilį palikusį asmenį, automobilio palikimo vietą ir datą. Tokiu atveju ieškovas turi prisiimti dėl tokio savo elgesio kilusias pasekmes, įskaitant ir tai, kad ikiteisminio tyrimo institucija dėl įrodymų trūkumo ikiteisminį tyrimą nutraukė. Teismas atmetė ieškovo argumentus kaip neatitinkančius draudimo sutarties tikslų ir sąlygų tikrojo turinio, kad transporto priemonės dingimui laikyti vagyste (draudžiamuoju įvykiu) pakanka vien draudėjo pranešimo apie, jo manymu, įvykdytą vagystę ikiteisminio tyrimo institucijai ir draudikui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Andopas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-12 sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos neteisėtai užvaldant (įgyjant) svetimą turtą pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai (vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.), tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės reikšmės. Taisyklių 7.1 p. nustatytas draudiminis įvykis – vagystė, t.y. svetimo turto pagrobimas, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į civilinių sutartinių santykių pobūdį, kitas byloje reikšmingas teisines aplinkybes. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kuria teismai turi vadovautis tokiu atveju, kai draudimo sutartis nenumato vagystės, kaip draudiminio įvykio, individualizuojančių požymių, t.y. kad draudiminis įvykis, vadinamas vagyste, turi būti aiškinamas taip, kaip vagystę suvokia paprastas, normalus asmuo; jam nėra svarbus turto netekimo būdas; svarbiausią reikšmę turi faktas, kad savininkas netenka turto, nežino, kur jis yra ir turi pagrindo manyti, kad jį kitas asmuo pasisavino. Draudiminė apsauga nuo vagystės reikalinga apdrausti transporto priemonės netekimo riziką, kuri siejama su nuosavybės teisiu praradimu, kai turtą pasisavins kiti asmenys. Tačiau šiuo atveju teismas draudiminio įvykio – vagystės – sąvoką aiškino ne per civilinę, o išimtinai per baudžiamąją teisę, pažeisdamas teisinio aiškinimo ir kvalifikavimo reikšmę šioje civilinėje byloje. Taisyklėse nėra apibrėžto reikalavimo, kad vagystė draudiminiu įvykiu gali būti pripažinta tik tuomet, kai yra kompetentingų institucijų sprendimas iškelti baudžiamąją bylą. Draudikui, kuris rengė draudimo taisykles, kyla pareiga atskleisti sąvokas aiškiai, jas konkretizuoti ir tik įtrauktos sąlygos į sudarytą draudimo sutartį tampa sudėtine sutarties dalimi. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovo nuosavybės teisės praradimą į automobilį, t. y. yra nustatytas apdrausto automobilio praradimo faktas (ieškovas automobilio neteko ir tai buvo patvirtinta tiek jo kreipimusi į Lenkijos teisėsaugos institucijos, tiek į atsakovą, tiek faktu, kad ieškovas automobilio neturi ir iki šiol nevaldo) ir atsižvelgiant į aukščiau minėtą suformuotą kasacinio teismo praktiką, teismas turėjo spręsti, kad ieškovo apdrausto automobilio praradimas turi būti kvalifikuojamas kaip Taisyklių 7.1 p. nurodytą draudiminį įvykį – vagystę – atitinkantis draudiminis atsitikimas.Pažymi, kad ieškovas nesiverčia draudimo veikla, draudimo sutartį jis sudarė standartinėmis sąlygomis, prisijungimo būdu, todėl šalių skirtingai suprantamos Taisyklių 1.23 p. ir 9.4.4. p. sąlygos turi būti aiškinamos draudėjo naudai ir įvykęs įvykis – automobilio dingimas turi būti kvalifikuotinas kaip vagystė ir pripažintinas draudiminiu įvykiu. Prie sutarties prisijungiantis asmuo neturi galimybių daryti esminę įtaką sutarties sąlygoms, todėl jo teisės, aiškinant sutarties nuostatas, turi būti labiau ginamos ir visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas analogišką bylą, 2012-06-07 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-891-845/2012 nustatęs, kad asmuo neteko automobilio ir kreipėsi į pareigūnus dėl automobilio vagystės, pripažino asmens teisę į draudimo išmoką, nors kompetentinga teisėsaugos institucija, kaip ir šioje byloje, atsisakė iškelti baudžiamąją bylą. Teismas minėtoje byloje sprendė, kad automobilio netekimas ir kreipimasis į policiją dėl vagystės yra pakankami draudiminį įvykį patvirtinantys duomenys. Tačiau atsakovas šiuo atveju, atsisakydamas pripažinti įvykį draudiminiu, interpretavo Taisyklių 9.4.4 p. išimtinai sau palankia linkme, nesivadovaudamas sisteminiu ir loginiu nurodytu Taisyklių aiškinimu, teismų praktika, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip paneigdamas draudimo sutarties tikslus bei pačią sutartį (CK 6.189 str. 1 d.). Pažymi, kad faktas, jog ieškovas neteko jam priklausančio automobilio ir nežino kur jis yra, byloje konstatuotas, todėl atsakovui negalėjo būti suteikta galimybė piktnaudžiauti teise siekiant išvengti draudimo išmokos išmokėjimo ieškovui pagal jo sąžiningai vykdytą draudimo sutartį. Ieškovas dėjo visas pastangas ir bendradarbiavo tiek su atsakovu, tiek su Lenkijos pareigūnais (siuntė įgaliotus darbuotojus, kurie teikė paaiškinimus ir ieškovo vardu veikė už organizuotą transporto priemonės dingimo aplinkybių išaiškinimą). Aplinkybė, kad Lenkijos policija nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl automobilio vagystės, kadangi nesurinko pakankamai duomenų dėl nusikalstamos veikos įvykdymo, visiškai neturi reikšmės dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi ieškovas bet kuriuo atveju neteko turto (automobilio), nežino, kur jis yra ir teismui pateikė duomenis, kad transporto priemonė buvo pasisavinta trečiųjų asmenų (ieškovo darbuotojų rašyti pareiškimai, ieškovo net kelis kartus teikti išsamūs paaiškinimai dėl automobilio vagystės).Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai įvertinęs įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai motyvavo savo išvadas. Įrodymų visuma leidžia manyti, kad vien jau esant nustatytam faktui, jog ieškovas neteko automobilio, nežino, kur jis yra, turėjo pripažinti ieškovo teisę į draudiminę išmoką. Ieškovas negali būti laikomas priklausomu nuo Lenkijos policijos pareigūnų įdirbio renkant įrodymus, siekiant patvirtinti vagystės faktą, kadangi, tokiu atveju draudiminės išmokos išmokėjimas būtų tiesiogiai priklausomas nuo trečiosios šalies valios, jos pastangų ir aktyvumo renkant ikiteisminiam tyrimui reikšmingus įrodymus, aiškinantis automobilio dingimo aplinkybes. Tačiau aplinkybės, kad Lenkijos pareigūnai galimai buvo pasyvūs ikiteisminiame tyrime, ar kad stovintis automobilis vaizdo kameromis nebuvo užfiksuotas, negalėjo pakeisti išvados, kad ieškovas prarado transporto priemonę ir patyrė žalą. Atsakovas taip pat turėjo pareigą bendradarbiauti su Lenkijos teisėsaugos institucijomis ir ieškovu, siekiant pateikti papildomus įrodymus Lenkijos teisėsaugos pareigūnams, skųsti pastarųjų veiksmus ir/ar neveikimą, o ne pasyviai laukti Lenkijos teisėsaugos institucijų sprendimo ir vengti draudimo išmoką mokėti. Teismo išvada, kad ieškovas turėtų prisiimti įrodymų trūkumo ikiteisminiame tyrime riziką, yra visiškai nepagrįsta, varžanti ieškovo teises, prieštaraujanti draudimo sutarties esmei, CK 1.5 str. įtvirtintiems principams ir pažeidžianti ieškovo kaip draudėjo teisėtus lūkesčius pagal draudimo sutartį.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas” nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo palikti galioti skundžiamą sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus. Byloje esanti medžiaga buvo ištirta tinkamai, ieškovas nenurodė, kokius įrodymus teismas įvertino netinkamai, ir kokie konkretūs įrodymai patvirtina ieškovo poziciją, jog teisėsaugos institucijos patvirtino automobilio vagystės faktą. Oficialiose Lenkijos pareigūnų pažymose nurodyta, kad, ieškovo darbuoto nuomone, įvyko transporto priemonės vagystė, tačiau teisėsaugos institucijų dokumentuose toks faktas nebuvo nustatytas ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. Kai ieškovo darbuotojas S. P. buvo informuotas, kad bus vykstama į objektą, siekiant išsiaiškinti dėl vaizdo stebėjimo, jis persigalvojo ir pareiškė, kad jis nėra visiškai įsitikinęs, ar transporto priemonė iš tikrųjų buvo pavogta. Taip pat ieškovo atstovas nepaaiškino, kokia tvarka darbuotojai perduoda vieni kitiems raktus ir dokumentus, ir šiuo atveju nebuvo atskleista, kas iš tikrųjų tą automobilį paliko stovėti iki šiol nenustatytoje aikštelėje. Taip pat dokumentuose nurodoma, kad yra nemažai abejotinų aplinkybių dėl nusikalstamos veikos buvimo, o pareiškėjas atsisakė pareiškimo dėl vagystės. Taigi tokie duomenys nepatvirtina, kad transporto priemonė buvo pavogta. Taip pat 2014-03-07 pažyma Nr. 30/14, kurioje nurodyta, kad yra pranešta dėl vagystės, negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu vagystės faktą, nes joje pažymėta, kad ši pažyma neturi įrodomosios galios žalos atlyginimo byloje. Teismas taip pat tinkamai įvertino nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame konstatuota, kad negalima atmesti prielaidos, kad transporto priemonė galėjo būti palikta kitoje vietoje ir todėl nebuvo įvykdyta jos vagystė, bei nuspręsta nutraukti tyrimą, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančiu įtarimą dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. Ieškovo samprotavimai, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad nerastas įvykio kaltininkas yra nepagrįsti. Be to, Lenkijos pareigūnai net nepaskelbė tarptautinės automobilio paieškos, kaip yra daroma esant pakankamam pagrindui, kad įvyko vagystė.Atsakovas tinkamai vykdė sutartį. Kaip buvo nustatyta teisminio nagrinėjimo metu, atsakovas, pradėdamas administruoti žalą, iš Lenkijos policijos komisariato telefonu gavo informaciją, jog vagystės faktas nėra patvirtintas ir tariamai pavogtas automobilis apskritai toje aikštelėje nebuvo paliktas. Lenkijos policijos komisariato kriminalinis skyrius 2014-04-04 atsakyme dėl informacijos suteikimo nurodė, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. 2014-05-22, 2014-07-17 atsakovas išsiuntė pakartotinius paklausimus Lenkijos policijos komisariato kriminaliniam skyriui dėl nustatytų įvykio aplinkybių patvirtinimo, atsakymas nebuvo gautas. Vilniaus miesto apylinkės teismui pasikreipus į Lenkiją su prašymu atsiųsti visą tyrimo medžiagą ir šią medžiagą gavus, atsakovo pozicija nepasikeitė, t.y. nėra duomenų, patvirtinančių vagystės faktą, priešingai, surinkti duomenys leidžia manyti, kad automobilis nebuvo pavogtas. Ieškovas šiuo atveju neįrodinėjo faktinių automobilio dingimo aplinkybių. Pagal Taisyklių 13.2.11.3. nuostatas šias išsamias aplinkybes turėjo pateikti ieškovas. Pagal Draudimo įstatymą, atsakovas privalo įsitikinti, kad draudžiamasis įvykis buvo ir būtina sąlyga siekiant išmokėti draudimo išmoka, yra teisėsaugos institucijų patvirtinimas. Atsakovas kreipėsi į Lenkijos teisėsaugos institucijas, tačiau atsakovui Lenkijos institucijos nepatvirtino vagystės fakto, todėl draudimo išmokos mokėti negalima.Iš ieškovo darbuotojų teiktų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas nežino nei kas, nei kokiomis aplinkybėmis, nei kur paliko stovėti automobilį ir painiojasi savo paties parodymuose. Taip pat ieškovas negalėjo paaiškinti, kodėl iš pradžių S. P. pranešė apie vagystę ir atsiėmė pareiškimą, tačiau vėliau A. J. pamatė, kad automobilio nėra ir pranešė įmonei. Nepaaiškino ir to, kodėl A. J., pas kurį tariamai buvo rakteliai, nepranešė policijai, ir kodėl ieškovas išsiuntė paimti automobilį V. I., kuris nei dokumentų nei raktelių neturėjo. Taip pat liko neaišku, kodėl automobilio rakteliai galiausiai atsidūrė UAB „Edvardo servisas“. Prašyme išmokėti draudimo išmoką, kaip asmuo, kurio naudojimosi transporto priemone metu atsitiko draudiminis įvykis, yra įvardintas V. I.. Pažymi, kad tiek atsakovas, tiek teismas aiškinosi šias aplinkybes, šalims buvo suteikta teisė reikšti prašymus, tačiau ieškovas ne tik negalėjo paaiškinti nurodytų aplinkybių, bet ir nepasinaudojo savo teise kviesti liudytojus arba prašyti atidėti teismo posėdį, kad galėtų pasitikslinti minėtas aplinkybes.Ieškovas, žinodamas, kad draudimo išmokai gauti turės būti pateiktas patvirtinimas, galėjo reikšti pretenzijas dėl Lenkijos pareigūnų procesinių veiksmų ir sprendimų, tačiau to nedarė, taip pat pareigūnams neatskleidė esminių automobilio dingimo aplinkybių. Atsakovas pasitiki institucijomis, kurioms yra suteikta teisė konstatuoti tam tikras aplinkybes ir nusikalstamos veikos sudėties buvimą arba nebuvimą. Taisyklėse nėra numatyta pareiga atsakovui skųsti policijos veiksmus.Ieškovas neginčijo fakto, kad su taisyklėmis buvo supažindintas tinkamai. Ieškovas nenurodo, kas konkrečiai taisyklių nuostatose jam buvo neaišku. Teismas teisingai nurodė, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas ne bet koks transporto priemonės dingimas, kurį draudėjas nusprendžia laikyti vagyste, o tik toks transporto priemonės dingimas, kurį ikiteisminio tyrimo institucijos laiko nusikalstama veika, atitinkančia vagystės požymius, apibrėžtus BK 178 str., nepaisant ikiteisminio tyrimo baigties. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, draudimo sutartis yra rizikos sutartis, tačiau draudikas neturi prisiimti nekontroliuojamos rizikos. Taigi šiuo atveju taisyklių 9.4.4. p. padeda atskirti tikrąsias vagystes nuo galimai inscenizuotų transporto priemonių dingimų, apie kuriuos ieškovas neatskleidė visų aplinkybių net teismo posėdžio metu.Ieškovo nurodyti teismų precedentai negali būti taikomi šioje byloje. Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-891-845/2012 akivaizdu, kad buvo remiamasi kita Taisyklių redakcija (nagrinėjamoje byloje 2012-11-28 Taisyklių redakcija galioja nuo 2013-01-01), taip pat buvo aiškinamasi, kaip asmuo turėtų suprasti pačią sąvoką „vagystė“, nes ieškovei tai buvo neaišku. Šiuo atveju klausimas dėl sąvokų aiškumo nebuvo keliamas. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas nesuformuoja precedento, kurio turėtų laikytis apeliacinės instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Taip pat nenustatyti absoliutūs skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2013-08-22 sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr.021 (2012-11-28 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) buvo apdraustas ieškovui priklausantis automobilis VW Caddy Life, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovo darbuotojas kreipėsi į Lenkijos policijos įstaigą su pareiškimu apie automobilio vagystę Lenkijoje laikotarpiu nuo 2014-02-24 iki 2014-03-05. Lenkijos policijos įstaiga 2014 m. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio vagystės, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą nusikalstamos veikos įvykdymu. Atsakovas atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmoką dėl automobilio vagystės tuo pagrindu, kad nėra kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad automobilio dingimas laikomas vagyste.
Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Sprendžiant šalių ginčą dėl to, ar draudikas pagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad įvykis yra nedraudžiamasis, reikia įvertinti draudimo sutartyje nustatytas draudimo apsaugos ribas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar jos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose.
Šioje byloje ginčo šalys, 2013-08-22 sudarydamos transporto priemonių draudimo sutartį, susitarė, kad transporto priemonės yra draudžiamos Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) numatytomis sąlygomis. Vienas iš draudžiamųjų įvykių yra laikomas apdraustos transporto priemonės vagystė, pasireiškianti kaip transporto priemonės, atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas arba užvaldymas plėšimo būdu (BK 178 ir 180 str.) (Taisyklių 1.23 p., 7 p.). Darytina išvada, kad Taisyklės vagystę kaip draudžiamąjį įvykį aiškiai susiejo su BK 178 str. nuostatomis, apibrėžiančiomis šios nusikalstamos veikos požymius.
Kaip minėta, draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, ir esant nedraudžiamajam įvykiui, išmoka nėra išmokama. Ieškovo argumentai, kad Taisyklėse nėra apibrėžto reikalavimo, jog vagystė draudiminiu įvykiu gali būti pripažinta tik esant kompetentingų institucijų sprendimui iškelti baudžiamąją bylą, o byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas automobilį prarado, nėra pagrįsti.
Iš Taisyklių sąlygų turinio matyti, jog draudžiamuoju įvykiu šalys susitarė laikyti ne bet kokį transporto priemonės dingimą, kurį draudėjas nusprendžia laikyti vagyste ir apie tai praneša draudikui bei ikiteisminį tyrimą vykdančiai įstaigai, o tik tokį, kurį patvirtina kompetentingos įstaigos, t.y. laiko šį įvykį nusikalstama veika, atitinkančia vagystės požymius, apibrėžtus BK 178 str. Kaip minėta, draudimo sutarties nuostatos aiškinamos sistemiškai. Taisyklių 9.4.4 p. yra nurodyta, kad draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės praradimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus įvykį patvirtinančius dokumentus, jeigu transporto priemonė ir (ar) jos dalys buvo pavogtos. Taigi, transporto priemonės dingimą laikyti vagyste (draudžiamuoju įvykiu) nepakanka vien draudėjo (ieškovo) pranešimo apie, jo manymu, įvykdytą vagystę, ikiteisminio tyrimo institucijai ir draudikui. Draudžiamasis įvykis – vagystė – turi ne tik atitikti Taisyklių 1.23 p. nurodytus požymius, bet šį faktą turi patvirtinti ir kompetentinga institucija. Priešingu atveju, esant ieškovo apdrausto automobilio praradimui, tačiau kompetentingai institucijai nepatvirtinus vagystės fakto (Taisyklių 9.4.4. p.), įvykis laikytinas nedraudžiamuoju (Taisyklių 1.12 p.).
Ieškovas skunde nurodo, kad šalių skirtingai suprantamos Taisyklių 1.23 p. ir 9.4.4. p. sąlygos turi būti aiškinamos draudėjo naudai ir įvykęs įvykis – automobilio dingimas, turi būti kvalifikuotinas kaip vagystė ir pripažintinas draudiminiu įvykiu. Su tokiais ieškovo teiginiais nesutiktina, nes byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas neįrodinėjo, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su Taisyklių turiniu ar jų nesuprato. Be to, ieškovas, skunde keldamas Taisyklių 1.23 p. ir 9.4.4. p. neaiškumo klausimą, konkrečiai nenurodė, kas šiose Taisyklių nuostatose jam buvo neaišku. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sisteminis Taisyklių aiškinimas nesudaro pagrindo padaryti išvados, kad ieškovui buvo siurprizinė, netikėta ar iki galo neaiški draudimo sutarties sąlyga, kad draudžiamuoju įvykiu yra laikomas ne bet koks transporto priemonės dingimas, kurį ieškovas laiko vagyste, o toks transporto priemonės dingimas, kuris ikiteisminio tyrimo institucijos laiko nusikalstama veika, atitinkančia vagystės požymius pagal BK 178 str.
Byloje nustatyta, kad Lenkijos ikiteisminio tyrimo institucija patvirtino, jog dingusio automobilio paskutinė palikimo vieta ir laikas vaizdo kameromis nėra užfiksuoti, o ieškovo darbuotojai negalėjo tiksliai nurodyti automobilio parkavimo vietos ir kitų su tuo susijusių aplinkybių Ikiteisminis tyrimas Lenkijos ikiteisminio tyrimo institucijos nutrauktas dėl to, kad nepakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, pagrindžiančių įtarimą dėl nusikalstamos veikos įvykdymo ir nutarime yra padaryta prielaida, jog automobilis galėjo būti paliktas kitoje vietoje ir todėl nebuvo įvykdyta vagystė. Šis nutarimas yra galiojantis. Iš pateiktos į bylą ikiteisminio tyrimo medžiagos pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovas tinkamai nebendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą vykdančia institucija, neteikė visų turimų duomenų apie automobilį palikusį asmenį, automobilio palikimo vietą ir datą, kadangi šias aplinkybes aiškiai patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, taip pat šalių paaiškinimai 2015-07-27 vykusio teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme.
Ieškovas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-06-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-891-845/2012 ir kasacinio teismo 2003-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi nuo nurodytų pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje Nr. 2-891-845/2012, be to, buvo remiamasi kita draudimo taisyklių redakcija (nagrinėjamoje byloje 2012-11-28 Taisyklių redakcija galioja nuo 2013-01-01). Skundžiamas sprendimas nepaneigia ir neprieštarauja ieškovo nurodomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-06 nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl „vagystės“ sąvokų skirtumo baudžiamosios ir civilinės teisės prasme, kai draudimo taisyklėse ši sąvoka kaip draudžiamasis (nedraudžiamasis) įvykis neindividualizuota. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, Taisyklių 1.23 p. yra apibrėžta vagystės sąvoka.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.