Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. I. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretysis asmuo UAB „Swedbank lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra (b.l. 53-54).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas pradėjo žodinį bylos nagrinėjimą ir išsprendė bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio (CPK 231 str. 5 d.).

Teismo posėdyje ieškovės atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas tinkamai, iki posėdžio pradžios prašymų gauta nebuvo, neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos. Šalys neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė L. I., tretysis asmuo UAB „Swedbank lizingas" ir UAB „Transkurjeris" 2009 m. birželio 15 d. sudarė Sutartį Nr. LT054001/TPP dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo, kurios pagrindu ieškovei buvo perleistos lizingo gavėjo teisės ir pareigos (b.l. 15-16). Šios sutarties pagrindu ieškovei buvo perduotas valdyti ir naudotis automobilis BMVV X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 17). Neišpirkta turto vertė sutarties pasirašymo dieną sudarė 65.755,32 Lt (b.l. 20). 2010 m. balandžio 9 d. tarp ieškovės ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas" buvo sudaryta draudimo sutartis pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (toliau – Taisyklės). Draudimo sutarties sudarymą patvirtina Transporto priemonių draudimo liudijimas, serija LD Nr. 92911944 (b.l. 24-26). Jame nurodyta, jog draudimo apsauga galioja Europoje, o vagystė nurodyta vienu iš draudiminių įvykių (draudžiamasis įvykis V), draudimo sutarties galiojimo terminas - nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. balandžio 19 d., konkreti draudimo suma draudimo sutartyje nenurodyta. 2010 m. rugpjūčio 15 d. automobilis BMW X5, valstyb.Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei viešint Kijeve, automobilis dingo (b.l. 28, 30, 32), įvykio metu automobilyje buvo apsaugos sistema (b.l. 26). Dėl nurodyto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, apie automobilio dingimą pranešta draudikui (b.l. 61-62). 2010 m. rugpjūčio 24 d. Ukrainos Kijevo m. kompetentingos institucijos sprendimu buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą dėl automobilio pasisavinimo su nusikalstamos veikos, numatytos Ukrainos BK 289 str., požymiais tol, kol bus rasti atsakymai ir nustatytos visos aplinkybės, turinčios įtakos sprendimo priėmimui (b.l. 43-44). Ieškovė 2010-08-27 priėmimo-perdavimo aktu perdavė draudiko atstovui automobilio užvedimo raktus bei saugos sistemų valdymo pultus (b.l. 30). 2010-08-27 ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo (b.l. 61-62). 2010 m. spalio 19 dienai neapmokėta automobilio vertė pagal lizingo sutartį sudarė 38.082,32 Lt (b.l. 23). Atsakovas 2011-02-10 pranešimu atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką motyvuojant tuo, kad Ukrainos milicija atsisakė kelti baudžiamąją bylą, t.y. milicija nepatvirtino automobilio vagystės fakto (b.l. 34). 2011-05-30 Ukrainos VRM VV Kijevo m. Dneprovskij RV Kriminalinės paieškos milicijos pažymoje nurodyta, jog automobilio buvimo vieta nenustatyta (b.l 39). 2012-01-13 raštu Ukrainos VRM VV Kijevo m. Dneprovskij RVR valdyba informavo teismą, jog 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas šiuo metu yra be pakeitimų, naujos aplinkybės nenustatytos (b.l. 83-84).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 50.337,00 Lt draudimo išmoką, remiantis draudimo sutartimi (Transporto priemonių draudimo liudijimu) ir Taisyklių 9.4.4 p., 9.9 p., 13.1.5 p. Tuo tarpu atsakovas, remiantis Taisyklių 9.4.4 p., atsisako įvykį pripažinti draudiminiu ir išmokėti ieškovei draudimo išmoką, kadangi kompetentingos institucijos nepatvirtino įvykio – vagystės buvimo fakto.

Sprendžiant, ar įvykis gali būti pripažintas draudiminiu, svarbu šioje byloje išsiaiškinti Draudimo sutarties ir Transporto priemonių draudimo taisyklių turinį. Aiškinant tiek Draudimo sutartį, tiek Taisykles, pirmiausiai įvertina tai, kad asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įst. 2 str. 12 d.). Draudimo sutarties šalys paprastai nesideri dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai bei įvykiai, kurie nelaikomi draudiminiais. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (LAT 2008-01-02 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-80/2008).

Pagal AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (toliau – Taisyklės) 7.1 p., prie draudiminių įvykių priskirtini šie įvykiai: transporto priemonės sunaikinimas ar sugadinimas dėl bet kokių, staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (draudžiamasis įvykis K) arba vagystė (draudžiamasis įvykis V). Iš Draudimo liudijimo matyti, jog ieškovė Draudimo sutartimi (b.l. 24-26) apsidraudė būtent nuo draudiminių įvykių K ir V. Taigi ieškovė jai priklausančią transporto priemonę nuo vagystės buvo apdraudusi. Draudimo taisyklių I dalyje, reglamentuojančioje draudimo sąvokas, išaiškinta, kad pagal 1.22 p., vagystė yra transporto priemonės, atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas (Baudžiamojo kodekso 178 str.) arba užvaldymas plėšimo būdu (Baudžiamojo kodekso 180 str.) bei šių veikų vykdymo metu transporto priemonei padaryti sugadinimai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2010-08-15 apžiūros protokolas (b.l. 28), 2011-01-11 Ukrainos VRM VV Kijevo m. Dneprovskij policijos raštas (b.l. 32), 2011-05-30 Ukrainos milicijos pažyma (b.l. 39), 2010-08-24 Ukrainos Kijevo m. VRM GV Dneprovskij policijos sprendimas (b.l. 43-44), 2012-02-06 Ukrainos VRM Kijevo m. Dneprovskij raj. vidaus reikalų valdybos raštas (b.l. 83-84), patvirtina, kad ieškovei priklausantis automobilis BMW X 5, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-08-15, Kijevo m., dingo ir iki šiol nėra nustatyta jo buvimo vieta. Nepaisant šių nustatytų aplinkybių, atsakovas atsisako pripažinti įvykį draudiminiu, kadangi kompetentingos institucijos nėra patvirtinę įvykio – vagystės buvimo fakto, kaip tai numatyta Taisyklių sąlygose (9.4.4 p.). Pasak atsakovo, tik esant kompetentingos institucijos sprendimui, patvirtinančiam automobilio BMW X5, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės faktą, įvykis būtų pripažintas draudiminiu Taisyklių 9.4.4 punkto prasme. Tačiau teismas su nurodytais atsakovo teiginiais nesutinka dėl sekančių motyvų. Pažymėtina, kad Taisyklių 1.22 punkte įtvirtinta vagystės sąvoka reiškia svetimo turto pagrobimą arba jo užvaldymą plėšimo būdu. Nurodyto draudiminio įvykio apibrėžtis yra gana siaura ir iš esmės atkartoja BK įtvirtintą vagystės, kaip nusikalstamos veikos, apibrėžtį. Bendrąja prasme vagystė ir plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, vienu ir kitu atvejais tai toks neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, kai asmuo netenka galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose santykiuose. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos neteisėtai užvaldant (įgyjant) svetimą turtą pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai (vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.), tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės reikšmės. Taisyklių 7.1 punkte nustatytas draudiminis įvykis – vagystė, t. y. svetimo turto pagrobimas, turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į civilinių sutartinių santykių pobūdį, kitas byloje reikšmingas teisines aplinkybes. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Olegas ir sūnūs“ prieš UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimą“, bylos Nr. 3K-7-175/2003, Teismų praktika 19, p. 88, suformavo teismų praktiką, kuria teismai turi vadovautis draudiminio įvykio – vagystės – atveju, kai draudimo sutartis nenumato vagystės, kaip draudiminio atsitikimo, individualizuojančių požymių. Kasacinis teismas nurodė, kad draudiminis įvykis, vadinamas vagyste, turi būti aiškinamas tokia prasme, kaip vagystę suvokia paprastas, normalus asmuo; jam nėra svarbus turto netekimo būdas; svarbiausią reikšmę turi faktas, kad savininkas netenka turto, nežino, kur jis yra ir turi pagrindą manyti, kad jį kitas asmuo pasisavino.

Byloje nustatyta, jog Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021 numato vagystę kaip draudiminį įvykį, kuris aiškinamas kaip transporto priemonės pavogimas, pagrobimas ar atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas arba užvaldymas plėšimo būdu. Taigi nagrinėjamojoje byloje draudiminis įvykis, vadinamas vagyste, turi būti aiškinamas tokia prasme, kaip vagystę suvokia paprastas, normalus asmuo ir jam nėra svarbu, ar yra kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo būtų nustatyti kalti asmenys, konstatuotas vagystės faktas ir kitos aplinkybės. Pažymėtina, kad turto savininko požiūriu draudimine apsauga nuo vagystės reikalinga apdrausti transporto priemonės netekimo riziką. Ji siejama su nuosavybės teisių praradimu, kai turtą pasisavina kiti asmenys (LAT ci­vi­li­nė by­la Nr. 3K–7–175/2003, 2003-03-06 nutartis). Pagal Taisyklių 9.4.4. p., draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus įvykį patvirtinančius dokumentus, jeigu transporto priemonė ir (ar) jos dalys buvo pavogtos. Taigi nurodytos nuostatos reikalauja pateikti įvykį patvirtinantį dokumentą. Pagal Taisyklių 1.10. p., draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu byloje esantis kompetentingos institucijos 2010-08-15 apžiūros protokolas, 2011-01-11 raštas ir 2010-08-24 sprendimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą (b.l. 28, 32, 43-44)) patvirtina, jog ieškovė neteko automobilio (prarado nuosavybės teisę į jį) ir kreipėsi į miliciją dėl automobilio vagystės. Teismo manymu, tai yra pakankami įvykį patvirtinantys duomenys Taisyklių 9.4.4 punkto prasme. Atsakovas, atsisakydamas pripažinti įvykį draudiminiu, interpretuoja Taisyklių 9.4.4 p. iškimtinai sau palankia linkme, nesivadovaudamas sisteminiu ir loginiu nurodytu Taisyklių aiškinimu, ignoruodamas byloje esančius rašytinius įrodymus, taip paneigdamas draudimo sutarties tikslus bei pačią sutartį (CK 6.189 str. 1 d.). Jau minėta, kad, vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, o tai suponuoja draudiko sąžiningumą sutartiniuose santykiuose (CK 6.158 str.). Pažymėtina, kad faktas, jog ieškovė neteko jai priklausančio automobilio ir nežino kur jis yra, byloje konstatuotas. Juolab, kad atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino, jog byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad automobilis dingo. Tuo tarpu sąlygų, įtvirtintų Taisyklių 8.1.10 p. ir 8.1.12 p., kurios sudarytų pagrindą pripažinti įvykį nedraudiminiu, teismas nenustatė (b.l. 28, 30). Svarbu tai, kad Taisyklėse nėra apibrėžta reikalavimo, jog vagystė draudiminiu įvykiu gali būti pripažinta tik tuomet, kai yra kompetentingų institucijų sprendimas iškelti baudžiamąją bylą. Tuo tarpu draudikui, kuris rengia draudimo Taisykles, kyla pareiga atskleisti sąvokas aiškiai, jas konkretizuoti ir tik įtrauktos sąlygos į sudarytą draudimo sutartį tampa sudėtine sutarties dalimi. Taigi, esant byloje nustatytam apdrausto automobilio praradimo faktui bei atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką, teismas sprendžia, kad ieškovės apdrausto automobilio praradimas turi būti kvalifikuojamas kaip Taisyklių 7.1 punkte nustatytą draudiminį įvykį – vagystę – atitinkantis draudiminis atsitikimas. Tuo tarpu atsakovės atstovės teiginiai, jog tik ištyrus automobilio raktelius, nustačius, kada automobilis paskutinį kartą buvo naudotas, kurioje vietoje buvo pastatytas ar pan., bus galima nustatyti, ar automobilis buvo pavogtas, atmestini kaip prieštaraujantys kasacinio teismo suformuotai praktikai bei Taisyklių 1.22, 7.1 p., 9.4.4 p. Svarbu tai, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovės nuosavybės teisės praradimą į automobilį. Pažymėtina, kad ieškovė nesiverčia draudimo veikla, draudimo sutartį ji sudarė standartinėmis sąlygomis, prisijungimo būdu, todėl šalių skirtingai suprantamos Taisyklių 1.22 ir 9.4.4 sąlygos yra aiškintinos draudėjos naudai ir 2010-08-15 įvykęs įvykis – automobilio dingimas kvalifikuotinas kaip vagystė ir pripažintinas draudiminiu įvykiu.

Atsakovas atsikirtimus į ieškinį grindė ir aplinkybe, kad ieškovė, nepateikdama milicijai antrojo komplekto automobilio raktelių ir apsaugos pultų, pažeidė Draudimo sutartį. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog automobilio raktelis ir apsaugos pultai atsakovui buvo pateikti 2010-08-27 (b.l. 61-62). Be to, teismas nenustatė, jog nurodytų apsaugos pultų ir raktelio nepateikimas būtų priežastiniame ryšyje su įvykusia automobilio vagyste. Todėl nurodyti atsakovo teiginiai nėra teisiškai reikšmingi.

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kadangi atsakovas neįrodė nurodytų aplinkybių (CPK 178 str.), jis, remiantis Taisyklių 13.1.5 p., privalo išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Pagal Taisyklių 9.9. p., transporto priemonės vagystės atveju nuostolio dydis apskaičiuojamas pagal Draudimo sąlygų 6 skyriuje nurodytu būdu nustatytą transporto priemonės draudimo sumą. Pažymėtina, kad šalys Draudimo sutartyje nebuvo nurodę draudimo sumos. Taisyklių 6.1. p. nustato, kad tuo atveju, kai draudimo sutartyje nenurodyta konkreti draudimo suma, draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Atsakovas pateikė teismui eksperto V. P. paskaičiavimus, iš kurių matyti, kad automobilio vertė įvykio dieną buvo 46.000,00 Lt (b.l. 63). Kadangi šalys Draudimo sutartyje sulygo dėl 10 proc. procentinės išskaitos, tai draudimo išmoka sudaro 41.400,00 Lt. Kadangi nurodyti paskaičiavimai yra pateikti specialisto, teismas mano, jog jie yra tikslesni nei ieškovės pateikti duomenys, todėl jais vadovaujasi.

Kadangi atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, remiantis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., iš jo ieškovės naudai priteistinos 6 % dydžio metinės palūkanos už priteistą 41.400,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Patenkinus ieškinį iš dalies (77 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos, o būtent – 1163,00 Lt žyminio mokesčio (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 2 p., 93 str. 2 d). Kadangi ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių išlaidų advokato pagalbai apmokėti, teismas jų nepriteisia.

Pagal CPK 88 str. 1 d. 3 ir 9 p., iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, t.y. 46,10 Lt pašto ir 75,50 Lt už vertimo paslaugas (b.l. 97-98), iš viso – 121,60 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, į.k.: 110051834, buveinė: J. B. g. 12, Vilniuje, ieškovei L. I., a.k.: (duomenys neskelbtini) gyv.: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 41.400,00 Lt (keturiasdešimt vieną tūkstantį keturis šimtus Lt) draudimo išmokos, 1163,00 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt tris Lt) žyminio mokesčio ir 6 % dydžio metinių palūkanų už priteistą 41.400,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ į valstybės biudžetą 121,60 Lt (vieną šimtą dvidešimt vieną Lt šešiasdešimt ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 3 apylinkės teismą.