- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-207-898/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00759-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- E. L.
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- P. M., J. M.
- Advokatai
- Rostislavas Polubiankas, Albinas Januitis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio ir prokurorės Janinos Pavlovskajos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrinta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis atidedant 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.
A. S. šiuo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).
Iš E. L. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 919,77 Eur turtinės žalos.
Iš E. L. nukentėjusiajam P. M. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos ir 2 200 Eur advokato pagalbos išlaidų; nukentėjusiajai J. M. priteista 500 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur advokato pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. E. L. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 04.10 val., šalia šviesoforo priešais teismo pastatą, esantį Vilniaus g. 58, Šalčininkuose, viešojoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgių sudavimu be priežasties, J. M. bandant raminti besimušančius vaikinus, E. L. ranka trenkė jai per veidą, sukeldamas fizinį skausmą, o kai J. P. (J. P.), norėdamas apginti J. M. ir nuraminti vaikinus, pribėgo prie E. L., pastarasis sudavė vieną kartą J. P. į nosį, dėl ko pastarajam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, sukeldamas J. P. fizinį skausmą. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje (čia ir toliau - įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.).
2. E. L. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, P. M. (P. M.) einant link Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžos, nubėgo paskui P. M., pasivijus jį Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje (Vilniaus g. 58, Šalčininkai) dėl chuliganiškų paskatų sudavė P. M. vieną smūgį į galvą ir vieną smūgį į koją, nuo kurių P. M. pargriuvo, gulintį toliau jį mušė kojomis, padarydamas P. M. minkštųjų audinių patinimus dešinėje blauzdoje su dešinio blauzdikaulio apatinio trečdalio ir dešinio šeivikaulio viršutinio trečdalio lūžiais, tokiu būdu nesunkiai jį sužalojo. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
3. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 04.10 val., šalia „Gėlių“ kiosko, priklausančio I. G., esančio Vilniaus g. 56, Šalčininkuose, veikdamas kartu su E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, viešojoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smūgių sudavimu be priežasties, pasivijo P. M. su draugais, tuo metu, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė P. M. ranka į galvą, o po to ne mažiau kaip 3 kartus į įvairias kūno vietas, E. L. vieną kartą ranka sudavė P. M. į galvą, kelis kartus rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ranka trenkė J. M., kuri bandė raminti vaikinus, per veidą, taip pat sudavė 1 kartą J. P., kuris norėjo apginti J. M. ir nuraminti vaikinus, į nosį, dėl ko pastarajam pradėjo bėgti iš nosies kraujas, jis sudavė ranka P. M. ne mažiau 3 kartų į įvairias kūno vietas, dėl tokių neteisėtų veiksmų nukentėjusieji P. M., J. M., J. P. patyrė fizinį skausmą. Jis toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam P. M. atsikėlus ir toliau einant link Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžos, nubėgo paskui P. M., pasivijus nukentėjusįjį Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje, (Vilniaus g. 65, Šalčininkai) kartu su E. L. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, mušė nukentėjusį, suduodamas pastarajam ne mažiau kaip 2-3 kartus į įvairias kūno vietas. A. S. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Teismas, konstatavo, jog apklaustų liudytojų parodymai dėl A. S. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje buvo prieštaringi, nei vienas iš liudytojų negalėjo kategoriškai patvirtinti to, jog pastarasis sudavė smūgius P. M..
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. L. ir jo gynėjas Albinas Januitis prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį E. L. atžvilgiu, priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir baudžiamąją bylą nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Skunde nurodo, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės ir neparemtos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, teismas rėmėsi savo samprotavimais ir prielaidomis, padaryti BK ir BPK pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai, įrodymų rinkimo nuostatos. Nuosprendyje nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti ir bylai išspręsti reikšmingi duomenys, neanalizuota ir tik formaliai paminėta informacija, pateikta liudytojų E. K. (t. 1, b. l. 45, 48, t. 3, b. l. 59), E. D. (E. D.) (t. 1, b. l. 151, t. 3, b. l. 59, 60), M. F. (M. F.) (t. 1, b. l. 154, t. 3, b. l. 60), L. A. (t. 1, b. l. 166), R. B. (R. B.) (t. 3, b. l. 59-60). Teismas nemotyvavo, kodėl nuosprendyje rėmėsi išimtinai nukentėjusiųjų, jų draugų ir artimų giminaičių, suinteresuotų bylos baigtimi, pateikiama prieštaringa ir abejotina informacija. BPK nuostatos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
4.2. Apeliantų nuomone, teismas peržengė kaltinimo ribas. BPK 256 straipsnis draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis iš anksto nepranešus atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Šiuo atveju teismas savo iniciatyva pakeitė E. L. inkriminuojamų veikų padarymo vietas. Apie tai iš anksto nebuvo pranešta. Taip buvo pažeista E. L. teisė žinoti galutinį kaltinimą, jam tapo nežinoma, nuo ko reikia gintis.
4.3. Skunde pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu esminiai prieštaravimai tarp liudytojų J. M. (t. 1, b. l. 69, 70), L. M. (t. 1, b. l. 29), J. P. (t. 1, b. l. 84), L. P. (t. 1, b. l. 88, 104), V. S. (t. 1, b. l. 120, 121) bei nukentėjusiųjų P. M., J. M. ir J. P. bei E. L. parodymų nebuvo panaikinti, neatliktos akistatos. Nuosprendyje nepašalinti esminiai prieštaravimai tarp skirtingų liudytojų parodymų apie tą patį faktą – P. M. sumušimą, sumušimo aplinkybes ir vietą. Nepašalinęs prieštaravimų, teismas remiasi liudytojų parodymais. Nurodytų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir neatitinka net nukentėjusiojo P. M. parodymų. Byloje nėra tiksliai nustatyta, kaip buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajam, padaryto sužalojimo mechanizmas. E. L. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn kėlė abejonių dar ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu).
4.4. Apeliantai pažymi, jog teismo iniciatyva buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir prokurorui pavesta organizuoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojos V. S. parodymų patikrinimo nusikaltimo vietoje atlikimą. 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime tyrėja konstatavo, kad visi nurodyti nukentėjusieji, liudytoja V. S. nurodė skirtingas vietas, kuriose galimai galėjo būti padaryti sužalojimai P. M., nesugebėjo konkretizuoti muštynių situacijos. Parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo tiksliai atkurta įvykio vieta, nepatikslinta įvykio situacija, dėl nurodomų aplinkybių pareigūnė negalėjo atlikti teismo reikalaujamo eksperimento.
4.5. Skunde nurodoma, kad E. L. parodymai nuo pirmos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu išliko nuoseklūs, jokių įrodymų, kurie paneigtų E. L. parodymus ir patvirtintų jo dalyvavimą veikoje teismas nuosprendyje nepateikė. E. L. parodymus patvirtino liudytojų E. D., M. F., R. B. parodymai, iš kurių seka, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. E. L. su nurodytais pažįstamais buvo diskotekoje, iš diskotekos trise išėjo apie 4 val., kai jaunimo prie įėjimo jau nebebuvo. Prie įėjimo tarėsi, kur eiti išgerti kavos, kuomet išgirdo prie kioskų triukšmą, tačiau muštynių nematė. Dalis jaunimo nuo kioskų patraukė į Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžą, E. L. prie šviesoforo sustojo pažiūrėti kas vyksta iš smalsumo. Kaip nurodė E. L., jie išgirdo kažkokį triukšmą netoli teismo pastato, kur taip pat buvo susirinkusi grupė jaunuolių, tarp kurių jis pamatė pažįstamą E. K.. Pagal E. L. parodymus, M. F. pasakė nebestovėti ir nebestebėti, o eiti. Pasitraukus nuo šaligatvio be jokios priežasties nežinomas žmogus iš šono sudavė jam stiprų smūgį kumščiu į kairę veido pusę, dėl sumušimo pateikta medicininė pažyma. E. L. nežinodamas, kas ir kodėl jam smogė, atsisukęs į užpuoliką jį pastūmė ir šis parkrito. E. L. pamatė, kad smūgį jam į veidą sudavė moteris ir tai buvo L. M.. Tai pamatęs E. L. išsigando, nes tuo momentu jį puolė vyriškis, kuris buvo neblaivus ir kurio asmenybė, kaip dabar E. L. žino, yra J. P., su juo apsikumščiavo ir E. L., bijodamas būti sumuštas, pradėjo šalintis nuo J. P., atbulas bėgo, o šis jį persekiojo ir vijosi Vilniaus gatve žemyn, kai susitiko, išsiaiškino nesusipratimo esmę, J. P. pasiūlymu E. L. sutiko atsiprašyti J. M.. Jiems su J. P. grįžtant, prie jų priėjo M. F. ir E. D. ir visi grįžo prie šviesoforo, kur pamatė į greitosios pagalbos automobilį nešamą vyriškį, kuris kaip sužinojo buvo P. M.. Tuo metu, kai J. P. persekiojo Vilniaus gatve E. L., jis pastebėjo Vilniaus gatve einantį pažįstamą R. B., tačiau su juo nekalbėjo, ar jis jį matė, pasakyti negali. E. L. P. M. nepažįsta, su juo jokių reikalų neturėjo, jo nemušė nei rankomis, nei kojomis. E. L. nerūko ir alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiauja, nurodomu laiku diskotekoje buvo blaivus, P. M. kompanijos rūkalų neprašinėjo, J. M. jį melagingai apkalba, teigdama neva jis tyčia sudavė jai smūgį į veidą ir spyrė į šoną. Skunde pažymima, jog analogiškus parodymus davė ir M. F. ir E. D..
4.6. Skunde pažymima, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas R. B. davė E. L. nurodomas aplinkybes patvirtinančius parodymus – jog automobiliu buvo atvežtas į Vilniaus gatvę, išlipęs pamatė prie šviesoforo pažįstamą P. M., stovintį jaunuolių grupėje, kadangi nieko iš greta stovinčių jaunuolių nepažinojo, nuėjo pėsčiomis link namų Vilniaus gatve. Ties sankryža perėjo į kitą gatvės pusę ir pastebėjo, kad jam pažįstamas J. P. pastūmė jo pažįstamą E. L. į važiuojamąją gatvės dalį ir pradėjo persekioti, E. L. traukėsi nuo persekiotojo atbulas. Tuomet liudytojas sustojo ir atsisukęs atgal pamatė prie šviesoforo sėdintį P. M., jis laikėsi už kojos. Liudytojas nuėjo namų link žemyn Vilniaus gatve ir pamatė, kad E. L. ir J. P. kalbėdamiesi grįžta prie šviesoforo. R. B., M. F. ir E. D. parodymai patvirtina, kad teismo išdėstytos veikos aplinkybės dėl E. L. dalyvavimo nusikaltimo padaryme yra netikslios, nurodomos neteisingai ir iškreiptai.
4.7. Skunde nurodoma, jog teismas šiuo atveju konstatavo, kad nukentėjusiojo P. M. parodymai 2017 m. spalio 17 d. ir jo parodymai nusikaltimo padarymo vietoje skiriasi, teismo nuomone, nenuoseklūs P. M. parodymai galėjo būti įtakoti ne betarpiškai prisimenamų įvykio aplinkybių, bet susiformuoti aptarinėjant įvykį su draugais bei bylos nagrinėjimo eigoje klausantis proceso dalyvių paaiškinimų. Teismas visiškai neanalizavo aplinkybių, kad P. M. galėjo apkalbėti E. L., kadangi pastarasis dėl objektyvaus suklydimo stovėdamas gavo smūgį į galvą ir dėl to pastūmė nukentėjusiojo žmoną, kuri buvo neblaivi ir elgėsi neadekvačiai. Teismas neatliko P. M. nenuoseklių parodymų analizės, nebuvo bandoma ištirti, kodėl daugeliui asmenų sudavus smūgius rankomis ir kojomis P. M., ant jo kūno nekonstatuota jokių sužalojimų. Teismas netyrė ir nebandė aiškintis, kokią įtaką P. M. būklei, taip pat ir kojos sužalojimui, galėjo turėti nurodomi daugelio asmenų suduoti smūgiai į įvairias kūno dalis.
4.8. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, kaip padarytas sužalojimas P. M.. 2015 m. vasario 7 d. tyrėjai kartu su teismo medicinos eksperte apžiūrint P. M. gydymo stacionare istoriją, nurodyta tik tai, kad P. M. nustatytas minkštųjų audinių patinimas, nurodyti kaulų lūžiai. Daugiau jokių įrašų ligos istorijoje nėra. Specialisto išvadoje Nr. G1713/15(01) yra pateikti visi įrašai apie P. M. sužalojimo aplinkybes. Ligoninės siuntime nurodyta, kad prieš dvi valandas jis buvo sumuštas lazda. Paciento apžiūros lape nurodyta, kad sumušė nepažįstami. 2014 m. rugsėjo 21 d. gydytojo apžiūros protokole pažymėta, kad P. M. patyrė traumą 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 1 val. nakties buityje. Teismo medicinos ekspertė nurodė, kad sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais, neatmetama, kad dešinio blauzdikaulio lūžis padarytas suduodant kietu buku daiktu į dešinės blauzdos apatinį trečdalį, dešinio šeivikaulio lūžis galėjo būti padarytas ir griūnant bei atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar paviršių. Šie duomenys teismo nebuvo analizuojami. Blauzdikaulio kaulų lūžis galėjo būti padarytas ir nurodoma lazda, nepaneigta, jog tokį sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti kaip jis pats nurodo nakties metu buityje.
4.9. Skunde pažymima, kad teismas visiškai nevertino liudytojo E. K. parodymų, kuris, kaip nurodė pats nukentėjusysis P. M., stengėsi nuraminti besimušančius asmenis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis patvirtino buvęs diskotekoje su L. M., P. M. ir kitais nurodomais asmenimis, iš jos išėjęs su L. M.. Patvirtino taksi aikštelėje išgirdęs triukšmą, tačiau nekreipė dėmesio ir su L. M. nuėjo link šviesoforo, kur buvo daug jaunimo, apie 30 žmonių. Jaunimo tarpe vyko muštynės, tačiau kas ką mušė liudytojas pasakyti negalėjo. Jaunimo tarpe pamatė stovinčius pažįstamus E. L., A. S., F. ir vaikiną vadu M.. Šis liudytojas nenurodė, kad E. L. tuo metu būtų dalyvavęs muštynėse, mušęs P. M.. Patvirtino už šviesoforo matęs ant asfalto gulinį P. M., kuris sakė, kad jam skauda koją. Teismas vertino tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymus, nepašalino abejonių dėl P. M. sužalojimų atsiradimo mechanizmo, į teismą nebuvo iškviestas teismo medicinos specialistas.
4.10. Apeliantai nurodo, kad nors teismas konstatuoja, kad E. L. ranka trenkė J. M. per veidą, tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Kaip matyti iš M. F., M. D. parodymų, E. L. tik pastūmė asmenį, kuris pirmas smogė kumščiu jam į veidą, tuo asmeniu ir buvo J. M.. J. M. parodymų neobjektyvumą liudija ir tai, kad ji tik 2016 m. liepos 25 d. prisiminė, kad E. L. neva jai sudavė smūgius iš kojos į šoną ir ranka į veidą. Teismas šių parodymų nepatvirtino ir nurodė jai suduotą tik vieną smūgį ranka. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų J. M. padarytų sužalojimų pobūdį, byloje nėra, į medicininę įskaitą ji nesikreipė.
4.11. Skunde akcentuojama, jog BPK nuostatos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie patvirtintų, kad E. L. padarė jam inkriminuojamą veiką, byloje nėra. Byloje esantys įrodymai tik patvirtina kilusių muštynių faktą, kurių metu galimai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
4.12. Skunde nurodomi ir padaryti BPK pažeidimai. E. L. atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Prieš parodant atpažinti asmenį, atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas, pagal kokius individualius požymius jis gali atpažinti asmenį. Šio reikalavimo pareigūnai nesilaikė, E. L. atpažintas pagal nuotrauką, nors tai galima daryti tik tuomet, kai asmuo yra ilgam išvykęs ar pasislėpė. Tačiau E. L. nurodomu laiku niekur nebuvo išvykęs, jis net nežinojo, kad yra įtariamas dalyvavęs veikos padaryme. 2015 m. gegužės 6 d. buvo atlikta P. M. ir E. L. akistata. E. L. nurodė P. M. nepažįstantis, su juo jokių reikalų neturėjęs, P. M., keletą kartų apklausiamas kaip liudytojas, prieštaringuose ir nenuosekliuose parodymuose taip pat pripažino, kad E. L. nepažįsta, yra tik jį matęs. Kadangi akistata yra viena iš procesinių apklausos formų, E. L. turėjo būti užtikrintas gynėjas, tai padaryta nebuvo. Pareigūnė užtikrino tik gynėjo dalyvavimą liudytojui P. M., akistatos metu jam uždavė menamus klausimus, tai rodo, kad tyrimas buvo atliekamas šališkai. E. L. akistatos metu buvo klaidinamas, be gynėjo jis negalėjo išreikšti savo gynybinės pozicijos. Apie BPK 10, 4, 50 straipsnių pažeidimus E. L. ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. liepos 13 d. skundu informavo ikiteisminį tyrimą kontroliavusį prokurorą.
5. Apeliacinius skundu prokurorė J. P. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl A. S. išteisinimo, pripažinti A. S. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.
5.1. Skunde pažymi, jog P. M., J. M., J. P., L. P. ir L. M. tvirtai teigė, kad P. M. prie gėlių kiosko, o po to ir sankryžoje mušė ir A. S.. P. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog einant namų link pamatė, kad iš paskos bėga daug jaunimo (30 žmonių), tarp jų pamatė A. S., E. L. bei vaikiną su kostiumu. Būnant prie kiosko, esančio šalia taksi stovėjimo aikštelės, pajuto smūgį į nugarą, nuo smūgio nukrito ant žemės ir pradėjo dengti veidą, todėl tuo momentu nematė, kas jį mušė. Patvirtino, kad prie diskotekos A. S. bandė sukelti muštynes, nurodė, kad agresyviausi buvo A. S. ir E. L., juos pažįsta iš matymo, nes gyvena viename mieste. Teisme P. M. patvirtino savo parodymus, jog išeinant iš diskotekos matė jaunimo kompaniją, jų tarpe buvo E. L. ir A. S., A. S. jam tikrai sudavė, smūgių buvo daug, atsimena, kad jį mušė ir asmuo su kostiumu. Kai gulėjo jį spardė kojomis, iš smūgių mano, kad mušė keturi penki asmenys; sakė, kad nemuštų, nes yra pareigūnas, viskas buvo greitai, nustojo jį mušti; P. M. paskambino 112, matė, kad tie, kurie jį mušė, ėjo link jo kompanijos, priėję bandė mušti J. P.; P. M. pajuto smūgius per galvą, kojas, net kaulai traškėjo, buvo ant šaligatvio, po to gulėjo ant važiuojamosios dalies, jį mušė gulintį; antrą kartą pirmas jam sudavė E. L. per kojas. Parodymų patikrinimo metu P. M. patvirtino savo parodymus bei patikslino juos nurodydamas, kad prie gėlių kiosko jį pradėjo mušti grupė jaunuolių, tarp kurių buvo A. S., E. L. ir dar vienas vaikinas. Nukentėjusioji J. M. parodė mačiusi, kaip netoli gėlių kiosko ant asfalto guli jos vyras, kurį kojomis mušė A. S., E. L. ir stambus vaikinas, taip pat nurodė mačiusi, kad sankryžoje pirmą smūgį sudavė E. L., galėjo pasakyti, kad vyrą tiksliai mušė E. L. ir A. S.. Teisme ji patvirtino savo parodymus, nurodė mačiusi, kaip A. S. stūmė vyrą į petį, sudavė smūgius ir prie kiosko, ir sankryžoje. Parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo metu, kuomet nurodė, kad prie gėlių kiosko pamatė daug žmonių, kurie mušė vyrą, tarp jų buvo E. L. ir A. S..
5.2. Skunde aptariami J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, parodymų patikrinimo metu, kuomet jis nurodė matęs, kaip P. M. mušė ir A. S. . Liudytoja L. P. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad prie kiosko matė gulintį P. M., jį mušė keturi asmenys, vienas iš jų jai žinomas A. S.; paskui P. M. pamatė mušamą kitoje vietoje, Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje; papildomai apklausta patikslino, kad pagal nuotraukas ji yra atpažinusi du asmenis, E. L. ir A. S., kiek pamena pirmą kartą A. S. P. M. nemušė, bet vėliau, kai konfliktas perėjo arčiau sankryžos, matė, jog A. S. mušasi su P. M.. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. atpažino A. S. kaip asmenį, mušusį P. M.. Teisme ši liudytoja nurodė nemačiusi, kad A. S. muštų P. M. prie gėlių kiosko, tačiau patvirtino, kad A. S. mušėsi su P. M. prie sankryžos. Liudytoja L. M. nurodė mačiusi A. S., kuomet jis mušė P. M. taksi stovėjimo aikštelėje (faktiškai ten stovi ir gėlių kioskas), matė, kaip A. S. ranka sudavė P. M.. Su visais nukentėjusiaisiais ir liudytojais buvo atlikti parodymų patikrinimai vietoje, visi nurodė matę, kaip ir A. S. mušė P. M.. Nors tarp parodymų yra smulkių nesutapimų, tačiau praėjo ketveri metai, sunku viską prisiminti, be to, visi asmenys buvo skirtingose vietose – vieni ėjo pirmi ir muštynes matė tik atsisukę, kiti ėjo iš paskos. Visi buvo užpulti didelės jaunimo grupės, susijaudinę, tačiau pagrindiniai jų parodymai sutampa – jog jie matė, kaip A. S. mušė P. M.. Teismas šiuo atveju tik konstatavo, kad visų apklaustų asmenų parodymai prieštaringi, tačiau nenurodė, kuo tai pasireiškė.
5.3. Prokurorė pažymi, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, skyrė pirmenybę A. S., E. L. bei jų pusėje dalyvavusių liudytojų E. D. ir M. F. parodymams, nepaaiškino, kodėl dalimi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų vadovaujasi, o kitą jų parodymų dalį (kuomet jie nurodo matę, kad A. S. mušė P. M.) atmeta. Taip pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis E. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti; prokurorė prašė jos skundą tenkinti, E. L. ir jo gynėjo skundą atmesti; išteisintasis A. S. prašė prokurorės skundą atmesti, jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti, E. L. ir jo gynėjo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami
Dėl nuteistojo E. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo
7. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, pažymima, kad teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymais, o liudytojų E. K., E. D., M. F., L. A. ir R. B. parodymų nepagrįstai nevertino ir jų neanalizavo, teigiama, kad nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais parodymais, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl E. L. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
8. E. L., pirmosios instancijos teismui pakeitus kaltinimą, nuteistas: pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad ranka trenkė vieną kartą nukentėjusiajai J. M. per veidą, kuomet ji bandė raminti besimušančius vaikinus, bei sudavė vieną kartą J. P. į nosį, kuomet jis norėdamas apginti J. M. ir nuraminti vaikinus pribėgo prie E. L.; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje (Vilniaus g. 58, Šalčininkuose) sudavė P. M. vieną smūgį į galvą ir vieną smūgį į koją, nuo kurių P. M. pargriuvo, gulintį toliau jį mušė kojomis. Pirmosios instancijos teisme E. L. buvo kaltinamas naudojęs smurtą prieš P. M. ir kitoje vietoje – šalia gėlių kiosko, esančio Vilniaus g. 56, Šalčininkuose, tačiau teismas šias aplinkybes iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pašalino konstatavęs, kad išnagrinėjus bylą nenustatytas E. L. dalyvavimas mušant nukentėjusįjį P. M. prie gėlių kiosko. Šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas (prokurorė pateikė skundą tik dėl A. S. išteisinimo), todėl teisėjų kolegija nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus vertina tik tiek, kiek jie susiję su veiksmais, už kuriuos šioje byloje buvo nuteistas E. L..
Žemesnės instancijos teismas
9. Nors skunde teigiama, neva bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai tarp skirtingų liudytojų parodymų (4.3. punktas), su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, nuosekliai įvertinęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, patikslino abiejų nusikalstamų veikų padarymo vietas, P. M. suduotų smūgių skaičių (vietoje dviejų smūgių į galvą, teismas E. L. pripažino kaltu dėl vieno smūgio į galvą), atsižvelgęs į nepašalintus prieštaravimus tarp nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pašalino aplinkybes, susijusias su smurto prieš P. M. naudojimu. Teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, jog tarp liudytojų parodymų buvo netikslumų nurodant, ar jie ėjo visi kartu, ar atskirai; tiek E. L., tiek nukentėjusieji bei liudytojai buvo vieningi, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. naktį vyko sąmyšis, lauke buvo daug žmonių, keliose vietose vyko muštynės, todėl dėl tokio sujudimo ir sumušimo grėsmės nukentėjusieji ir liudytojai galėjo ne visai tiksliai atkartoti, kas, su kuo ir kokia seka ėjo po diskotekos, kadangi tai nėra esminės įvykio aplinkybės. Tačiau dėl pagrindinių aplinkybių, kurios turi lemiamą reikšmę kvalifikuojant E. L. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei pagal 284 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kas visgi sudavė smūgį P. M., dėl kurio lūžo nukentėjusiojo blauzdikaulis ir šeivikaulis, bei kas sudavė kaltinime nurodytus smūgius kitiems dviem nukentėjusiesiems, J. M. ir J. P., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai teisėjų kolegijos vertinimu buvo pakankamai nuoseklūs ir pagrindžia išvadą, jog šiuos veiksmus atliko būtent E. L..
10. Aplinkybę, jog dėl sužalojimų P. M. yra kaltas būtent E. L., patvirtina žemiau aptariami nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai:
10.1. Nukentėjusysis P. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 25, 26), tiek pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė dvi vietas, kuriose buvo mušamas (prie gėlių kiosko ir Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje), pirmosios instancijos teisme jis patvirtino pamatęs E. L. su draugu, E. L. P. M. atžvilgiu pasakė „močim etogo“, tuomet pajuto smūgį per galvą, kojas, net kaulai sutraškėjo, gali šimtu procentų pasakyti, kad sužalojimai buvo padaryti nuo E. L. smūgių. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė šiek tiek kitokias aplinkybes, t. y. jog priėjus E. L. su draugu, E. L. pasakė „davai etogo močim“ ir po šių žodžių P. M. pajuto smūgį į galvą, nuo smūgio prarado sąmonę, kai atsipeikėjo, pamatė greitąją pagalbą (t. 1, b. l. 25, 26). Pirmosios instancijos teisme P. M. paaiškino, jog jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti netiksliai, sąmonę jis prarado tik nukritęs;
Žemesnės instancijos teismas
10.2. J. M. (P. M. žmona) dar pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog priėjus prie Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžos vėl prasidėjo muštynės, ji patvirtino mačiusi, kaip E. L. koja sudavė P. M. per kojas ir jis nukrito ant žemės (t. 1, b. l. 69, 70). E. L. J. M. atpažino ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b. l. 75-77). Pirmosios instancijos teisme J. M. patvirtino mačiusi, kaip P. M. į koją spyrė būtent E. L., parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kur pamatė ant asfalto gulintį savo vyrą, toje pačioje vietoje matė, kaip E. L. koja sudavė jos vyrui P. M. per kojas ir P. M. nukrito ant žemės (t. 3, b. l. 132-134);
10.3. Liudytoja L. M. (P. M. sesuo) apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, jog jos brolis P. M. buvo mušamas tik dviejose vietose (t. 1, b. l. 128, 129, t. 1, b. l. 130-135), ji taip pat patvirtino mačiusi, kaip į koją P. M. sudavė būtent E. L.. Pirmosios instancijos teisme L. M. patvirtino, kad E. L. ranka ir koja sudavė jos broliui P. M., po ko brolis nukrito;
10.4. J. P. pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog P. M. pradėjus bėgti, Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje jį pasivijo, J. P. tikrai matė, kaip E. L. sudavė savo koja per P. M. koją keletą kartų, po ko P. M. nukrito ir daugiau negalėjo atsistoti (t. 1, b. l. 83, 84). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. P. nurodė, jog P. M. pradėjus bėgti Vilniaus gatve į kitą pusę, jam iš paskos bėgo E. L., kuris spyrė koja į P. M. koją, P. M. pargriuvo, girdėjo jį sakant „turbūt koją sulaužė“. Tokius parodymus J. P. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 110-113);
10.3. Liudytoja L. P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino mačiusi kelias vietas, kuriose buvo mušamas P. M. (prie gėlių kiosko, Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje ir P. M. su V. S. einant link namų), patvirtino, kad P. M. ir V. S. einant link namų, jiems iš paskos pribėgo jaunas vaikinas ir pradėjo kojomis mušti P. M. (t. 1, b. l. 87, 88). Kaip mušusį P. M. L. P. atpažino būtent E. L. (t. 1, b. l. 89-92). Parodymų patikrinimo vietoje metu L. P. nurodė vietas, kur matė mušamą P. M. (t. 1, b. l. 97-101). Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu L. P. patvirtino mačiusi, kaip P. M. einant toliau, atrodo kartu su V. S., vienas iš vaikinų, E. L. jį pasivijo, matė, kaip jis prie P. M. mojavo rankomis ir kojomis, smūgio nematė, tik gali teigti, kad tuo metu prie P. M. buvo tik E. L., tuo metu P. M. nukrito ir jau nesugebėjo atsistoti (t. 1, b. l. 104, 105). Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja dar kartą patvirtino mačiusi, kaip P. M. ištrūkus ir jam einant namų link Vilniaus gatve, iš paskos bėgo E. L., mojavo rankomis, kojomis, kas vyko toliau nematė, pamatė P. M. gulintį, jis skundėsi, kad jam su koja kažkas negerai;
10.4. Liudytoja V. S., kaip ir liudytoja L. P., ikiteisminio tyrimo metu paaiškino mačiusi kelias vietas, kuriose buvo mušamas P. M. (prie kioskų, sankryžoje bei einant kartu su P. M. link namų), patvirtino, kad pakėlus P. M. ir bandant eiti su juo į namus, gale pamatė, kad vaikinas pribėgo iš galo prie P. M. ir ranka sudavė jam kelis smūgius į galvą; P. M. nuo smūgio nukrito; šis vaikinas pradėjo P. M. mušti kojomis į jo kojas, kiek smūgių suduota nežino, ne mažiau dešimt; P. M. pradėjo šaukti, kad jam skauda koją, bet vaikinas nereagavo ir toliau mušė (t. 1, b. l. 108, 109). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu V. S. atpažino E. L. kaip asmenį, pribėgusį prie P. M., trenkusį jam per galvą, o paskui mušusį kojomis (t. 1, b. l. 111-113). Pirmosios instancijos teisme V. S. nurodė, kad jai einant kartu su P. M. link sankryžos, ji vis atsisukdavo ir matė, kaip E. L. bėga ir pribėgęs trenkia ranka du kartus P. M. į galvą, po to smūgio P. M. pargriuvo, tas vaikinas (E. L.) pradėjo jį kojomis spardyti, P. M. sakė, kad jam koją sulaužė, prašė, kad nemuštų. Vietas, kur buvo mušamas P. M., liudytoja nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 135-139).
11. Skunde akcentuojama, jog prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų nebuvo pašalinti (4.3., 4.7. punktai), kad P. M. galėjo sužaloti kiti asmenys, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, jog muštynės nagrinėjamu atveju vyko keliose vietose, buvo kilęs sąmyšis, įvykio vietoje buvo daug žmonių. Taigi natūralu, kad tarp liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų yra tam tikrų neesminių prieštaravimų dėl įvykio detalių. Tačiau dėl esminės aplinkybės, t. y. kas ir kurioje vietoje sužalojo P. M., aukščiau aptarti asmenys davė nuoseklius parodymus: P. M., J. M., J. P., V. S. patvirtino, kad smūgius, po kurių P. M. jau nebeatsikėlė, sudavė būtent E. L.. Liudytoja L. P. taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai P. M. nukrito ir nebeatsikėlė, prie jo buvo ir mosikavo rankomis ir kojomis taip pat E. L.. Kaip matyti muštynių metu smurtas aktyviausiai buvo naudojamas būtent prieš nukentėjusįjį P. M., jis buvo mušamas keliose vietose, dėl ko galėjo tiksliai nesiorientuoti aplinkoje, tačiau dėl aplinkybės, jog smūgius, nuo kurių jam buvo sulaužyta koja, sudavė būtent E. L., P. M. parodymai taip pat buvo nuoseklūs viso proceso metu. Taigi skundo argumentai, neva P. M. galėjo sužaloti kiti asmenys (4.7. punktas) atmestini kaip nepagrįsti. Nors smurtas prieš P. M. buvo naudojamas ir kitų nenustatytų asmenų, smūgius, už kuriuos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas E. L., remiantis aukščiau minėtais parodymais, sudavė būtent jis. Parodymų patikrinimas vietoje šioje byloje buvo atliekamas kelis kartus – ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. L. P. (t. 1, b. l. 101), L. M. (t. 1, b. l. 135) ikiteisminio tyrimo metu nurodė tą pačią vietą, kurioje buvo mušamas P. M. ir kur po to gulėjo ant asfalto. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje pirmosios instancijos teisme, tą pačią vietą nurodė ir J. P. (t. 3, b. l. 113), J. M. (t. 3, b. l. 134), V. S. (t. 3, b. l. 139) bei pats P. M. (t. 3, b. l. 157, nuotrauka Nr. 4). Taigi P. M. sužalojimo vieta, priešingai nei teigiama skunde, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta tiksliai.
12. Apeliantų teigimu, šiuo atveju nebuvo tiksliai nustatyta, kaip padarytas sužalojimas P. M. (4.8. punktas). Kaip matyti iš veiksmų, už kuriuos nuteistas E. L., aprašymo, jis sudavė P. M. vieną smūgį į galvą ir vieną smūgį į koją, nuo kurių P. M. pargriuvo, gulintį toliau jį mušė kojomis. Specialistas padarė išvadą, jog P. M. nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinėje blauzdoje su dešinio blauzdikaulio apatinio trečdalio ir dešinio šeivikaulio viršutinio trečdalio lūžiais; sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais, neatmetama, kad dešinio blauzdikaulio lūžis padarytas suduodant kietu buku daiktu į dešinės blauzdos apatinį trečdalį, dešinio šeivikaulio lūžis galėjo būti padarytas ir griūnant bei atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar/ir paviršių (specialisto išvados Nr. G 1713/15(01) pirmas punktas, t. 1, b. l. 55-57). Tiksliai nustatyti, ar P. M. blauzdikaulis buvo sulaužytas nuo pirmojo E. L. smūgio į koją, ar nuo smūgių į koją, kurie jam buvo suduoti jau nukritus, galimybių nėra. Tačiau ši aplinkybė, nustačius, jog P. M. sužalojimai padaryti būtent dėl E. L. smūgių, lemiamos reikšmės jo veiksmų kvalifikacijai neturi. Dėl skundo teiginių, jog minėtoje specialisto išvadoje aprašant P. M. medicininius dokumentus nurodyti keli skirtingi sužalojimo būdai (sumuštas lazda, sumušė nepažįstami, patyrė traumą buityje) pažymėtina, jog šie duomenys nėra tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti įvykio aplinkybes. Pranešdamas apie įvykį 2014 m. rugsėjo 21 d. , 4.20 val. P. M. nurodė, jog jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys, apie jokią traumą buityje jis nenurodė (t. 1., b.l. 4-5). Apklausiamas iš karto po įvykio 2014 m. rugsėjo 21 d. (apklausa nuo 05.30 iki 05.40 val.) P. M. pareigūnams parodė, jog einant namo Vilniaus gatve prie šviesoforo prie jo pradėjo kibti apie 30 žmonių, iš matymo pažįstami asmenys pradėjo jį mušti, mušusius asmenis pažinti gali, šiuo metu dėl sveikatos būklės negali jų apibūdinti (t. 1, b. l. 23). Pareigūnas L. A., kurio parodymais beje prašoma vadovautis apeliaciniame skunde, taip pat patvirtino, kad jam nuvykus į priimamąjį, P. M. nurodė, kad einant namo prisikabino kompanija neblaivių jaunuolių ir jį sumušė, sumušusių asmenų duomenų nenurodė, nors sakė, kad juos pažįsta iš matymo (t. 1, b. l. 165, 166). Nurodyti duomenys patvirtina, jog P. M. iš karto po įvykio nurodė ir vietą, kur jam buvo padaryti sužalojimai, ir tai, kaip šie sužalojimai buvo padaryti. Medicininiuose dokumentuose, aprašytuose specialisto išvadoje tiriamojoje dalyje, yra nurodyti gydytojo įrašai dėl paciento P. M. nusiskundimų, jog jis traumą patyrė buityje, tačiau šiuos neteisingus įrašus padarė gydytojas, bet ne P. M., ir šie įrašai nepaneigia aplinkybių, kurias P. M. iš karto po įvykio nurodė tiek pranešdamas apie įvykį, tiek apklausiamas kaip liudytojas.
13. Skunde minimas 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog atlikus parodymų patikrinimą vietoje, pareigūnė negalėjo atlikti eksperimento dėl liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytų skirtingų aplinkybių (4.4. punktas, t. 3, b. l. 141). Pažymėtina, jog gavus šį tarnybinį pranešimą ir tęsiant bylos nagrinėjimą, teismas nurodė, jog eksperimentu buvo siekiama nustatyti, ar šiuo atveju galėjo būti atpažinti asmenys, dalyvavę muštynėse, o ne tai, kas kaip muštynių metu buvo apsirengęs ir kam sudavė (2018 m. spalio 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Po to eksperimentas visgi buvo atliktas, jo metu nustatyta, jog esant 3,5 metro atstumu nuo vietos, kur buvo mušamas P. M., asmenys gali būti atpažinti (t. 3, b. l. 158-161). Tai, kad pirmąjį kartą eksperimento nepavyko atlikti dėl to, kad šį eksperimentą turėjusi atlikti pareigūnė nesuprato jo tikslo, nepaneigia vėlesnio eksperimento rezultatų.
14. Skunde akcentuojami nuteistojo E. L., su juo diskotekoje buvusių E. D. ir M. F. parodymai, kuriais remiantis E. L. faktiškai buvo tik vykusių muštynių stebėtojas, visus įvykius stebėjęs iš šono ir kontaktavęs tik su J. M. ir J. P. (4.5. punktas). Tokią įvykių versiją, neva E. L. smurto prieš P. M. nenaudojo, paneigia aukščiau aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai (10 punktas). Tai, kad nuteistojo draugai E. D. ir M. F. nematė, kaip E. L. sudavė smūgius P. M., nepaneigia eilės asmenų parodymų dėl šios aplinkybės.
15. Skunde taip pat akcentuojami liudytojo R. B. parodymai (4.6. punktas). Apeliaciniame skunde šio liudytojo parodymai aprašomi taip, lyg jis įvykio vietoje būtų matęs stovintį P. M., o po to iš karto pastebėjęs J. P., stumiantį E. L., kas neva tai patvirtintų versiją, jog tuo metu, kai buvo sužalotas P. M., E. L. prie jo nebuvo, kadangi jis kontaktavo su J. P.. Teisėjų kolegija pažymi, jog toks liudytojo parodymų pateikimas nėra visiškai tikslus. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. nurodė, jog įvykio metu atvyko į miestą ir išlipo netoli šviesoforo, priėjęs prie šviesoforo girdėjo vaikinų, merginų pokalbį, jie kalbėjosi pakeltu tonu, tarp jų matė P. M.; eidamas namo Vilniaus gatve šalia Šalčininkų rajono apylinkės teismo pastato pamatė bėgantį J. P., už to vaikino matė E. L., kuris ėjo atbulas; tuomet R. B. sustojo ir nusprendė grįžti prie šviesoforo pažiūrėti, kas įvyko; atėjęs į tą vietą pamatė P. M., kuris sėdėjo prie šviesoforo ir laikėsi už kojos, jis buvo vienas, aplink žmonių nematė (t. 2, b. l. 103). Kaip matyti, nuo momento, kuomet pamatė stovintį P. M., iki momento, kuomet pamatė bėgantį J. P. ir už jo esantį E. L., praėjo tam tikras laiko tarpas (kuomet šis liudytojas nurodė ėjęs Vilniaus gatve namo). Būtent šiuo laiko tarpu E. L. ir sužalojo P. M.. Tai, kad nurodytas liudytojas nematė paties sužalojimo, nepaneigia teismo išvados dėl sužalojimo aplinkybių, kuri yra pagrįsta aukščiau aptartais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais.
16. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo E. K. parodymais (4.9. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 144, 145, 147, 148), tiek pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog įvykio metu buvo išgėręs, dėl to tiksliai nepamena įvykio aplinkybių. Pagrindo vadovautis neblaivaus asmens, tiksliai neprisimenančio įvykio aplinkybių (kas ir su kuo mušėsi), parodymais šiuo atveju nėra.
17. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį E. L. nuteistas už tai, kad ranka trenkė vieną kartą nukentėjusiajai J. M. per veidą, kuomet ji bandė raminti besimušančius vaikinus, bei sudavė vieną kartą J. P. į nosį, kuomet jis norėdamas apginti J. M. ir nuraminti vaikinus pribėgo prie E. L.. Skunde keliamas klausimas tik dėl smūgio J. M. pažymint, jog teismo išvada dėl šio smūgio yra nepagrįsta, kadangi E. L. tik pastūmė asmenį, t. y. J. M., kuri smogė kumščiu jam į veidą (4.10. punktas).
18. Pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu J. M. iš tiesų nenurodė aplinkybių dėl E. L. smūgio jai į veidą (2014 m. spalio 25 d. apklausa, t. 1, b. l. 69, 70). Tai, kad E. L. sudavė ranka jai į veidą, taip pat koja spyrė vieną kartą į šoną, J. M. nurodė tik antrojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (2016 m. liepos 25 d. apklausa ikiteisminio tyrimo metu, t. 1, b. l. 80). Visgi E. L. smūgį J. M. į veidą patvirtino matę J. P. ir V. S., šią aplinkybę jie nurodė pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu – J. P. 2015 m. gegužės 21 d. apklausos metu, V. S. 2014 m. spalio 25 d. apklausos, vykusios iš karto po įvykio, metu (t. 1, b. l. 83, 84, 109, 109). Šias aplinkybes jie patvirtino ir apklausiami pirmosios instancijos teisme. Nors J. M. parodymai dėl E. L. smūgių jai galimai nebuvo visiškai tikslūs (teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteisė E. L. tik dėl smūgio į veidą, J. M. nurodytas spyris į šoną E. L. inkriminuotas nebuvo), ši aplinkybė nepaneigia nuoseklių V. S. ir J. P. parodymų dėl šios aplinkybės. Kartu su E. L. buvę M. F. ir M. D. nurodė, jog E. L. J. M. netrenkė, o tik ją pastūmė. Visgi asmenų parodymai, kuriais remiantis E. L. buvo tik visų įvykių stebėtojas, bet ne dalyvis, pats asmeniškai muštynėse nedalyvavęs, teisėjų kolegijos vertinimu nėra patikimi ir nepaneigia V. S. ir J. P. nurodytos aplinkybės, jog E. L. sudavė J. M. į veidą.
19. E. L. ir jo gynėjo skunde taip pat keliamas klausimas dėl tam tikrų baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimo – dėl kaltinimo pakeitimo pirmosios instancijos teisme ir taip neva pažeisto BPK 256 straipsnio (4.2. punktas) bei dėl akistatos ir asmens parodymo atpažinti (4.12. punktas).
20. BPK 256 straipsnio dalies pažeidimą apeliantai kildina iš to, kad pirmosios instancijos teismas, nepranešęs atsakomybėn traukiamam asmeniui, pakeitė E. L. inkriminuojamų veikų padarymo vietas. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-244-303/2018 ir kt.).
21. Nagrinėjamu atveju prokurorė, perduodama bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaltinamajame akte nurodė, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika buvo padaryta šalia gėlių kiosko, esančio Vilniaus g. 56, Šalčininkuose, o nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte – Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje, Vilniaus g. 65, Šalčininkuose. Įvertinęs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus teismas nustatė, kad E. L. mušė nukentėjusįjį P. M. Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje, tačiau ne Vilniaus g. 65, Šalčininkuose, o priešais teismo pastatą, esantį Vilniaus g. 58, Šalčininkuose, todėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos padarymo vietą patikslino. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo vietos teismas pažymėjo, jog išnagrinėjus bylą matyti, kad ši veika vyko ne prie gėlių kiosko, bet šalia šviesoforo priešais teismo pastatą, esantį Vilniaus g. 58, Šalčininkuose; šią aplinkybę patvirtino tiek E. L., tiek nukentėjusieji J. M., J. P., o taip pat liudytoja V. S. tikrinant šių asmenų parodymus vietoje. Atsižvelgęs į tai teismas patikslino kaltinime nurodytą įvykio vietą ir laikė, kad smūgiai nukentėjusiesiems J. M. ir J. P. buvo suduoti šalia šviesoforo priešais teismo pastatą, esantį Vilniaus g. 58, Šalčininkuose.
22. E. L. viso proceso metu neigė apskritai kontaktavęs su nukentėjusiuoju P. M., teigė jokių smūgių jam nesudavęs. Taigi aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas šiek tiek patikslino veikos P. M. atžvilgiu padarymo vietą (faktiškai nurodė ne Vilniaus g. 65, o Vilniaus g. 58), teisėjų kolegijos vertinimu nėra laikytina iš esmės skirtinga nuo kaltinamajame akte nurodytos vietos, toks pakeitimas nesuvaržė E. L. teisės į gynybą, kadangi jo gynyba viso proceso metu buvo orientuota į bet kokių veiksmų P. M. atžvilgiu neigimą. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo vietos patikslinimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog šis pakeitimas nepažeis E. L. teisės į gynybą, kadangi pats E. L. prisipažindamas dėl smurto vartojimo prieš nukentėjusiuosius nurodė būtent šią įvykio vietą, kiti bylos nagrinėjimo dalyviai jos neginčijo. Taigi pagrindo teigti, jog nurodytais patikslinimais buvo pažeistas BPK 256 straipsnis, šiuo atveju nėra.
23. Skunde nurodoma, jog šiuo atveju buvo pažeistos ir BPK 192 straipsnio nuostatos, kadangi E. L. nebuvo niekur išvykęs, todėl jo atpažinimas negalėjo būti daromas pagal nuotrauką. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Taigi iš šios normos turinio matyti, kad ji nėra imperatyvi ir suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia atpažinti asmens pagal jo nuotrauką ir, išskyrus du atvejus, t. y. kai parodyti asmens negalima arba kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti, konkrečiai nenurodo, kada asmuo gali būti atpažįstamas pagal jo nuotrauką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–446/2008, 2K-374-489/2015). Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką, kolegija laiko, kad E. L. parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką buvo atliktas teisėtai ir įstatymų garantuotų jo teisių nesuvaržė, nors tuo metu buvo galima parodymo atpažinti veiksmą atlikti ir tiesiogiai parodant E. L..
24. Galiausiai skunde pažymima, jog akistata tarp P. M. ir E. L. buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, kadangi šiame veiksme nebuvo užtikrintas E. L. gynėjo dalyvavimas. Dėl tokių argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog prieš akistatos atlikimą E. L. buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją, E. L. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole pasirašė, nurodė, jog gynėjas jam nereikalingas (t. 1, b. l. 39). Be to, akistatos su P. M. metu E. L. laikėsi tokios pat pozicijos, kaip ir viso proceso metu, t. y. neigė smurtavęs prieš P. M., taigi apeliacinio skundo teiginiai, neva be gynėjo jis negalėjo išreikšti savo gynybinės pozicijos, atmestini kaip nepagrįsti.
25. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu teismui buvo pateikti duomenys, kuriais remiantis veikos padarymo metu nukentėjusysis P. M. nebedirbo policijos pareigūnu (atleistas iš tarnybos nuo 2000 m. gegužės 19 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu šis faktas kaip tik patvirtina tai, jog mušant P. M., asmenys galėjo išsakyti tam tikrus žodžius, susijusius su P. M. buvusiomis pareigomis, tačiau aplinkybė, ar P. M. smurto prieš jį naudojimo metu buvo policijos pareigūnas, ar tik buvęs policijos pareigūnas, lemiamos reikšmės smurtą prieš jį naudojusio E. L. veiksmų kvalifikacijai neturi.
26. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje ištirtus ir surinktus įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosekliai vertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei remdamasis jais pagrįstai atmetė E. L. versiją, neva smurto prieš nukentėjusįjį P. M. jis nenaudojo; teismas įvertino ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nukentėjusiųjų, liudytojų apklausų pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes, bet ir parodymų patikrinimus vietoje, atliktus jau bylos nagrinėjimo metu, eksperimento rezultatus. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl E. L. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl E. L. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl prokurorės apeliacinio skundo
27. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu A. S. atžvilgiu prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Toks prašymas skunde motyvuojamas aprašant penkių asmenų (P. M., J. M., J. P., L. P. ir L. M.) parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, akcentuojant aplinkybę, jog pagrindiniai šių asmenų parodymai sutampa – jie visi anot prokurorės matė, kaip A. S. mušė P. M..
28. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Nors liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje patvirtina, kad A. S. nagrinėjamu atveju buvo įvykio vietoje, remiantis šiais parodymais daryti neabejotiną išvadą, kad jis tikrai naudojo smurtą prieš P. M., teisėjų kolegijos vertinimu negalima.
29. Remiantis nukentėjusiųjų P. M., J. M., J. P., liudytojų L. M., S. S., L. P. parodymais, konfliktinės situacijos įvykio naktį buvo kilusios keliose vietose: prie gėlių kiosko, esančio Vilniaus g. 56, Šalčininkuose; Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje (Vilniaus g. 58, Šalčininkuose) bei šalia šviesoforo priešais teismo pastatą (Vilniaus g. 58, Šalčininkuose). Šios trys vietos yra išsidėsčiusios viena po kitos judant Vilniaus gatve link Baltarusijos Respublikos pusės: gėlių kioskas, minėtų gatvių sankryža bei šviesoforas prieš teismo pastatą; paskutinės dvi vietos yra praktiškai toje pačioje vietoje ir tuo pačiu adresu (Vilniaus g. 58, Šalčininkuose).
30. Byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui A. S. kaltinant smurtą P. M. atžvilgiu naudojus dvejose vietose: šalia gėlių kiosko ir Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje (t. 3, b. l. 116). Smurto naudojimu prieš P. M. prie gėlių kiosko buvo kaltinamas ir E. L.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau minėtų asmenų parodymus, dėl šio epizodo padarė išvadą, kad nukentėjusysis P. M. nematė, kas jį mušė prie gėlių kiosko, nes nuo smūgio iš nugaros pusės buvo nukritęs ir užsidengęs rankomis galvą, saugojosi nuo smūgių; nukentėjusiosios J. M. teisme duotų parodymų, kad vyrą mušė E. L. ir A. S., nepatvirtina kitų liudytojų parodymai; abejonės dėl E. L. ir A. S. dalyvavimo mušant nukentėjusįjį P. M. prie gėlių kiosko nebuvo pašalintos nukentėjusiojo P. M. akistatų su kaltinamaisiais metu, teisme to padaryti taip pat nepavyko, kitų įrodymų, patvirtinančių vieno ar kito kaltinamojo kaltę mušus P. M. prie gėlių kiosko nėra. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka, kadangi remiantis minėtų asmenų parodymais teigti, jog prie gėlių kiosko smurtą P. M. atžvilgiu neabejotinai naudojo būtent A. S., kurį prokurorė prašo nuteisti už šiuos veiksmus, pagrindo nėra.
31. Pats P. M. ikiteisminio tyrimo metu teigė pamatęs, kaip jam iš paskos bėga daug jaunimo, tarp bėgančiųjų matė A. S., E. L. ir neaukšto ūgio vaikiną su juodos spalvos kostiumu ir baltais marškiniais; prie kiosko pajuto smūgį į nugarą, nuo smūgio nukrito ir pradėjo dengtis veidą, todėl nematė, kas jį muša (t. 1, b. l. 25, 26). Nors teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog teisme P. M. kaip smurtą prie gėlių kiosko prieš jį naudojusį asmenį nurodė A. S. (šie parodymai akcentuojami ir prokurorės skunde), perklausius teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašą matyti, jog dėl šio epizodo P. M. paaiškino, kad žmonių grupėje buvo daug, kas pirmas sudavė pasakyti negalėjo, pirmas smūgis buvo į galvą, iš nugaros; po šio smūgio nugriuvo, pradėjo slėpti galvą, visa kita vyko ant žemės; toje grupėje buvo A. S., E. L.; „A. S. tikrai sudavė, nes ten buvo šimtu procentu“; buvo daug smūgių, smūgius tikrai sudavė mažo ūgio vaikinas su kostiumu, pagal smūgius buvo 4-5 asmenų grupė (2017 m. spalio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolo garso įrašas nuo 27 min. 02 sek. iki 29 min. 50 sek.). Kaip matyti iš P. M. parodymų teisme, aplinkybę, jog jam prie gėlių kiosko sudavė ir A. S., nukentėjusysis kildino iš to, kad A. S. buvo tarpe asmenų, kurie judėjo link jo prie gėlių kiosko. Konkretizuoti, kiek ir kokių smūgių sudavė A. S., nukentėjusysis negalėjo, kadangi kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, buvo nukritęs ant žemės, dengėsi galvą rankomis ir tiksliai nematė, kas jį muša. Taigi P. M. parodymai dėl šios veikos nėra pakankami konstatuoti, kad smurtą jo atžvilgiu prie gėlių kiosko naudojo ir A. S.. Be to, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad teisme P. M. davė parodymus 2017 m. spalio 17 d., t. y. praėjus trejiems metams po įvykio, o parodymai vietoje buvo tikrinti praėjus ketveriems metams po sumušimo, todėl P. M. teisme duoti parodymai bei tikrinant vietoje užfiksuoti parodymai galėjo būti įtakoti ne betarpiškai prisimenamų įvykio aplinkybių, bet susiformuoti aptarinėjant įvykį su draugais bei bylos nagrinėjimo eigoje klausantis proceso dalyvių paaiškinimų.
32. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. M. kaip asmenį, naudojusį prieš jos vyrą smurtą prie gėlių kiosko, nurodė ir A. S., t. y. nurodė mačiusi, kaip netoli kiosko ant asfalto guli jos vyras P. M., jį muša 5 ar 7 vaikinai - mušė A. S., E. L., stambus vaikinas su kostiumu ir kiti vaikinai, kurių ji nežino (t. 1, b. l. 69, 70), pirmosios instancijos teisme J. M. paaiškino, kad tuo metu, kai P. M. buvo mušamas, ji prie jo nepriėjo; įsidėmėjo būtent E. L. ir A. S., nes jie buvo labai agresyvūs, taip pat nurodė, jog apšvietimas prie kiosko buvo labai blogas, šviesa sklido nuo šviesoforo, žibintai nedegė, prie kiosko buvo tamsu. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam apšvietimui J. M. visgi negalėjo aiškiai matyti, kas muša jos vyrą, priėjusi prie vyro tuo metu nebuvo. Tai, kad kaip vieną iš agresyviausių ji išskyrė A. S., nereiškia, kad būtent A. S. jos vyrui prie gėlių kiosko sudavė tam tikrą skaičių smūgių. J. M. parodymai dėl šio epizodo yra per daug abstraktūs, todėl remiantis jais teigti, jog prie gėlių kiosko smūgius P. M. sudavė ir A. S., negalima.
33. Liudytojas J. P. nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 83, 84), nei pirmosios instancijos teisme, nei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 110-113) negalėjo išskirti asmenų, mušusių P. M. prie gėlių kiosko, jis tik nurodė, jog toje vietoje buvo E. L. ir A. S., tačiau ar jie mušė P. M., pasakyti negalėjo.
34. Liudytoja L. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama du kartus, antrojoje apklausoje aplinkybes ji paaiškino kiek detaliau, nurodė, jog atsisukusi pamatė ant žemės gulintį P. M., aplink jį buvo keli vaikinai, ar visi jį mušė, nepamena; kad vienas mušė, tikrai matė, jis buvo stambaus kūno sudėjimo, baltais marškiniais; kiek pamena, A. S. pirmą kartą P. M. nemušė (t. 1, b. l. 104, 105). Iš esmės analogiškas aplinkybes L. P. nurodė ir pirmosios instancijos teisme, prie gėlių kiosko kaip smurtavusį asmenį įsidėmėjo vaikiną su tamsiu kostiumu, stambaus kūno sudėjimo. Nors pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu L. P. nurodė mačiusi prie P. M. ir A. S. (taip pat stambaus kūno sudėjimo vaikiną), kas ir kiek smūgių sudavė liudytoja nurodyti negalėjo (t. 1, b. l. 87, 88). Pažymėtina, jog asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu L. P. tiesiog atpažino A. S. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, jo kaip vartojusio smurtą neidentifikavo (t. 1, b. l. 93-96), nei vieno konkretaus asmens, vartojusio smurtą prieš P. M. prie gėlių kiosko, liudytoja nenurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 97-101).
35. Nors skunde prokurorė prašo vadovautis ir liudytojos L. M. parodymais, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, jog ši liudytoja tikrinant parodymus vietoje (t. 1, b. l. 134, nuotrauka Nr. 3) nurodė kitokią P. M. sumušimo vietą, t. y. prie gėlių kiosko, bet ne iš šoninės kiosko pusės, kaip nurodė kiti liudytojai bei nukentėjusieji, o šalia įėjimo į šį kioską. Taigi šiais liudytojos parodymais (dėl P. M. sumušimo prie gėlių kiosko) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, kadangi liudytoja davė parodymus apie iš esmės skirtingą įvykio vietą, kurios beje nenurodė daugiau nei vienas liudytojas ar nukentėjusysis.
36. Kaltinime nurodyta antra įvykio vieta, kurioje A. S. buvo kaltinamas naudojęs smurtą prieš P. M., yra Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryža. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir dėl epizodo prie gėlių kiosko, taip ir dėl įvykių Vilniaus-Nepriklausomybės gatvių sankryžoje, pateikė išsamų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimą, išskyrė prieštaravimus tarp šių asmenų parodymų ir padarė išvadą, jog abejonių dėl A. S. dalyvavimo jam inkriminuotuose epizoduose nepavyko pašalinti; kadangi nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėlionėmis, todėl yra pagrindas išteisinti A. S..
37. Teisėjų kolegija dėl šioje įvykio vietoje buvusių veiksmų visų pirma akcentuoja paties nukentėjusiojo P. M. duotus parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme P. M. išskyrė tik dvi vietas, kuriose prieš jį buvo naudojamas smurtas – gėlių kioską bei vietą, kurioje jam buvo sulaužyta koja ir kurioje kaip smurtą naudojusį asmenį jis nurodė E. L. su draugu, o ne A. S.. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme P. M. paaiškino, jog tuo metu, kai jį nustojo mušti prie gėlių kiosko, jis bandė skambinti 112, tuo metu muštynės persikėlė prie šviesoforo, P. M. skambino ir ėjo į tą pusę, ten dalyvavo tie patys asmenys, matė E. L., kurį laikė du žmonės (2017 m. spalio 17 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas nuo 30 min. 42 sek. iki 32 min. 30 sek.). Kaip matyti, P. M. A. S., kaip sankryžoje prieš jį vartojusio smurtą asmens, nenurodė. J. M. dėl šioje vietoje vykusių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikrai mačiusi, kad jos vyrą P. M. mušė ir A. S. (t. 1, b. l. 69-70), tačiau pirmosios instancijos teisme paaiškino mačiusi tik tai, kaip A. S. ranka pastūmė jos vyrą į petį.
38. Nors dalis liudytojų (J. P., L. P. ir L. M.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, jog sankryžoje A. S. mušėsi su P. M., konkrečiai nurodyti A. S. veiksmų P. M. atžvilgiu šie liudytojai negalėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl vykusio sąmyšio minėti liudytojai galėjo ne visai tiksliai suprasti įvykio aplinkybes ir konfliktinę situaciją, kurioje faktiškai smurtas tuo metu nebuvo naudotas, vertinti kaip muštynes. Pažymėtina, jog ir pati prokurorė, apeliaciniu skundu prašydama nuteisti A. S., tiesiog aprašo atskirų liudytojų parodymus, tačiau kur ir kokius veiksmus A. S. atliko, nenurodo. Remiantis aptartais liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais galima teigti, jog A. S. tikrai buvo įvykio vietoje, kaip nurodė tam tikri liudytojai, buvo agresyvus, tačiau kokius konkrečiai veiksmus jis atliko, kokius smūgius ir kur sudavė P. M., bylos nagrinėjimo metu nustatyti nepavyko. Nors prokurorė skunde teigia, neva pirmosios instancijos teismas pirmenybę skyrė liudytojų E. D. ir M. F. parodymams, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Teismas, išteisindamas A. S., vertino nukentėjusiųjų ir liudytojų J. P., L. P., L. M. parodymus, prieštaravimus tarp šių parodymų, kurių pašalinti teismui nepavyko, būtent dėl to A. S. atžvilgiu pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, t. y. neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pagrindo tenkinti prokurorės skundo, kuri minėtus prieštaravimus faktiškai ignoruoja, iš naujo aprašydama nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurie buvo nuosekliai vertinti pirmosios instancijos teismo, šiuo atveju nėra.
39. Pažymėtina ir tai, jog liudytojų parodymų prieštaravimai dėl A. S. veiksmų buvo aiškūs dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jų pašalinimui nebuvo imtasi atitinkamų ikiteisminio tyrimo veiksmų, nebuvo savalaikiai, iš karto po įvykio atliekamos nei liudytojų apklausos, nei jų parodymų patikrinimai įvykio vietoje, nebuvo bandoma tikslinti ir aiškintis ką konkrečiai įvykio vietoje darė A. S.. Tad natūralu, kad praėjus daugiau nei ketveriems metams po įvykio, liudytojams yra sudėtinga ir praktiškai neįmanoma prisiminti kokius veiksmus kas konkrečiai atliko. Toks ikiteisminio tyrimo aplaidus atlikimas, ikiteisminio tyrimo kontrolės stoka bei ikiteisminio tyrimo veiksmų spragos nebegali būti ištaisomos apeliacinės instancijos teisme, o apkaltinamasis nuosprendis dėl A. S. veiksmų negali būti grindžiamas vien prielaidomis ir abstrakčiais, tarpusavyje prieštaraujančiais liudytojų parodymais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio ir prokurorės Janinos Pavlovskajos apeliacinius skundus atmesti.