Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui, Valstybės įmonės Registrų centro atstovui, Valstybės įmonės Turto bankas atstovui,

nuotoliniame viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. S. ir D. S. ieškinį atsakovui E. S. dėl pastatų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras, Valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose 2022 m. liepos 13 d. gautas ieškovų G. S. ir D. S. ieškinys atsakovui E. S. dėl pastatų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.

Ieškinyje nurodyta, kad A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę įrodo įrašas mirties metrikų knygoje Nr. l. A. Č. buvo nevedęs ir vaikų neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išduota gyventojų registro pažyma Nr. GR.3A-7595-2. A. Č. nekilnojamąjį turtą turėjo paveldėti jo sesuo J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), kuri, pagal VĮ Registrų centro išduotą gyventojų registro pažymą Nr. 3A-7595-1, mirė (duomenys neskelbtini).

Po A. Č. mirties 1995 m. sausio 1 d., liko šis nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Jo sesuo J. S. gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), po brolio A. Č. mirties, palikimą priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, rūpintis kaip savo turtu. Pagal 2022 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 4 punktą, J. S. 1996 m. spalio 3 d. įregistravo nurodytą nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centre. Mirusiosios J. S. turto paveldėtojas yra jos sūnus E. S., gimęs (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovai nuo 1997 m. liepos 14 d. atliko visus sutarties sudarymui įstatymo keliamus reikalavimus. Už gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), sumokėjo grynais 5000,00 Lt (1 448,10 Eur), minėtus statinius priėmė naudoti ir jas naudojasi iki šiol, juos valdo kaip savo iki dabar. Sutartis nebuvo patvirtinta notariškai ne dėl ieškovų kaltės, todėl prašoma pripažinti, kad pastatų pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta ir galiojanti.

Teismo posėdžio metu ieškovė G. S. parodė, kad 1997 m. liepos 14 d. su J. S. sudarė žodinę pastatų, esačių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė kartu su sutuoktiniu ieškovu D. S. sumokėdami 5 000,00 Lt (dabar 14 448,10 Eur) įsigijo namų valdą, o J. S. šį turtą pardavė. Ieškovė įsidėmėjo nurodytą datą, nes būtent 1997 m. liepos 14 d. jie kartu su J. S. susitiko name, esančiame (duomenys neskelbtini), kur J. S. jiems atidavė namo dokumentus ir raktus, o pastarieji – minėtus 5 000,00 Lt (dabar 14 448,10 Eur). Pasitikėdami J. S., raštiškai pinigų priėmimo – perdavimo neįformino. Ieškovė kartu su sutuoktiniu tą patį mėnesį persikraustė gyventi į minėtą namą. Ieškovė nurodo, kad J. S. nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą, kadangi nebuvo suinteresuota. Kai J. S. dingo, nei ieškovė, nei jos sutuoktinis neturėjo jokių pardavėjos kontaktinių duomenų. Ieškovė ir jos sutuoktinis žino, kad J. S. turėjo sūnų E. S., su juo ne kartą bendravo, paskutinį kartą dar 2022 metų pavasarį. Ieškovė nurodo, kad moka mokesčius už elektrą, šiukšles. Ieškovė nurodo, kad visus byloje esančius dokumentus gavo iš J. S. kartu su inventorizacine byla. Teismo prašo pripažinti sutartį galiojančia ir leisti registruoti turtą.

Ieškovas D. S. palaikė sutuoktinės duotus parodymus. Papildomai parodė, kad apie parduodamą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), jis sužinojo, kadangi netoliese yra jo tėviškė, pradėjo ieškoti savininkų, kadangi buvo neseniai sudaręs santuoką su G. S. ir norėjo įsigyti savus namus. J. S. atvažiuodavo aplankyti tėvų kapų, taip ir sutarė dėl namų pardavimo. Kadangi J. S. rodė turtinti visus reikiamus dokumentus, jie patikėjo, kad ji oficialiai yra sutvarkiusi paveldėjimo dokumentus. Ieškovas su žmona (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1997 m., namus tvarko, remontuoja, juos prižiūri. Ieškovas taip pat nurodė, kad ne kartą buvo sutikęs J. S. sūnų E. S., kuris niekada nereiškė pretenzijų į ieškovo ir jo sutuoktinės valdomą turtą. Teismo prašo pripažinti sutartį galiojančia ir leisti registruoti turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl pastatų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia

Byloje reiškiamas reikalavimas – sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalis.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1997 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal VĮ Registrų centras 2022 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto registro bazės išrašą gyvenamasis namas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) priklausė A. Č. (el. b. l. 15-16), kuris mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 10, 11). Po A. Č. mirties, jam priklausantis turtas visa apimtimi perėjo jo seseriai J. S. (el. b. l. 17, 18), kuri nurodytą palikimą priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti paveldėtą turtą, rūpintis juo kaip savu, įregistruodama šį turtą VĮ Registrų centre (el. b. l. 15-16).

Ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodyta, kad tarp ieškovų 1997 m. liepos 14 d. ir pardavėjos J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Šalys, sudariusios žodinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, sutarė ją įregistruoti notarų biure. Ieškovams sumokėjus J. S. 5 000,00 Lt (1 448,10 Eur) už nekilnojamąjį turtą, J. S. perdavė ieškovams A. Č. nuosavybės dokumentus ir dėl ieškovams nežinomų priežasčių į notarų biurą neatvyko. Iš VĮ Registrų centras 2021 m. gruodžio 21 d. Gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis Nr. GR.3A-7595-1 nustatyta, kad J. S. mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 12). Iš minėtos pažymos taip pat nustatyta, kad J. S. turi sūnų E. S., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris taip pat yra jos paveldėtojas pagal įstatymą (el. b. l. 12). Iš bylos duomenų, nustatyta, kad atsakovas E. S. į ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą nepretenduoja (el. b. l. 102, civilinės bylos Nr. e2-8034-517/2022 garso įrašo 20.01-20.20 sek.).

Teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinus, sprendžia, kad ginčo dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), per visą laikotarpį nuo 1997 m. liepos 14 d. nebuvo ir šiuo metu nėra (el. b. l. 102, civilinės bylos Nr. e2-8034-517/2022 garso įrašo 10.17-10.30 sek.; 20.01-20.20 sek). Iš byloje pateiktų mokėjimo kvitų nustatyta, kad ieškovai nuo 1998 m. mokėjo mokesčius už valdomą nekilnojamąjį turtą (el. b. l. 20-30), iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2022 m. liepos 13 d. pažymos Nr. (5.4)I-41, nustatyta, kad ieškovai nuo 1997 m. gyvena (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 9), iš ko darytina išvada, kad ieškovai valdė ir naudojosi gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. e2-8034-517/2022 garso įrašo 17.00-17.17 sek.)

Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ieškovai atliko visus reikalingus veiksmus nekilnojamajam turtui įsigyti pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, tai yra sudarė žodinę sutartį, sumokėjo pinigus už nekilnojamuosius daiktus pardavėjai, perėmė nusipirktą turtą ir juo naudojasi bei jį valdo, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

CK 1.93 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia.

Pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys ne tik susitarė dėl visų būtinų sąlygų, tačiau ieškovai savo pareigas visiškai įvykdė, tai yra sumokėjo nustatytą pinigų sumą (kainą) už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmė nekilnojamuosius daiktus ir jais naudojasi bei valdo iki šio laiko nuo sutarties sudarymo dienos, tai yra 1997 m. liepos 14 dienos. Antroji sutarties šalis – J. S. savo pareigos perduoti daiktą nuosavybės teise, tai yra notariškai patvirtinti nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartį neįvykdė ir tas buvo padaryta ne dėl ieškovų kaltės, todėl yra pagrindas 1997 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti galiojančia (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai numatyta notarinė forma (CK 6.311 straipsnis, 6.392 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis). CK 6.393 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad formos reikalavimų nesilaikymas nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį daro negaliojančia. Tačiau speciali įstatymo norma, t. y. CK 1.93 straipsnio 4 dalis, leidžia sandorį, taigi ir nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti galiojančia ir numato, kad pripažinus sandorį galiojančiu jo įforminti notarine tvarka nebereikia. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254 – 4.255 straipsniai, Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas), tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovų G. S. ir D. S. nuosavybės teisių į šiuo teismo sprendimu (jam įsiteisėjus) pripažintu sudarytu (galiojančiu) pirkimo – pardavimo sandoriu įgytą turtą (CK 5 straipsnis, 18 straipsnis). Be to, pagal Lietuvos Respublikos 1964 m. civilinio kodekso 149 straipsnį nuosavybės teisės atsiradimo momentas buvo apibrėžtas daikto perdavimo momentu, jeigu ko kita nenumatė įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turėjo būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsirasdavo įregistravimo momentu. Tačiau kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje ne kartą dėl šiuo metu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų ir juridinių faktų teisinės registracijos yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Teismas tarp ieškovų G. S. ir D. S. ir pardavėjos J. S. sudarytą 1997 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo –pardavimo sutartį pripažino galiojančia, taigi sprendimui įsiteisėjus, 1997 m. liepos 14 d. pirkimo – pardavimo sandoris turi būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, nereikalaujant notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovai G. S. ir D. S. prašė nepriteisti iš atsakovo E. S. bylinėjimosi išlaidų, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovų nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 1997 m. liepos 14 d., tarp ieškovų G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini), ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), ir pardavėjos J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių(duomenys neskelbtini), galiojančia ir leisti minėtą turtą įregistruoti Valstybės įmonėje Registrų centras.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją išsiųsti Valstybės įmonei Registrų centras.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.