Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-5-476/2016 pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi M. K. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti patikslintą M. K. mokumo atkūrimo planą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti bankroto administratoriaus prašymą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo.

Teismas vertino, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme nustatytos plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros. Teismas sprendė, kad fizinis asmuo, turėjo atsižvelgti į kreditorių pastabas ir patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir tik tada pakartotinai jį teikti kreditorių susirinkimui svarstyti, o ne tiesiogiai kreiptis į teismą dėl šio plano patvirtinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti 2016-06-09 bankrutuojančio M. K. bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti patikslintą M. K. mokumo atkūrimo plano projektą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo argumentai, jog M. K. po 2016-04-19 Šiaulių apygardos teismo nutarties patikslinto mokumo atkūrimo plano neva neteikė svarstyti kreditorių susirinkimui, ir jį pateikė tvirtinti tiesiogiai Raseinių rajono apylinkės teismui, neatitinka tikrovės ir prieštarauja tiek civilinėje byloje Nr. 2FB-5-476/2016 esančiam 2016-06-08 bankrutuojančio M. K. kreditorių susirinkimo protokolui, tiek ir pačiai 2016-06-30 Raseinių rajono apylinkės teismo nutarties aprašomajai daliai. Patikslintas mokumo atkūrimo planas buvo pateiktas 2016-06-08 kreditorių susirinkimui ir svarstytas.

Teismas neatsižvelgė į teisės normas, įtvirtintas FABĮ 1 str. 1 d. bei FABĮ 7 straipsnyje. Skundžiama nutartis neatitinka CPK 291 str. 1 d. 5 p., 185 str.. bei teisminės praktikos reikalavimams.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bankroto administratoriaus prašymas dėl M. K. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo buvo pateiktas nesilaikant FABĮ įstatyme nustatytos tvarkos ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Nebuvo pakartotinės M. K. mokumo atkūrimo plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime, todėl pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti mokumo atkūrimo planą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl suinteresuoto asmens nuomone, pirmos instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ nurodo, kad palaiko atskirąjį skundą ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (pareiškėjo) M. K. atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjant atskirąjį skundą analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti bankroto administratoriaus prašymą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Taigi, plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismas esant atitinkamoms sąlygoms tik sprendžia, ar planas tvirtintinas, ar ne (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybės, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, gavęs mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis, t. y. ar kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį ir, ar buvo laikytasi pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi panaikino Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjo M. K. mokumo atkūrimo planas ir pareiškėjo M. K. mokumo atkūrimo plano netvirtino, bei perdavė pareiškėjui planą keisti. Pakeistas M. K. mokumo atkūrimo planas buvo pateiktas svarstyti kreditorių susirinkimui ir svarstytas 2016-06-08 vykusiame kreditorių susirinkime, kuriame nepritarta mokumo atkūrimo planui. Kreditoriai nurodė, kad plano projekte nenumatytos konkrečios priemonės pareiškėjo mokumui atkurti; nepagrįstomis vertino sumas, skirtas: pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, administravimo išlaidoms; taip pat nesutiko su pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertės nustatymo procedūra ir verte. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog kreditoriai nesutiko su mokumo atkūrimo plano dalimis, kurios susijusios su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais.

Sutiktina su apeliantu, kad mokumo atkūrimo planas buvo pateiktas ir svarstytas 2016-06-08 vykusiame kreditorių susirinkime, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pakartotinės M. K. mokumo atkūrimo plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme nustatytos plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros.

Nepagrįstais vertintini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nėra argumentuota bei paviršutiniškai ištirtos šios bylos faktinės aplinkybės, neįsigilinta į jų esmę.

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Van deHurk v. Netherlands, judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso procesinio sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Pažymėtina, jog teismas nebūtinai turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno argumento, teismas vertina įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išdėstė nutarties motyvus ir pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra nepagrista, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.