Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijaus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui H. V., trečiajam asmeniui N. V. dėl 1777,68 Lt draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo H. V. 1777,68 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu H. V. 2010-04-22 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdrausta automobilio „AUDI A6“ valdytojo civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad draudimo sutartis sudaryta su transporto priemonės savininku, draudimo įmoka buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į daugelį faktorių lemiančių draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, tarp jų ir draudimo sutartyje nurodytą apdraustojo amžių. Teigė, kad 2010-05-21 įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sutrikdyta asmens sveikata. Eismo įvykio pažymoje šio įvykio kaltininku nurodytas N. V., kuris vairavo automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tvirtino, kad draudimo sutartyje yra numatyta, kad apdraustąją transporto priemonę vairuos vyresni nei 55 metų amžiaus vairuotojai. Ieškovas nustatė, kad draudėjo rizika padidėjo 20 procentų, nes transporto priemonės draudėjas H. V. yra gimęs (duomenys neskelbtini) m., o eismo įvykio kaltininkas – N. V., gimęs (duomenys neskelbtini) m., todėl teigia, jog buvo padidėjusi draudimo rizika, kuri vertinama pagal jų amžiaus skirtumą, o draudėjas apie tai neinformavo draudimo įmonės. Ieškovas 2010-09-14 nukentėjusiajam išmokėjo 3709,18 Lt, o 2011-03-01 išmokėjo 5179,20 Lt dydžio draudimo išmokas dėl asmens sveikatos sutrikdymo ir įgijo regreso teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo – atsakovas, atlygintų 20 procentų ieškovo patirtos žalos, t.y. sumokėtų 1777,68 Lt sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą apeliantas (ieškovas) „BTA Insurance Company“ SE prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, neįvertino dalies įrodymų bei pažeidė CK 1.5 straipsnio nuostatas. Pažymima, kad teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties sudarymo procedūras. Tvirtinama, kad transporto priemonių valdytojų amžius – vienas pagrindinių kriterijų, į kurį atsižvelgiama, nustatant draudimo įmoką. Atkreipia dėmesį į tai, kad pateikė pažymą, patvirtinančią, jog draudėjui informavus apie ketinimą transporto priemonės valdymą perleisti jaunesniam asmeniui, draudimo įmoka padidėtų apie 30 proc. Apeliantas pabrėžia, kad atsakovas nesikreipė dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto „BTA Insurance Company“ SE apeliacinis skundas netenkintinas.

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis.

Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 6 straipsnio 3 dalį prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti. Draudikas turi teisę tikrinti, ar pateikta informacija teisinga.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011-12-13 teismo posėdžio metu draudėjo atstovė pažymėjo, jog pateikė visą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, draudimo įmonės atstovui nurodė, kad automobiliu naudosis visi šeimos nariai, jog draudimo sutarties sąlygas jai nebuvo išaiškintos. Liudytojas (E. D. įmonės savininkas) E. D. negalėjo paaiškinti, ar draudėjo atstovė reiškė papildomus pageidavimus ir pažymėjo, kad draudimo įmoką paskaičiuoja kompiuterinė programa pagal pateiktus automobilio ir draudėjo asmens duomenis (71–73 b. l.). Tai sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

Nors apeliantas skunde teigia, kad atsakovas nesikreipė dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo, ir jog privalėjo žinoti standartines sutarties sąlygas, teismas atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, kad sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai, jog standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006).

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Teismas sutinka su skundžiamame sprendime nurodytomis išvadomis, kad būtent draudikui, kuriam draudimo veikla yra profesinė, teko pareiga informuoti draudėją (draudėjo atstovę) apie draudimo išmokos paskaičiavimo metodiką, sutarties sąlygas dėl draudėjui taikomos amžiaus rizikos grupės ir šios draudimo sutarties sąlygos taikymo pasekmių (Draudimo įstatymo 78 p. 5 d.).

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į draudiko veiklos specifiką ir draudimo sutarties kaip rizikos sutarties pobūdį, draudimo kompanija prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai įrodo, jog maksimaliai tinkamai vykdė savo veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Hansa–LTB“ v. UAB „Baltic polis“, byla Nr. 3K-3-797/2003). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad draudimo sutarties 10 punkto esmė draudėjo atstovei buvo atskleista tinkamai, todėl atmestini skundo teiginiai, jog draudėjas privalėjo šią draudimo sutarties sąlygą žinoti.

Nors apeliantas skunde teigia, kad draudėjui informavus apie ketinimą transporto priemonės valdymą perleisti jaunesniam asmeniui, draudimo įmoka padidėtų apie 30 proc., teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto pateikta pažyma yra abstraktaus pobūdžio, neinformatyvi (62 b. l.). Pats apeliantas nurodė, kad transporto priemonių valdytojų amžius – vienas iš daugelio kriterijų, į kurį atsižvelgiama, nustatant draudimo įmoką (skundo 3 lapas), tačiau iš 2011-12-12 pažymos turinio matyti, kad 108 Lt įmokos suma paskaičiuota, atsižvelgiant į amžiaus grupę, neatskleidžiant įmokos paskaičiavimo būdo, metodikos, taikytų kriterijų, neįvertinta asmenų, galinčių įtakoti draudimo įmokos sumą, rizika.

Pažymėtina, kad skunde apeliantas daug dėmesio skyrė asmenų nuo 18 iki 25 metų draudimo rizikos analizavimui, išvardijo mokslininkų analizių duomenis, pateikė dalį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei LR transporto priemonių draudikų biuro informacijos, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-05-21 eismo įvykio kaltininkas – N. V. yra gimęs (duomenys neskelbtini) m., tai patvirtino ir pats apeliantas (2 b. l.), todėl jam netaikoma skunde nurodyta 18–25 m. draudimo rizika. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad prieš tai minėtos informacijos pateikimas yra perteklinis, be to, informacija nesusijusi su skundo dalyku.

Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, kad netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir CK 1.5 straipsnio nuostatas.

Priešingai, nei skunde nurodė apeliantas, kad teismas pažymėjo, jog draudiko vadovas parengė draudimo sutarties sąlygas ir tik tada išsiuntė į Šiaulius, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas konstatavo, jog draudėjo atstovei buvo pateikta paruošta standartinė sutartis ir atskiros sutarties sąlygos su ja nebuvo derintos. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai vadovaudamiesi sutarčių, sudarytų prisijungimo būdu, aiškinimo taisyklėmis (CK 6.185–6.187, 6.193 str.).

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.