Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1017-253/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-13
Bylos Nr.: e2A-1017-253/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Pupeikienė, Almantas Padvelskis, Aurimas Brazdeikis
Atsakovas: I. P., M. S., E. G., G. G.
Ieškovas: G. G.
Trečiasis asmuo: G. G., E. G.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1017-253/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04245-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį I. P. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. G., E. G., atsakovės I. P. priešieškinį atsakovams M. S., E. G., G. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. G. ieškiniu, jį patikslinęs 2017 m. balandžio 3 d., prašė priteisti ieškovui iš atsakovės I. P.: 4 079,90 Eur žalą už ieškovo savo lėšomis atliktą būtinąjį šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), bendrojo naudojimo patalpų 1/3 dalies remontą; 204 Eur išlaidas už antstolės paslaugas (faktinių aplinkybių dėl buto būklės konstatavimą); vertėjo paslaugų išlaidas (laiško vertimas – 18 Eur, ieškinio vertimas – 76,01 Eur); 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistų sumų ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad atsakovė I. P. yra buto bendraturtė, jai priklauso vienas buto kambarys ir 1/3 dalis bendrojo naudojimo patalpų bute. Atsakovė butu nesirūpina, yra jį apleidusi, bendrojo naudojimo patalpos antisanitarinės būklės. Ieškovas informavo atsakovę apie būtinybę remontuoti butą, tačiau atsakovė pranešė, kad ji remonto nedarys. Antisanitarines būsto sąlygas, remonto būtinumą nustatė antstolė. Bute buvo atliktas remontas. Būsto priežiūra ir išlaikymas yra visų bendraturčių atsakomybė, šios atsakomybės atsakovė geranoriškai nesiima. Ieškovas žalą apskaičiavo pagal kasos kvitus, pinigų priėmimo kvitus už statybos remonto darbus ir už santechnikos darbus. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovės I. P. priteistina 1/3 dalis išlaidų būtinajam remontui; ieškovas, perskaičiavęs kvitus, patirtą žalą įvertino 4 079,90 Eur.

3. Atsakovė I. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir pateikė priešieškinį. Priešieškiniu atsakovė, 2017 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimu patikslinusi (padidinusi) reiškiamo reikalavimo sumą, prašė atidalyti jai priklausančią buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 33/100 dalį šia tvarka: G. G. ir E. G. kartu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priteisiant 132/1000 dydžio daikto dalį, E. G. asmeninės nuosavybės teise priteisiant 25/1000 dydžio daikto dalį, M. S. asmeninės nuosavybės teise priteisiant 173/1000 dydžio daikto dalį; už bendraturčiams priteistiną jai priklausančią dalį prašė priteisti iš G. G. ir E. G. solidariai 5 992,80 Eur dydžio kompensaciją, iš E. G. priteisti 1 152,46 Eur dydžio kompensaciją, iš M. S. priteisti 7 836,74 Eur dydžio kompensaciją.

4. Priešieškinį pareiškusi atsakovė nurodė, kad bendraturčiams nėra galimybės racionaliai naudoti 3 kambarių butą, dėl buto naudojimo ir valdymo kyla ginčų, todėl I. P. yra suinteresuota atsidalyti iš šio buto ir užbaigti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius. Atsižvelgiant į eksperto išvadą, kurioje buto vertė nustatyta 45 400 Eur, atidalijant atsakovės 33/100 turto dalis jai mokėtina kompensacija sudarytų 14 982 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nuspręsta: ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui G. G. iš atsakovės I. P. 1 554,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 256 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmesti; priešieškinį atmesti; priteisti į valstybės biudžetą 142,35 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės I. P. ir 12,12 Eur bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo G. G.; grąžinti ieškovui 187 Eur žyminio mokesčio permoką; pavesti Klaipėdos apylinkės teismo Finansų skyriui K. G. 2017 m. balandžio 20 d. įmokėtą 200 Eur sumą pervesti į valstybės biudžetą kaip atsakovės I. P. žyminį mokestį.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas atliko buto, kurio bendras plotas 63,69 kv. m, 23,69 kv. m bendrųjų patalpų remontą. Teismas pripažino, kad ekonomiškai pagrįsta 3 835,74 Eur suma, nurodyta lokalinėje sąmatoje, ir 875,13 Eur darbo užmokesčio suma, bendra remonto kaina – 4 710,87 Eur. Įvertinęs, kad atsakovei priklauso 33/100 buto dalys, iš jos ieškovui teismas priteisė 1 554,59 Eur sumą.

7. Teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimus teismas padarė išvadą, kad reikalaujama 14 982 Eur kompensacija už vieną 13 kv. m kambarį ir bendro naudojimo patalpas nustatyta taikant nepagrįstą apskaičiavimo metodą, – buto rinkos vertę, nustatytą 2017 m. liepos 10 d., dauginant iš 33/100 dalių. Ekspertui nebuvo pateikti aktualūs duomenys apie ginčo buto išskirtinumą (butu disponuoja keli savininkai), galėję lemti žymiai mažesnės buto vertės nustatymą. Lyginamasis metodas buvo atliekamas lyginant ne paskutinio aukšto butų, koks yra ginčo butas, pardavimo kainas. Be to, butas, ieškovo teigimu, yra netinkamas naudoti dėl jame buvusio gaisro, todėl tiek viso buto, tiek atsakovės valdomos buto dalies vertė sprendimo priėmimo dieną yra netapati prieš daugiau kaip metus nustatytai kainai, – ji kur kas mažesnė. Padaryta išvada, kad butų rinkoje galimas atsakovės turimo turto realizavimas kaip atskiro vieneto – kambario ir dalies bendro naudojimo patalpų. Atsakovės reikalavimas atidalyti jos 33/100 nuosavybės dalis pripažintas nelogišku, nes atsakovės kambarys po atidalijimo turėtų priklausyti trims asmenims. Be to, nė vienas iš likusių bendraturčių neišreiškė noro įsigyti nuosavybę. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas priešieškinį atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė I. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, iš atsakovės priteista 142,35 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir Klaipėdos apylinkės teismo Finansų skyriui pavesta K. G. 2017 m. balandžio 20 d. įmokėtą 200 Eur sumą pervesti į valstybės biudžetą kaip atsakovės I. P. žyminį mokestį; dėl panaikintos sprendimo dalies priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų pagal priešieškinį, grąžinti atsakovei 200 Eur sumą, esančią teismo žinioje; priteisti atsakovei iš G. G., E. G. ir M. S. visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Apeliantė nesutinka su teismo atliktu duomenų apie buto rinkos vertę įvertinimu. Buto rinkos vertė nustatyta teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi paskirtos teismo ekspertizės metu. Teismo ekspertui buvo žinoma detali informacija apie buto savininkus, be to, buvo įvertinta ir buto padėtis (paskutinis auštas). Teismas, manydamas, kad atlikta teismo ekspertizė yra netinkama ir netiksli, turėjo iškelti klausimą dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės atlikimo. Buto rinkos vertė buvo nustatyta atlikus teismo ekspertizę ir buvo proporcingai paskirstyta bendraturčiams pagal jų turimą nuosavybės dalį bute. Apeliantė nesutinka, kad teismo eksperto nustatyta buto rinkos vertė yra nebeaktuali ir nepagrįsta.

8.2. Teismas iš esmės paneigė atsakovės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teisės atidalijimą. Teismas deklaratyviai nurodė, kad kiti bendraturčiai neturi galimybės sumokėti reikalaujamos priteisti kompensacijos už atidalijamą daikto dalį. Nė vienas bendraturtis nepateikė jokios informacijos ir įrodymų apie savo turtinę padėtį, kuri pagrįstų jų turtinę padėtį ir galimybę mokėti ar nemokėti atsakovės reikalaujamą kompensaciją už atidalijamą daikto dalį.

8.3. Bendraturčiai neteikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti atidalijimo natūra galimumą, todėl teismas privalėjo taikyti atsakovės prašomą atidalijimo būdą, nes kitas būdas objektyviai negalimas. Apeliantės nuomone, yra sąlygos atsakovei įgyvendinti atsidalijimo teisę, apeliantė tinkamai ir pakankamai pagrindė negalimumą turtą atidalyti natūra. Pakartotinai nagrinėjant bylą priešinga ginčo šalis ir toliau buvo pasyvi, neteikė jokių papildomų įrodymų, todėl, apeliantės nuomone, priešieškinio tenkinimo klausimą galima išspręsti ir apeliacinės instancijos teisme.

8.4. Teismo sprendime nepasisakoma, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra priimta sprendimo dalis dėl pavedimo atsakovės įmokėtą 200 Eur sumą pervesti į valstybės biudžetą kaip žyminį mokestį. Toks motyvų nebuvimas vertintinas kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliantės nuomone, priešieškinio reikalavimas neturėjo būti apmokamas žyminiu mokesčiu, atsakovė neturi pareigos sumokėti kokį nors trūkstamą žyminį mokestį, dėl to tokios pareigos negalėjo sukurti ir teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Apeliantė taip pat nesutinka su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, kadangi, jos nuomone, teismui atmetus dalį ieškinio reikalavimų, atsakovei privalėjo būti atlygintos su atmesta reikalavimų dalimi susijusios išlaidos.

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

11. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, tai, kad apeliantė nepareiškė motyvuoto prašymo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

12. Apeliaciniu skundu atsakovė I. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalimis, kuriomis atmesti jos priešieškinio reikalavimai ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta. Teisėjų kolegija vertina apeliacinio skundo argumentus ir pasisako dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl priešieškinio reikalavimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės

13. Byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenimis, ginčo butas šalims (bendraturčiams) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise: G. G. ir E. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 13/50 buto dalių (pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu), papildomai E. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/20 buto dalis (dovanojimo sutarties pagrindu), M. S. nuosavybės teise priklauso 34/100 buto dalys (mainų sutarties pagrindu), o atsakovei I. P. – 33/100 buto dalys (paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu). Priešieškiniu atsakovė I. P. pareiškė reikalavimą dėl jai priklausančių 33/100 dalių buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, jos buto dalį atidalijant kitiems bendraturčiams, o jai išmokant kompensaciją. Atsakovė prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės tokia tvarka: G. G. ir E. G. kartu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priteisti 132/1000 dydžio daikto dalį, E. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti 25/1000 dydžio daikto dalį, M. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti 173/1000 dydžio daikto dalį; o už atsakovams priteistiną dalį priteisti atsakovei I. P. iš G. G. ir E. G. solidariai 5 992,80 Eur kompensaciją, iš E. G. – 1 152,46 Eur kompensaciją, iš M. S. – 7 836,74 Eur kompensaciją, iš viso – 14 982 Eur.

14. Apeliacinį skundą atsakovė I. P. grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė apeliantės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teisės atidalijimą. Apeliantė teigia, kad ji nuosekliai laikėsi pozicijos, jog nėra galimybės turtą atidalyti natūra, šią poziciją tinkamai ir pakankamai pagrindė, o bendraturčiai neteikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti atidalijimo natūra galimumą, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti atsakovės prašomą atidalijimo būdą.

15. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. CK 4.80 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant kompensaciją pinigais, yra bendro daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑466/2008; 2013 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013; ir kt.). Taigi atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmenybė teikiama daikto atidalijimui natūra, o atidalijimas priteisiant kompensaciją pinigais pripažįstamas kaip išimtinis bendro daikto atidalijimo būdas.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, išaiškinta, kad bendraturčiui, siekiančiam atidalijimo, tenka pareiga įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑347-248/2016). Bendraturtis, nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su ieškovo pasiūlytu atidalijimo būdu gali motyvuoti tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo įgyvendinimo galimybes, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti dėl ieškovo siūlomo atidalijimo būdo.

17. Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių, nes bendraturčių interesai į daiktą gali nesutapti ir turi būti derinami. Atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, būtina įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remiantis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo parinkimo kriterijų taikymą lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma.

18. Apeliantė nurodo, kad jai priklausančios buto dalies atidalijimas natūra yra negalimas, nes tokio atidalijimo būdo kiti bendraturčiai neįrodė. Apeliantė savo poziciją, jog jai priklausančios buto dalies atidalijimas natūra negalimas, iš esmės grindžia argumentais, jog ginčo butą atidalijant natūra liktų neproporcingai daug bendro naudojimo patalpų ir techniškai neįmanoma atskirų buto dalių izoliuotai ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus. Atsižvelgdama į tai, apeliantė nurodo, kad jos dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalytina kitiems bendraturčiams priteisiant jos dalį, o jai priteisiant kompensaciją iš kitų bendraturčių.

19. Svarbu pažymėti, kad bendraturčių galimybė išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui yra vienas iš reikšmingų kriterijų, sprendžiant dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalis nuosavybės būdo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė M. S. jau atsiliepime į priešieškinį nurodė tokius esminius nesutikimo su priešieškinio reikalavimais motyvus, kad ji neturi lėšų sumokėti kompensaciją ir išlaikyti papildomą plotą, be to, atidalijus apeliantei priklausantį kambarį juo naudotis su kitais buto bendraturčiai nebūtų racionalu, nes nėra galimybės jį padalyti į dvi dalis. Tokias aplinkybes, kad M. S. turi daug įsiskolinimų, apsunkinančių apeliantės buto dalies išpirkimą, pirmosios instancijos teisme 2018 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu nurodė ir ieškovas G. G.. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis pats jau turi prisiėmęs kreditinių įsipareigojimų.

20. Apeliantė teigia, kad bendraturčiai nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie pagrįstų aplinkybę, kad bendraturčiai neturi galimybės sumokėti apeliantei kompensaciją. Vertinant apeliantės dėstomus teiginius apie, jos nuomone, esamą kitų bendraturčių turtinę padėtį pastebėtina tai, kad, bylos duomenimis, pati apeliantė siūlė pirkti jai priklausančią buto dalį tik vienam iš bendraturčių, t. y. G. G., tačiau tuo pačiu metu ar vėliau kitiems bendraturčiams tokio pasiūlymo neteikė.

21. Atsakovė M. S. byloje teigė, kad dėl jos sunkios turtinės padėties kompensacijos iš jos priteisimas gali lemti priverstinio išieškojimo veiksmus iš jai tenkančio turto. Apeliantė teigia, kad dėl aplinkybės, jog bendraturtė M. S. rėmėsi argumentu, kad neturėtų galimybės sumokėti kompensaciją, nesudarė pagrindo dėl to atmesti priešieškinio reikalavimą dėl kitų bendraturčių. Su šiais apeliantės argumentais nesutiktina, kadangi priešieškinio reikalavimai suformuluoti būtent taip, kad atidalijimas ir kompensacijos išmokėjimas apeliantei už jos dalį siejamas su visais likusiais bendraturčiais – konkrečių apeliantės turto dalių bendraturčiams priteisimu ir tuo pagrindu jiems tenkančios kompensacijos dalių priteisimu.

22. Byloje ginčo buto bendraturčiai neišreiškė noro įgyti atsakovės buto dalį natūra, išmokant kompensaciją. Viena vertus, pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, dėl atidalijimo nereikalaujama kitų bendraturčių sutikimo ir bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Kita vertus, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, jog ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galbūt tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K‑3-459/2007; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015). Taigi, teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą, taip pat visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

23. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad bendras buto plotas yra 63,69 kv. m, jame yra trys atskiri kambariai. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo bute, priklausančiame keliems bendraturčiams, bendraturčiai atskirai naudoja po vieną kambarį ir bendrai naudojasi kitomis bendro naudojimo patalpomis. Apeliantei I. P. priklauso pakankamai didelė buto dalis – 33/100 dalys, tačiau faktiškai atskirai ji naudojasi vienu kambariu. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje yra panašaus dydžio, įgytos savarankiškais pagrindais. Skundžiamame sprendime pagrįstai įvertinta tai, kad realiai yra racionalus ir galimas atsakovei priklausančio dydžio buto dalies disponavimas (realizavimas), kaip iš esmės atskiro vieneto – kambario su dalimi bendro naudojimo patalpų.

24. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovės reikalavimas atidalyti jos 33/100 nuosavybės dalis, priteisiant kitiems trims bendraturčiams skirtingo dydžio dalis (G. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 132/1000 dalis, E. G. asmeninės nuosavybės teise – 25/1000 dalis, M. S. asmeninės nuosavybės teise – 173/1000 dalis), iš esmės lemtų tai, kad po atidalijimo atsakovės kambarys turėtų priklausyti net trims bendraturčiams, kurių vienas (M. S.) nėra susijęs artimais santykiais su kitais dviem bendraturčiais. Taip apeliantės prašomu atidalijimo būdu kiti bendraturčiai iš esmės priverstinai įpareigojami įgyti (išpirkti) konkrečiai nustatyto dydžio buto dalis. Pripažintina, kad šiuo atveju tai neproporcingai apriboja kitų buto bendraturčių teises, neatitinka protingos, sąžiningos ir teisingos bendraturčių interesų pusiausvyros principo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad atsakovės priešieškiniu prašomas atidalijimo būdas likusių daugumos bendraturčių teisinius santykius padarytų sudėtingesnius ir neproporcingai apsunkintų jų teisių įgyvendinimą. Atidalijus apeliantės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės jos siūlomu būdu neužtikrinamas tolesnis turto naudojimo racionalumas, neužkertamas kelias potencialiems bendraturčių ginčams ateityje.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų duomenų visumą apie bendraturčių galimybes išmokėti kompensaciją ir faktinę turto naudojimo situaciją, daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog jos siūlomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo variantas yra priimtiniausias ir kad jis neproporcingai nepažeis daugumos kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų (CPK 178 straipsnis, CK 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nustačius, kad nėra pagrindo taikyti atsakovės priešieškinio reikalavime pasirinktą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, konkretaus kompensacijos dydžio nustatymas nebeturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, plačiau nepasisakytina dėl apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto duomenų, susijusių su kompensacijos dydžio nustatymu, įvertinimo. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą.

Dėl žyminio mokesčio

26. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Klaipėdos apylinkės teismo Finansų skyriui pavesta 2017 m. balandžio 20 d. įmokėtą 200 Eur sumą pervesti į valstybės biudžetą kaip atsakovės I. P. žyminį mokestį. Apeliantė savo nesutikimą grindžia argumentais, kad ši sprendimo dalis yra be motyvų, o taip pat teisiškai nepagrįsta.

27. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog teismo sprendimo dalis nemotyvuota ir tai sudaro absoliutų negaliojimo pagrindą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoje įtvirtintu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Nustatyta, kad byloje 2017 m. spalio 9 d. buvo priimtas Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi jis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs šią civilinę bylą, skundžiamame spendime atsižvelgė į Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą dėl nepanaudoto užstato. Nors skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis nėra itin detali, tačiau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo išvada palikti nurodytą įpareigojimą padaryta įvertinus, tai, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimu buvo nuspręsta likusią teismo depozitinėje sąskaitoje užstato dalį pervesti į valstybės biudžetą kaip dalį žyminio mokesčio. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovė neturi pareigos sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, nes, apeliantės nuomone, priešieškinio reikalavimas neturėjo būti apmokamas žyminiu mokesčiu. Apeliantė akcentuoja, kad byloje jau buvo spręstas atsakovės pareigos mokėti žyminį mokestį už priešieškinio reikalavimą klausimas. Nustatyta, kad atsakovei I. P. teikiant apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo dalies, kuria atmestas patikslintas priešieškinis, jai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo nustatytas terminas sumokėti trūkstamą 306 Eur žyminį mokestį, kaip už turtinį ginčą. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis panaikinta ir apeliantės I. P. apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovei nustatytas terminas sumokėti trūkstamą 306 Eur žyminį mokestį. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi apeliacinis procesas pagal atsakovės I. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties nutrauktas, nustačius, kad išnyko apeliacijos objektas – įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi teismo sprendimas, dėl kurio atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kurio trūkumams pašalinti skundžiama nutartimi pakartotinai nustatytas terminas, yra panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Iš šių duomenų matyti, kad apeliacinį procesą nutraukus, klausimas dėl atsakovės reikalavimo pobūdžio nebuvo išspręstas iš esmės.

29. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą išnagrinėjus pakartotinai ir atsakovei I. P. pateikus apeliacinį skundą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartimi jai buvo nustatytas terminas pašalinti apeliacinio skundo trūkumus – sumokėti žyminį mokestį, nes pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2S-394-826/2019) atsakovės I. P. atskirasis skundas netenkintas ir minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Reikšminga tai, kad nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, apeliantės argumentai dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų atmesti ir konstatuota, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl piniginės kompensacijos jai priteisimo yra pasirinktas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas ir laikytinas turtinio pobūdžio reikalavimu, už kurį mokėtinas žyminis mokestis pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti, kad atsakovei pareiga sumokėti žyminį mokestį nustatyta nepagrįstai. Konstatuotina, kad klausimas dėl 200 Eur įmokos įskaitymo kaip atsakovės I. P. žyminio mokesčio ir 106 Eur žyminio mokesčio iš jos priteisimo išspręstas teisingai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Konstatavus, kad atsakovės I. P. priešieškinio reikalavimai atmesti pagrįstai, atsakovei pagrįstai nepriteistos su šiais reikalavimais susijusios bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis, ekspertizės išlaidos, išlaidos už advokato teisinę pagalbą). Tačiau iš byloje atsakovės I. P. pateiktų procesinių dokumentų, 2016 m. spalio 7 d. sąskaitos už teisinę pagalbą ir 2017 m. rugsėjo 19 d. pažymos apie atstovavimo išlaidų pagrindimą duomenų nustatyta, kad dalis apeliantės pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti yra susijusios su atsiliepimo į ieškovo patikslintą ieškinį surašymu.

31. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliantė rašytiniais įrodymais pagrindė 1 500 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. 2017 m. rugsėjo 19 d. pažymoje apie atstovavimo išlaidų pagrindimą nurodyta, kad atsakovei, be kita, ko buvo suteikta teisinė pagalba parengiant atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Nors 2016 m. spalio 7 d. sąskaitoje už teisinę pagalbą konkrečiai neišskirta, kuri išlaidų dalis susijusi su atsikirtimu į patikslinto ieškinio reikalavimus, tačiau įvertinus tai, kad byloje ieškiniu ir priešieškiniu iš esmės buvo pareikšti skirtingo pobūdžio savarankiški reikalavimai, taip pat įvertinus tai, kad teisinė pagalba teikta parengiant atsiliepimą į patikslintą ieškinį, pripažintina, kad su atsikirtimais į ieškovo reikalavimus susijusi 500 Eur suma.

32. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinta, kad tenkinta apie 37 procentus ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į atmestą ieškinio reikalavimų dalį, atsakovei I. P. iš ieškovo G. G. priteistinos 315 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Dėl bylos baigties

33. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Pripažintina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimus. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nepaneigia nurodytos skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies netinkamai taikytos proceso teisės normos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, dėl to ši skundžiamo teismo sprendimo dalis iš dalies keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka atsakovės I. P. apeliacinis skundas dėl materialinių teisinių reikalavimų iš esmės yra atmestas; iš dalies sutikta tik su dalimi argumentų dėl procesinio pobūdžio klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad procesinis sprendimas priimtas apeliantės naudai, dėl to jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie kitų bylos šalių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, dėl to jų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti atsakovei I. P. iš ieškovo G. G. 315 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisAlmantas PadvelskisAlbina Pupeikienė