Kauno apygardos teismo nutartis

2011-05-11 · Civilinė byla Nr. 2A-594-601/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-11
Bylos Nr.
2A-594-601/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-24657-2009-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Procesas nutrauktas.
Teisėjai
Virginija Gudynienė, Evaldas Burzdikas (pran.), Albinas Čeplinskas
Ieškovas
D. S. B.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracija
Trečiasis asmuo
V. V. Š., L. S., M. P.
Advokatai
Rasa Gradauskienė
Kategorijos
  • 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.19.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-594-601/2011(Proceso Nr. 2-05-3-24657-2009-5)Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2; 121.18; 121.19.6 (S)
Pirmos instancijos teismo teisėjas Mindaugas PlučasKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovei D. S. B., jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Jurgitai Rugieniūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje 2-2708-615/2010 pagal ieškovės D. S. B. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei su trečiaisiais asmenimis V. V. Š., L. S., M. P., M. P., dėl pripažinimo nuomininkės šeimos nare, įpareigojimo sudaryti patalpų nuomos sutartį, įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas valstybės garantiją.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė patikslintu ieškiniu (b. l. 71-72) prašė: 1) pripažinti ją buto, esančio (duomenys neskelbtini) nuomininkės E. Š. šeimos nare laikotarpiu nuo 1967 iki 1974 m.; 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškove patalpų III-7 (18,45 kv. m.), III-9 (23,60 kv. m.), III-4 (3,90 kv. m.), bei 1/2 dalies bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m.), III-2 (3,02 kv. m.), III-6 (1,15 kv. m.), III-3 (6,24 kv. m.), III-5 (5,56 kv. m.), esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; 3) įpareigoti atsakovą paskaičiuoti ir išmokėti už nurodytas patalpas valstybės garantiją.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nustatė, kad ieškovė savivaldybei tuo metu priklausiusiose ginčo patalpose apsigyveno kaip E. Š. sūnaus V. K. Š. žmona, po jų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini). Ieškovė ginčo patalpose liko gyventi ir po jų ištuokos (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad pagal 1964 m. CK 329 str. 1 d., po santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) (b. l. 8, 13), ieškovė E. Š. šeimos nare 1964 m. CK 329 str. 1 d. prasme negalėjo būti laikoma. Todėl nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė turėjo kreiptis į ginčo patalpų savininką - savivaldybę, dėl atskiros rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties su ja sudarymo, arba į teismą, dėl savivaldybės įpareigojimo sudaryti su ieškove rašytinę nuomos sutartį. Ieškovei nuo (duomenys neskelbtini) nesant E. Š. šeimos nare ir nesant su savivaldybe sudarytos rašytinės ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, teismas laikė, kad ieškovė ginčo gyvenamosiose patalpose nuo (duomenys neskelbtini) gyveno kaip laikinoji gyventoja 1964 m. CK 337 str. 1 d. pagrindu. Ieškinio senaties terminas, reikalavimui įpareigoti savivaldybę sudaryti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, teisme pareikšti, ieškovei pasibaigė 1974-07-15 imtinai (1964 m. CK 83 str. 1 d., 84 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui teisme reikšti, 2001-07-01 įsigaliojus naujos redakcijos CK, neatsinaujino (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Ieškinį dėl savivaldybės įpareigojimo sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį ieškovė teisme pareiškė 2009-12-21 (b. l. 3). Todėl teismas sprendė, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui teisme reikšti. Prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovė įstatymų nustatyta tvarka nepareiškė, nors bylos nagrinėjimo metu turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą teikiantį advokatą. Teismas pažymėjo, jog ieškovė be viso kito yra praleidusi ir šiuo metu galiojančio CK 6. 602 str. 2 d. numatytą dviejų mėnesių terminą kreiptis į nuomotoją, dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimo mirus pagrindiniam nuomininkui, ir šio termino įstatymų nustatyta tvarka atnaujinti neprašė. Atmetus ieškinio reikalavimą, dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti su ieškove ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti už šias patalpas valstybės garantiją, kadangi valstybė yra prisiėmusi įsipareigojimą padėti aprūpinti kitomis patalpomis pasirinktu būdu tiktai savininkams gražinamų gyvenamųjų patalpų nuomininkus (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), o atmetus ieškinio reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, ieškovė tokia nelaikytina. Taip pat teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl ieškovės pripažinimo E. Š. šeimos nare, kadangi atmetus kitus ieškinio reikalavimus, vien šio reikalavimo tenkinimas ieškovei nesukurtų jokių teisinių pasekmių. Be to, teismas pažymėjo, jog 1974-07-15 pasibaigus ieškinio senaties terminui, reikalavimams įpareigoti savivaldybę sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį, taip pat pasibaigė ir ieškinio senaties terminas reikalavimui, dėl pripažinimo E. Š. šeimos nare, reikšti (1964 m. CK 83 str. 2 d.). Todėl atsakovui prašant, reikalavimą dėl ieškovės pripažinimo E. Š. šeimos nare, teismas atmetė (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas laikė, kad ieškovė ginčo patalpose nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gyveno kaip laikinoji gyventoja 1964 m. CK 337 str. pagrindu. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė ir E. Š. turėjo vieną bendrą šeimos biudžetą, iš kurio bendrai mokėjo už perkamą maistą, namų apyvokos daiktus ir gaunamus komunalinius patarnavimus, t. y. kartu vedė bendrą ūkį, ieškovė civilinėje byloje nepateikė, nenurodė ir teismo neprašė išreikalauti, neprašė apklausti liudytojų. Liudytoja R. D. patvirtino tiktai ieškovės gyvenimo ginčo patalpose faktą ir jos gerus santykius su E. Š., bet ne aplinkybes, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė ir E. Š. turėjo vieną bendrą šeimos biudžetą, iš kurio bendrai mokėjo už perkamą maistą, bendrai mokėjo už perkamus namų apyvokos daiktus ir gaunamus komunalinius patarnavimus, t. y. kartu vedė bendrą ūkį. Todėl teismas laikė, kad ieškovė reikalavimo, dėl jos pripažinimo E. Š. šeimos nare, pagrįstumo neįrodė, todėl šį ieškinio reikalavimą atmetė. Taip pat atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti su ieškove ginčo patalpų nuomos sutartį bei atsakovo įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti už šias patalpas valstybės garantiją, kadangi šie reikalavimai galėtų būti tenkinami tik ieškovės pripažinimo E. Š. šeimos nare atveju. Kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos, atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių, kurių ieškovė neginčijo, atsakovas- Kauno miesto savivaldybė - šiuo metu nėra nei ginčo patalpų savininkas, nei asmuo šias patalpas valdantis kitu teisiniu pagrindu, taip pat nėra šių patalpų nuomininkas, kuris įstatymų nustatyta tvarka turi teisę sudaryti subnuomos sutartį. Todėl teismas negali įpareigoti atsakovą sudaryti imperatyviems įstatymo reikalavimams prieštaraujančią sutartį, kuria atsakovas išnuomotų ieškovei jam nepriklausančias, jo nevaldomas ir nenuomojamas patalpas ir tai yra pagrindas ieškinio reikalavimą, dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti su ieškovė ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, atmesti. Atmetus šį reikalavimą, teismas atmetė ir reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti už šias patalpas valstybės garantiją bei ieškovės pripažinimo E. Š. šeimos nare, kadangi šie reikalavimai galėtų būti tenkinami tiktai reikalavimo, dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, tenkinimo atveju. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pagrįstai nurodo, kad net teismui pripažinus ieškovę E. Š. šeimos nare, ji būtų pripažinta savininko, o ne nuomininko šeimos nare ir tai ieškovei nesuteiktų teisės gauti valstybės garantiją. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad E. Š. buvo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), dalies savininkė, kuriai šiame ginčo gyvenamajame name natūra buvo grąžintas 3-ias butas. Valstybės garantija nuomininkui (jo šeimai) - įsipareigojimas padėti aprūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis pasirinktu būdu, nuomininką iškeliant iš savininkui natūra grąžintame name, jo dalyje, bute nuomotų patalpų. Nagrinėjamu atveju savininkui E. Š. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas, kuriose ji su savo šeima gyveno. Piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nenumato savivaldybei prievolės padėti grąžintinų gyvenamųjų patalpų savininko šeimos nariams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Todėl tai taip pat yra dar vienas pagrindas ieškinio reikalavimą, dėl atsakovo įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti už ginčo gyvenamąsias patalpas valstybės garantiją, atmesti. Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteisė teismo turėtas išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė D. S. B. prašo 2010-11-15 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilnai. Motyvuose nurodo:

1) teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ją E. Š. šeimos nare ir sudaryti su ja nuomos sutartį, kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, jog ieškovė buvo pagrindinės nuomininkės E. Š. šeimos nare, ji daugiau kaip 40 m. gyveno ginčo bute, buvo čia registruota, deklaravusi savo gyvenamąją vietą, čia buvo pagrindinė jos asmeninių, turtinių, buitinių interesų buvimo vieta, buvo įrašyta į asmenų skaičių, kuriems buvo skiriamas orderiu butas, be to su E. Š. gyveno bendrai, vedė bendrą ūkį, rūpinosi vieni kitais, net ieškovei nutraukus santuoką su E. Š. sūnumi, ir sukūrus naują šeimą, čia buvo priregistruotas jos sutuoktinis A. B.;

2) įstatymas nereglamentavo, kokia forma turi būti įvykdytas nuomos sutarties pakeitimas, buvo būtina nustatyti tik pagrindinę sąlygą - turi būti asmenų susitarimas, o iš bylos duomenų neginčytinai nustatyta, kad toks susitarimas buvo - E. Š. niekada neprieštaravo ieškovės naujai sukurtos šeimos gyvenimui bute, nuomotojas - Kauno miesto Savivaldybė taip pat niekada nereiškė pretenzijų, kad bute ieškovė gyveno be teisėto pagrindo;

3) teismas pažeidė LTSR Butų kodekso nuostatas, t. y. ieškovės atžvilgiu turėjo būti taikytinas LTSR Butų kodekso 54 str. 4 d., be to, aplinkybę, jog ieškovė buvo pilnateisė šio buto nuomininkė patvirtina ir tai, kad ji realizavo LTSR Butų kodekso 55 str. - gyvenamojoje patalpoje apgyvendino savo naują šeimos narį, sutinkant pagrindinei nuomininkei ir nuomotojui - Kauno miesto Savivaldybei;

4) ieškovė negali būti prilyginta laikinajam gyventojui, nes jos gyvenimo pobūdis ir trukmė neatitiko LTSR Butų kodekso 79 str. bei 1964 m. CK 337 str. reikalavimų;

5) ieškovės teisių pažeidimas kilo tik tada, kai turto savininkas V. V. Š., 2009 m. pabaigoje ėmė kalbėti apie turto perleidimą ir, kad ieškovė turėtų išsikelti, būtent nuo tada ir prasidėjo ieškinio senaties eiga;

6) ieškovė bute gyveno nuomininkės teisėmis, jos niekada nebuvo pažeistos, jai niekada nebuvo kliudoma naudotis gyvenamąją patalpa - priešingai, su pagrindine šio turto nuomininke aiškiai pasiskirstė patalpomis, dalimi patalpų naudojosi bendrai, proporcingai joms mokėjo mokesčius, mirus E. Š., ieškovė toliau likau gyventi šiose patalpose, nuolat už patalpas mokėdavo mokesčius;

7) CK 6.602 str. 2 d. nustatytas terminas yra tik rekomendacinio pobūdžio, įstatymas nedraudžia pakeisti nuomos sutarties suėjus šiam terminui, jis nėra naikinamasis, todėl aplinkybė, jog buvusio nuomininko šeimos narys per du mėnesius nesikreipia dėl nuomos sutarties pakeitimo, nereiškia, jog jis praranda teises į gyvenamąją patalpą, ką patvirtina ir LAT praktika (2002-11-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-1419/2002, 2003-01-27 c. b. Nr. 3K-173/2003, 2002-09-04 c. b. Nr. 3K-7-950/2002, 2003-03-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-473/2003 ir kt.), kad nesikreipimas į nuomotoją per du mėnesius dėl nuomos sutarties pakeitimo ar kreipimasis praleidus šį terminą gali būti pagrindu ieškiniams dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį atmesti, priešingai LAT yra pažymėjęs, jog asmens galimybė tapti nuomininko šeimos nariu yra susijusi su įstatyminėmis sąlygomis (šiuo atveju - gyvenimu kartu su nuomininku ir bendro ūkio tvarkymu) ir tai nėra saistomas su formaliu kreipimusi į savivaldybės instituciją;

8) teismas nukrypo nuo LAT suformuotos teisminės praktikos (c. b. Nr. 3K-3-410/2010), jog siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, dėl žmogaus teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą ir valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje;

9) ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą (LAT 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-1547/2002);

10) būdama pagrindinės nuomininkės šeimos nare, įgijusi tas pačias teises ir pareigas nuomos sutarties atžvilgiu kaip pagrindinė nuomininkė bei likusi gyventi bute tuomet, kai sukūrė atskirą šeimą, ieškovė tapo buto dalies nuomininke. Visu gyvenimo bute laikotarpiu ji vykdė visas nuomininkės pareigas ir realizavo teises, kurias jai suteikia nuomos sutartis;

11) ieškovė negali būti laikoma savininko, kuriam gražinta nuomojamo turto dalis, šeimos nare, nes nuo 1974 m. sukūrė kitą šeimą, o giminystės ryšiai ir E. Š. nesiejo, ieškovei sukūrus atskirą šeimą, naudojamų patalpų atžvilgiu ji įgijo savarankiškas teises, todėl su ja privalėjo būti sudaryta nuomos sutartis, o Kauno miesto savivaldybė įpareigotina paskaičiuoti ir sumokėti jai valstybės garantiją už nuomojamas patalpas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-15 sprendimą nepakeistą. Motyvuose nurodo:

1) LAT yra ne kartą pasisakęs, jog dėl asmens pripažinimo pagrindinio nuomininko šeimos nariu yra reikalinga nustatyti aplinkybes, patvirtinančias gyvenimą kartu su buvusiu nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus bei bendro ūkio vedimą (c. b. Nr. 3K-3-601/2003), be to, siekiant asmenį pripažinti nuomininko šeimos nariu jis turi atitikti LR butų kodekso 54 str. 3 d., 1964 m. LR CK 329 str. 1 d., tuo tarpu ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji buvo E. Š. artima giminaitė ar kita išlaikytinė, taip pat nepateikė įrodymų, kad gyveno kartu su E. Š. ne mažiau nei vienerius metus ir kartu vedė bendrą ūkį;

2) ieškovė, susituokusi su A. B., sukūrė naują šeimą, todėl niekaip negalėjo vesti bendro ūkio su kita šeima, neįrodė 1964 m. CK 330 str. nustatytų aplinkybių;

3) nuomininko pripažinimo šeimos narius, lemiama reikšme laikytina ne asmens registracija, o jo faktinė gyvenamoji vieta (LAT 1999-06-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-231/1999);

4) byloje esantis mokėjimo kvitas taip pat nepatvirtina bendro ūkio vedimo, kadangi jis yra apmokėtas jau po E. Š. mirties, be to, vien mokesčių mokėjimas negalėtų būti pakankamas pagrindas pripažinti šeimos nariu 1964 m. CK 329 str. prasme;

5) pripažįstant asmenį pagrindinio nuomininko šeimos nariu, teismas turi nustatyti visumą, o ne vieną iš kelių aplinkybių: artimos giminystės, gyvenimą ne mažiau kaip vienerius metus, bendro ūkio vedimą, nagrinėjamu atveju nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;

6) nuomos teisiniai santykiai ir visos iš jų išplaukiančios teisės ir pareigos atsiranda ne nuo orderio išdavimo, o nuo sutarties sudarymo momento;

7) nuomos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, be to, kadangi ieškovė po skyrybų nesudarė atskiros dalies ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir nesikreipė į teimą dėl tokios sutarties sudarymo jos vardu, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė ginčo patalpose nuo (duomenys neskelbtini) gyveno kaip laikinoji gyventoja 1964 m. CK 337 str. 1 d. pagrindu;

8) LTSR butų kodeksas įsigaliojo tik 1982 m., o ieškovė prašo pripažinti šeimos nare laikotarpiu nuo 1967 m. iki 1974 m., todėl teismas negalėjo pažeisti šio teisės akto nuostatų, nes jis tuo metu dar negaliojo;

9) E. Š. buvo gyvenamojo namo dalies savininkė, ne nuomininkė, dėl ko, net ir pripažinus ieškovę jos šeimos nare, ji būtų pripažinta savininko, o ne nuomininko šeimos nare ir tai ieškovei nesuteiktų teisės gauti valstybės garantiją, kadangi piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nenumato savivaldybei prievolės padėti grąžintinų gyvenamųjų patalpų savininko šeimos bariams bei buvusiems šeimos nariams aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis;

10) E. Š. 1992 m. grąžinus ginčo gyvenamąsias patalpas natūra nuomos sutartis sudaryta su ja pasibaigė ir nuomos santykiai tarp jos ir Kauno miesto savivaldybės nutrūko, todėl savivaldybė neturėjo teisės nurodinėti gyvenamųjų patalpų savininkei kas jai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose turi gyventi ar būti registravę/deklaravę gyvenamąją vietą;

11) byloje nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, jog 3 bute gyventų dar viena nuomininkų šeima (ieškovės), priešingai visuose Kauno miesto Savivaldybės turimuose dokumentuose nurodoma, jog dalyje 3 buto gyveno savininkai, o kitoje dalyje nuomininkas V. S.;

12) kadangi nagrinėjamu atveju savininkui nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos į gyvenamąsias patalpas, kuriose ji su savo šeima gyveno, savininko šeimos narių iškeldinti ir padėti jiems apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis nereikia ir taip pat nereikia išduoti valstybės garantinio dokumento, nei kaip savininkui, nei kaip nuomininkui, pažymėtina, jog nuomininkams G. M. ir V. P. S. buvo išduotos valstybės garantijos;

13) iš bylos medžiagos, ieškovės paaiškinimų, yra akivaizdu, kad ieškovė suprato ir žinojo, jog ji ir jos nauja šeima gyvena ne jiems nuosavybės teise priklausančiose ar iš savininko pagal nuomos sutartį nuomojamose gyvenamosiose patalpose, o buvusiai anytai E. Š. nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, be to, ieškovė turėjo suprasti, kad gyvenamųjų namų savininkė turtą po jos mirties paveldės savininkės įstatyminiai ar testamentiniai įpėdiniai, ieškovė elgėsi nerūpestingai, nes net ir 1993 m. mirus E. Š., nesirūpino dėl gyvenamųjų patalpų ir tik 2009 m. ginčo patalpų paveldėtojui pranešus, kad jis ketina parduoti ginčo gyvenamąsias patalpas, pateikė ieškinį teismui, todėl teismas pagrįstai laikė, jog ieškinio senaties terminas, reikalavimui įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti ginčo gyvenamųjų patalpų sutartį, teisme pareikšti, ieškovei pasibaigė 1974-07-15 (1964 m. CK 84 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovė prašė patenkinti jos apeliacinį skundą iš dalies, sutikdama, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė antrąjį jos reikalavimą dėl nuomos sutarties sudarymo su atsakovu. Atsakovas prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teismo sprendimas panaikintinas, byla nutrauktina.

Lietuvos Respublikoje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specialiosios kompetencijos – administraciniai – teismai. CPK 1 str. 1 d. numatyta, kad darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos bei ypatingos teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 1 d. numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Esant ginčui, būtina nustatyti, kuriam iš teismų (bendrosios kompetencijos, ar specialiosios kompetencijos) priskirtinas nagrinėti ginčas, nes kitam teismui priskirtinos (teismingos) nagrinėti bylos išnagrinėjimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl apeliantės (kaip nuomininkės) teisės gauti valstybės garantiją pagal Lietuvos Respublikos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad valstybės ir savivaldybių institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo veikla, ji yra vykdoma pagal specialius įstatymus ir kitus teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų nuomininkams ir savininkams išdavimas bei įvykdymas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas ir kiti specialūs viešosios teisės aktai. Tokio pobūdžio ginčai yra teismingi administraciniams teismams. Tai, kad vertinant viešojo administravimo institucijos veiksmus, neišduodant garantinio rašto, reikia vertinti, ar ieškovė yra subjektu, pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį, turinčiu teisę į valstybės garantijos išdavimą (tai yra, ar ieškovė priklauso subjektų, pagal nurodytą įstatymą turinčių locus standi gauti valstybės garantiją, ratui), teismui reiks vertinti ir konstatuoti atitinkamas su nuoma susijusias aplinkybes, nedaro šio ginčo civiliniu ginču. Sprendžiant dėl teisės į valstybės garantiją pagal nurodyto Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį, asmenų, pretenduojančių į valstybės garantiją, locus standi vertinimas yra sudedamoji tokio pobūdžio ginčo dalis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis priimta byloje M. Ž. v. Varėnos rajono savivaldybės administracija ir kt.; Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis priimta byloje A. R, S. R. v. Kauno miesto savivaldybė; Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis priimta byloje G. S. v. Kauno miesto savivaldybė; Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis Nr. A39-892/2008).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjo sau nepriskirtiną (neteismingą) bylą, tuo pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, kas yra absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).

Lietuvos Respublikos CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti nagrinėti administraciniam teismui. CPK 34 str. reglamentuojamas teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam bendrosios kompetencijos teismui, todėl šio straipsnio 2 dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos perdavimo pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina. Tuo atveju, kai bendrosios kompetencijos teismas negali pats išspręsti bylos iš esmės ir neturi teisės bylą perduoti nagrinėti administraciniam teismui, pagal CPK nustatytą reglamentavimą jis turi teisę tik bylą užbaigti be teismo sprendimo. Toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio suinteresuotam asmeniui, nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame teisme. Remiantis CPK 293 str. 1 p., ši civilinė byla turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2007).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 293 str. 1 p., 329 str., 325 str., 326 str. 2 d. 5 p., 331 str.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą Nr. 2-2708-615/2010 pagal ieškovės D. S. B. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, nutraukti kaip nenagrinėtiną bendrosios kompetencijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Evaldas BurzdikasKolegijos teisėjai Virginija GudynienėAlbinas Čeplinskas