Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-657-163/2017 pagal ieškovės P. D. M. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo pažeidimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovė P. D. M. (apeliantė) apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantė žodinio proceso būtinumą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kuria apeliantė rėmė pareikštus reikalavimus, neanalizavo didžiosios dalies byloje esančių įrodymų, kuriais apeliantė grindė savo poziciją.Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė žodinio proceso būtinumą grindžia tuo, jog tam tikros jos nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertintos arba dėl jų nebuvo pasisakyta teismo sprendime. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas juos įvertino, ar ne. Būtina akcentuoti ir tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims aktyviai realizuojant procesines teises, o šalių argumentai dėl ginčo esmės grindžiami išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, apeliantės procesinės teisės nebus suvaržytos, todėl jos prašymas netenkinamas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo dalyko

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 55/6676 ieškovei P. D. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo P. P. nuosavybės teise valdytą 11,77 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), perduodant ieškovei lygiavertį turėtajam nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) esantį 14,2114 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą.Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 buvo patvirtintas Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros bei dujotiekio statybos specialusis planas (toliau – specialusis planas), kuriuo taip pat suformuoti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines) komunikacijas, jais naudotis ir juos aptarnauti. Specialiojo plano pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. priėmė įsakymą dėl servituto nustatymo ieškovės žemės sklype. Žemės sklypui buvo nustatyti servitutai, suteikiantys teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines) komunikacijas, jais naudotis ir juos aptarnauti. 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu ieškovei buvo paskaičiuota 8 652,58 Lt (2 505,96 Eur) dydžio kompensacija už servitutu nustatytus žemės sklypo naudojimo apribojimus. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 atmetė ieškovės skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros bei dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014 atmetė ieškovės skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą dėl servituto nustatymo ieškovės žemės sklype. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo ir pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ ieškovės žemės sklypas buvo padalintas į 57 atskirus žemės sklypus, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis pakeista iš žemės ūkio paskirties į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (56 sklypuose) ir susisiekimo bei inžinerinių tinklų (1 sklype). Servitutas patenka į septynis naujai suformuotus žemės sklypus. Padalinto žemės sklypo detalusis planas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre įregistruotas 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nekilnojamojo turto registro įrašai dėl žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimo padaryti 2014 m. kovo 28 d. Ieškovė ieškiniu prašė: pripažinti, kad atsakovės Lietuvos Respublika ir AB „Klaipėdos nafta“ piktnaudžiavo savo teisėmis bei dominuojančia padėtimi ir pažeidė ieškovės teises, nustatytas Konstitucijos 23 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokole; pripažinti, kad ieškovės žemės sklypuose nustatyti servitutai prilygsta žemės paėmimui ir įpareigoti atsakoves Lietuvos Respubliką ir AB „Klaipėdos nafta“ išpirkti šiuos sklypus už 247 249,23 Eur; priteisti iš atsakovių ieškovės naudai 424,65 Eur turtinę žalą; priteisti iš atsakovių ieškovės naudai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.Atmesdamas ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neteisėtais ieškovės atžvilgiu įvardijami atsakovių veiksmai buvo įvertinti teismų sprendimais administracinėse bylose, šiai nagrinėjamai bylai turinčiuose prejudicinę galią. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės piktnaudžiavo savo teisėmis ir dominuojančia padėtimi bei pažeidė ieškovės teises, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje bei Protokolo 1 straipsnyje, jog padarė jai turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su teismo išvadomis grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teisme. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė, ar ieškovės turtui taikomi apribojimai yra teisėti Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme, nes administracinėse bylose tokio pobūdžio klausimai nebuvo sprendžiami. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismui nevertinus servituto turinio, šią pareigą turės įvykdyti apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo kartoti pirmosios instancijos teisme įvykusio bylos nagrinėjimo visa apimtimi, todėl šiuo atveju vertintina, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės ieškinio reikalavimų yra pagrįstos.

Dėl galimybės vertinti servituto nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą

Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas nustato suskystintų gamtinių dujų terminalo (toliau – SGD terminalas) įrengimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, jo veiklos ir eksploatavimo bendruosius principus bei reikalavimus, taip pat sudaro teisines, finansines ir organizacines sąlygas suskystintų gamtinių dujų terminalo projektui įgyvendinti. Šiuo įstatymu nustatomas specialusis teisinis reguliavimas taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu įgyvendinamam suskystintų gamtinių dujų terminalo projektui. Teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas ir kiti įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui (įstatymo 1 straipsnis). Pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.Servituto turinį pagal įstatymą sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės; jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 1, 3 dalys). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Dėl servituto nustatymo atsiradę nuotoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl aptarto servituto santykių teisinio reglamentavimo išaiškino, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį; servitutu nenustatomos teisės, susijusios su viešpataujančiojo daikto valdymu ar disponavimu; servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.).Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. priėmė įsakymą dėl servituto nustatymo ieškovės žemės sklypui. Žemės sklypui buvo nustatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), jais naudotis ir juos aptarnauti. 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu ieškovei buvo paskaičiuota 8 652,58 Lt (2 505,96 Eur) dydžio kompensacija už servitutu nustatytus žemės sklypo naudojimo apribojimus. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, rėmėsi administracinėse bylose teismų nustatytomis aplinkybėmis, taigi iš esmės nesprendė, ar ieškovės turtui taikomi apribojimai yra teisėti Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme. Apeliantės teigimu, administracinėse bylose tokio pobūdžio klausimai nebuvo sprendžiami, administraciniai teismai pasisakė tik dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Todėl, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neatkleidė ginčo servituto turinio, kuris nebuvo nagrinėjamas ir administracinėse bylose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi administracinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių padarinių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas prejudicinių faktų instituto turinį ir tikslą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai CPK 18 straipsnyje įtvirtinto įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principo išraiška individualios bylos atžvilgiu. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 atmetė ieškovės skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros bei dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo, o administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014 atmetė ieškovės skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą dėl servituto nustatymo ieškovės žemės sklype. Šiose administracinėse bylose, kuriose dalyvavo ieškovė ir atsakovės, priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais konstatuota, kad specialiojo plano sprendiniai, ieškovės sklype nustatytas servitutas ir paskaičiuota kompensacija yra teisėti ir pagrįsti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos iš esmės nevertinti ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl atsakovių veiksmų, esą pažeidžiančių ieškovės interesus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, jog nagrinėjamos bylos tyrimo objektas nesąs tapatus administracinėse bylose vertintoms aplinkybėms. Nėra pagrįstų prielaidų sutikti su apeliantės nuostata, jog administracinio teismo išvados nėra tapačios teisiniam tyrimui, kurio metu analizuojama, ar atsakovės nepažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintų ieškovės teisių.Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų motyvavimo vadovaujantis iš esmės vien administracinėse bylose nustatytomis (prejudicinėmis) aplinkybėmis pakankamumo, būtina sugretinti bei įvertinti tiek civilinės ir administracinės bylų dalyką, tiek tirtas esmines faktines aplinkybes. Apibendrinus nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą sudarančias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė civilinėje byloje siekia jos žemės sklypui (pakeitus žemės naudojimo paskirtį ir jį padalinus – septyniems sklypams) 2013 m. rugpjūčio 19 d. administraciniu aktu nustatyto servituto teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo. Šiuo tikslu ieškovė įrodinėja, kad ginčo servitutas dėl ieškovei taikomų apribojimų masto yra neproporcingas, neatitinka įstatymo reikalavimų ir sąlygų, pažeidžia ieškovės teises, o sukeliamomis pasekmėmis iš esmės atitinka žemės sklypų paėmimą. Ieškovė įrodinėja, kad tokią situaciją lėmė neteisėti atsakovių veiksmai piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais. Tokiu būdu ieškovė nagrinėjamoje byloje siekia (neatsižvelgiant į ieškinio reikalavimus dėl pažeidimų konstatavimo), kad jos sklypams nustatytas servitutas būtų pripažintas (faktiniu) žemės paėmimu visuomenės poreikiams, o už paimtą turtą būtų teisingai atlyginta (be kita ko, atsižvelgiant į pakeistą žemės naudojimo paskirtį). Administracinėse bylose ieškovė pareiškė reikalavimus panaikinti skundžiamus administracinius aktus, kuriais buvo patvirtintas SDG terminalo, infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, o ieškovės žemės sklypui nustatytas servitutas. Apeliantės nuostata, jog administracinių bylų objektas buvo tik administracinių aktų teisėtumo vertinimas, iš esmės yra pagrįsta. Tačiau iš administracinėse bylose priimtų teismo procesinių sprendimų turinio matyti, kad ieškovės teisėms įtaką darantys administraciniai aktai jos buvo ginčijami remiantis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais ieškovė grindžia savo poziciją šioje civilinėje byloje. Nors administracinėse bylose buvusios nurodytos ir teismo įvertintos aplinkybės sudarė pagrindą formaliajam administracinių aktų vertinimui (dėl atitikties kitiems teisės aktams), tačiau ieškovės argumentacijoje buvo pateiktos ir tokios aplinkybės dėl jos teisių pažeidimo, kuriomis grindžiama jos pozicija šioje civilinėje byloje. Tokiu būdu administracinėse bylose ieškovės buvo nurodytos, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės įvertintos aplinkybės bei argumentai dėl atsakovių piktnaudžiavimo, kiek tai susiję su planavimo veiksmais, ieškovės teisės ribojimu dalyvauti planavimo procese, dėl planavimo proceso atitikties Konstitucijos reikalavimams (žr. administracinę bylą dėl ginčijamo specialiojo plano). Taip pat buvo išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės bei argumentai dėl servituto nustatymo būdo atitikties teisiniam reguliavimui, dėl servituto proporcingumo (pagal ieškovės pateiktus argumentus įvertintas servituto ir žemės paėmimo teisinių institutų santykis, spręstas abiejų teisių ribojimo priemonių prioritetų ginčo atveju klausimas), pasisakyta dėl servituto atlygintinumo, įvertinus ribojimų apimtis, žemės naudojimo paskirties, sklypo padalijimo aplinkybes, spręsta dėl poreikio vertinti ginčijamo administracinio akto atitiktį Konstitucijai (žr. administracinę bylą dėl servituto nustatymo). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje vadovavosi prejudinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis administracinėse bylose, ir tuo pagrindu iš dalies apribojo ieškovės galimybes iš naujo įrodinėti ir (ar) kitaip vertinti kitose bylose nustatytus faktus ir aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje ir administracinėse bylose ieškinių (skundų) dalykai (reikalavimai) nėra tapatūs, tačiau atsižvelgiant į jų (ieškinių, skundų) pagrindų panašumą (iš esmės – tapatumą), tas negali paneigti administracinėse bylose nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės. Todėl vien tai, jog nagrinėjamoje byloje servituto nustatymo, kaip ir kitų atsakovių veiksmų, teisinis vertinimas ieškovės „įspraudžiamas“ į konkrečių Konstitucijos ir Konvencijos normų ribas, nesudaro pagrindo tų nustatytų aplinkybių naujam teisiniam vertinimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo ne kartą buvo nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008). Taigi ta aplinkybė, jog ieškovė administracinėse bylose tiesiogiai nereikalavo vertinti, ar atsakovių veiksmai, be kita ko, ir nustatant servitutą, atitinka Konstitucijoje ir Konvencijoje apibrėžtas asmens teisių ir laisvių ribas, nesudaro pagrindo išvadai, jog servituto teisėtumo klausimas nebuvo įvertintas, arba buvo įvertintas tik iš dalies, t. y. įvertinus tik administracinių aktų atitiktį įstatymams, tačiau paliekant bendrosios kompetencijos teismams vertinti, ar servituto turinys neprieštarauja jo (servituto) esmei, ar nepažeidžia asmens teisių. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškinyje nurodytų aplinkybių, atsakovių veiksmų ir ginčijamo servituto (be kita ko, įskaitant ir jo turinį) vertinimas buvo atliktas administracinėse bylose. Tokia susidariusi teisinė situacija lemia, jog nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos net ir remiantis tokiu (kitu) teisiniu reguliavimu, kuris ieškovės nebuvo nurodytas arba akcentuotas ankstesnių teisminių procesų metu. Prejudicinę reikšmę turinčioje administracinėje byloje ieškovės nurodytų argumentų pagrindu atlikus ieškovės žemės sklypui nustatyto servituto turinio įvertinimą, kurio pagrindu konstatuotas servituto teisėtumas, pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas nebėra galimas. Apeliantė, net ir remdamasi kitokiu (administracinėse bylose nenurodytu) teisiniu reguliavimu, reikšdama kitokio turinio reikalavimus (ne panaikinti servitutą, o jį pripažinti žemės paėmimu, įpareigoti išpirkti žemę, kurioje nustatytas servitutas), negali kvestionuoti ar paneigti prejudicinę galią turinčiose bylose nustatytų aplinkybių. Priešingas vertinimas lemtų išlikimą galimybės, jog skirtinguose teismuose nagrinėtose bylose tarp tų pačių asmenų tos pačios aplinkybės būtų vertinamos skirtingai, taigi galėtų būti priimti skirtingi procesiniai sprendimai dėl tų pačių aplinkybių.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje dėl ginčo servituto, įvertinęs argumentus, kuriomis paremta apeliantės pozicija ir šioje nagrinėjamoje byloje, išreiškė aiškią išvadą, kad servitutas yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą, kuris taikytinas tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pažymėta, kad servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (ieškovės žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar ieškovė, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentinį atlyginimą. Teismas pripažino, kad ieškovės atžvilgiu apskaičiuota kompensacija nebūtinai kompensuoja dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius, tačiau jos atžvilgiu atliktas kompensacijos apskaičiavimas neužkerta kelio reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, kai nagrinėjamu atveju žemės sklypo savininkės teisė į nepakankamą kompensavimą grindžiama vien preliminariais skaičiavimais. Administracinėje byloje taip pat konstatuota, kad kompensacija apskaičiuota pagrįstai vadovaujantis ta žemės sklypo tiksline naudojimo paskirtimi, kuri buvo nurodyta Nekilnojamojo turto registre, kuomet buvo nustatomas servitutas. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovės piktnaudžiavo savo teisėmis bei dominuojančia padėtimi ir pažeidė ieškovės teises, nustatytas Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos 1 protokole. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovių veiksmuose piktnaudžiavimo fakto. Kolegija akcentuoja aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 (joje buvo vertinamas Energetikos ministro įsakymo patvirtinti SGD terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą teisėtumas), pripažinti nepagrįstais argumentai, jog AB „Klaipėdos nafta“ negalėjo būti paskirta teritorijų planavimo organizatoriumi, jog buvo ribojamos žemės savininkų teisės dalyvauti teritorijų planavimo procese (kuo nagrinėjamoje byloje buvo grindžiama apeliantės pozicija dėl atsakovių piktnaudžiavimo teisėmis ir dominuojančia padėtimi). Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytos administracinėje byloje priimtos nutarties turinys patvirtina, kad visi apeliantės argumentai, kuriais grindžiama jos pozicija ir šioje byloje, jau yra įvertinti. Civilinėje byloje apeliantė šias aplinkybes kvestionuoja, iš esmės siekdama įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytų aplinkybių naujo peržiūrėjimo ir jų įvertinimo paneigimo.Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad jai priklausančiuose žemės sklypuose (kurie sudaro iki padalijimo jai priklausiusio žemės sklypo dalį) nustatyti servitutai prilygsta žemės paėmimui ir įpareigoti atsakoves išpirkti šiuos sklypus. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėse bylose konstatuota, jog administraciniu aktu pagrįstai nustatytas ginčo servitutas yra teisėtas. Galiojant teisėtam administraciniam aktui dėl servituto nustatymo, nėra pagrindo svarstyti dėl alternatyvaus teisių ribojimo būdo – žemės paėmimo taikymo. Nagrinėjamu atveju žemės paėmimo procedūra nebuvo pradėta ar vykdoma, todėl nėra ir prielaidų svarstyti galimybę nustatytą servitutą modifikuoti, jam suteikiant žemės paėmimo priemonės požymius ir (ar) pasekmes. Juolab kad, kaip jau minėta, administracinėje byloje buvo įvertinti apeliantės argumentai dėl servituto ir žemės paėmimo institutų taikymo, alternatyvų ir tarpusavio santykio. Administracinis teismas išaiškino, jog žemės savininkei taikomų ribojimų apimtys vertintinos per ekvivalentinės naudos kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju, nepaisant hipotetinio pobūdžio argumentacijos dėl servituto keliamų apribojimų neproporcingumo, kuri (argumentacija) buvo pateikta ir administracinėje byloje, apeliantė nereiškia reikalavimų, susijusių su servituto atlygintinumo klausimu, o iš esmės kvestionuoja teismine tvarka jau įvertinto servituto pagrįstumą ir teisėtumą. Ieškovės ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovių turtinę ir neturtinę žalą grindžiami atsakovių neteisėtais veiksmais, kai atsakovės, piktnaudžiaudamos savo teisėmis bei dominuojančia padėtimi, nustatė esminių požymių neatitinkantį servitutą, pasekmėmis atitinkantį neatlygintiniam žemės paėmimui, ir tokiu būdu pažeidė ieškovės teises. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovių veiksmų, ieškovės žemės sklype nustatant servitutą, neteisėtumas nebuvo įrodytas, todėl nebuvo pagrindo byloje spręsti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Taigi ir šiuo aspektu nurodyti ieškovės apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės šio ginčo išsprendimo rezultatui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.Patikrinusi apskųstą teismo sprendimo dalį dėl Konstitucijos ir Konvencijos 1 protokolo pažeidimo, įpareigojimo išpirkti žemės sklypus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija apibendrinančiai konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šios teismo sprendimo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Atmetęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas atsakovės AB „Klaipėdos nafta“ naudai iš ieškovės priteisė 6 167,56 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantė nurodė, kad priteistos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatytus dydžius. Apeliantė nurodė, kad sprendžiant dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, būtina įvertinti ir kitus kriterijus – bylos sudėtingumą, bylos apimtį, advokato darbo sąnaudas. Atsakovė atsikirtimų į šiuos apeliacinio skundo argumentus nepateikė.CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantei, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti išlaidas, kurių dydis viršija Rekomendacijose nurodytus dydžius, nėra motyvuotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Kolegija, pritardama apeliantės skaičiavimui dėl šioje byloje pagal atsakovės pateiktą bylinėjimosi išlaidų pagrindimą maksimaliai priteistinų išlaidų dydžio, įvertinusi bylos sudėtingumą, aplinkybę, jog esminiai ieškinyje iškelti klausimai buvo sprendžiami ir administraciniuose teismuose, suteiktų teisinių paslaugų kokybę ir apimtį, sprendžia, kad šiuo atveju teisinga ir protinga atsakovei AB „Klaipėdos nafta“ atlyginti 3 000 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl nepagrįstai atsakovės naudai iš ieškovės priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, viršijančias Rekomendacijose nurodytus dydžius, tokio sprendimo nemotyvuodamas. Dėl šios priežasties apskųsto sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pakeičiama, priteistas 6 167,56 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų išlaidas sumažinant iki 3 000 Eur sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą iš apeliantės priteisti 1 931 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį (8.11 punktas). Kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijose nurodytą užmokesčio dydį, įvertinusi bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kokybę, sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovei AB „Klaipėdos nafta“ atlyginti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kuria P. D. M. ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, sumažinant atsakovės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ naudai iš ieškovės P. D. M. priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 3 000 Eur sumos.

Priteisti iš P. D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ (j.a.k. 110648893) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.