Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo G. G. ir trečiojo asmens G. G. atstovei advokatei O. S.

atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo atstovui advokatui M. L.

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo G. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalys 2004 m. lapkričio 11 d. sudarė būsto Kredito sutartį Nr. BP0139041228. Kredito grąžinimas užtikrintas trimis priemonėmis: nekilnojamojo daikto hipoteka, t. y. įkeistas ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas ir parkingas, esantis adresu Kalvarijų g. 270-98, Vilniuje, trečiojo asmens G. G. laidavimo 2009 m. liepos 1 d. sutartimi Nr. FA – BP0139041228, ir trečiojo asmens išduotu 2010 m. rugpjūčio 5 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu 105 241 Eur sumai, tikslu užtikrinti kredito, suteikto ieškovui Kredito sutarties pagrindu, grąžinimą. Nurodė, kad atsakovas 2016 m. kovo 15 d. raštu informavo G. G., jog ieškovas vėluoja sumokėti bankui 671,93 Eur sumą, iš jų: 618,39 Eur negrąžinto kredito, 52,95 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 0,59 Eur delspinigių. Taip pat šiuo raštu, bankas nustatė terminą iki 2016 m. balandžio 16 d. sumokėti nurodytą sumą, priešingu atveju Sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2016 m. balandžio 16 d., bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Ieškovas, 2016 m. balandžio 15 d. pervedė 620 Eur sumą. Ieškovo teigimu, bankas, gavęs 620 Eur įmoką, įskaitymą atliko tik 518,12 Eur sumai, nes įskaitė tik 288,80 Eur pagrindinės skolos dalį, kai turėjo įskaityti 618,39 Eur, taip pat įskaitė 207,18 Eur palūkanų, kai turėjo įskaityti tik 52,95 Eur, bei įskaitė 22,14 Eur delspinigių, kai turėjo įskaityti tik 0,59 Eur. Įmokos likutį - 101,88 Eur sumą, bankas apskritai neįskaitė. Todėl ieškovas teigė, kad jis pilnai įvykdė pagrindinės prievolės dalį bankui, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog jo prievolė bankui neįvykdyta, dėl šio nebuvo pagrindo atsakovui nutraukti Kredito sutartį (t. 1, e. b. l. 1-6). Prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad šalys 2004 m. lapkričio 11 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kuria ieškovui suteiktas 41 142 Eur kreditas būstui įsigyti (t. 1, e. b. l. 15-29). Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinimui įkeistas butas adresu Kalvarijų g. 270-98, Vilniuje (t. 1, e. b. l. 27). 2006 m. vasario 2 d. susitarimu šalys susitarė dėl Kredito lėšų panaudojimo termino bei kredito grąžinimo atidėjimo terminų pratęsimo (t. 1, e. b. l. 30). 2006 m. liepos 1 d. susitarimu kreditas padidintas iki 45 328 Eur (t. 1, e. b. l. 31-32), 2007 m. balandžio 3 d. susitarimu šalys pakeitė Kredito sutarties paskirtį „buto su garažu pirkimas“, padidino kreditą iki 97 460 Eur (t. 1, e. b. l. 33-34). Ieškovas nurodė, kad dėl 2008 metais įvykusios pasaulinės krizės, žlugo ieškovo verslas ir jam tapo sunku vykdyti įsipareigojimus bankui. Tuomet bankas pareikalavo iš ieškovo papildomų prievolių Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui (e. bylos priedo 36 l.). Nustatyta, kad 2009 m. liepos 1 d. Susitarimu kreditas padidintas iki 102 312 Eur ir trečiasis asmuo su atsakovo sudarė laidavimo sutartį (t. 1, e. b. l. 39-41). Ieškovo finansinei padėčiai negerėjant, 2010 m. rugpjūčio 5 d. susitarimu šalys susitarė padidinti kreditą iki 103 146,57 Eur, o trečiasis asmuo atsakovo naudai išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 105 241 Eur sumai (t. 1, e. b. l. 44). Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 15 d. atsakovas pradėjo išieškojimo veiksmus iš ieškovo įkeisto turto (t. 1, e. b. l. 45), tačiau šalims pavykus ginčą išspręsti taikiai, 2013 m. liepos 12 d. Susitarimu šalys atnaujino Kredito sutarties galiojimą, padidino kreditą iki 105 569,46 Eur, atnaujino kredito mokėjimą nuo 2014 m. sausio 1 d. (t. 1, e. b. l. 46-47). Šio Susitarimo 10 punktu šalys pakeitė Sutarties bendrosios dalies 54 punktą, ir susitarė, jog „Visi kredito gavėjo mokėjimai pagal šią Sutartį bus vykdomi Bankui nurašant lėšas nuo Kredito gavėjo banko sąskaitos ir įskaitomi tokia tvarka: 54.1. Pirma, Banko mokesčiai, rinkliavos, patirtų nuostolių atlyginimas; 54.2. Antra, mokėtinos netesybos; 54.3. Trečia, palūkanos pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; 54.4. Ketvirta, kreditas pagal atitinkamų jo sumų grąžinimo terminų eiliškumą“ (t. 1, e. b. l. 46). Susitarimu 2014 m. kovo 1 d. šalys susitarė, jog iki 2015 m. kovo 1 d. ieškovas įsipareigoja mokėti kas mėnesį fiksuotą 45 Eur dydžio kredito dalį ir palūkanas, nuo 2015 m. kovo 2 d. ieškovas įsipareigoja grąžinti Bankui kredito sumą Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (t. 1, e. b. l. 48-49). Kadangi ieškovas, nustatytais terminais nemokėjo kredito grąžinimo įmokų, palūkanų ir delspinigių, todėl Bankas 2016 m. kovo 15 d. raštu ragino ieškovą sumokėti vėluojamą 671,93 Eur sumą ir įspėjo ieškovą, kad neįvykdžius prievolės laiku K. S. bus nutraukta Sutartyje nustatyta tvarka (t. 1, e. b. l. 50).

Pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 61.1. ir 62 punktus, esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, prieš 30 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį (t. 1, e. b. l. 20). Kaip minėta, Bankas prieš kreditavimo sutarties nutraukimą, 2016 m. kovo 15 d. raštu, informavo laiduotoją trečiąjį asmenį G. G. (ieškovo žmoną) apie ieškovo pradelstą įmokų mokėjimą ir ragino įvykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį. Bankas 2016 m. kovo 15 d. rašte nurodė, kad, ieškovas vėluoja sumokėti 671,93 Eur sumą, iš jų: 618,39 Eur negrąžinto kredito, 52,95 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 0,59 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių. Pareikalavo iki 2016 m. balandžio 16 d. sumokėti nurodytas sumas, nes priešingu atveju bankas bus priverstas išsiieškoti sumas iš Trečiajam asmeniui priklausančio turto, bei informavo, kad iki 2016 m. balandžio 16 d. nepadengus įsiskolinimo, B. S. nutrauks ir pradės priverstinį skolos išieškojimą (t. 1, e. b. l. 50). Atsakovui nutraukus K. S. ieškovas pareiškė ieškinį teisme, kuriuo prašo pripažinti neteisėtu 2004 m. lapkričio 11 d. Kredito sutarties Nr. BP0139041228 nutraukimą atsakovo „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo iniciatyva.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl įmokų nesumokėjimo kreditavimo sutartyje nustatytais terminais kvalifikavimo kaip pagrindo kreditoriui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Tarp šalių sudarytos Kreditavimo sutarties turinys, leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta kreditavimo vartojimo sutartis (CK 6.881 straipsnis). Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, teismas ex officio privalo vertinti, ar ginčo sutarties sąlygos yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-156/2012). Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio (šis straipsnis galiojo ginčo sutarties nutraukimo metu) 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. N. B. Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis.

Tarp šalių sudarytoje Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 61. ir 61.1. punktuose įtvirtinta, jog, Bankas turi teisę nutraukti Sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų: Kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų, Draudimo įmokų ar kitų pagal Sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos (t. 1, e. b. l. 20). Kredito gavėjui per Banko nustatytą terminą nepašalinus Sutarties pažeidimų, Sutartis laikoma nutraukta be atskiro Banko pranešimo (Sutarties 62 punktas).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bankas prieš kreditavimo Sutarties nutraukimą keletą kartų, t. y. 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. gegužės 11 d., 2015 m. kovo 26 d., 2015 m. balandžio 29 d. 2015 m. birželio 10 d., 2015 m. liepos 16 d., 2015 m. gruodžio 8 d., 2016 m. kovo 15 d. raštais (t. 1, e. b. l. 50, 51, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58) ragino ieškovą įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Šalių sudaryti Susitarimai įrodo, kad ieškovas visą kredito sutarties galiojimo laiką turėjo finansinių sunkumų dėl ko ir negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimus Bankui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas ne kartą didino kredito limitus, dėl ko kredito užtikrinimui buvo sudaryta: 2009 m. liepos 1 d. laidavimo sutartis Nr. FA – BPO139041228 (t. 1, e. b. l. 39-41) ir trečiojo asmens 2010 m. rugpjūčio 5 d. išduotas neprotestuotinas paprastasis vekselis (t. 1, e. b. l. l. 44). Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad ieškovo sutartinių prievolių pažeidimas pagal Sutartį buvo ne vienkartinis, bei ieškovas nebuvo finansiškai stabilus visą Kredito galiojimo laikotarpį.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013). Ieškovas sumokėjęs 620 Eur įmoką Bankui teigė, kad savo prievolę pagal Sutartį įvykdė tinkamai, nes padengė 618,39 Eur kredito dalį, o neva Bankas neteisingai paskirstė įmokas. Tačiau, 2013 m. liepos 12 d. Susitarimo 10 punktu šalys pakeitė Sutarties bendrosios dalies 54 punktą ir susitarė, jog „Visi kredito gavėjo mokėjimai pagal šią Sutartį bus vykdomi Bankui nurašant lėšas nuo Kredito gavėjo banko sąskaitos ir įskaitomi tokia tvarka: 54.1. Pirma, Banko mokesčiai, rinkliavos, patirtų nuostolių atlyginimas; 54.2. Antra, mokėtinos netesybos; 54.3. Trečia, palūkanos pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; 54.4. Ketvirta, kreditas pagal atitinkamų jo sumų grąžinimo terminų eiliškumą“ (t. 1, e. b. l. 46). Todėl, darytina išvada, kad remiantis šia Susitarimo nuostata, Bankas tinkamai paskirstė ieškovo pervestą 620 Eur įmoką, iš jos padengdamas 0,87 Eur komisinį mokestį, 22,14 Eur delspinigius, 308,19 palūkanų ir 288,80 Eur kredito. Pažymėtina, kad ieškovas pervesdamas 620 Eur sumą siekė tik susimokėti kreditą (618,39 Eur), nesumokant kitų Sutartyje įtvirtintų įmokų, nors šalys paskirstymo įmokų tvarką aptarė Susitarimo 10 punkte. Ieškovui tinkamai neįvykdžius įpareigojimo atsiskaityti, Bankas vadovaudamasis Susitarimo 10 punktu ir Sutarties 61.1. ir 62. punktais Sutartį nutraukė.

Aukščiau nurodyti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovo sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį buvo ne vienkartinis, bet sistemingas ir nuolatinis, o nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovas sumokėjo didžiąją dalį įmokų (620 Eur), tačiau toks elgesys dar neįrodo, kad atsakovui prievolės pagal kreditavimo sutartį bus vykdomos ateityje, nes bylos duomenis patvirtina, kad ieškovas turi įsiskolinimų kitiems kreditoriams (t. 1, e. b. l. 157-196), todėl darytina išvada, kad ieškovas nėra finansiškai pajėgus toliau vykdyti Sutartį. Sutiktina su šia atsakovo pozicija, kad Bankas negali būti verčiamas ilgą laiką toleruoti ieškovo esminių sutartinių įsipareigojimų pažeidimų ir laukti, kad galbūt ieškovo finansinė padėtis ateityje pagerės. Ir nors šiuo atveju ieškovas yra vartotojas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Įvertinus įrodymų visumą, bei nustačius, kad ieškovui ne kartą pažeidinėjus Sutarties vykdymą, darytina išvada, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis bei neatitinka ieškovo teiginių, kad jis stengėsi vykdyti sutartį. Toks nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ir sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį ir nesitikėti kad ji bus vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 1 dalis).

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., atsakovui iš ieškovo priteistinos 262,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisines paslaugas (e. b. l. 3,21).

Byloje susidarė 5,62 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Remiantis tuo, valstybės naudai iš ieškovo priteistinos 5,62 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurus) bylinėjimosi išlaidų, atsakovo Danske Bank A/S veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, į. k. 301694694, naudai.

Priteisti iš ieškovo G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,62 Eur (penkis eurus 62 euro ct) bylinėjimosi išlaidų Valstybės naudai, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.