Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-16 · Administracinė byla Nr. I-2809-402/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-16
Bylos Nr.
I-2809-402/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00517-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2809-402/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00517-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atstovui

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-5,8).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 iki 2015 m. balandžio 29 d. bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-jame sektoriuje. Nurodė, kad pataisos namuose yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurios jo teigimu, yra neatitinkančios teisės aktų ir higienos normų reikalavimų. Žalą kildina dėl netinkamų sąlygų jį patalpinus į baudos izoliatorių laikotarpyje nuo 2014-11-15 iki 2015-01-01 kameroje Nr. 15. Nurodo, jog neveikė vėdinimo sistemos, kameroje buvo šalta, drėgmė , pelėsis, trupėjo tinkas. Nuo durų trenksmo išdužo lango stiklas, o langą įdėjo tik po 4 parų dėl ko jis susirgo. Indai buvo išduoti ne visi (neišdavė šaukšto), 7 dienas jam nebuvo išduota patalynė. Patalpinus jį baudos izoliatoriuje 8 kameroje situacija pasikartojo, išdaužtas langas dėl ko jam atsirado nugaros skausmai, turėjo vartoti vaistus. Minėtose kamerose ploto teko mažiau, nei 3,6 kv.m. vienam asmeniui. Pareiškėjui sutriko sveikata, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 12-14) paaiškino, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsakovas nėra gavęs pareiškėjo nusiskundimų dėl jam nesudarytų tinkamų sąlygų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, skundo argumentai jo manymu yra nekonkretūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų - atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) netinkamomis sąlygomis, t.y. jį patalpinus į baudos izoliatorių (kameros Nr. 15, 8) kamerose trūko ploto, sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes neveikė ventiliacija, neatitiko temperatūra, sienos drėko, padengtos pelėsiu, tinkas trupėjo, išdužus lango stiklui jis buvo pakeičiamas po kelių parų, reikiamas inventorius (indai, patalynė) išduodami pavėluotai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerose trūko ploto. Kaip matyti iš pateiktų pažymų (b.l. 38, 39) atliekant bausme pareiškėjas buvo patalpintas į uždaros zonos kameras Nr. 16 (dvivietė) jos plotas 8,58 kv.m., Nr. 15 (dvivietė) jos plotas 8,58 kv., m., Nr. 7 (keturvietė) jos plotas 16,38 kv.m., Nr. 3 (keturvietė) jos plotas 16,38 kv.m. Iš pateiktos pažymos matyti, kad kameroje Nr. 8 pareiškėjas patalpintas nebuvo, kaip jis nurodo skunde. Iš tų pačių pateiktų pažymų matyti, jog įstaigoje nevedama apskaita kiek konkrečiu metu asmenų yra patalpinta konkrečioje kameroje, todėl tokių duomenų pateikti atsakovas neturėjo galimybės, tačiau asmenų daugiau nei įrengta vietų patalpinti negali. Tokiu būdu padalinus nurodytų kamerų plotus iš įrengtų vietų matyti, jog pareiškėjui atiteko 4,29 kv.m., ir 4,09 kv.m., t.y. daugiau nei nustatyta teisės normose.

Iš pateiktos pažymos (b.l. 43) matyti jog pareiškėjui atvykus į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-o sektoriaus karantiną išduotas asmeninis šaukštas, čiužinys ir patalynės komplektas. Atliekant įstaigos paskirtą nuobaudą Baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose pareiškėjas maitinasi su jam išduotu asmeniniu šaukštu, Baudos izoliatoriuje išduodamas naujas komplektas patalynės. Atlikti nuobaudą iš būrio į Kameros tipo patalpas pareiškėjas perkeliamas kartu su jam išduotu čiužiniu ir patalyne.

Iš pateiktos pažymos (b.l. 50) matyti, jog kamerų tipo patalpų kamerų Nr. 3,7,16, kuriose nuobaudas atliko pareiškėjas Kauno visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2014-11-15 iki 2015-01-01 netikrino. Kamerą Nr. 15 tikrino 2014-11-24, pateiktas (b.l.53) patikrinimo aktas Nr. 36-1922(7). Tikrinimo metu nustatyti pažeidimai (netinkamas apšvietimas, suskylinėjęs tinkas) nedelsiant pašalinti. 2015-05-12 patikrinimo akte Nr. 36-703(7) pažymėta, jog pažeidimai pašalinti (b.l. 51).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra 2010-04-30 įsigaliojęs 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atiteko daugiau nei 4 kv.m. ploto, todėl aukščiau paminėtos normos nepažeistos. Byloje esantys duomenys, ištirti aukščiau, kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Laikini, neilgai trunkantys (pažymėti Kauno visuomenės sveikatos centro pažymose) pažeidimai, kurie pagal pateiktą pažymą byloje buvo nedelsiant pašalinti, negalėjo įtakoti pareiškėjo sveikatą ir savijautą ilgą laiko tarpą ir sukelti tokias pasekmes, kurios įtakotų neturtinės žalos atsiradimą.

Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Pravieniškių PN administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007).

Iš to darytina išvada, jog atsakovas neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Teismas taip pat akcentuoja, kad išrašų iš medicininių dokumentų duomenys (b.l. 14-16) taip pat nepatvirtina pareiškėjų nurodytų išgyvenimų, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Natalja Zelionkienė