Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo

M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta jam 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirta galutine bausme jas iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 5 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo.

Civilinis ieškinys tenkintinas. Priteista iš M. V. J. B. 182,46 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą. Jis, 2014 m. sausio 24 d., apie 03.30 val., 2-os (duomenys neskelbtini) m., veikdamas bendrininkų grupe su V. K., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, sėdėdamas UAB „XXX“ priklausančiame taksi automobilyje Citroen Xsara Picaso valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo J. B., V. K. dešine ranka ir automobilio saugos diržu prispaudus J. B. kaklą prie automobilio kairės pusės priekinės sėdynės atlošo ir smaugiant J. B., kumščiu sudavė J. B. į akis, nosį, burną ne mažiau 15 kartų. Po to, M. V. kartu su V. K. J. B. ištraukė iš automobilio ir parvertę jį ant žemės šalia automobilio, kumščiais daužė į J. B. veidą ir galvą ne mažiau 60 kartų, ne mažiau 6 kartus koja spyrė J. B. į kairįjį šoną ir į pilvą, padarydami poodinę kraujosruvą kakle, galvos ir veido sumušimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Po to, M. V. kartu su V. K. nuo J. B. kairės rankos pagrobė rankinį laikrodį „Orient“, 11,58 Eur vertės (40,00 Lt), iš liemenės kišenės pagrobė 26,07 Eur (90,00 Lt), iš kelnių kišenės pagrobė mobilaus ryšio telefoną SAMSUNG GT-S5610, 144,81 Eur vertės (500,00 Lt), bei įsėdę į automobilį Citroen Xsara Picaso valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raktu užvedė automobilio variklį ir nuvažiavo. Tokiu būdu pagrobė J. B. priklausančio turto už 182,46 Eur (630,00 Lt), UAB „XXX“ priklausančio turto už 2896,20 Eur (10000,00 Lt), viso panaudodami smurtą pagrobė 3078,66 Eur (10630,00 Lt) vertės svetimo turto.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo jį išteisinti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba kitaip švelninti jo baudžiamąją atsakomybę. Apeliantas teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes kaltu pripažintas be pakankamo teisinio pagrindo. Skunde apeliantas teigia, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą veiką, nors neneigė buvęs nusikalstimo padarymo vietoje. Apeliantas mano, kad jo kaltė tik tokia, jog jis V. K. neužkirto kelio daromai nusiklstamai veikai, jis pats jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas pripažindamas jį kaltu rėmėsi vien tik nukentėjusiojo J. B. parodymais, be to nukentėjusysis negalėjo nurodyti kiek smūgių kuris sudavė. Apeliantas teigia, jog vien tik dėl to, jog nebuvo surastas nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs V. K., jam teko visa atsakomybė. Dalyvaujant procese V. K. būtų buvę detalizuoti baudžiamosios atsakomybės klausimai, jo atsakomybės laipsnis, jei jis ir būtų pripažintas kaltu.

Teismo posėdyje nuteistojo M. V. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl M. V. inkriminuojamos veikos

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaudamasis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą teismas turi padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas M. V. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl M. V. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu M. V. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad to, kuo yra kaltinamas, nepadarė. Jis neneigia buvęs nusikaltimo padarymo vietoje, tačiau kaip nurodo apeliantas jokių nusikalstamų veiksmų jis nedarė ir galbūt kaltas tik dėl to, jog neužkirto kelio V. K. daromai nusiklstamai veikai (2 t., b. l. 12-13, 137-138).

Apylinkės teismas, pripažindamas M. V. kaltu, rėmėsi nukentėjusiojo J. B. parodymais (1 t., b. l. 86-94, 173-174), liudytojų M. Z., M. S. parodymais, rašytiniais įrodymais – nukentėjusiojo ir įtariamojo parodymų patikrinimu vietoje protokolais ( 1 t., b. l. 100-107, 2t., 24-30), įvykio vietos apžiūra (1 t. 1, b. l. 29-30, 56-62), daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūra (1 t., b. l. 64-65), specialisto išvadomis (1 t., b. l. 72-80, 84) ir kitais rašytiniais įrodymais.

Apeliantas skunde teigia, jog vien tik dėl to, jog nebuvo surastas nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs V. K., jam teko visa atsakomybė, o V. K. dalyvaujant procese būtų buvę detalizuoti baudžiamosios atsakomybės klausimai, jo atsakomybės laipsnis, jei jis ir būtų pripažintas kaltu, todėl mano, kad teismas turėtų panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą iš naujo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Su šia apelianto pozicija apygardos teismas nesutinka.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nes nesurastas ir neapklaustas įtariamasis V. K., kuris būtent ir padarė visus M. V. inkriminuojamus veiksmus. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad nėra pagrindo teigti, kad neapklausus V. K., bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Nukentėjusiojo J. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtina kita bylos medžiaga. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad viso užpuolimo metu kaip tik buvo „aktyvesnis“ teisiamasis M. V., kad būtent jis (M. V.) sėdėjęs priekinėje sėdynėje šalia jo sudavė ne mažiau 15 smūgių į veidą, po to, kai kitas vaikinas – V. K. jį laikė prispaudęs prie sėdynės ir smaugė ranka, bei saugos diržu, būtent abu vaikinai jį ištraukė iš automobilio ir abu jį spardė bei mušė. Tai, kad nukentėjusysis negali pasakyti kuris vaikinas kokius smūgius sudavė šiuo atveju reikšmės neturi, nes jie abu buvo bendravykdytojai, todėl atsako už visas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad netikėti nukentėjusiojo J. B. parodymais nėra pagrindo, nes nenustatytas tikslas nukentėjusiajam apkalbėti M. V.. Be to įvykio aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis būdamas aukštas, stambesnio nei vidutinio kūno sudėjimo galbūt būtų pasipriešinęs vienam asmeniui, nes kaip nurodo nukentėjusysis iš automobilio jį traukė dviese, kadangi vienas to padaryti negalėjo. Taigi visų aplinkybių visetas ir rodo, kad nusikaltimą įvykdė ne vienas, o du asmenys. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama surasti V. K., jam paskelbta paieška, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas už akių. Šio asmens suradimas ir apklausa galėtų užtrukti ilgą laiką, o tai suvaržytų proceso dalyvių teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką. Šiuo konkrečiu atveju, byloje surinktų įrodymų visetas teikia išsamius duomenis apie vieno iš nusikaltime dalyvusio asmens, o būtent nuteistojo M. V. padarytą nusikalstamą veiką, todėl tai leido bylą nagrinėti bylą teisme. Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje visiškai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo M. V. kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad M. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir šiai teismo pozicijai visiškai pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Dėl bausmės švelninimo

Apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. V. vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (LR BK 54 str.), taip pat atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Skiriant bausmę buvo atsižvelgiama į nuteistojo elgesį prieš nuskalstamos veikos padarymą.

Nuteistasis M. V. įvykdė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 4 d.), anksčiau ne kartą teistas (6 kartus), daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nors galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau daug kartų (18) buvo traukiamas ir administracinėn atsakomybėn. Iš pateiktų duomenų matyti, nuteistasis nedaro išvadų dėl savo elgesio, nesistengia keisti gyvenimo būdo ir gyventi socialiai teisingai ir toliau daro nusikalstamas veikas. Nuteistasis kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino, padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė, savo elgesio kritiškai nevertina ir dėl savo veiksmų nesigaili.

Teisėjų kolegija mano, kad atsižvelgdamas į Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tai yra padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nusikaltimo stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, bei į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apylinkės teismas nuteistajam M. V. parinko teisingą bausmę. Paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 180 str. 1 d. yra nežymiai didesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to paskiriant galutinę subendrintą bausmę buvo pridėta tik dalis 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra ne per griežta, todėl nešvelnintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.