Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.8.; 1.2.14.1.1.; 1.2.14.1.3.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.5.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2013 m. gegužės 31 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. L. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu 35 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, prie laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, visiškai pridėjus arešto bausmę, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu pakeitus 1 mėnesio 5 dienų laisvės atėmimo bausme, N. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams 5 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-09-14 iki 2012-09-15 ir nuo 2012-11-13 iki 2013-03-13.

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, paskirtą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžiu paskirta 22 parų arešto bausme, prieš tai šią arešto bausmę, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, pakeitus į 22 dienas laisvės atėmimo bausmę, M. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams 22 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityta laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-10-25 iki 2013-03-13.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. L. ir M. M. nuteisti už tai, kad 2012 m. liepos 31 d. apie 22.40 val. (duomenys neskelbtini), bendrininkaudami pagrobė svetimą turtą – A. M. priklausantį 4 000 Lt vertės kompiuterį „Dell“.

N. L. nuteistas ir už tai, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. apie 20.00 val. iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą – L. K. priklausančią 50 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 320 Lt ir banko „(duomenys neskelbtini)“ kortelė, tuo padarydamas nukentėjusiajai L. K. 370 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. L. prašo panaikinti nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti dėl šios veikos. Nurodo, kad jis iš A. M. kompiuterio nepavogė, nes šį iš A. M. pasiskolintą kompiuterį iš jo paties pavogė M. M.. Tai patvirtino teisme ir pats M. M.. Teigia, kad jo parodymai yra nuoseklūs, nes tas pačias aplinkybes, jog iš jo kompiuterį pavogė M. M., jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nurodo, kad M. M. paaiškindamas, kodėl jo parodymai teisme prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jis buvo apklaustas nedalyvaujant advokatui, buvo psichologiškai verčiamas duoti parodymus prieš jį (apeliantą), nes kitaip bus uždarytas, be to parodymus davė, būdamas abstinencijos būsenoje, kadangi prisipažino vartojęs narkotikų, taip pat teisme M. M. nurodė, kad jis (apeliantas) buvo skolingas. Apeliantas teigia, kad ir anksčiau iš A. M. skolinosi kompiuterį, tačiau visada grąžindavo, nes, jei būtų norėjęs pavogti kompiuterį, būtų tai padaręs anksčiau ir be bendrininko, kadangi nereikėtų dalintis pinigų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo skirti jam minimalią bausmę. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes serga sunkiomis ir nepagydomomis ligomis, teismas į tai neatsižvelgė. Nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, gailisi, atlygino padarytą žalą, nusikaltimas nėra sunkus, todėl norėtų gydytis laisvėje.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl N. L. ir M. M. kaltės pagrobus A. M. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį bei N. L. kaltu pagrobus iš L. K. piniginę su pinigais, teisingai kvalifikavo apeliantų nusikalstamus veiksmus.

Iš nuteistojo N. L. apeliacinio skundo matyti, jog jis nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, t. y. su M. M. iš nukentėjusiojo A. M. pagrobus nešiojamąjį kompiuterį, o nuteistasis M. M. skundu prašo skirti jam minimalią bausmę, todėl teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Nors nuteistasis N. L. tvirtina, kad jis A. M. nešiojamojo kompiuterio nepavogė, kad iš jo paties iš A. M. pasiskolintą kompiuterį pavogė M. M., ir tokius N. L. parodymus teisme patvirtino M. M., tačiau tokį N. L. aiškinimą paneigia byloje surinktų, apylinkės teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Apelianto teiginys, jog tikėti M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo dėl to, kad parodymus M. M. davė nedalyvaujant gynėjui, buvo abstinencijos nuo narkotikų būsenoje, yra nepagrįstas. M. M. apklausos įtariamuoju metu nedalyvavo gynėjas, tačiau pats M. M. protokole dėl gynėjo nurodė, kad jam gynėjas apklausos metu nereikalingas (1 t. 57 b. l.). Nors M. M. dėl abstinencijos būklės, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas buvo gydytas, tačiau nuo 2008 m. spalio 9 d. į medikus nesikreipė ir nesigydė (1 t. 162, 163 b. l.). Duomenų, kad apklausos metu M. M. buvo abstinencijos būsenoje, byloje nėra. Tokios aplinkybės apklausos metu nenurodė ir pats M. M.. Nors teisme M. M. aiškino, kad jis savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu neskaitė, protokolą pasirašė vien dėl to, kad greičiau jį paleistų, tačiau bylos medžiaga liudija, kad 2012-08-28 apklausos metu M. M. nebuvo sulaikytas ar suimtas, jam buvo paskirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (1 t. 61 b. l.). Pastebėtina, kad M. M. kaltinamas nusikaltimo padarymu ne pirmą kartą, todėl puikiai žino apklausos tvarką. Šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie įvykio aplinkybes davė niekieno neverčiamas ir neįtakojamas kitų veiksnių (pvz. abstinencijos būsenoje).

M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu jis kartu su N. L. nuomojosi kambarį viešbutyje, N. L. nuėjo pas pažįstamą pasiskolinti kompiuterio, kurio neketino grąžinti, savo daiktus išmetė pro kambario langą, kadangi nebeketino grįžti į viešbutį, jis pasikišęs kompiuterį po pažastimi išėjo iš viešbučio, o N. L. išėjo iš paskos jo. Abu kartu nuėjo į lombardą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir užstatė kompiuterį jo vardu, lombardo darbuotojui pateikė pažymėjimą apie paleidimą iš pataisos namų, nes N. L. neturėjo asmens dokumento, už kompiuterį gautus pinigus pasidalino per pusę, savo dalį išleido maistui (1 t. 59–60 b. l.). Tokius M. M. parodymus, jog nusikaltimą įvykdė su N. L. patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusysis A. M. parodė, kad, nors N. L. pažino tik apie savaitę laiko, tačiau juo „aklai pasitikėjo“, kadangi anksčiau vieną kartą N. L. buvo paskolinęs kompiuterį, ir jis kompiuterį sugrąžino, todėl N. L., paprašius trumpam (10 minučių) paskolinti kompiuterį, paskolino savo nešiojamąjį kompiuterį, tačiau šį kartą N. L. kompiuterio negrąžino, todėl iškvietė policiją. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam negrąžinus kompiuterio, jis skambino N. L., vieną kartą sulaukė atsakymo, jog tuoj atneš, o 23:40 val. N. L. telefonas jau buvo išjungtas, o po įvykio praėjus dviem parom mieste sutiktas N. L. jam pasakė, jog kompiuteris grąžintas į (duomenys neskelbtini) viešbučio kambarį. Tokius parodymus nukentėjusysis davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme (1 t. 4, 11, 13, 28–29 b. l., 2 t. 105–106 b. l.), dėl to netikėti tokiais nuosekliais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Be to, nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis apkalba N. L., kadangi jis su apeliantu anksčiau nebuvo pažįstami, susipažino gyvendami tame pačiame viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, ir kaip patys nurodė, pažįstami buvo tik apie savaitę laiko. Be to, iš karto po nukentėjusiojo pranešimo apie kompiuterio vagystę, buvo patikrintas viešbučio kambarys, kuriame gyveno N. L., tačiau kompiuteris minėtame kambaryje nebuvo rastas (1 t. 27 b. l.). Iš viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ pateikto viešbučio gyventojų registracijos knygos lapo kopijos (1 t. 25, 26 b. l.) matyti, kad viešbučio kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2012-07-27 gyveno tik N. L., kuris už kambarį nuo 2012-07-30 iki 2012-07-31 liko skolingas 20 Lt. Duomenų, kad viešbutyje N. L. būtų gyvenęs po įvykio, nėra. Šie viešbučio gyventojų registracijos knygos duomenys patvirtina M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jie, pavogę A. M. kompiuterį, nebeketino grįžti į viešbutį. Pavogtas kompiuteris buvo rastas tik 2012-08-21 lombarde (1 t. 17, 18 b. l.). Liudytoju apklaustas lombardo darbuotojas V. B. parodė, kad 2012-07-31, vėlai vakare, į lombardą atėjo du vyriškiai, vienas iš vyriškių jam pateikė dokumentą apie paleidimą iš pataisos namų ir užstatė kompiuterį, o antras vyriškis tik stovėjo. Liudytojas taip pat nurodė, kad į lombardą atėję du vyriškiai tarpusavyje bendravo bei kartu išėjo iš lombardo, todėl suprato, kad jie yra pažįstami, bei tuo metu lombarde daugiau kitų asmenų nebuvo. V. B. nurodė, kad dėl kompiuterio užstatymo bendravo su asmeniu, kuris pateikė dokumentą apie paleidimą iš pataisos namų, t. y. su M. M., ir tai patvirtina daiktų, dokumentų protokole užfiksuoti duomenys, jog kompiuterį į lombardą atnešė ir užstatė bei sutartį pasirašė M. M.. Pastebėtina, kad N. L. apie tai, kad M. M. pavogė kompiuterį, nepranešė kompiuterio savininkui, vengė su juo susitikti, ir žinodamas, kuriame lombarde yra užstatytas kompiuteris, jo neišpirko. Visi šie paminėti duomenys atitinka M. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtina bei papildo, todėl apylinkės teismas pagrįstai M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertino kaip įrodymą BPK 20 straipsnio prasme, ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiojo, liudytojo, M. M. parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose užfiksuoti duomenys – patvirtina, kad N. L. kartu su M. M. pagrobė nukentėjusiojo A. M. nešiojamąjį kompiuterį. Dėl to nėra pagrindo N. L. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Netenkinamas ir nuteistojo M. M. apeliacinis skundas dėl jam paskirtos bausmės sumažinimo.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam M. M. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas M. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas teigia, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, gailisi, atlygino padarytą žalą, tačiau šias M. M. nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pagal teismų praktiką prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. M. pripažino, kad nusikaltimą padarė kartu su N. L., tačiau bylą nagrinėjant teisme tvirtino, kad nusikaltimą padarė vienas, nedalyvaujant N. L., taip siekdamas padėti bendrininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nėra pagrindo manyti, kad M. M. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kadangi jis vis daro analogiškas nusikalstamas veikas. Nuteistajam M. M. nepripažinus, kad nusikalstamą veiką padarė kartu su N. L., neatskleidus jo kaip bendrininko atliktų veiksmų ir nesant pagrindo manyti, kad M. M. nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, nukentėjusiajam A. M. padarytą žalą atlygino ne nuteistieji, o policijos pareigūnai suradę ir grąžinę pavogtą ir lombarde užstatytą nešiojamąjį kompiuterį, todėl nėra pagrindo laikyti, kad M. M. savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

M. M. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, baustas administracine tvarka, teistas dvylika kartų, tarp jų net vienuolika kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos mėnesiui po jo paleidimo iš pataisos įstaigos. Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam M. M. bausmės rūšį, pagrįstai vadovavosi ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ir parinko griežčiausią BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes M. M. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Atsižvelgusi į apelianto teistumų skaičių, į tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, kolegija daro išvadą, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, jam taikytos bausmės – laisvės apribojimas, areštas – teigiamos įtakos neturėjo, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus griežtą sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas M. M. tinkamai parinko bausmės rūšį.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 3 metų (bausmės vidurkis 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas M. M. bausmę su Šiaulių apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžiu paskirta 22 parų arešto bausme, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžio matyti, kad nors M. M. šiuo nuosprendžiu nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, o skundžiamu nuosprendžiu už nesunkų nusikaltimą, t. y. padarytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 10 straipsnis), tačiau pagal pavojingumą veikos labai nesiskiria, abiejomis veikomis M. M. kėsinosi į nuosavybę, veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tik skiriasi pagrobto turto vertė, todėl apylinkės teismas pagrįstai bausmių M. M. nebendrino apėmimu. Nei Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, nei teismo sprendimuose, kurie formuoja teismų praktiką, nėra nurodyta, kokiu atveju taikomas visiškas bausmių sudėjimas, todėl klausimą, ar bausmes bendrinti visiško ar dalinio sudėjimo būdu, sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą. Taigi, M. M. visiško sudėjimo būdu paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti taip pat nėra pagrindo.

Nors byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad M. M. serga (2 t. 76, 79, 130, 140–142 b. l.), tačiau šie dokumentai liudija, kad nuteistajam taikant atitinkamą konservatyvų medikamentinį gydymą, bendra M. M. sveikatos būklė pagerėja, nėra komplikacijų. Be to, šie medicininiai dokumentai nepatvirtina, kad dėl M. M. diagnozuotų ligų jis negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pastebėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymą ir kt. norminius aktus, asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, todėl nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, turi būti užtikrinta ir jam atliekant laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. M. paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų N. L. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio.