- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-735-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00393-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė (pran.), Margarita Dzelzienė
- Pareiškėjas
- UAB „N. F.“
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ „Turto bankas“, Pasvalio rajono savivaldybės administracijai, Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaškų
- Kategorijos
- 2.3.2.8Įgyjamoji senatis
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-735-544/2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „N. F.“ apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-591-412/2015 pagal pareiškėjo UAB „N. F.“ pareiškimą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, esant suinteresuotiems asmenims VĮ „Turto bankas“, Pasvalio rajono savivaldybės administracijai, Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaškų seniūnijai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pateiktu pareiškimu UAB „N. F.“ prašė nustatyti faktą, jog pagal įgyjamąją senatį UAB „N. F.“ įgijo nuosavybės teisę į 1985 m. statybos pastatą (duomenys neskelbtini), esantį ant 4,8639 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. Pareiškimui pagrįsti nurodė, kad yra faktinis minėto pastato savininkas, todėl esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms, būtinoms nuosavybės teisės į daiktą įgijimui įgyjamosios senaties pagrindu, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į minėtą pastatą pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad pareiškėjas 2001 m. sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo keletą 1985 m. statybos statinių, esančių (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., o 2004-02-02 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 4,8639 ha žemės sklypą, kuriame pastatė keletą kitų pastatų, suremontavo senuosius. Minėtame sklype buvo ir 1985 m. statybos pastatas (duomenys neskelbtini), kuris niekada nebuvo ir nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka. Jis buvo valdomas žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)”, kuri 2001-04-30 buvo išregistruota iš JAR, o minėtas pastatą (duomenys neskelbtini) už pajus dalimis buvo perduotas pajininkams. Kadangi pastatas nebuvo įregistruotas registre, minėtą turtą už pajus gavę asmenys 2003 metais jį pagal pirkimo-pardavimo sutartis perleido ne kaip nekilnojamojo objekto dalis, o kaip statybines medžiagas. Nuo tada ginčo pastatu UAB „N. F.“ pastatu naudojosi sąžiningai ir atvirai, nepertraukiamai jį valdė, remontavo, prižiūrėjo ir kt. Norėdamas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – nedegių medžiagų sandėlį, pažymėtą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., nekilnojamojo turto registre, su atitinkamu prašymu kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, pateikė Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą, tačiau 2014-09-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro tvarkytojas atsisakė įrašyti turtą į kadastrą, nes nepateiktas dokumentas, kurio pagrindu daiktą galima būtų įregistruoti. Neįrašius daikto į nekilnojamojo turto kadastrą ir trūkstant dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo daiktinių teisių į pastatą atsiradimą, 2014-09-02 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į minėtą nedegių medžiagų sandėlį, pažymėtą (duomenys neskelbtini). Mano, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., priklauso įgyjamosios senaties pagrindu, nes yra visos CK 4.68 str. 1 d. numatytos sąlygos. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), o pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 str. nurodytu būdu. Pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas dar 1985 metais, t. y. jis kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjas pats jo nestatė, jokių išlikusių dokumentų apie pastato statybą neišlikę. Pastatas egzistavo, bet nebuvo įregistruotas kadastre, todėl pareiškėjas negalėjo sudaryti notarine tvarka patvirtinto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio ir sudarė statybinių medžiagų, iš kurių jis pastatytas, pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl pastatas (duomenys neskelbtini) kaip nekilnojamasis daiktas pareiškėjo nebuvo įgytas sandorio ar kitu pagrindu įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog pastatas (duomenys neskelbtini) nepriklauso ir nėra registruotas kitų asmenų vardu. Pareiškėjas jį įgijo sąžiningai 2003 metais, savavališkai neužvaldė, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.27 str. 1 d., 4.40 str. 1 d., 4.68 str. 1 d.), pastatas yra jam priklausančiame žemės sklype, kas pagal CK 4.40 str. 1 d. reiškia, kad jis priklauso pareiškėjui. Per visą laikotarpį niekas jokių pretenzijų į minėtą turtą nereiškė. Todėl mano, jog nėra CK 4.69 str. 3 d. numatytų pagrindu, draudžiančių UAB „N. F.“ įgyti pastatą (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „N. F.“ pareiškimo dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkino. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad nekilnojamasis daiktas – 1985 m. statybos pastatas (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre niekada nebuvo ir nėra registruotas. Pastatas buvo valdomas 2014-04-30 veiklą baigusios žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kuri pastatą už pajus dalimis perdavė buvusiems pajininkams, o šie turtą perleido UAB „N. F.“. Teismas nurodė, kad dėl to, jog pastatas nebuvo įregistruotas registre, negalėjo būti perleistas kaip nekilnojamas turtas, todėl buvo sudarytos sutartys dėl statybinių medžiagų pirkimo. VĮ „Registrų centras“ 2014-09-02 sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi nepateikti dokumentai apie daiktinių teisių atsiradimą į šį pastatą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepakanka duomenų, jog pareiškėjas UAB „N. F.“ sutarčių pagrindu nuo 2003 m. pradėjo valdyti minėtą pastatą, nes nėra duomenų apie pastato atsiradimą bei nuosavybės teisės į pastatą perėjimą pareiškėjui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „N. F.“ prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti ir nustatyti, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. Jeigu būtų pripažintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, apeliantas prašo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Apeliantas nurodė, kad byloje egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d. 4 p., kadangi skundžiamas sprendimas yra be motyvų, jame neatlikta į bylą pateiktų įrodymų analizė ir vertinimas, padarytos išvados nepagrįstos ir neargumentuotos, pareiškimo argumentai atmesti niekaip to nemotyvuojant. Tai apsunkino pareiškėjo teisę naudotis apeliacijos institutu.
Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas be faktinio ir teisinio pagrindo pripažino, jog nepakanka duomenų pripažinti, kad jis nuosavybės teises į minėtą pastatą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas dar 1985 m., tačiau išlikusių statybos dokumentų neišliko. Iš archyvo gavo dokumentus, patvirtinančius, kad 1985 m. statytas karvių kompleksas (ginčo pastatas) priklausė likviduotai ŽUB „(duomenys neskelbtini)“, kuri jį už pajus perleido pajininkams, o iš jų 2003 metais sutarčių pagrindu turtą nusipirko pareiškėjas. Nors ir nėra minėto pastato statybą patvirtinančių dokumentų (leidimų, projektų ar pan.), kiti į bylą pateikti dokumentai neabejotinai patvirtina, kad toks daiktas buvo pastatytas 1985 metais, buvo ne kartą perleistas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokių duomenų apie pastato atsiradimą ir kilmę, nepagrįsta. Nurodė, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės į pastatą, kadangi būtent konkretaus turto neįgijimas sandorio pagrindu ir yra viena iš įgyjamosios senaties sąlygų. Nors konkrečiai nenurodyta, iš teismo sprendimo turinio galima spręsti, jog pastatas yra valstybės nuosavybė. Tokia išvada taip pat nepagrįsta, nes nėra tai patvirtinančių duomenų, o tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė, jog nuosavybės formos gali būti valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 95 str. 1 d., 1983 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. X-5387 red.). Nors nebėra išlikusių duomenų apie tai, kas pastatė pastatą, kaip jį perėmė ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tai, kad minėtas turtas buvo žemės ūkio bendrovės turto balanse, kad jis buvo išdalintas pajininkams, rodo, kad šie klausimai buvo tinkamai išspręsti, pastatas buvo privatizuotas ir teisėtai priklausė ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, po to perleistas jos pajininkams ir pareiškėjui. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „N. F.“ yra faktinis pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., savininkas, todėl, esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms, būtinoms nuosavybės teisės į daiktą įgijimui įgyjamosios senaties pagrindu, turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjo pareiškimas pagrįstas ir jis turėjo būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus į bylą pateiktų dokumentų, neatitinka teisinio įgyjamosios senaties instituto reglamentavimo bei teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pateiktą apeliacinį skundą VĮ „Turto bankas“ siūlo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra, nes su skundu pateikti duomenys leidžia pagrįstai matyti, kad pastatas priklausė žemės ūkio bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kurią likvidavus jos turtas buvo perduotas konkretiems pajininkams.
Atsiliepime Pasvalio rajono savivaldybės administracija siūlo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra, nes turtas nėra savivaldybės nuosavybė, jis nėra apskaitomas buhalterinėje apskaitoje. Duomenų, kuriais būtų ginčijamas pareiškėjo valdymo sąžiningas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, neturi.
Apeliacinis skundas atmetamas, o Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo du pagrindinius jo argumentus, dėl ko mano, kad skundžiamasis teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, t. y. kad teismo sprendimas yra be motyvų, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p., ir kad teismas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus apie tai, kad UAB „N. F.“ aptariamą pastatą valdo ilgiau nei 10 metų ir kad yra įvykdytos visos kitos sąlygos, leidžiančios nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, ko pasekoje be pagrindo netenkino pareiškėjo pareiškimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad teismo sprendimas yra be motyvų, todėl egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p., tačiau pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012; kt.). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Tačiau pareigos nurodyti sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimti sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau sprendimo motyvai turi sudaryti galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nors ir lakoniškai, tačiau nurodė motyvus bei išdėstė argumentus, kodėl pareiškimas dėl turto įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo nėra tenkinamas. Teismo sprendime vadovautasi CK 4.68 str. 1 d., 4.70 str. 1 d., jame nurodytos byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės apie ginčo pastato statusą, apie jo neįregistravimą nekilnojamojo turto registre, apie jo valdymą, perleidimą bendrovės pajininkams ir pareiškėjui, apie VĮ „Registrų centras“ atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindus. Būtent šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepakanka duomenų pripažinti, jog pareiškėjas UAB „N. F.“ sutarčių pagrindu nuo 2003 m. pradėjo valdyti minėtą pastatą, nes nėra duomenų apie pastato atsiradimą bei nuosavybės teisės į pastatą perėjimą pareiškėjui. Taigi teismas, nors ir glausta forma, bet sprendime pateikė teisinį situacijos vertinimą, išdėstė savo sprendimo argumentus ir motyvus. Todėl procesinis sprendimas atitinka esminius jam keliamus reikalavimus, numatytus CPK 270 straipsnyje. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str., 1 d.). Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Apeliantas įstatymo nustatytu terminu pateikė tinkamos formos ir turinio apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas, jame išdėstė faktinius ir teisinius nesutikimo su apeliaciniu skundu pagrindus. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į apeliaciją buvo apsunkinta ir jis ja efektyviai negalėjo pasinaudoti.
Dėl antrojo apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 str. 1 d. nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1.Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). 6.Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Iš šioje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 1985 metais statytas karvių kompleksas - pastatas (duomenys neskelbtini), esantis ant pareiškėjui UAB „N. F.“ priklausančio 4,8639 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., nebuvo įrašytas į nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys išties leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo nurodomas pastatas priklausė buvusiai ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. Tokią išvadą pagrindžia apelianto pateikti duomenys – ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 1997 m. Protokolų knygos kopija, kurioje užfiksuota, kad buvo nutarta pajininkams už pajus skirti karvių kompleksą, o taip pat priėmimo – perdavimo aktų kopijos, kuriose užfiksuota, kad pajininkams buvo perduotos nustatyto dydžio 1985 m. karvių komplekso dalys. Taigi ginčo dėl to, kad buvusios ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ karvidės pastatas likvidacinės komisijos buvo perduotas pajininkams, nekyla. Kartu visiškai sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad aptariamas pastatas priklausytų valstybei ar savivaldybei. Priešingai, kaip matyti iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos bei VĮ „Turto bankas“ atsiliepimų į apeliacinį skundą, Pasvalio rajono savivaldybės buhalterinėje apskaitoje šis pastatas nėra įtrauktas, o VĮ „Turto bankas“ turimuose dokumentuose nėra nurodyta, kad aptariamas statinys priklausytų valstybei.
Nepaisant to bei kitų pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie ne mažiau kaip 10 metų trukusį nepertraukiamą, atvirą ir teisėtą statinio valdymą, tokių duomenų nepakanka išvadai, jog pareiškėjas aptariamą pastatą (duomenys neskelbtini) įgijo įgyjamosios nuosavybės teise. ŽUB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacijos metu minėtą karvidę pagal 1999-11-15 ir galimai kitus turto perdavimo-priėmimo aktus dalimis perdavė pajininkams už jų turėtus pajus. 2003 metais pajininkai pagal pirkimo-pardavimo sutartis pardavė pareiškėjui UAB „N. F.“ statybines medžiagas (perdengimo plokštes, atramines sijas, sienų blokus, plytas, gelžbetoninius blokus ir kt.). Pateiktoje 2003-09-08 sutartyje nurodyta, kad statybinės medžiagos gautos nugriovus karvių komplekso, gauto už pajus, dalį. Fakto, kad iš buvusių bendrovės pajininkų pareiškėjas nupirko statybines medžiagas ir pastato konstrukcijas, iš kurių buvo pastatytas ginčo pastatas, neginčija ir apeliantas. Todėl apeliantas pagrįstai nurodo, kad jis su pajininkais negalėjo sudaryti notarine tvarka patvirtintų nekilnojamojo turto perleidimo sutarčių ir ginčo statinio neįgijo sandorių pagrindu. Tačiau pareiškėjas minėtų sutarčių pagrindu nuo 2003 metų netapo ir ginčo statinio, kaip nekilnojamojo turto, teisėtu valdytoju, nes įgijo ir teisėtai pradėjo valdyti kilnojamąjį turtą - statybines medžiaga ir pastato konstrukcijas, iš kurių statinys buvo pastatytas (CK 4.37 str., 4.47 str. 1 d.). Nors dalis statybinių medžiagų ir konstrukcijų galimai buvo parduotos jų neišardžius, tačiau nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui valdyti ir naudotis buvo perduotas pats pastatas. Priešingai, pajininkams neatlikus jokių veiksmų, kad pastatas (duomenys neskelbtini) būtų registruotas kaip statinys, priklausantis jiems nuosavybės teise, ir pardavus šio pastato statybines medžiagas, galima spręsti, kad pareiškėjo nurodomas statinys iš esmės buvo išardytas. Taigi nėra pagrindo svarstyti, ar pastatas gali būti įgytas įgyjamosios senaties tvarka, kadangi, pajininkams pardavus šio pastato statybines medžiagas, nebeliko ir paties pastato, taigi ir objekto, kuriam būtų galima taikyti įgyjamosios senaties kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad byloje nepakanka duomenų, jog kad pareiškėjas sutarčių pagrindu nuo 2003 metų pradėjo valdyti pastatą.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad pastatas (duomenys neskelbtini) naujai pastatytas ir tai patvirtinantis statybos leidimas ir projektavimo dokumentacija nepateikti. Tačiau įvertinus apelianto į bylą pateiktas fotografijas, kuriose užfiksuotas statinys (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai matyti, jog tai yra pakankamai modernios išvaizdos statinys, kuris negalėjo būti pastatytas dar 1985 m. Pareiškėjo tvirtinimu, būtent jis atliko pastato kapitalinį remontą, investavo nemažą sumą piniginių lėšų. Įvertinus dabartinę statinio išvaizdą, būklę, paskirtį, labiausiai tikėtina, kad pareiškėjas minėtą pastatą, kurį dabar vadina nedegių medžiagų sandėliu, sukūrė statybos būdu, o tai yra savarankiškas CK 4.47 straipsnyje numatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Apelianto tvirtinimas, kad pastatas laikytinas priklausančiu pareiškėjui CK 4.40 str. 1 d. pagrindu, nes yra ant jam priklausančio žemės sklypo, tik patvirtina išvadą, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas ne įgyjamoji senatis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi teisę svarstyti, ar jo nurodomo pastato, o taip pat nuosavybės teisę į jį nėra pagrindo registruoti kitais teisės aktų numatytais būdais (statybos užbaigimo aktai, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktai ir kt.).
Vadovaudamasi CPK 314 str. nuostatomis teisėjų kolegija priėmė, prie bylos prijungė ir priimdama procesinį sprendimą vertino apelianto prie apeliacinio skundo pridėtus naujus įrodymus: ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 1997 m. Protokolų knygos, priėmimo – perdavimo aktų ir kitus duomenis, nes tai susiję su esminėmis šioje byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, dokumentai buvo gauti vėliau iš archyvo, jų prijungimas neužvilkino bylos nagrinėjimo.
Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo UAB „N. F.“ atstovo apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.