Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-01-19 · Civilinė byla Nr. e2A-154-661/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-01-19
Bylos Nr.
e2A-154-661/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04995-2016-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas (pran.), Jadvyga Mardosevič, Asta Pikelienė
Ieškovas
V. U.
Atsakovas
L. K.
Trečiasis asmuo
AAS „BTA Baltic insurance company“, UAB „Vilniaus energija“, Daugiabučio
Kategorijos
  • 3.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-154-661/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04995-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.5.1.2.; 3.3.1.14. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2017 m. sausio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. U. ieškinį atsakovams L. K. ir antstolei I. K. turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys byloje – AAS „BTA Baltic insurance company“, UAB „Vilniaus energija“, Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, antstolis G. B., antstolis D. B., „Swedbank“, AB, K. S., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu nuo surašymo dienos antstolės I. K. 2016 m. sausio 20 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą ir taikyti restituciją, t. y. iš atsakovės L. K. grąžinti natūra ieškovei ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad dėl finansinių sunkumų, ji nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir liko jiems skolinga: UAB „Vilniaus energija“ – 3 353,04 euro, Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai – 532,14 euro, „Swedbank“, AB – 1987,40 euro, antstoliui G. B. – 195,95 euro, antstoliui D. B. – 151,53 euro, iš viso – 6 260,06 euro ir antstolei I. K. 464,56 euro vykdymo išlaidų bei 40 eurų būtinųjų vykdymo išlaidų. Ieškovės dukra R. S. už ieškovę sumokėjo į antstolės sąskaitą 2015 m. gruodžio 17, 18 d. po 750 eurų ir ieškovės skola kreditoriams liko 4 760,06 euro, neįskaitant 464,56 euro antstolės kitų vykdymo išlaidų. Nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau- Butas). Antstolė 2015 m. gruodžio 21 d. antrųjų varžytinių metu pardavė ieškovei priklausiusią ½ dalį Buto už 15 400 eurų. Atsakovė L. K. šią sumą 2016 m. sausio 11 d. sumokėjo antstolei, o 2016 m. sausio 20 d. antstolė surašė turto pardavimo iš varžytinių aktą (toliau – Aktas), kuriuo perleido nuosavybės teisę į ½ dalį Buto atsakovei L. K.. Ieškovė teigė, kad Aktas pripažintinas negaliojančių, kadangi antstolė pažeidė eilę įstatymų reikalavimų, o būtent: pirmųjų Buto varžytinių metu netinkami įkainojo Butą, todėl turtas parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti nustatyta Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka; Aktas pažeidė nepilnamečio K. S. teises į būstą, kadangi su ieškove minėtame bute gyvena ir jos šeimos nariai – pilnametė dukra R. S. ir jos nepilnametis sūnus K. S.. Butas yra vienintelė jų gyvenamoji patalpa; antstolė nenukreipė skolos išieškojimo į ieškovės gaunamą darbo užmokestį, o iš karto ėmėsi Buto realizavimo; antstolė neišaiškino ieškovei galimybės kreiptis su pareiškimu dėl to, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į paskutinį būstą ir taip pažeidė išieškojimo iš skolininko turto eilę. Atsakovė antstolė I. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad antstolių kontoroje vykdymui buvo pateikti vykdomieji raštai. Vykdymo veiksmus atliko teisėtai ir paaiškino, kad: pirma, antstolė nepažeidė Civilinio proceso kodekso 664 straipsnio nuostatų dėl išieškojimo iš skolininko turto eilės, nes 2011 m. gegužės 27 d. išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovės gaunamą darbo užmokestį UAB „LE Mažoji Ragainė“, 2013 m. liepos 16 d. – į ieškovės gaunamą darbo užmokestį UAB „Šokolado meistrai“ ir 2015 m. balandžio 24 d. – į ieškovės darbo užmokestį MB „L Elektrinė“, pagal visus minėtus patvarkymus iš ieškovės gaunamo minimalaus darbo užmokesčio buvo atskaitoma 50 procentų; antra, antstolė, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 681 straipsnio 1 dalies nuostata, 2014 m. liepos 11 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti paskyrimo. Teismo ekspertas 2015 m. balandžio 24 d. nustatė ½ dalies Buto, kurio bendras plotas 61,39 kv. m, rinkos vertę 25 200 eurų. Ieškovė dėl turto vertės prieštaravimų nereiškė; trečia, antstolė nurodė, kad vykdant priverstinį išieškojimą ir 2011 m. gegužės 26 d. areštavus ½ dalį Buto, ieškovė raštu buvo informuota apie tai, kad gali kreiptis į teismą su prašymu, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto (Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalis). Turto arešto aktas 2014 m. liepos 11 d. patikslintas ir ieškovė pakartotinai raštu informuota apie teisę kreiptis teismą su tokiu prašymu (įteiktas 2014 m. rugsėjo 10 d.). Pradėjus areštuoto turto realizavimo procedūrą, 2015 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius informuotas apie tai, jog iš varžytinių parduodamame Bute galimai gyvena ieškovės nepilnametis anūkas. Ieškovė pati nebuvo aktyvi ir rūpestinga ir nei Vaiko teisių apsaugos skyriui, nei antstolei nepranešė, kad bute gyvena nepilnamečių vaikų. Antstolė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad duomenų, jog ieškovė būtų paskirta nepilnamečio K. S. globėja nėra. K. S. turi tėvą ir motiną, kurių pareiga yra užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą; ketvirta, antstolė nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 724 straipsnio 1 d. nuostatos numato, kad antstolis per tris darbo dienas po visos turto kainos sumokėjimo, bet ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų nuo varžytinių pabaigos, surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos kiekvieno iš varžytinių parduodamo turto pardavimo iš varžytinių aktą. Šia teisės norma siekiama nustatyti terminą, per kurį būtų užtikrinti pirkėjo teisėti lūkesčiai per protingą terminą įgyti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą. Tai, kad Aktas buvo pasirašytas per penkias dienas (pirkėjui atvykus į antstolių kontorą), antstolės nuomone, neturi įtakos šio veiksmo teisėtumui. Dėl restitucijos natūra taikymo byloje antstolė pažymėjo, kad 2016 m. sausio 27 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu ieškovei buvo grąžinta 8 319,97 euro, o 6 38,58 euro pervesta išieškotojams skolų dengimui ir 941,45 euro areštuota ir saugoma antstolės depozitinėje sąskaitoje vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Antstolės teigimu, pritaikius restituciją, atsakovei atsirastų pareiga grąžinti visą išieškotą sumą, kuri buvo gauta realizavus turtą, ko ieškovė padaryti negalėtų.Atsakovė L. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ½ dalį Buto įsigijo antrosiose varžytinėse, pasiūliusi didžiausią kainą. Jos nuomone, turto kaina atitinka rinkos vertę. Jokių įstatymo reikalavimų nepažeidė, todėl ieškovės reikalavimas Aktą panaikinti ir taikyti restituciją – nepagrįstas. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic insurance company“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Buto rinkos kana galimai nustatyta neteisingai ir laikytina nepagrįstai maža. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad nepilnametis K. S. su savo motina R. S. ir ieškove gyvena 3 kambarių 64 kv. m Bute, kuris nuosavybės teise priklausė ieškovei ir jos buvusiam sutuoktiniui V. U.. R. S. dirba UAB „Čilija“ padavėja. Jos gaunamos mėnesio darbo pajamos 325 eurai. Ji turi finansinių įsipareigojimų. Sūnui K. teikiamas 100 eurų išlaikymas. Nurodė, kad iškeldinimo atveju R. S. pasirūpintų savo ir sūnaus nepilnamečio K. S. gyvenamąja vieta.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 19 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad vykdymo procedūros buvo atliktos tinkamai. Be to nurodė, jog ieškovės užsakyto turto vertinimo nustatyta turto vertė nuo antstolės paskirtos ekspertizės nustatytos kainos skyrėsi vos 1 800 eurų. Tokia suma teismo vertinimu nėra laikoma ženkliu skirtumu, tad teismas laikosi pozicijos, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Toks kainų skirtumas negali būti vertinamas kaip esminis ieškovės teisių pažeidimas, kadangi kainų svyravimai nekilnojamo turto rinkoje pastebini ir laisvai perkant parduodant nekilnojamą turtą kai kaina suderama pirkėjų ir pardavėjų derybose, o tokia nuolaida gaunama laisvų derybų metu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė – ieškovė V. U. prašo panaikinti Vilniau apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.Teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą apie tai, jog Ieškovės užsakyto turto vertinimo nustatyta turto vertė nuo antstolės paskirtos ekspertizės nustatytos kainos skyrėsi vos 1.800,00 EUR, kas nėra laikoma ženkliu skirtumu ir tai nesudaro pagrindo pripažinti turto pardavimo išvaržytinų aktą negaliojančiu. Ieškovės manymu, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į tai, jog turto pardavimo iš varžytynių metu Ieškovės nepadengtų kreditorinių įsipareigojimų dydis sudarė apie 5.000,00 EUR, o tas, teismo vertinimu, neesmingas 1.800,00 EUR kainų skirtumas sudarė 36 proc. Ieškovės įsiskolinimų. Ieškovės atveju, akivaizdu, jog esant pakankamai nedideliems Ieškovės pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, net ir 1.800,00 EUR kainų skirtumas turi esminę reikšmę.Teismas nevertino tai, jog iš varžytynių parduotas vienintelės Ieškovės gyvenamasis būstas, Ieškovei daugiau neliko jokio turto, kur ji galėtų gyventi.Dėl neteisingai nustatytos rinkos kainos Ieškovė dar patyrė turtinių nuostolių, t.y. neteko mažiausiai 800,00 EUR, kadangi teisingai nustačius buto vertę antrosiose varžytynėse butas turėjo būti pardavinėjamas už ne mažesnę nei 16.200,00 EUR kainą, o jis buvo parduotas už 15.400,00 EUR. Taigi teismo išvada, jog 1.800,00 EUR kainų skirtumas Ieškovės atveju neturėjo esminės reikšmės, padaryta neįvertinus visų aplinkybių, dėl ko ji yra neteisinga.Teismas nepagrįstai nevertino Ieškovės argumentų apie tai, jog antstolė privalėjo imtis priemonių nustatyti turto vertę maksimaliai. Antstolei nepagrįstai ilgai vykdant varžytynių procesą, turėjo natūraliai kilti klausimas, jog eksperto nustatyta kaina gali nebeatitikti rinkos kainos. Teismas teisingai nustatė, jog raštu Ieškovė buvo informuota apie tai, jog ji gali kreiptis į teismą su prašymu neišieškot iš paskutinio būsto, tačiau teismas nepagrįstai neįvertino to, jog šią pareigą antstolė įvykdė formaliai. Tokį pranešimą antstolė Ieškovei įteikė 2014 m. rugpjūčio 28 d., tačiau tuo metu Ieškovė apie būsimą buto varžytynių pardavimą iš varžytynių nebuvo informuota. Teismas nevertino tai, jog Ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, jog dėl nervinės įtampos ji nelabai suprato jai siunčiamų dokumentų turinį. Prieš paskelbiant varžytynes 2015 m. antstolė Ieškovei tokios galimybės neišaiškino nei žodžiu, nei raštu. Atsakovė L. K. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad vykdymo procesas buvo teisėtas ir atitiko visas nustatyta procedūras.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu dėl netinkamai nustatytos nekilnojamo turto kainos ir restitucijos taikymo. Apeliantė reikalavimus grindė CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį turto pardavimo iš varžytynių aktas, suinteresuotų asmenų reikalavimu teismo gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Pagal Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta Civilinio proceso kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis Civilinio proceso kodekso nuostatomis (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su Civilinio proceso kodekso 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (Civilinio kodekso1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).Civilinio proceso kodekso 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Nagrinėjamu atveju ieškovei priklausiusio ginčo buto vertė nurodyta Nekilnojamojo turto registre, masinio vertinimo būdu 2014 m. sausio 27 d. buvo 46 629 eurų. Teismas pažymi, kad nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė yra nustatoma masiniu vertinimo būdu, t. y. nustatant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų turto vertę, neatsižvelgiant į individualias to turto savybes, todėl gali skirtis nuo individualios turto rinkos vertės. Tokį skirtumą, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali lemti ir kitos aplinkybės – rinkos pokyčiai, vertinimo laikas ar pan. Antstolės patvarkymu paskirtos turto vertės nustatymo ekspertizės metu nustatyta, kad ½ buto rinkos vertė vertinimo dieną – 2015 m. kovo 6 d. buvo 25 200 eurų. Ieškovė šios buto rinkos vertės neginčijo, tačiau bylos nagrinėjimo metu kreipėsi dėl nekilnojamo turto rinkos vertės nustatymo 2015 m. kovo 6 d. ir 2015 m. gruodžio 21 d. Ieškovės prašymu UAB „Turtas rinka ir vertė“ atliko ieškovės ½ buto retrospektyvinį vertinimą ir nustatė, kad 2015 m. kovo 6 d. ½ buto rinkos vertė buvo 27 000 eurų, o 2015 m. gruodžio 21 d. – 26 500 eurų. Civilinio proceso kodekso 722 straipsnio 1 dalis numato jog antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. Antrųjų varžytinių metu (nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.), vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 722 straipsnio 1 dalimi antstolė turto kainą nurodė 15 120 eurų ir ieškovės ½ buto parduota už maksimalią pasiūlytą kaina 15 400 eurų. Pagal vykdomosios bylos medžiagą nustatyta, kad visi antstolės siųsti patvarkymai ar informacinio pobūdžio pranešimai adresuoti ieškovei, buvo įteikti jai arba jos dukrai, ieškovei buvo žinoma vykdymo eiga, tačiau ieškovė neskundė nei turto vertinimo ekspertizės akto, nei antstolės patvarkymų skelbti varžytines, kuriuose buvo įvardijama pradinė parduodamo turto kaina. Ieškovės užsakyto turto vertinimo nustatyta turto vertė nuo antstolės paskirtos ekspertizės nustatytos kainos skyrėsi 1 800 eurų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog toks skirtumas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Papildomai pažymėtina tai, kad buvo parduodama tik dalis buto, kas tokio turto pardavimą daro mažiau patrauklų galimiems pirkėjams.Dėl apribojimų, taikomų išieškant iš fizinio asmens būsto. Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalis reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007), kad Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi. Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalies nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais duomenimis ir vykdomosios bylos medžiaga nustatyta, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 664 straipsnio 2 dalimi skolos išieškojimas 2011m. gegužės 27 d. antstolės patvarkymu buvo nukreiptas į ieškovės gaunamą darbo užmokestį UAB „LE Mažoji Ragainė“, 2013 m. liepos 16 d. į ieškovės gaunamą darbo užmokestį UAB „Šokolado meistrai“ ir 2015 m. balandžio 24 d. į MB „L Elektrinė“ mokamą darbo užmokestį. Remiantis Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 1 dalimi pinigų išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant Civilinio proceso kodekso 736 straipsnyje nustatyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Pagal vykdomosios byloms medžiagą nustatyta, kad bendra išieškoma ieškovės skola siekia 4 760,06 eurų, neįskaitant 464,56 euro antstolės kitų vykdymo išlaidų, o ieškovės atlyginimas UAB „Šokolado meistrai“ buvo apie 1 200 Lt (347,54 eurai), o MB „L Elektrinė“ – 256,25 eurai. Antstolei nustačius, kad skola nebus išieškota per 6 mėnesius, likusios skolos išieškojimas buvo nukreiptas į nekilnojamą turą – ½ buto adresu (duomenys neskelbtini)-18, Vilnius. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą ir 2011 m. gegužės 26 d. areštavus ½ dalį minėto buto, ieškovė raštu buvo informuota apie tai, jog gali kreiptis į teismą su prašymu, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto būtino gyventi. Antstolei 2014 m. liepos 11 d. patikslinus turto arešto aktą ieškovė pakartotinai buvo informuota apie tai, jog gali kreiptis į teismą su prašymu, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto būtino gyventi. Minėti pranešimai ieškovei buvo tinkamai įteikti. Dėl nustatytų aplinkybių, teismas atmeta ieškovės argumentą, kad antstolė neišaiškino jos teisės kreiptis į teismą su prašymo dėl leidimo nenukreipti išieškojimo į jos vienintelę gyvenamąją patalpą. Be kita ko juose buvo nurodyta, kad pati skolininkė privalo nedelsdama pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir antstoliui apie tai, kad būste, į kurį nukreiptas išieškojimas, gyvena nepilnamečių vaikų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. birželio 9 d. antstolė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių informuodama, kad iš varžytinių parduodamame bute galimai gyvena skolininkės nepilnametis anūkas. Pagal Civilinio proceso kodekso 644 straipsnio 4 punkto ir 5 punkto nuostatas skolininkė turi aktyviai domėtis vykdymo eiga ir nedelsdama pranešti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir antstoliui apie tai, kad būste, į kurį nukreiptas išieškojimas, gyvena nepilnamečių vaikų, tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė elgėsi atsakingai ir pateikė tokią informaciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 93 str. 1 d. ir 2 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 str. 2 d. numato, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-106-248/2016). Atsižvelgiant į išdėstytą, bei į tai, kad atsakovę L. K. apeliaciniame procese atstovavo, t.y. parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą advokato padėjėjas V. B., šios atsakovės patirtos išlaidos nėra priteistinos.Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo sprendimą, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi, todėl teismas plačiau jų neargumentuoja. Pirmosios instancijos teismas pakankamai argumentavo skundžiamą sprendimą ir priėmė pagrįstą išvadą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasJadvyga MardosevičAsta Pikelienė