Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-694-255/2013

1.2.8.1.1.; 2.4.6.4.1.;

2013 m. spalio 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas laisvės apribojimas trims mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto būti namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z. nuteista už tai, kad 2012 m. gruodžio 10 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, esančiame S. Daukanto g. 8, Klaipėdos mieste, baudžiamosios bylos Nr. PK-969-718/2012 nagrinėjimo metu, teisiamajame posėdyje viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad ją, einančią iš teismo, J. S. pastūmė į gatvę ir taip pasikėsino į jos gyvybę, tokiu būdu jį apšmeižė bei pažemino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamosios M. Z. 2012 m. gruodžio 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme, esančiame S. Daukanto g. 8, Klaipėdos mieste, baudžiamosios bylos Nr. PK-969-718/2012 nagrinėjimo metu, teisiamajame posėdyje duotuose parodymuose apie tai, kad ją, einančią iš teismo, J. S. pastūmė į gatvę ir taip pasikėsino į jos gyvybę, yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnyje, požymių. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas esmingai įtakojo teismo išvadą dėl M. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“. Taigi, šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti.

Nuteistoji M. Z., pripažindama atlikusi jai inkriminuotus veiksmus, neigia jų nusikalstamumą tuo pagrindu, esą ji tik išsakiusi savo subjektyviąją nuomonę, nurodo, kad jai einant per perėją, suklupo, ir tada pamatė pro šalį praeinantį J. S., todėl ir pagalvojo, kad jis pastūmė M. Z.. Šie M. Z. pasakyti žodžiai, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kurių tikslas šmeižti J. S.. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu yra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad M. Z. tik kelia prielaidas, kad ją galėjo pastumti J. S..

Kolegijos nuomone, vertinant M. Z. pasakytus žodžius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją, nuteistosios M. Z. spėjimas apie tai, kad galbūt ji suklupo todėl, kad ją pastūmė pro šalį einantis J. S., ir to vertinamasis samprotavimas teismo posėdyje apie tai, kad taip buvo pasikėsinta į jos gyvybę, buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu: M. Z. nurodė, kad einant į teismą H.Manto ir S. Daukanto gatvių sankryžoje ji suklupo, o suklupusi pamatė, kad pro šalį eina J. S., aplink daugiau kitų asmenų nebuvo, todėl pamanė, kad galimai ją pastūmė J. S.. Be to, apeliantė nurodė, kad būdama susijaudinusi dėl vėlesnių tos dienos įvykių, dėl kurių kreipėsi į Klaipėdos miesto 1-ąjį komisariatą, pareikšime nenurodė, kad ją tą pačią dieną einant į Klaipėdos miesto apylinkės teismą J. S. pastūmė į važiuojamąją kelio dalį. Kad policijoje nėra užregistruotas šis faktas, nesudaro prielaidos manyti, kad to iš viso nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma, nagrinėjamu atveju patvirtina faktą, jog J. S. iš tikrųjų M. Z. nurodytu laiku ėjo į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kuriame buvo nagrinėjama byla, o M. Z. ir A. D. šioje byloje buvo liudytojai. Pažymėtina, jog faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Tokiu galima daryti išvadą, jog M. Z., duodama parodymus, išdėstė tik savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad tarp M. Z. ir J. S. susiklostę priešiški santykiai, konfliktai tarp M. Z. ir J. S. kyla jau seniai, be to, kiekviena iš ginčo pusių pasitaikius bent menkiausiai galimybei, bet kokius panašaus pobūdžio veiksmus vertina ne kaip kitaip, o tik kaip nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. Z., išsakydama savo subjektyvią nuomonę, kuriai beje netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pagrindu, neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pasakydama, kad ją pastūmė J. S. ir taip pasikėsino į jos gyvybę, buvo įsitikinusi, kad dėl priešiškų santykių J. S. galėjo ją pastumti ir dėl to ji suklupo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pasakydama nuomonę apie J. S., ji siekė pažeminti J. S. ar kitaip jį paniekinti, todėl konstatuotina, kad M. Z. pasakytuose žodžiuose nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų, nes M. Z. nesuvokė, kad jos skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę, nesuprato, kad jos neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės apie priešiškus M. Z. ir J. S. santykius suteikė apeliantei pagrindą manyti, jog ją einant per perėją galėjo pastumti J. S.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jos veikoje subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. apkaltinamasis nuosprendis, priimtas M. Z. atžvilgiu, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. Z. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.