Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui S. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Į kitą pataisos įstaigą jis gali būti perkeltas tik dėl ligos ar dėl kitų išimtinų atvejų.

Pareiškėjas, pasak atsakovo, nenurodė jokių Vilniaus pataisos namų galimai neteisėtų veiksmų, dėl kurių patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepaaiškino, kas sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad skunde išdėstytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą. Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių sveikatos pablogėjimų. Todėl pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo remiasi samprotavimais ir prielaidomis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas S. V. nurodytu atveju.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas S. V. nurodytu atveju.

Bausmių vykdymo kodekso 10 str. 1 d. nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Bausmių vykdymo kodekse ir kituose įstatymuose nustatytos kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, kuri visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui, taip pat yra paskirtos bausmės sudėtinė dalis. Tokie suvaržymai yra taikomi ir ribojant nuteistojo asmens bendravimą telefonu.

P. B. vykdymo kodekso 73 str. 4p., paprastajai grupei priskirti nuteistieji (tokiai nuteistųjų grupei yra priskirtas ir pareiškėjas; b. l. 46) turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu, o 102 str. sakoma, jog nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis.

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 p. nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu; 125 p. sakoma, kad pataisos įstaigos direktorius, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai.

Iš aptartų teisės normų matyti, kad teisė paskambinti telefonu yra specialioji nuteistojo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, ir ši teisė įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nustatyta tvarka.

Byloje esantys įrodymai liudija, kad S. V. nuo 2014-06-20 iki 2014-12-29 26 kartus skambino šeimos nariams (žmonai, motinai), taip pat pareiškėjui buvo 12 kartų suteikta teisė papildomai skambinti telefonu (b. l. 25–26). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo 2014-10-07 ir 2014-07-17 prašymai dėl telefoninių pokalbių suteikimo nebuvo patenkinti (b. l. 12–14).

S. V. skunde išdėstyti motyvai liudija, kad neturtinė žala toje dalyje, kurioje jinai kildinama iš telefoninių pokalbių ribojimo, yra grindžiama ne tuo, jog pareiškėjui nebuvo suteikti prašomi papildomi telefoniniai skambučiai, tačiau, pasak pareiškėjo, žeminančiomis tokių prašymų nagrinėjimo bei suteikimo procedūromis, nes teikiant prašymus reikia nurodyti juos pagrindžiančias priežastis bei motyvus.

Vertinant aptartus skundo argumentus, yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-26 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A146-968/2011). Minėtoje nutartyje teismas, sistemiškai aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, reglamentuojančias teisę paskambinti telefonu, akcentavo, kad šios teisės ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas. Pačiame Bausmių vykdymo kodekse yra nustatyti teisės paskambinti telefonu ribojimai, atsižvelgiant į tai, kuriai grupei priskirtas nuteistasis, o įstatymas nustato pataisos įstaigos direktoriaus teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nepaisant pataisos įstaigos direktoriui suteiktos diskrecijos teisės nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, šis, kaip ir bet kuris kitas viešojo administravimo subjekto funkcijas įgyvendinančio pareigūno (institucijos) sprendimas, turi būti motyvuotas, pagrįstas, t. y. atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Motyvavimo pareiga turėtų apimti nuteistojo prašyme pateiktų svarbių aplinkybių įvertinimą bei argumentų dėl priimamo sprendimo pateikimą.

Taigi, teisė papildomai paskambinti telefonu realizuojama teikiant pataisos įstaigos direktoriui motyvuotą prašymą, kuriame privalo būti nurodytos svarbios priežastys, o pataisos įstaigos vadovas, nors ir turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl papildomo skambučio suteikimo, savo sprendimą privalo pagrįsti analizuodamas visas prašyme nurodytas faktines aplinkybes.

Teismo vertinimu, Vilniaus pataisos įstaigos direktorius, reikalaudamas iš pareiškėjo pagrįsti teiktus prašymus papildomai paskambinti telefonu, veikė taip, kaip ir nustatyta Taisyklių 125 p., ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Bausmių vykdymo kodekso 69 str. 1 d., nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais.

Teismo nuomone, S. V. nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog buvo (ar yra) pagrindas perkelti pareiškėją paskirtos bausmės vykdymui į kitus pataisos namus. Be to pažymėtina, kad pareiškėjo 2014-09-05 prašymas dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus Vilniaus pataiso namų direktoriaus išnagrinėtas ir jam atsakyta 2014-09-25 raštu ( b. l. 13, 43). Iš pareiškėjo pateikto 2014-09-22 paaiškinimo (b. l. 42) matyti, kad prašymas yra grindžiamas Vilniaus pataisos namuose patiriamu psichologiniu spaudimu, kuris pasireiškė papildomų skambučių šeimos nariams draudimu. Tačiau, kaip minėta, Vilniaus pataisos namų administracija, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl papildomų skambučių suteikimo, teisės aktų nepažeidė.

Vilniaus pataisos namų 2014-11-14 rašte nurodoma, kad 2014-10-20 buvo išdaužti pirmo gyvenamojo korpuso 3 ir 4 aukšto prausyklos-tualeto langai, joks asmuo nesužalotas (b. l. 9). S. V. teigimu, lango stiklo sudaužymu buvo pasikėsinta į jo gyvybę, todėl pareiškėjas jaučiasi nesaugus, labai dėl to pergyvena, tvirtina, kad tokiu būdu jam buvo padaryta neturtinė žala. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, aplinkybių, paaiškinimų, buvusių asmeninių nesutarimų su kitais kaliniais ar pan., kurie patvirtintų, kad jam galimai būtų siekiamai pakenkti sužalojant sveikatą, ar kėsinantis į gyvybę. Nors S. V. nurodo, kad santykiai su Vilniaus pataisos namų administracija nėra patys geriausi, 2015-09-22 teismui teikiamuose paaiškinimuose pažymi, kad jo elgesys atliekant bausmę yra nepriekaištingas, nuobaudų neturi, yra skatintas (b. l. 58–60).

Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad 2014-10-20 įvykis, kurio metu buvo išdaužti ar dėl nenustatytų priežasčių (vėjo ar pan.) sudužo prausyklos-tualeto langai, niekaip nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėju, ar jam paskirtos bausmės atlikimu. S. V. atsitiktinai esant įvykio vietoje, nors ir išvengus sužalojimų, neabejotinai buvo sukeltos neigiamo emocijos, išgąstis, tačiau šie neigiami padariniai nelaikytini tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Analogiškai vertintinos ir tos S. V. nurodytos aplinkybės, kai ne prieš patį pareiškėją, o prieš kitus asmenis buvo atlikti galimai neteisėti veiksmai.

S. V. skunde taip pat pažymi, kad Vilniaus pataisos namų direktorius pareiškėjo žmonai apie jį atsiliepė netinkamai; nurodo, kad „žmona iš direktoriaus kabineto išėjo pakraupusi nuo tokių žinių ir naujienų“. Tačiau pareiškėjas nei skunde teismui nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kokia tikrovės neatitinkanti informacija ar žinios, žeminančios jo garbę ir orumą, buvo paskleisti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus pataisos namų direktorius, bendraudamas su S. V. žmona, paskleidė pareiškėjo garbę ar orumą žeminančią informaciją.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p., pareiškėjas turi nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas, tačiau ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

S. V. 2015-09-22 paaiškinimuose nurodo, jog Vilniaus pataisos namų administracija neskiria jam papildomų ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais, o tokių savo sprendimų neargumentuoja. Tačiau pareiškėjas minėtų teiginių nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais, nepaaiškino, ar raštu kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo, nepateikė jokių Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimų, kuriais būtų išnagrinėti ir nepatenkinti atitinkami prašymai.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus pataisos namų administracija, pareiškėjo prašymus dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų skyrimo nagrinėjo netinkamai ar kitaip pažeidė jo teises.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytais atvejais Vilniaus pataisos namų administracija veikė neteisėtai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakovės Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, kitų atsakomybės sąlygų nagrinėjimas nėra tikslingas, o pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jo nurodytą 200 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įst. 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo S. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.