Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. gynėjo advokato M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, L. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė atidėta 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba mokslą.

L. G. dėl nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pripažinta, kad L. G. veiksmuose yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „A“, įregistruotos juridinių asmenų registre nuo 2007 m. birželio 4 d. kaip UAB „AA“, kuri 2009 m. sausio 5 d. įmonės akcininkų sprendimu pervadinta į UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), Jonava, direktoriumi ir atskaitingu asmeniu, iš UAB „A“ kasos nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. paėmė jam patikėtą svetimą turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur), kuriuos panaudojo nenustatytiems tikslams, o siekdamas pateisinti pinigų, paimtų iš UAB „A“ kasos pagal 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22 ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, panaudojimą, įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą suklastotus duomenis (dokumentus), kad neva 2009 m. spalio 25 d. UAB „A“ sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2009-10-25/1 su UAB „B“, pagal kurią UAB „B“ įsipareigojo parduoti flanšų tekinimo stakles MF 1500i, o UAB „A“ įsipareigojo sumokėti už stakles avansu 50 000 Lt (14 481 Eur) iki prekės gavimo ir likusią sumą 48 500 Lt (14 057,97 Eur) – gavus stakles, po to 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 22 įformino išlaiduotus 25 000 Lt (7 240,50 Eur) ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 23 įformino išlaiduotus 25 000 Lt (7 240,50 Eur), nurodydamas išmokėjimo pagrindą „avansas pagal sutartį su UAB „B“, tačiau prekės (staklių) negavo, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „A“ turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur).

2. L. G. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo, kad būdamas UAB „A“, įregistruotos juridinių asmenų registre nuo 2007 m. birželio 4 d. kaip UAB „AA“, kuri 2009 m. sausio 5 d. įmonės akcininkų sprendimu pervadinta į UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), Jonava, direktorius, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., bendrovei vykdant mažosios mechanizacijos mašinų, įrankių ir įrangos reikmenų didmeninę prekybą (kodas pagal EVRK-466000), užimamų pareigų pagrindu turėdamas jam patikėtą UAB „A“ turtą, pažeisdamas:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalies (juridinio asmens valdymo organo narys, juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalies (juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalies (juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus;

– Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 dalies (bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), 37 straipsnio 5 dalies (bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais), 10 dalies 1, 9 punktų (bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą) reikalavimus;

tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį ir jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad jis:

2.1. būdamas UAB „A“ direktorius, žinodamas, kad UAB „A“ 2008 m. balandžio 1 d. Baltarusijos Respublikoje įsteigė dukterinę įmonę „H“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 2008 m. gegužės 7 d. investavo į ją 43 691 Lt (12 664,05 Eur), laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „A“ vardu pardavė unitarinei (nedalomai) dukterinei įmonei IP „H“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Minskas, Baltarusija) prekių už 113 807,46 Lt (32 987,67 Eur), už kurias IP „H“ nesumokėjo. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio 1 d., jis, kaip UAB „A“ direktorius, sudarė unitarinės (nedalomos) dukterinės įmonės IP „H“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Minskas) akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir pardavė UAB „A“ dukterinės įmonės IP „H“ tariamus 50 procentų akcijų už 10 000 Lt Baltarusijos Respublikos piliečiui S. Z. (S. Z.) ir 2009 m. gruodžio 1 d. sudarė unitarinės (nedalomos) dukterinės įmonės IP „H“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Minskas) akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir pardavė UAB „A“ dukterinės įmonės IP „H“ likusias 50 procentų tariamų akcijų už 10 000 Lt Baltarusijos Respublikos piliečiui U. U. R. (kurias UAB „A“ 2008 m. gegužės 7 d. buvo įsigijusi už 43 691 Lt), t. y. 23 691 Lt mažesnę sumą nei buvo investuota į dukterinės įmonės „H“ steigimą fiziniams asmenims – Baltarusijos Respublikos piliečiams U. R. ir S. Z., turintiems po 22 procentus UAB „A“ akcijų, už kurias jie nesumokėjo. Taip tyčia atimdamas iš UAB „A“ galimybę įtakoti dukterinės įmonės IP „H“ įsiskolinimo grąžinimą UAB „A“ naudai.

2.2. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką 2009 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 363 iš įmonės sąskaitos AB „Swedbank“ banke Nr. (duomenys neskelbtini) atliko 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) pavedimą firmai „M“ (Italija) (toliau – „M“) už medienos apdirbimo įrenginį, susitarimą (sandorį) įregistravo 2009 m. lapkričio 20 d., išsiunčiant pirkinio – medienos apdirbimo įrenginio – užsakymą, toliau 2009 m. gruodžio 9 d. elektroninio susirašinėjimo metu su firmos “M“ atsakingais darbuotojais, UAB „A“ dukterinės firmos – IP „H“ darbuotojui paprašius pagal 2009 m. gruodžio 3 d. atliktą 8 255,52 Eur mokėjimą nesiųsti prekės ir neišrašyti sąskaitos UAB „A“ vardu, o ją išrašyti UAB „Ž“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Jonava, vardu, ką firmos „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi darbuotojai ir padarė 2009 m. gruodžio 10 d. išrašydami sąskaitą faktūrą Nr. 2077 8 255,52 Eur sumai ir 2009 m. gruodžio 15 d. pristatę medienos apdirbimo įrenginį UAB Ž“, o L. G., kaip UAB „A“ direktorius, nuslėpė, kad „M“ įvykdė savo įsipareigojimą, o tariamą „M“ 28 504,66 Lt ( 255,52 Eur) skolą įtraukė į UAB „A“ beviltiškas skolas.

2.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas UAB „A“ direktorius, jis 2010 m. vasario 9 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) pardavė Baltarusijos Respublikos piliečiui V. M. (V. M.) prekių už 14 034,79 Lt (4 068,05 Eur), pagal kurią V. M. iki 2010 m. balandžio 9 d. turėjo apmokėti už gautas prekes, ir nesiimdamas jokių priemonių neužtikrino, kad šis apmokėjimas būtų gautas.

2.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas UAB „A“ direktorius, 2010 m. kovo 1 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) pardavė Baltarusijos Respublikos piliečiui V. M. prekių už 10 663 Lt (3 090,72 Eur), už kurias jis turėjo sumokėti iki 2010 m. kovo 1 d., nesiimdamas jokių priemonių neužtikrino, kad šis apmokėjimas būtų gautas. Taip L. G., būdamas UAB „A“ direktoriumi, neužtikrino, kad UAB „A“ skolininkai (debitoriai) laiku vykdytų savo įsipareigojimus, kuriais UAB „A“ galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais, ir taip tyčia iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB „A“ didelės vertės turtą – 190 700,91 Lt (55 275,63 Eur) (28 504, 66 Lt + 113 807,46 Lt + 23 691 Lt + 24 697,79 Lt).

3.1. būdamas UAB „A“ direktorius, UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje surašė ir apskaitė dokumentus realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti: surašė ir apskaitė 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, kurių įmokėjimo į UAB „SP“ kasą kasos pajamų orderiais kvitais nepagrindė, įmonei realiai UAB „B“ nesumokėjo, o tik šiais dokumentais įformino tarp UAB „A“ ir UAB „B“ realiai neįvykusio 50 000 Lt (14 481 Eur) avanso išlaidavimo ūkinę operaciją, UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“ šią sumą nepagrįstai įregistravo buhalterinėje sąskaitoje „2021Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, kurią vėliau nurodė, kaip beviltišką skolą;

3.2. taip pat jis 2009 m. gruodžio 3 d. UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje įregistravo 2009 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimu firmai „M“ sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą ir ją apskaitė kaip išankstinį mokėjimą buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, tačiau 2010 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl beviltiškų skolų“ firmai „M“ sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą beviltiškų skolų sąraše nenurodė, žinodamas, kad sąskaitą apmokėjimui „M“ išrašė UAB „Ž“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini), Jonava, vardu ir įrenginį paėmė per užsienio vežėją UAB „Ž“. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką jokiu dokumentu neįformino ir neapskaitė 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) tarpusavio įsipareigojimų užskaitos tarp UAB „A“ ir UAB „Ž“, ir UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11“. Debitoriai“ nepagrįstai nurodė firmai „M“ sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą kaip išankstinį apmokėjimą už negautas prekes, nes pagal 2009 m. gruodžio 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2077, prekių gavėjas buvo UAB „Ž“, toliau dėl apskaitoje jokiu dokumentu neįformintu ir neapskaitytos 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) tarpusavio įsipareigojimų užskaitos su UAB „Ž“, neteisingai paskaičiavo ir suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11 Kreditoriai“ įregistravo neteisingus duomenis apie įsiskolinimą įmonei „Ž“: paskaičiavo ir įregistravo, kad UAB „A“ skolinga UAB „Ž“ 14 517,35 Lt (4 204,52 Eur) sumą, nors turėjo būti įforminus tarpusavio užskaitą dėl turėtų ūkinių finansinių sandorių su firma „M“, paskaičiuota 13 987,31 Lt (4 051 Eur) UAB „Ž“ skola UAB „A“, dėl to už 2009 m. sausio 5 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimas į apeliacinį skundą

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo L. G. gynėjo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10. Nuteistojo L. G. išteisinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį yra neskundžiamas, dėl to, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl L. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

11. Gynėjo nuomone, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai, nepatvirtina, jog L. G., būdamas UAB „A“ direktorius, pasisavino UAB „A“ priklausančius pinigus – 50 000 Lt. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria šiems apeliacinio skundo argumentams.

13. Baudžiamojoje teisėje, vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

16. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

29. L. G. taip pat parodė, kad su UAB „I“ vadovu (kaip žinoma E. V.) jis bendravo asmeniškai, pastarajam išreiškė pageidavimą surasti stakles už gerą kainą. E. V. jį suvedė su UAB „I“ teisininku A. R. ir pateikė jam priimtiną pasiūlymą. Su A. R. buvo susitikęs kelis kartus, susitikimų metu jį (L. G.) A. R. informavo apie stakles ir jas parduoti sutinkančią bendrovę, kuri turi finansinių apribojimų, todėl su bendrove reikia atsiskaityti grynaisiais pinigais. Kartu aptarė sąlygas ir jis (L. G.) pasirašė sutartį. Kad staklės nebūtų parduotos, L. G. turėjo sumokėti avansą. Jis įpareigojo UAB „A“ buhaltere dirbusią, Kaune gyvenusią A. J. Š. pinigus nuvežti į Kauną ir paduoti A. R., o pinigų paėmimą įforminti išlaidų orderiu ir šį veiksmą apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Po kelių savaičių A. R. pranešė, kad kita šalis sutartį pasirašė ir galima vežti antrą mokėjimo dalį. A. J. Š. dar kartą nuvežė pinigus. Po kelių dienų R. G. ar A. J. Š. atvežė jam pasirašytus dokumentus, pinigų priėmimo kvitus, kurie patvirtino pinigų perdavimo faktą, todėl jam nekilo jokių įtarimų, kad pinigai galėtų būti nesumokėti. Tokie nuteistojo parodymai neprieštarauja liudytojo R. G. parodymams, kad jis iš Kauno parvežė dokumentus, kurie buvo sudėti į plastikinę permatomą įmautę, kurioje matėsi 2009 m. spalio 25 d. su UAB „B“ sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. L. G. aiškino, jog tada, kai sužinojo, kad staklės bus gautos tik po kelių mėnesių, vengdamas nesklandumų, susijusių su AB (duomenys neskelbtini) projekto vykdymu, jis (L. G.) susirado kitą staklių tiekėją (t. 13, b. l. 17–24). Tokie L. G. parodymai byloje nepaneigti. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. Š. kaip liudytoja nebuvo apklausta. Pagal informacinės teismų sistemos „Liteko“ ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis A. J. Š. 2016 m. rugpjūčio 10 d. mirė. Taigi šiuo metu patikrinti L. G. nurodytas pinigų perdavimo aplinkybes nėra galimybės. Liudytoja V. R. patvirtino, kad inkriminuotu laiku UAB „A“ apskaitą nuotoliniu būdu ir atvažiuodama į įmonę realiai tvarkė A. J. Š.. V. R. buvo tik formali UAB „A“ buhalterė, o faktiškai dirbo kitoje bendrovėje. Žino, kad iš UAB „B“ buvo perkamos staklės, už kurias sumokėta grynais pinigais. Šie liudytojos parodymai sutampa su nuteistojo L. G. parodymais. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis negalėjo prašyti A. J. Š., kad ji nuvežtų į UAB „B“ avansui pagal sutartį skirtus pinigus. Teisme apklausta specialistė N. G. paaiškino, kad pagal nustatytus išlaidų orderius paėmęs pinigus ir juos perduodamas kitam asmeniui nuvežti pagal paskirtį L. G. turėjo šį veiksmą įforminti dokumentu, tačiau to nepadarė. Ši nurodyta aplinkybė patvirtina tik tai, kad nuteistasis nesilaikė pinigų perdavimui nustatytos tvarkos, tačiau, esant pirmiau aptartiems duomenims, patvirtinantiems pinigų perdavimą UAB „B“ atsakingam asmeniui, nepaneigia inkriminuoto avanso sumokėjimo fakto. Liudytojas A. R. teisme negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti L. G. nurodytų aplinkybių, kad jie bendravo flanšų tekinimo staklių pardavimo klausimais. Kaip jau minėta, jis patvirtino, jog sutarties dėl staklių pardavimo ir L. G. neatsimena, tačiau pripažino, kad direktoriaus prašymu galėjo paruošti dokumentus ir juos perduoti L. G., taip pat peržiūrėti dokumentus dėl flanšų tekinimo staklių. Nurodė, kad buvo atvejų, kada jis nešė direktoriui pasirašyti kliento paruoštą sutartį ir galėjo būti, kad pats L. G. paruošė sutartį, o jis tik perdavė direktoriui (t. 14, b. l. 6–7). Šis liudytojas buvo apklaustas praėjus beveik dešimčiai metų po inkriminuotų įvykių, todėl neatmestina, jog konkrečių aplinkybių galėjo neprisiminti. A. R. tvirtino, kad jis savo rankose 25 000 Lt neturėjo ir flanšų tekinimo staklių pats neieškojo, tačiau šie jo parodymai neprieštarauja specialisto išvadai, kad sutartį UAB „B“ vardu pasirašė E. V., ir G. L. aiškinimui, kad jis pasirašė pinigų priėmimo dokumentus, o pinigus galimai gavo E. V.. Taigi, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie įrodymai nepaneigia, kad avansas pagal minėtą sutartį realiai buvo sumokėtas.

30. L. G. parodymai dėl UAB „A“ poreikio įsigyti stakles patvirtinti UAB „A“ dalyvavimu AB (duomenys neskelbtini) paskelbtame viešo pirkimo konkurse dėl specialios įrangos tiekimo bei kita rašytine bylos medžiaga.

31. Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A“ dalyvavo AB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimų tarnybos organizuojamame staklių reikmenų pirkimo supaprastintame konkurse Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį laimėjo. Skelbimas apie pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbtas 2009 m. rugsėjo 23 d.. Iš viso buvo pateikti du pasiūlymai, tame tarpe –iš UAB „A“, nurodyta staklių pardavimo kaina –193 581 Lt su PVM (t. 6, b. l. 105–106). 2009 m. spalio 22 d. AB (duomenys neskelbtini)je pirkimo procedūra nutraukta ir 2009 m. spalio 29 d. nuspręsta flanšų tekinimo staklių pirkimą vykdyti supaprastintų neskelbiamų derybų būdu, iki 2009 m. lapkričio 5 d. pateikiant pasiūlymus. Iš 2009 m. spalio 21 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog derybos vykdomos nekeičiant konkurso sąlygų. 2009 m. lapkričio 5 d. AB (duomenys neskelbtini) viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad derybos vykdomos pagal konkurso Nr. SAK-139, įvykusio 2009 m. spalio 6 d., sąlygas. Taigi UAB „A“ dalyvavo tame procese ir turėjo tikslą įsigijus flanšų tekinimo stakles, jas pelningai parduoti AB (duomenys neskelbtini). Šie duomenys patvirtina nuteistojo aiškinimą, kad jis sudarė su UAB „B“ flanšų tekinimo staklių pirkimo sandorį, nes jie pasiūlė nedidelę kainą ir sakė, kad staklės geros kokybės, ir jis tikėjosi, kad AB (duomenys neskelbtini) jos tiks. Todėl, tik sužinojęs, kad UAB „B“ staklių nepateiks laiku, ieškojo kitų būdų įgyvendinti AB (duomenys neskelbtini) projektą ir dėl staklių pirkimo kreipėsi į UAB „SP“, o iš UAB „B“ ateityje pigiai gautas stakles planavo naudoti, vykdydamas flanšų staklių montavimo apmokymus, taip UAB „A“ gauti pajamas. Pagal 2009 m. lapkričio 25 d. UAB „A“ su UAB „SP“ sudarytą prekių pirkimo – pardavimo sutartį flanšų tekinimo staklės buvo pristatytos AB (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 85–118; t. 6, b. l. 99–100). Iš liudytojo M. K. (UAB „SP“ direktoriaus) parodymų matyti, kad L. G. į jo bendrovę dėl staklių įsigijimo buvo atvykęs maždaug 2009 metų spalio mėnesį, ir jie aptarinėjo dalyvavimo AB (duomenys neskelbtini) paskelbtame konkurse galimybes. Komercinį pasiūlymą UAB „SP“ UAB „A“ pateikė jau vėliau, o užsakymas pradėtas vykdyti po pirmo avansinio mokėjimo 2009 m. lapkričio 20 d. (t. y. kai jau buvo sumokėta antra avanso dalis UAB „B“). L. G. jam sakė, kad turi patirties flanšų tekinimo staklių pardavime, montavime ir aptarnavime. Kadangi pirkimų apimtyje buvo nurodyti reikalavimai pravesti staklių naudojimo mokymus, L. G. šio punkto dėka siekė pasiūlyti konkurencingą kainą. Flanšų tekinimo staklių montavimo darbai turi atskirą kainą, nes tokių specialistų Lietuvoje yra nedaug (t. 5, b. l. 32–33, 58–59; t. 13, b. l. 83–84). Taigi šio liudytojo parodymai neprieštarauja tam, kad nuteistasis turėjo minčių užsiimti tokių staklių montavimo apmokymais, ir nepaneigia jo aiškinimo, kad sudarydamas sutartį su UAB „SP“, jau buvo sutartiniuose santykiuose su UAB „B“ dėl flanšų tekinimo staklių pirkimo. Nors pagal tą sutartį buvo nurodyta, kad parduodamos naudotos flanšų staklės, o AB (duomenys neskelbtini) skelbė konkursą naujoms, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia nuteistojo L. G. aiškinimo, kad iš pradžių jis būtų bandęs pasiūlyti jas ir gauti kuo didesnį pelną savo bendrovei, nes pastaroji tuo metu buvo sunkioje finansinėje situacijoje. Nors L. G. ikiteisminio tyrimo metu nepasakė apie savo mintis dėl galimybės verstis minėtais apmokymais ir kaip pagrindinį tikslą nurodė jų pardavimą AB ,,(duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė, vertinant ją kontekste kitų įrodymų, patvirtinančių inkriminuotu laiku bendrovės UAB „A“ nelengvą finansinę padėtį, nepatvirtina L. G. parodymų prieštaringumo apie 2009 m. spalio 25 d. sutarties tarp UAB „A“ ir UAB „B“ sudarymo aplinkybes bei nepaneigia šios sutarties realumo.

32. Taigi, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, išdėstyti įrodymai, juos vertinant kiekvieną atskirai ir kitų įrodymų kontekste, nepaneigia L. G. aiškinimo, jog jis, sudarydamas sutartį dėl flanšų tekinimo staklių pirkimo pardavimo tiek su UAB „B“, tiek ir su UAB „SP“ buvo suinteresuotas AB (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimu.

33. Be to, kaip jau minėta, UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje Nr. 5-2/2 nurodyta, kad bendrovės buhalteriniuose dokumentuose išlaiduota 50 000 Lt, sumokėta UAB „B“ pagal 2009 m. spalio 25 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2009 10 25/1, sudarytą su įmone pardavėja UAB „Statybos palydovas“, pagal kurią įmonė pardavėja įsipareigojo parduoti stakles, o įmonė pirkėja – UAB „A“ – įsipareigojo sumokėti 50 000 Lt avansą iki prekės gavimo, o likusią sumą 48 500 Lt – gavus prekę (31 priedas iš 3 lapų). Pinigai išduoti iš įmonės kasos L. G. pagal 2009 m. spalio 29 d. ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderius. Ši suma apskaityta suvestiniame registre „Didžioji knyga“ buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“ (29 priedas iš 2 lapų, 30 priedas iš 2 lapų). Visi dokumentai pasirašyti tam įgaliotų asmenų. UAB „A“ tvarkomos apskaitos duomenimis, prekės (staklės) nebuvo gautos ir, praėjus metams po sutarties pasirašymo, Kauno apygardos teismui prie ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A“ pateiktoje 2010 m. spalio 27 d. pažymoje nurodė avansu už stakles įmonei UAB „B“ sumokėtą 50 000 Lt kaip beviltišką skolą (32 priedas) (t. 2, b. l. 19–40), nes 2010 m. balandžio mėnesį UAB „B“ jau buvo iškelta ir nagrinėjama bankroto byla.

34. Specialistė N. G. teisme paaiškino, jog UAB „A“ 2009 m. spalio 29 d. kasos knygoje įregistruota, kad 2009 m. spalio 29 kasos išlaidų orderiu Nr. 22 įforminant 25 000 Lt išlaidavimą, UAB „A“ kasoje 2009 m. spalio 29 d. dienos pradžioje buvo nurodytas 32 002,42 Lt likutis. Prie 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderio Nr. 22 yra pateiktas UAB „B“ 2009 m. spalio 30 d. kasos pajamų orderio kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įforminta, kad iš UAB „A“ buvo priimti 25 000 Lt. Šis dokumentas pasirašytas vyr. buhalterio ir kasininko G. L. vardu. UAB „A“ 2009 m. lapkričio 16 d. kasos knygoje įregistruota, kad 2009 m. lapkričio 16 d. išlaidu orderiu Nr. 23 įforminant 25 000 Lt išlaidavimą, UAB „A“ kasoje 2009 m. lapkričio 16 d. dienos pradžioje buvo nurodytas tik 7 002,43 Lt likutis, tačiau tos pačios dienos kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) tvirtina, jog buvo užpajamuota L. G. grąžinta jo anksčiau paimto, nepanaudoto avanso dalis – 25 000 Lt. Šis L. G. nepanaudoto avanso grąžinimas į įmonės kasą buvo įregistruotas suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“. Prie 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderio Nr. 23 buvo pateiktas UAB „B“ 2009 m. lapkričio 25 d. kasos pajamų orderio kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įforminta, kad iš UAB „A“ buvo paimti 25 000 Lt. Šis dokumentas pasirašytas vyr. buhalterio ir kasininko G. L. vardu (t. 10, b. l. 68).Taigi, iš specialistės paaiškinimo matyti, kad nuteistasis, prieš paimdamas antrą avanso dalį, pats į UAB „A“ kasą įnešė 25 000 Lt. Ši aplinkybė, kurią patvirtina ne tik specialistės paaiškinimai, bet ir dokumentai, sudaro pagrindą spręsti, kad inkriminuota 2009 m. spalio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo reali, buvo vykdomos realios ūkinės operacijos, nes, priešingu atveju, turint tikslą pasisavinti 25 000 Lt, nebuvo pagrindo juos užpajamuoti UAB „A“ kasoje ir tik po to juos išlaiduoti minėtos inkriminuotos sutarties pagrindu. Šios išvados nepaneigia jokie bylos duomenys.

35. Papildomoje 2017 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/63 nurodyta, kad UAB „A“ akcininkai, be kita ko ir L. G., 2010 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A“, nes dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. vasario 10 d. nutarimu paskirtos 97 200 Lt baudos ir tyrimo metu nustatytų pažeidimų pagrindu UAB „LI“ teismui pateikto ieškinio dėl turtinės žalos – 301 493,94 Lt iš UAB „A“ ir neturtinės – 50 000 Lt iš L. G. atlyginimo, taikyto turto arešto, bendrovė neturi jokių galimybių vykdyti veiklos. Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi UAB „A“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. T.. Nuo 2012 m. kovo 13 d. UAB „A“ laikoma bankrutavusia (t. 10, b. l. 15–34). Liudytojas A. T. parodė, kad UAB „B‘‘ iškėlus bankroto bylą, nuteistasis L. G. jam, kaip bankroto administratoriui, pateikė debitorinių įsiskolinimų sąrašą, kuriame buvo ir UAB „B“ su 50 000 Lt įsiskolinimu. Ši suma atsispindėjo įmonės balanse bankroto bylos iškėlimo dienai. Įsiskolinimas buvo parduotas tik 2014 metais, nes anksčiau jo niekas nepirko (t. 13, b. l. 89–91). Taigi šie faktiniai duomenys yra nepaneigti ir patvirtina ne tik tai, kad sandoris buvo realiai sudarytas, bet ir tai, kad jis buvo vykdomas, nes tarp sutarties šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

36. Liudytojas A. T. patvirtino, kad pradėjus debitorinių įsiskolinimų pardavimą, UAB „B” skola buvo parduota bendrovei „MI“ už 1 150 Eur sumą, kuri buvo sumokėta (t. 13, b. l. 89–91). Liudytoja D. M. parodė, kad UAB „Statybų palydovo“ skola buvo visiškai beviltiška, o bendrovė „MI“ pretendavo ją pirkti, todėl kilo abejonės, ar skola tikra, nes nuteistasis L. G., UAB „B“ iškėlus bankroto bylą, neskubėjo pateikti kreditorinio reikalavimo. Nuteistasis L. G. paaiškino, kad tuo laikotarpiu jis turėjo daug kitų finansinių rūpesčių: teismai priėmė UAB „A“ nenaudingus sprendimus, areštavo turtą ir kt. Šį nuteistojo aiškinimą patvirtina pirmiau nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, liudytojos D. M. parodymai, kad tarp UAB „LI“ ir UAB „A“ vyko teisminiai ginčai dėl konkurencijos, ir liudytojo A. T. parodymai, kad iškėlus UAB „A“ bankroto bylą, pats nuteistasis jam pateikė debitorinių įsiskolinimų sąrašą, kuriame buvo ir UAB „B“ 50 000 Lt įsiskolinimo suma. Šie duomenys patvirtina, kad L. G. nesiekė nuslėpti UAB „B“ įsiskolinimo, o tai paneigia abejones, kad UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos fiktyvios ūkinės operacijos.

37. Iš tiesų, nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. bendrovės „MI“ savininkas buvo nuteistasis L. G. (t. 8, b. l. 16–20, 161–164). Šie faktiniai duomenys neprieštarauja tam, kad L. G., praėjus metams, dar turėjo ryšį su bendrove „MI“ ir kad jis, siekdamas UAB „A“ naudos, bendrovei „MI“ galimai tarpininkavo bankroto byloje išperkant UAB „B“ skolinius įsipareigojimus. Skelbimai dėl UAB „B“ 50 000 Lt įsiskolinimo pardavimo buvo paskelbti 2014 m. gegužės 23 d., t. y. praėjus metams po to, kai L. G. jau vienerius metus nebuvo bendrovės „MI“ savininkas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog jis pats nupirko UAB „B“ įsiskolinimą iš UAB „A“. Byloje nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad UAB „A“ reikalavimai UAB „B“ nepagrįsti, nes sutartis su šia bendrove buvo fiktyvi.

38. Šios išvados nepaneigia byloje esantys duomenys dėl 2009 m. spalio 12 d. UAB „A“ kreipimosi į Kauno apskrities VMI su prašymu išdėstyti 54 694 Lt pelno mokesčio nepriemoką, nes tai, kaip pirmiau buvo aptarta, nepaneigia specialisto išvada nustatytos aplinkybės, kad UAB „A“ kaltinimui aktualiu laiku turėjo pinigų avansui pagal sutartį su UAB „B“ išmokėti, tačiau siekė palengvinti savo finansinę padėtį. Kaip matyti iš L. G. Kauno apskrities VMI pateikto 2009 m. spalio 28 d. UAB „A“ verslo plano, jame nurodyta, jog bendrovė 2009 m. spalio 7 d. dalyvavo AB (duomenys neskelbtini) konkurse dėl flanšų tekinimo staklių pirkimo. UAB „A“ pasiūlė 159 985 Lt kainą, 2009 m. spalio 22 d. pirkimo procedūra nutraukta ir UAB „A“ laukė paskelbiant neskelbiamų derybų datos bei tikėjosi derybose laimėti šį projektą (t. 6, b. l. 99–100). Atsižvelgus į L. G. prašymą ir pateiktus bendrovės dokumentus, Kauno apskrities VMI viršininkas 2009 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. N2-694 išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui ir 2009 m. lapkričio 24 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kauno apskrities VMI ir UAB „A“ (t. 6, b. l. 77, 88). Taigi akivaizdu, jog UAB „A“ buvo pasiruošusi ir toliau vystyti savo veiklą, nes kilusius finansinius sunkumus, atsižvelgiant į ekonominį ir finansinį laikotarpį, siekė spręsti.

39. Be to, kaip jau minėta, nusikaltimas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, gali būti inkriminuotas tik nustačius kaltininko tiesioginę tyčią. Nuteistasis L. G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde analizuodami įrodymus kelia versiją, kad pats L. G. galėjo būti apgautas. Šis argumentas bylos duomenimis liko nepaneigtas. Kaip matyti iš aptartų bylos duomenų, daugiausiai abejonių kelia 2009 m. rugsėjo 25 d. flanšų tekinimo staklių pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymas. UAB „B“ pusėje (sutartį pasirašęs įgaliotas asmuo neigė sutarties pasirašymo faktą, o specialistui nustačius, kad pasirašė būtent jis, negalėjo paaiškinti savo parašo dokumente atsiradimo aplinkybių. Kitas UAB „B“ atstovas tvirtino, kad jis buvo tik formalus bendrovės vadovas, todėl pajamų orderius pasirašė E. V., kuris ir galėjo paimti pinigus, nurodymu. Kaip matyti, po to ši bendrovė avansu įmokėtų pinigų negražino, staklių UAB „A“ nepateikė ir bankroto byloje UAB „A“ 50 000 Lt kreditorinių reikalavimų neginčijo. Byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, kurie paneigtų, kad UAB „B“ aktualiu laiku turėjo flanšų tekinimo stakles, ar patvirtintų, kad L. G. žinojo, kad minėta bendrovė staklių neturi ir pats bendrininkavo UAB „A“ pinigų pasisavinime. Taigi, šiuos duomenis vertindama kitų bylos įrodymų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje objektyviais duomenimis nepasitvirtino, kad nuteistasis L. G., sudarydamas flanšų tekinimo staklių pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „B“, norėjo pasisavinti jam patikėtą UAB „A“ turtą, suprato, kad savo veiksmais padarys šiai bendrovei žalą ir to siekė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji požymiai, yra nepagrįsta objektyvių bylos duomenų visetu.

40. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šioje byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, paneigiančių L. G. teiginius, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytos pinigų sumos (viso 50 000 Lt) buvo realiai sumokėtos UAB „B“ kaip avansas pagal 2009 m. spalio 25 d. flanšų tekinimo staklių pirkimo – pardavimo sutartį. Lietuvos Respublikoje 2009 metais atsiskaitymai grynaisiais pinigais tarp ūkio subjektų nebuvo draudžiami, todėl nuteistojo parodymai dėl atsiskaitymo su UAB „B“ grynaisiais pinigais neprieštaravo ir tuo metu galiojusioms įstatyminėms nuostatoms.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje esančius faktinius duomenis ir jų pagrindu nustatytas objektyviąsias ir subjektyviąsias aplinkybes, sprendžia, kad byloje nesurinkta pakankamai L. G. kaltės įrodymų. Byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, todėl neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių ir nuteistojo L. G. kaltumo. BPK normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-440-976/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Dėl to, kas išdėstyta, nuteistasis L. G. dėl jam inkriminuoto patikėto svetimo turto pasisavinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

42. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistojo L. G. veiksmai, organizuojant UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir joje apskaitant 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22, kuriuo įformino L. G. išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, kuriuo įformino L. G. išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, ir 50 000 Lt sumą UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“ įregistravo buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, sudaro nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius.

43. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje aktuali veika – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. BK 222 straipsnyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, Nr. 2K-422-303/2015, Nr. 2K-508-976/2015).

44. Jau minėtoje papildomoje specialisto išvadoje 2017 m. gegužės 10 d. Nr. 5-2/63 nuodyta, kad jeigu 2009 m. spalio 25 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2009-10-25/1 tarp UAB „A“ ir UAB „B“ realiai nebuvo sudaryta, jeigu pagal L. G. vardu surašytą 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22, kuriuo įforminta jam (L. G.) išlaiduota 25 000 Lt (7 240,50 Eur) suma, ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, kuriuo įforminta jam (L. G.) išlaiduota 25 000 Lt (7 240,50 Eur) suma, UAB „B“ realiai nebuvo sumokėta, o šiais dokumentais buvo įformintos neįvykusios 50 000 Lt (14 481 Eur) avanso išlaidavimo ūkinės operacijos, ir UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“ ši suma nepagrįstai įregistruota buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, kuri vėliau nurodyta kaip beviltiška skola, jei UAB „B“ šių pinigų negavo, tai UAB „A“ buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas.

45. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir iš naujo įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, kurie jau išdėstyti ir aptarti šiame nuosprendyje, ir iš naujo nekartojami, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės, jog L. G. pasisavino jam patikėtą UAB „A“ turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur), nepasitvirtino, nes nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad 2009 m. rugsėjo 25 d. tarp UAB „A“ ir UAB „B“ flanšų tekinimo staklių pirkimo – pardavimo sandoris buvo fiktyvus, pinigai UAB „B“ nebuvo perduoti, o UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos fiktyvios ūkinės operacijos. Tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad inkriminuoti nuteistojo veiksmai dėl su šiuo sandoriu susijusių ūkinių operacijų apskaitymo UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius. Todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalinamos, kaip neįrodytos L. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuotos aplinkybės, kad jis, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, būdamas UAB „A“ direktorius, UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje surašė ir apskaitė dokumentus realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti: surašė ir apskaitė 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, kurių įmokėjimo į UAB „B“ kasą kasos pajamų orderiais kvitais nepagrindė, įmonei realiai UAB „B“ nesumokėjo, o tik šiais dokumentais įformino tarp UAB „A“ ir UAB „B“ realiai neįvykusio 50 000 Lt (14 481 Eur) avanso išlaidavimo ūkinę operaciją, UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“ šią sumą nepagrįstai įregistravo buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, kurią vėliau nurodė, kaip beviltišką skolą ir dėl to už 2009 m. sausio 5 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Dėl L. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuoto „M“ epizodo

46. Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog L. G. tokiais veiksmais padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

47. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog L. G., būdamas „A“ direktoriumi ir atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 m. gruodžio 3 d. UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje nepagrįstai įregistravo 2009 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimu bendrovei „M“ sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą ir ją apskaitė kaip išankstinį mokėjimą buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, nepadarė 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) tarpusavio įsipareigojimų užskaitos tarp UAB „A“ ir UAB „Ž“, neteisingai paskaičiavo ir suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11 Kreditoriai“ įregistravo neteisingus duomenis apie įsiskolinimą UAB „Ž“: paskaičiavo ir įregistravo, kad UAB „A“ skolinga įmonei UAB „Ž“ 14 517,35 Lt (4204,52 Eur) sumą, nors, įforminus tarpusavio užskaitą dėl turėtų ūkinių finansinių sandorių su bendrove „M“, turėjo būti paskaičiuota 13 987,31 Lt (4 051 Eur) UAB „Ž“ skola UAB „A“, dėl to už 2009 m. sausio 5 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo veiksmai neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių L. G. veiksmų vertinimo BK 222 straipsnio 1 dalies požymius yra pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

49. Nuteistojo L. G. nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė tuo, jog jis tyčia nuslėpė tikrąsias UAB „A“ sandorio su bendrove „M“ įvykdymo aplinkybes ir į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukė buhalterinius dokumentus, kad bendrovei „M“ buvo sumokėti pinigai, nors jokių staklių UAB „A“ negavo, o bendrovė „M“ pinigų negrąžino. Be to, tvarkomoje apskaitoje neįformino ir neįtraukė į apskaitą tarpusavio įpareigojimų užskaitymo su UAB „Ž“, įregistravo neteisingai paskaičiuotą kreditorinį įsiskolinimą UAB „Ž“. Dėl to UAB „A“ buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio nuostatas. Dėl L. G. padarytų nusikalstamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m. sausio 5 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Nors skundžiamame nuosprendyje tiesiogiai ir nenurodytas subjektyvusis veikos požymis – kaltė, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog L. G. kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia: L. G. sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų (kurie įvardyti skundžiamame nuosprendyje) normas, numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo.

50. Apelianto teigimu, aplinkybė, jog jo ginamasis tiesiog laiku neįformino UAB „Ž“ skolos, nepatvirtina L. G. kaltės organizavus apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kadangi L. G. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebetenka prasmės ir kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Toks įstatymo aiškinimas yra nepagrįstas.

51. UAB „A“ buvo pradėjusi civilinį procesą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp UAB „Ž“ ir UAB „A“ yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Šiai dienai yra priimtas Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimas (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo BUAB „A“ ieškinys dėl UAB „Ž“ 8 255,52 Eur skolos, susijusios su UAB „Ž“ gautomis prekėmis, už kurias buvo apmokėta iš BUAB „A“ sąskaitos, patenkintas visiškai. Nepaisant šio sprendimo ir to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo už svetimo turto išvaistymą traukti L. G. baudžiamojon atsakomybėn, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje išlieka faktas apie Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų padarymą, apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą.

52. Pagal BK 222 straipsnį už šį nusikaltimą atsako asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį – tai: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.

53. Byloje nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu UAB „A“ direktorius buvo L. G.. Buhaltere laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. dirbo A. J. Š., nuo 2009 m. gegužės 4 d. laikinai eiti buhalterės pareigas buvo pavesta V. R., dirbusiai logistikos vadybininke. V. R. UAB „A“ dirbo iki 2010 m. kovo 31 d. (t. 10, b. l. 17). Liudytoja V. R. teisme parodė, kad A. J. Š. oficialiai išėjo iš darbo dėl šeimyninių aplinkybių, tačiau bendrovės direktoriaus L. G. prašymu ir toliau tvarkė UAB „A“ apskaitą nuotoliniu būdu bei retkarčiais atvažiuodavo sutvarkyti buhalterinius dokumentus į įmonę. Kadangi UAB „A“ privalėjo turėti oficialų buhalterį, todėl ji pati, nors nuo 2009 metų dirbo UAB „Ž“, sutiko formaliai būti šios įmonės buhaltere, nors realiai visą buhalterinę apskaitą ir toliau tvarkė A. J. Š. (t. 13, b. l. 52–56). Tokie liudytojos parodymai neprieštarauja L. G. teisme duotiems parodymams dėl buhalterio pareigų vykdymo bendrovėje. Kadangi bendrovėje už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą yra atsakingas jos vadovas, t. y. direktorius L. G., jis laikytinas tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu.

54. Pagal teismų praktiką apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Nagrinėjamoje byloje, remiantis 2013 m. sausio 3 d. specialisto išvada Nr. 5-2/2 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, nustatyta, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktuose suvestiniuose registruose „Didžioji knyga“ išankstinio apmokėjimo tiekėjams likučiai pagal konkrečius skolininkus nedetalizuoti. Pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateikto registro „Skolos 2011-01-11“ duomenis ir kitų dokumentų duomenis, šiai datai nurodytą 87 199,52 Lt išankstinio apmokėjimo tiekėjams sumą sudarė viena iš sumų – 28 504,66 Lt sumokėta bendrovei „M“. Pinigai sumokėti 2009 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimu, ši suma apskaityta suvestiniame registre „Didžioji knyga“ buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“. Banko sąskaitos išraše nurodyta mokėjimo paskirtis „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pateiktuose UAB „A“ apskaitos dokumentuose nėra duomenų (mokėjimo pavedimo, sutarties, išankstinio mokėjimo sąskaitos ar kt.), už ką konkrečiai šie pinigai bendrovei „M“ (Italija) buvo sumokėti. UAB „A“ šią sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą nurodė skolų suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11. Debitoriai“. UAB „A“ 2010 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl beviltiškų skolų“ šiai bendrovei „M“ sumokėta 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) suma įrašyta beviltiškų skolų sąraše (t. 2, b. l. 19–40). Atlikus 2017 m. gegužės 10 d. papildomą UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, priimta specialisto išvada Nr. 5-2/63, kurioje nustatyta, kad buvo pateiktas tarptautinis mokėjimo pavedimas, kuriuo UAB „A“ 2009 m. gruodžio 3 d. pervedė bendrovei „M“ 8 255,52 Eur, nurodyta mokėjimo paskirtis „(duomenys neskelbtini)“ (7 priedas). Ikiteisminio tyrimo metu pagal teisinės pagalbos prašymus buvo gauti duomenys iš Italijos Respublikos Teisingumo ministerijos, iš kurių matyti, kad UAB „A“ vykusios mugės metu iš firmos „M“ turėjo įsigyti medienos apdirbimo įrenginį. Iš pradžių operacija buvo įforminta atsiunčiant pirkimo užsakymą, vėliau – sąskaitą proformą, ir pavedimu gauta 8 255,52 Eur suma buvo įskaityta į „M“ einamąją sąskaitą. Po susirašinėjimo el. paštu, UAB „A“ paprašė nesiųsti prekės ir neišrašyti sąskaitos jos vardu, o ją išrašyti kitai bendrovei UAB „Ž“. Gavusi mokėjimą, firma „M“ 2009 m. gruodžio 10 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. 2077 už 8 255,52 Eur sumą. 2009 m. gruodžio 15 d. įrenginys buvo paimtas per užsienio vežėją, kaip nurodyta transportavimo dokumente DDT1509, kuriame krovinio gavėju nurodyta UAB „Ž“. Pagal ikiteisminio tyrimo metu gautus teisinės pagalbos dokumentus, įrenginio transportavimo darbus atliko UAB „V“, pirkimo ir transportavimo dokumentuose nurodytas krovinio gavėjas UAB „Ž“ (8 priedas iš 3 lapų). 2011 m. sausio 11 d. datai UAB „A“ buvo skolinga įmonei UAB „Ž“ 14 517,35 Lt (4 204,52 Eur) sumą, ši suma sutapo su UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Skolos 2011-01-11 datai. Kreditoriai“ įregistruota skolos suma (2013 m. sausio 3 d. specialisto išvados Nr. 5-2/2 40 priedas, 41 priedas, 42 priedas). Susirašinėjant el. paštu su firma „M“, UAB „A“ paprašė išrašyti sąskaitą ir išsiųsti įrenginį UAB „Ž“, ir firma „M“ 2009 m. gruodžio 10 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. 2077, pagal kurios duomenis šio įrenginio gavėjas buvo UAB „Ž“. UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje iki tiriamojo laikotarpio pabaigos jokiu dokumentu neįformino ir neapskaitė tarpusavio įsipareigojimų užskaitos už 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą tarp UAB „A“ ir UAB „Ž“, ir UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11. Debitoriai“ nepagrįstai nurodė firmai „M“ sumokėtą 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumą kaip išankstinį apmokėjimą už negautas prekes (2013 m. sausio 3 d. specialisto išvados Nr. 5-2/2, 28 priedas). UAB „A“ dėl tvarkomoje apskaitoje jokiu dokumentu neįformintos ir neapskaitytos 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) tarpusavio įsipareigojimų užskaitos neteisingai paskaičiavo ir suvestiniame apskaitos registre „Skolos datai 2011-01-11. Kreditoriai“ įregistravo neteisingai paskaičiuotą kreditorinį įsiskolinimą įmonei UAB „Ž“: paskaičiavo ir įregistravo, kad 2011 m. sausio 11 d. datai UAB „A“ buvo skolinga įmonei UAB „Ž“ 14 517,35 Lt (4 204,52 Eur) sumą, o įforminus tarpusavio užskaitą dėl turėtų ūkinių finansinių sandorių su firma „M“ (dėl šiai firmai sumokėtos 28 504,66 Lt (8 255,52 Eur) sumos), turėjo būti paskaičiuota 13 987,31 Lt (4 051 Eur) UAB „Ž“ skola įmonei UAB „A“ (28 504,66 - 14 517,35). Dėl to UAB „A“ buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio nuostatas. Dėl nustatytų pažeidimų už 2009 m. sausio 5 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 10, b. l. 15–34).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. G. tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą yra akivaizdi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų, kurie šiame nuosprendyje iš naujo detaliai nekartojami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma atskleidžia ir įrodo L. G. veikos subjektyviąją pusę. Kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad pasirašė finansinius dokumentus, davė A. J. Š. nurodymus atlikti vieną ar kitą pavedimą, pildyti buhalterinius dokumentus ir fiksuoti ar nefiksuoti atliktus mokėjimus, suprato, kad duodamas nurodymus oficialiai bendrovėje neįdarbintai A. J. Š. dėl buhalterinėje apskaitoje atitinkamų įvykių registravimo / neregistravimo ir leisdamas jai užsiimti šia veikla, tokiu būdu organizuoja apgaulingą apskaitos tvarkymą UAB „A“. Taigi L. G. sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų (kurie įvardyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami) normas, numatė, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia.

56. Ta aplinkybė, kad L. G. buvo nežinomos buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklės, nepašalina jo atsakomybės. Bet koks normalų protinį išvystymą ir išsilavinimą turintis žmogus, juolab tokią patirtį bendrovių steigime ir jų vadovavime turintis asmuo kaip L. G., negali nesuvokti, jog duodamas nurodymus vesti bendrovės buhalterinę apskaitą joje oficialiai neįdarbintam asmeniui, įtraukti į buhalterinę apskaitą neįvykusius ūkinius faktus ir nefiksuoti joje tam tikrų ūkinių operacijų, daro veiką, keliančią pavojų baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Dėl to šie L. G. veiksmai skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinti, kaip atitinkantys BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.

57. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. G. buvo kaltinamas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. organizavęs apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX 1495 redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu iki 2010 m. birželio 28 d.) buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. G. nebuvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, L. G. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes senaties terminas baigėsi 2018 m. sausio 1 d. Dėl to baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį L. G. pagrįstai nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 4 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį kurioje L. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir L. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kur L. G. kaltintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalinti aplinkybes, kad L. G., pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, būdamas UAB „A“ direktorius, UAB „A“ tvarkomoje apskaitoje surašė ir apskaitė dokumentus realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti: surašė ir apskaitė 2009 m. spalio 29 d. kasos išlaidų orderį Nr. 22, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, ir 2009 m. lapkričio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 23, kuriuo įformino jam (L. G.) išlaiduotą 25 000 Lt (7 240,50 Eur) sumą, kurių įmokėjimo į UAB „SP“ kasą kasos pajamų orderiais kvitais nepagrindė, įmonei realiai UAB „B“ nesumokėjo, o tik šiais dokumentais įformino tarp UAB „A“ ir UAB „B“ realiai neįvykusio 50 000 Lt (14 481 Eur) avanso išlaidavimo ūkinę operaciją, UAB „A“ tvarkomame suvestiniame apskaitos registre „Didžioji knyga“ šią sumą nepagrįstai įregistravo buhalterinėje sąskaitoje „2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams“, kurią vėliau nurodė, kaip beviltišką skolą ir dėl to už 2009 m. sausio 5 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.