Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-92/2014

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00170-2009-3

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteista pagal BK 223 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl N. I. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl E. B. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl M. Z. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. Š. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl J. S. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl R. V. turto įgijimo apgaule) laisvės apribojimu 6 mėnesiams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl A. V. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl R. S. turto įgijimo apgaule) laisvės apribojimu 6 mėnesiams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl G. R. M. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms visą bausmės vykdymo laiką.

Nukentėjusiųjų R. Š., N. I., E. B., J. S., R. V., R. S., G. R. M., R. D., A. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:

būdama vienintelio akcininko, V. P., sprendimu, paskirta bendrovės „V“ (duomenys pakeisti) direktore, laikotarpyje nuo 2006-01-17 iki 2008-09-26 ir nuo 2009-02-24 iki 2009-11-23 eidama UAB „V“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktorės pareigas, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., būdama atsakinga už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str., numatantį, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugojimą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pažeisdama Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, numatančius, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, neužtikrino tinkamo UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo ir neišsaugojo 2007 m., 2008 m., 2009 m. laikotarpio duomenų apie ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, nuosavą kapitalą, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitų, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, todėl nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės „V“ (duomenys pakeisti) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros pasikeitimų.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, apgaulingai žadėdama N. I. tapti verslo partneriais, tuo įtikino N. I. 2006-01-12 paskolinti 135 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino.

Tęsdama nusikalstamą veiką V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, tačiau nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., kas nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo objektą neatliks, įtikino N. I. 2007 m. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku paskolinti 40 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino.

Tęsdama nusikalstamą veiką V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt ir nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., kas nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, 2007 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įtikino N. I. paskolinti dar 15 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, jų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino ir sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, N. I. priklausantį turtą – 190 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama E. B. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo E. B., žadėdama E. B. tapti verslo partneriais, kas nulėmė E. B. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, apgaulingai įtikino E. B. 2006-12-29 paskolinti 110 000 Lt, įsipareigodama pinigus gražinti per 6 mėnesius, bet gavusi iš E. B. pinigus, iš kurių 30 000 Lt 2006-12-29 buvo pervesti į UAB „V“ (duomenys pakeisti) atsiskaitomąją „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 90 000 Lt perduoti grynais pinigais, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš E. B. į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų E. B. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. B. priklausantį turtą – 110 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama M. Z. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt sumą, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo M. Z., kas nulėmė M. Z. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į medicinos kabineto įrangą neatliks, apgaulingai žadėdama M. Z. tapti verslo partneriais, apgaulingai įtikino M. Z. 2007 m. liepos mėnesį paskolinti jai 80 000 Lt sumą pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti M. Z. 80 000 Lt iki 2007 m. spalio mėnesio, tačiau gavusi iš M. Z. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į medicinos kabinetą neinvestavo bei iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, M. Z. priklausantį turtą – 80 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. Š. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt sumą, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt sumą, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. Š., žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslo projektą, kas nulėmė R. Š. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose bei tuo įtikino R. Š. paskolinti 40 000 Lt, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo projektą neatliks. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007-08-13 pasirašė paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti R. Š. 40 000 Lt iki 2007-09-13, bet gavusi iš R. Š. pinigus, iš kurių 30 000 Lt 2007-08-13 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 10000 Lt perduoti grynais pinigais ofise, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų neįvykdė – pinigų, gautų iš R. Š. į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų R. Š. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, R. Š. priklausantį turtą – 40 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama J. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą, kas nulėmė J. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, tačiau žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino J. S. paskolinti 200 000 Lt sumą. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007-10-17 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti J. S. 200 000 Lt iki 2007-11-17, bet gavusi iš J. S. pinigus, kurie 2007-10-17 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš J. S. į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų J. S. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, J. S. priklausantį turtą – 200 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus didelius turtinius įsipareigojimus ir žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslą, kas nulėmė R. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino R. V. paskolinti 20 000 Lt sumą, įsipareigodama grąžinti R. V. 20 000 Lt iki 2007-11-16, bet gavusi iš R. V. pinigus, kurie 2007-11-09 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš R. V. į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų R. V. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. V. priklausantį turtą – 20 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama A. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, kas nulėmė A. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose bei tuo įtikino A. V. paskolinti 50 000 Lt sumą, pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Elektrėnų sav., (duomenys neskelbtini), 2008-01-22 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti A. V. 50 000 Lt iki 2008-02-22, bet gavusi iš A. V. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. V. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, kas nulėmė R. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose bei apgaulingai įtikino R. S. paskolinti 10 000 Lt sumą pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008-04-10 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti R. S. 10 000 Lt iki 2008-04-25, bet gavusi iš R. S. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. S. priklausantį turtą – 10 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama G. R. M. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga 40 000 Lt R. Š., nuo 2007-10-17 būdama skolinga 200 000 Lt J. S., nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuo 2008-04-10 būdama skolinga R. S. 10 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo G. R. M., žadėdama padėti įgyti G. R. M. vardu nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą arba grąžinti pinigus iki 2008-08-01, kas nulėmė G. R. M. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto įsigijimą neatliks, apgaulingai įtikino G. R. M. pagal 2008-07-18 paprastąjį vekselį perduoti jai 90 000 Lt. Tuo tikslu ofise, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 90 000 Lt sumai, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti G. R. M. 90 000 Lt iki 2008-08-01, bet gavusi iš G. R. M. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, nekilnojamojo turto – žemės sklypo G. R. M. vardu neįgijo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. R. M. priklausantį turtą – 90 000 Lt.

Be to, V. P. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. D. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007-10-17 būdama skolinga J. S. 200 000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuo 2008-04-10 būdama skolinga R. S. 10 000 Lt, nuo 2008-07-18 būdama skolinga G. R. M. 90 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. D., apgaulingai žadėdama pinigines lėšas investuoti UAB „V“ (duomenys pakeisti) verslo plėtrai, kas nulėmė R. D. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, apgaulingai įtikino R. D. pagal paprastąjį vekselį paskolinti jai 50 000 Lt. Tuo tikslu savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008-08-05 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 50 000 Lt sumai, taip įsipareigodama R. D. 50 000 Lt grąžinti iki 2008-09-20, bet gavusi iš R. D. pinigus, kurie buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, piniginių lėšų UAB „V“ (duomenys pakeisti) verslo plėtrai neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų R. D. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, R. D. priklausantį turtą – 50 000 Lt.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad vertinant jos nuteisimą dėl sukčiavimo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ją ir nukentėjusiuosius siejo paskoliniai santykiai: nukentėję asmenys skolino jai pinigus, o ji įsipareigojo juos grąžinti. Jos veiksmai, susiję su paskoliniais civiliniais santykiais, neturi nusikalstamos apgaulės požymių. Neneigia, kad iš N. I. gavo 190 000 Lt, iš E. B. – 110 000 Lt (iš tiesų gavo mažesnę sumą 90 000 ar 100 000 Lt, bet vekselį pasirašė didesnei sumai), iš M. Z. gavo 50 000 Lt, bet ne 80 000 Lt, atiduota 5000 Lt, iš R. Š. gavo 40 000 Lt, iš J. S. – 200 000 Lt, iš R. V. – 20 000 Lt, iš A. V. – 50 000 Lt, iš R. S. – 10 000 Lt, iš G. R. M. – 90 000 Lt, iš R. D. – 50 000 Lt. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2012 yra pažymėjęs, kad svetimas turtas gali būti įgyjamas ir civilinių sutarčių pagrindu, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių, t.y. veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto, bet svarbu įvertinti ir apgaulės požymį bei jos subjektyvų suvokimą, paprastai baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį rodo tai, kad asmuo sąmoningai sudaro situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, nutartyje buvo konstatuota, jog apgaulė, nuslepiant paskolos panaudojimo tikslą, nėra pakankama BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti. Nagrinėjamu atveju paskolos buvo įformintos civiliniais sandoriais, kurių turinys buvo aiškus, visi kreditoriai turėjo galimybės apginti savo teises civilinio proceso priemonėmis ir dauguma iš jų tai padarė, ji dėjo visas pastangas paskoloms grąžinti, o ne apsunkinti jų grąžinimą, todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurias būtų galimą kvalifikuoti kaip BK 182 str. nurodytą apgaulę. Kaltinimas remiasi tik prielaida, jog baudžiamoji atsakomybė kyla vien už tai, jog buvo sudaryta ne viena, o daugiau paskolos sutarčių, kurios buvo sudarytos vieniems kreditoriams nežinant apie kitus, tačiau nei vienas iš kreditorių skolinant pinigus neklausė apie turinę padėtį, skolas ir pan., be to, ji niekada nesakydavo, jog yra labai turtinga ir sėkminga verslininkė, ką patvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Pažymi, kad informacijos apie paskolos gavėją pateikimas potencialiam kreditoriui nėra privalomas, jeigu pastarasis to neklausia. Vien jos apranga, automobilis ir būstas negali būti laikoma priemonėmis suklaidinti paskolos davėjus. Be to, paskolos nebuvo tikslinės, todėl paskolos davėjams neturi būti svarbu, kur bus panaudotos skolintos piniginės lėšos. R. M. kalbos apie būsimo sandorio paruošimo imitavimo veiksmus yra nepagrįstos, nes nukentėjusysis negali nurodyti nei menamo žemės sklypo, nei menamo pardavėjo. Tuo metu, kai ji buvo UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktore, nekilnojamojo turto verslas buvo pakankamai klestintis, ji ieškojo vertingų projektų, daug investavo į verslo pradžią, neturėjo minties atsisakyti didelių projektų, dalis pinigų investuota į įrangą, remontą, dalis į atlyginimus, mėnesinės išlaidos buvo labai didelės, buvo mokami ne tik atlyginimai, bet ir komunaliniai mokesčiai, ji buvo jauna nepatyrusi verslininkė, kuri bandė gelbėti įmonę, buvo vedamos derybos su galimais verslo partneriais, įmonė pastoviai sudarinėdavo sandorius, tik pačioje pabaigoje sandorių nebuvo. Ji neturėjo ir dabar neturi jokio turto, automobilis buvo įmonės, namas – banko, paskolą mokėjo iš gaunamo darbo užmokesčio. Nustatydama paskolų grąžinimo laiką pervertino savo finansines galimybes, t.y. buvo nepakankamai apdairi, bet šie veiksmai nesietini su apgaule. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar inkriminuoti veiksmai negali būti vertinami kaip BK 207 straipsnyje numatyta veika.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Gaudentas Balčiūnas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-26 nuosprendį pakeisti ir paskirti V. P. pagal BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimą 3 mėnesiams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl N. I. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl E. B. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl M. Z. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. Š. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl J. S. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl A. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl G. R. M. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 2 metams, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl R. S. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 6 mėnesiams, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl R. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad V. P. nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai, jos kaltė įrodyta, tačiau skirdamas bausmę teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes taikė BK 54 str. 3 d. nesant išimtinių teisinių ar socialinių aplinkybių, kurių egzistavimas įgalintų teismą skirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę, dėl ko nuteistajai buvo paskirta aiškiai per švelni bausmė. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra išimtis, kuri taikoma tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, priešingu atveju, nebūtų įvykdytas teisingumas. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes – nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamosios asmenybę, tačiau nepaisant to paskyrė nepagristai mažą bausmę – laisvės apribojimą. BK 182 str. 2 d. sankcijoje yra numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 8 metų. Skirdamas bausmę teismas abstrakčiai nurodė, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, bet nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje. Pažymi, kad teismas nenagrinėjo BK 62 str. taikymo galimybės ir iš karto taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas. BK 54 str. 3 d. taikymas turi būti paremtas kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu. Tačiau teismo nurodytos aplinkybės (ankščiau nebuvo teista, dirba, viena augina vaiką) vertintinos kaip aplinkybės, numatytos BK 54 str. 2 d., ir negali būti laikomos išimtinėmis. Vien tik sunkinančių aplinkybių nebuvimas, išlaikytinų vaikų ar kitų asmenų turėjimas, teigiamos darbdavių ar mokslo įstaigų charakteristikos bei ankstesnio teistumo nebuvimas rodo tik tipinį kaltininko asmenį, kurios neleidžia daryti išvados, kad sankcijoje nurodyta ir paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 str. 3 d. teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistosios padarytų nusikaltimų kiekį, veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį – V. P. pripažinta kalta padariusi net 11 tyčinių nusikaltimų, iš kurių net 8 yra sunkūs. Esant tokioms aplinkybėms, V. P. skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės.

Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai paskyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skiriant švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui, bet tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 str. 3 d. numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Apylinkės teismas įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai nurodė, kad laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui. Nors pagal BK 11 str. nuostatas kai kurios padarytos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagal jų padarymo pobūdį negali būti vertinamos kaip itin pavojingos, už kurias turėtų būti paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė. Skiriant bausmę teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai. Be to, apeliaciniame skunde ignoruojama ta aplinkybė, jog ji viena augina mažametį vaiką ir paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebus kam pasirūpinti vaiku. Tokia situacija neatitiktų teisingumo, protingumo kriterijų ir viešojo intereso. Iš bylos medžiagos matyti, jog ji deda dideles pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą žalą ir jau yra grąžinusi dideles pinigų sumas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusieji praši prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl V. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas

Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., tiek dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 182 str. 1 ir 2 dalyse.

Apklausiama įmonės bankroto administratorė parodė, kad atvykus perimti įmonės turto, buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo, administracinių patalpų valdytojai paaiškino, jog apskaitos dokumentus atidavė atvykusiai V. P., nors prieš tai pastaroji bankroto administratorei teigė, jog visi dokumentai yra įmonės patalpose, vėliau V. P. dokumentus perdavė bankroto administratorei. Tokie bankroto administratorės parodymai paneigia V. P. paaiškinimus, jog po R. K. vadovavimo, ji nebegali būti atsakinga už apskaitos dokumentų saugumą, priešingai, tai paneigia V. P. gynybinę versiją, nes po to, kai ji pasiėmė dokumentus iš įmonės patalpų, iš bankroto administratorei perduotų apskaitos dokumentų nebebuvo galima nustatyti UAB „V“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Tokios aplinkybės kaip darbo sutarties su buhaltere sudarymas, specialios kompiuterinės programos nupirkimas nešalina V. P. atsakomybės už aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą, pasireiškusį apskaitos dokumentų neišsaugojimu, nes šios aplinkybės iš esmės niekaip neužtikrina apskaitos dokumentų išsaugojimo.

Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl įmonės kompiuterių, juose esančios buhalterinės programos neištyrimo. Pirmosios instancijos teisme apklausiama specialistė G. K. parodė, kad buhalterinės programos duomenys nepadėtų ištirti UAB „V“ (duomenys pakeisti) finansinės būklės, nes šių duomenų teisingumas turėtų būti patikrintas pirminiais dokumentais, o jų V. P. neišsaugojo. Įmonės, sukūrusios buhalterinę programą, atstovas R. B. taip pat parodė, jog buhalterinėje programoje įvesti duomenys nepakeičia pirminių dokumentų, nes duomenų suvedimas priklauso nuo asmenų sąžiningumo. Kadangi V. P. buvo nuteista būtent už apskaitos dokumentų neišsaugojimą, o ne už buhalterinės apskaitos nevedimą, todėl pripažintina, jog buhalterinės programos duomenų ištyrimas yra ir buvo netikslingas, nes šiuos duomenis turi patvirtinti būtent pirminiai dokumentai, kurie ir nebuvo išsaugoti.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, to paties straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta iš esmės už analogišką nusikalstamą veiką, tik numatant kvalifikuojantį požymį – didelę turto vertę.

Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t.y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama.

Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t.y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.

Apgaulei nustatyti taip pat naudojami papildomi kriterijai: kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimas bei nukentėjusiojo atidus ir rūpestingas elgesys. Pastarasis kriterijus yra susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir elgesiu, t.y. apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimas yra tada, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis būna iš esmės pasunkintos (be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę.

Nors V. P. neneigia skolinusis pinigus iš nukentėjusiųjų, tačiau neigia, kad pinigus iš nukentėjusiųjų gavo nusikalstamu būdu, t.y. sukčiaudama, tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius teisinius santykius ji laiko išimtinai civiliniais teisiniais santykiais, nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šių santykių peraugimą į baudžiamuosius. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio taisyklėmis įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuotina, jog nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, visapusiškai išanalizavo bylos duomenis ir teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. V. P. niekuo nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, jog apylinkės teismas įrodymus vertino vienpusiškai, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad įrodymų vertinimas būtų tinkamas, jei teismas vadovautųsi išimtinai V. P. parodymais, o kitus įrodymus atmestų. Tačiau tokiu atveju kaip tik įrodymai būtų vertinami vienpusiškai, kadangi kiti bylos įrodymai (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, rašytiniai duomenys) yra neprieštaringi ir paneigia V. P. parodymus. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, tuo labiau, kad nukentėjusiųjų parodymus iš dalies pripažįsta ir nuteistoji, neneigdama gavusi iš nukentėjusiųjų pinigus, išrašinėjusi vekselius, gautų pinigų negrąžinusi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų sudaryti sandoriai formaliai atitinka civilinės teisės reglamentuojamą paskolos institutą, paskolos sandorio sudarymo patvirtinimui būdavo pasirašomas vekselis paskolintai pinigų sumai, tačiau vien tai, kad formaliai sandoriai buvo sudaromi pagal civilinės teisės normas, nenaikina V. P. baudžiamosios atsakomybės, nes šių sandorių sudarymui buvo naudojama apgaulė, kuri buvo esminė žalingiems sandoriams sudaryti.

Visuose sukčiavimo nusikaltimuose V. P. naudojama apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Su visais nukentėjusiaisiais V. P. siejo anksčiau susiformavę tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Su N. I., E. B., J. S., R. D. nuteistoji susipažino pastarosioms norint sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, pas R. S. kaip notarę V. P. dažnai lankydavosi dėl nekilnojamojo turto sandorių sudarymo, R. Š. buvo V. P. grupiokas, M. Z., R. V., A. V., G. R. M. bendravo su V. P. kaip draugai, pažįstami. Apklausti asmenys teigė, jog V. P. iš karto neprašydavo paskolinti pinigų, iš pradžių draugiškai bendraudavo ir tik vėliau užsimindavo apie skubiai reikiamas gauti pinigines lėšas vykdomiems verslo investiciniams projektams, iš kurių galima daug užsidirbti. Nukentėjusiųjų pasitikėjimą V. P. užsitarnaudavo įvairiai – sėkmingai įvykdytais nekilnojamojo turto sandoriais (N. I., E. B., J. S., R. D., R. S. atžvilgiu), siūlymais skolinant pinigus tapti verslo partneriu ar įdarbinant asmenis įmonėje (N. I., E. B., R. Š.), taip pat pinigų pasiskolinimu ir jų grąžinimu (R. Š., R. V.), G. R. M. nuteistoji išdėstė konkretų verslo planą apie neva parduodamą žemės sklypą, į kurį dar tik bus atkurtos nuosavybės teisės, rodė žemės sklypo planą, išdėstė žemės sklypo įsigijimo schemą, R. D. nuteistoji aiškino apie įvyksiantį sandorį su turkais. Šie papildomi V. P. veiksmai sustiprino nukentėjusiųjų sąmonėje susiformavusį įvaizdį apie nuteistąją kaip apie patikimą verslininkę, realiai įgyvendinančią nekilnojamojo turto sandorius ir projektus. Atskirais atvejais nuteistoji kviesdavosi nukentėjusiuosius verslo pietų, užsimindavo apie turimą žemės sklypą, namą ar butą, kurie būtų garantais, jog skolintos lėšos bus grąžintos, viliodavo galimybe per trumpą laikotarpį užsidirbti iš palūkanų nemenkas pinigų sumas, pati siūlydavo surašyti vekselį. Dėl sukurto V. P. įvaizdžio nukentėjusiesiems nekilo minčių, jog iš tikrųjų V. P. finansinė padėtis yra prasta, jokio turto, kuriuo galėtų užtikrinti skolų grąžinimą, ji neturi, tuo labiau, kad skolindamasi pinigus (dažniausiai itin trumpam laikotarpiui – kelioms savaitėms) V. P. neužsimindavo apie egzistuojančius įsiskolinimus kitiems asmenims ir net jau pradėtus išieškojimus, žinodama, kad dėl to asmenys atsisakys skolinti pinigus, kas teismų praktikoje yra laikoma pasyviąja apgaulės rūšimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2014). Nukentėjusieji parodė, kad žinodami apie buvusius V. P. įsiskolinimus, pinigų būtų neskolinę, nes akivaizdu, kad nuteistoji nebūtų galėjusi grąžinti pasiskolintų sumų. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusieji veikė neapdairiai ir nerūpestingai. Byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors įgyvendintus projektus, kuriems būtų panaudoti apgaulės būdu gauti pinigai, apklausiamas R. K. parodė, kad realių projektų įmonė nevykdė, buvo keli bandymai imtis tam tikrų projektų (V. P. minimas projektas su turkais), tačiau visos iniciatyvos nutrūkdavo dar pradinėje stadijoje. Pastaroji aplinkybė taip pat paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad visų V. P. sudarytų sandorių sąlygos nukentėjusiesiems buvo aiškios, priešingai, akivaizdu, jog jie buvo klaidinami dėl skolinimosi tikslo. V. P., skolindamasi pinigus, suvokė, jog nesiversdama realiu ir pelningu verslu, jų negalės grąžinti, tačiau net ir būdama skolinga dideles pinigų sumas, toliau sąmoningai klaidino nukentėjusiuosius žadėdama pinigus greitai grąžinti.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir V. P. teiginys, jog ji dėjo visas pastangas skoloms grąžinti. Byloje apklausti asmenys parodė, kad pinigų sumas iš dalies pavyko išieškoti tik antstoliams, savo noru V. P. įsiskolinimų nedengė. Be to, apylinkės teisme apklaustas antstolių kontoros, vykdančios išieškojimus, darbuotojas parodė, kad vykdant išieškojimus buvo areštuotos V. P. banko sąskaitos, nuteistoji kreipėsi su prašymu nuimti areštą, žadėdama įsiskolinimą padengti dalimis, nuėmus areštą į banko sąskaitą pervestus pinigus V. P. iš karto išgrynino ir įsiskolinimo nesumokėjo. Iš tokio V. P. elgesio matyti, kad, priešingai nei teigia ji pati, buvo siekiama apsunkinti kreditorių teisėtų interesų gynimą civilinės teisės priemonėmis, be to, tai patvirtina ir V. P. tyčią neteisėtai apgaule įgyti svetimą turtą.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė apie tai, kad neva UAB „V“ (duomenys pakeisti) dirbę nekilnojamojo turto agentai vogdavo pinigus, nėra patvirtina jokiais bylos duomenimis, apklausiama įmonės administratorė taip pat nepatvirtino, jog būtų girdėjusi kaip vienas iš nekilnojamojo turto agentų tai būtų sakęs V. P.. Visiškai nepagrįstas ir nelogiškas apeliacinio skundo teiginys, jog pinigai buvo leidžiami kurui, susitikimams, pietums, vakarienėms, ką nuteistoji laiko tinkamomis investicijomis, tačiau tokios išlaidos nelaikytinos investicijomis į verslo projektus, ypač atsižvelgus į V. P. inkriminuotų neteisėtai įgytų piniginių lėšų sumą.

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai keliamas klausimas dėl veikų atitikimo BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui – kreditiniam sukčiavimui. BK 182 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 207 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Nors šiuose straipsniuose numatyti nusikaltimai ir gali pasirodyti panašūs, nes ir vienu, ir kitu atveju svetimas turtas iš teisėto savininko ar valdytojo perduodamas kaltininkui, abiem atvejais turtas perduodamas suklaidinant teisėtą savininką ar valdytoją dėl teisės į turtą, panaudojant apgaulę. Tačiau kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas žymiai platesnėje terpėje, tame tarpe ir visai nesusijusioje su ekonomine veikla. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama siekiant pasisavinti turtą, t.y. negrįžtamai paversti jį savo nuosavybe, tuo tarpu kreditiniame sukčiavime apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turto, o siekiant užvaldyti jį tam, kad būtų panaudotas vystant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t.y. investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo, bet jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Tokiu atveju kredito negrąžinimo priežastys neturi įtakos veikos kvalifikavimui, išskyrus jei kredito negrąžinimas yra susijęs su gautos paskolos pasisavinimu. Nustačius apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktą, veika kvalifikuotina jau pagal BK 182 straipsnį. Taigi, BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali – atsakomybė atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66/2014, 2K-339/2013 ir kt.)

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje neginčijamai nustatyta, kad civiliniais sandoriais V. P. ne sukurti abipuses teises ir pareigas, o tik šių sandorių dėka, t.y. esant formaliam pagrindui, įgyvendinti savo tikslą neteisėtai įgyti svetimą turtą ir jo negrąžinti, todėl nėra pagrindo neteisėtų V. P. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 207 straipsnį.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog V. P. pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio V. P. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl V. P. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas V. P. už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė laisvės apribojimo bausmę. Prokuroras tokį apylinkės teismo sprendimą skundžia ir prašo už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti laisvės atėmimo bausmę.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Pagal juos teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Tuo tarpu švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Bausmės teisingumo principas yra vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, kas reiškia, jog turi būti atsižvelgta į nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą.

BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, jog asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų, BK 182 straipsnio 1 dalyje – viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų, tuo tarpu BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė.

V. P. pripažinta kalta dėl 3 nesunkių ir 8 sunkių nusikaltimų padarymo, visos nusikalstamos veikos yra baigtos, BK 182 straipsnyje numatyti nusikaltimai, susiję su neteisėtu svetimo turto įgijimu, sukėlė turtinę žalą nukentėjusiesiems, nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Vertinant nuteistosios asmenybę atsižvelgtina į tai, kad V. P. anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, viena augina mažametį vaiką, neįrašyta į priklausomybių įskaitą, negydyta psichiatrinėje ligoninėje. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors V. P. asmenybė charakterizuojama iš esmės teigiamai, tačiau skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Todėl vien teigiama kaltininko asmenybė nesudaro besąlyginio pagrindo skirti švelnią, bausmės paskirties iš esmės neužtikrinančią bausmę. Šiuo atveju, įvertinus nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumą, nusikalstamomis veikomis sukeltas pasekmes, tuo pačiu įvertinus ir V. P. asmenybę, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjusį laiką, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nusikalstamų veikų ir nuteistosios asmenybės pavojingumą atitiktų, bausmės paskirtį užtikrintų už kiekvieną nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį nei sankcijos vidurkis, o BK 223 straipsnio 1 dalies atveju – lygų minimaliai sankcijos ribai, kas taip pat atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus.

Kaip jau nurodyta aukščiau, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą turi pagrįsti nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visuma. Apylinkės teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d., akcentavo tai, jog V. P. augina mažametį vaiką ir dirba, todėl būdama laisvėje galės rūpintis vaiku bei dirbdama atlyginti padarytą žalą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nėra išskirtinai teigiamai nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nustatyta, jog savo noru V. P. vengia grąžinti neteisėtai iš nukentėjusiųjų gautus pinigus, išskaitas iš nuteistosios darbo užmokesčio atlieka antstoliai, ankstesnis V. P. elgesys, kai ji iš savo banko sąskaitos nuimtų pinigų nepanaudojo įsiskolinimams padengti, parodo jos nekritišką požiūrį į padarytus nusikaltimus. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nukentėjusieji iš esmės pritarė prokuroro apeliaciniam skundui ir teigė, jog pagal nustatytas aplinkybes V. P. paskirta per švelni bausmė. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas nustatydamas sankcijas už konkrečias nusikalstamas veikas atsižvelgė į jų pavojingumą, galimas pasekmes, todėl vien tai, kad buvo padaryti turtinio pobūdžio nusikaltimai, nemažina nusikalstamų veikų pavojingumo ir nesudaro pagrindo teigti, kad už nusikaltimus numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Esant tokioms aplinkybėms, nenustačius V. P. atsakomybę lengvinančių ar kitų nuteistosios asmenybės ir nusikaltimų pavojingumą mažinančių aplinkybių, darytina išvada, jog vien mažamečio vaiko auginimas ir darbo turėjimas nelaikytinos aplinkybėmis, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl konstatuotina, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas nepagrįstai pritaikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir dėl to paskyrė nuteistajai aiškiai per švelnią bausmę.

Švelnesnės bausmės pagal BK 62 straipsnį V. P. skirti negalima, nes nėra nurodytame straipsnyje numatytų sąlygų. Taip pat šioje byloje nėra BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Kadangi BK 182 str. 1 d. ir 223 str. 1 d. numatyti nusikaltimai yra nesunkūs, o BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkiems ir atsižvelgiant į BK 63 str. 5 d. 2 p., numatantį, jog bausmių apėmimas taikomas, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, todėl skiriant V. P. subendrintą bausmę, iš pradžių už vienarūšes nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 4 d.), po to jas apimant, t.y. galutinę subendrintą bausmę prilyginant dalinio sudėjimo būdu subendrintai bausmei už atskiras BK 182 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti:

V. P., pripažintą kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 str. 1 d., 182 str. 2 d., 182 str. 2 d., 182 str. 2 d., 182 str. 2 d., 182 str. 2 d., 182 str. 1 d., 182 str. 2 d., 182 str. 1 d., 182 str. 2 d., 182 str. 2 d., nubausti:

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl N. I. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl E. B. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl M. Z. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. Š. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl J. S. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl A. V. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl G. R. M. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

- pagal BK 182 str. 2 d. (dėl R. D. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinti taikant dalinio sudėjimo ir apėmimo būdus bei galutinę subendrintą bausmę V. P. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios V. P. apeliacinį skundą atmesti.