Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji V. P. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:

ji, vienintelio akcininko, V. P., sprendimu, paskirta bendrovės (duomenys neskelbtini) direktore, laikotarpyje nuo 2006-01-17 iki 2008-09-26 ir nuo 2009-02-24 iki 2009-11-23 eidama UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., būdama atsakinga už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str., numatantį, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugojimą, laikantis Archyvų departamento prie Lietyvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pažeisdama Lietuvos archyvų departamento prie Lietyvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, numatančius, kad uždaročios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, neužtikrino tinkamo UAV (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo ir neišsaugojo 2007 m., 2008 m., 2009 m. laikotarpio duomenų apie ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, nuosavą kapitalą, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitų, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, todėl nėra galimybės iš dalies nustatyti bendrovės (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros pasikeitimų.

Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje.

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, apgaulingai žadėdama N. I. tapti verslo partneriais, tuo įtikino N. I. 2006-01-12 paskolinti 135.000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino.

Tęsdama nusikalstamą veiką, V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, tačiau nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., kas nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo objektą neatliks, įtikino N. I. 2007 m. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku paskolinti 40.000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino.

Tęsdama nusikalstamą veiką, V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt ir nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., kas nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, 2007 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įtikino N. I. paskolinti dar 15.000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, jų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino ir sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, N. I. priklausantį turtą – 190.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama E. B. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo E. B., žadėdama E. B. tapti verslo partneriais, kas nulėmė E. B. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, apgaulingai įtikino E. B. 2006-12-29 paskolinti 110.000 Lt, įsipareigodama pinigus gražinti per 6 mėnesius, bet gavusi iš E. B. pinigus, iš kurių 30.000 Lt 2006-12-29 buvo pervesti į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 90.000 Lt perduoti grynais pinigais, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš E. B. į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų E. B. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. B. priklausantį turtą – 110.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama M. Z. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt sumą, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo M. Z., kas nulėmė M. Z. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į medicinos kabineto įrangą neatliks, apgaulingai žadėdama M. Z. tapti verslo partneriais, apgaulingai įtikino M. Z. 2007 m. liepos mėnesį paskolinti jai 80.000 Lt sumą pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti M. Z. 80.000 Lt iki 2007 m. spalio mėnesio, tačiau gavusi iš M. Z. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į medicinos kabinetą neinvestavo bei iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, M. Z. priklausantį turtą – 80.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. Š. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt sumą, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt sumą, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. Š., žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslo projektą, kas nulėmė R. Š. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose bei tuo įtikino R. Š. paskolinti 40.000 Lt, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo projektą neatliks. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007-08-13 pasirašė paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti R. Š. 40.000 Lt iki 2007-09-13, bet gavusi iš R. Š. pinigus, iš kurių 30.000 Lt 2007-08-13 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 10.000 Lt perduoti grynais pinigais ofise, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų neįvykdė – pinigų, gautų iš R. Š. į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų R. Š. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, R. Š. priklausantį turtą – 40.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama J. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą, kas nulėmė J. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, tačiau žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino J. S. paskolinti 200.000 Lt sumą. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007-10-17 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti J. S. 200.000 Lt iki 2007-11-17, bet gavusi iš J. S. pinigus, kurie 2007-10-17 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš J. S. į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų J. S. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, J. S. priklausantį turtą – 200.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006-01-12 būdama skolinga N. I. 135.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus didelius turtinius įsipareigojimus ir žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslą, kas nulėmė R. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino R. V. paskolinti 20.000 Lt sumą, įsipareigodama grąžinti R. V. 20.000 Lt iki 2007-11-16, bet gavusi iš R. V. pinigus, kurie 2007-11-09 buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš R. V. į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų R. V. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. V. priklausantį turtą – 20.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama A. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40.000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, kas nulėmė A. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose bei tuo įtikino A. V. paskolinti 50.000 Lt sumą, pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu (duomenys neskelbtini) 2008-01-22 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti A. V. 50.000 Lt iki 2008-02-22, bet gavusi iš A. V. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. V. priklausantį didelės vertės turtą – 50.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40.000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20.000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, kas nulėmė R. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose bei apgaulingai įtikino R. S. paskolinti 10.000 Lt sumą pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008-04-10 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti R. S. 10.000 Lt iki 2008-04-25, bet gavusi iš R. S. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. S. priklausantį turtą –10.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama G. R. M. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga 40.000 Lt R. Š., nuo 2007-10-17 būdama skolinga 200.000 Lt J. S., nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20.000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50.000 Lt, nuo 2008-04-10 būdama skolinga R. S. 10.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo G. R. M., žadėdama padėti įgyti G. R. M. vardu nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą arba grąžinti pinigus iki 2008-08-01, kas nulėmė G. R. M. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto įsigijimą neatliks, apgaulingai įtikino G. R. M. pagal 2008-07-18 paprastąjį vekselį perduoti jai 90.000 Lt. Tuo tikslu ofise, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 90.000 Lt sumai, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti G. R. M. 90.000 Lt iki 2008-08-01, bet gavusi iš G. R. M. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, nekilnojamojo turto – žemės sklypo G. R. M. vardu neįgijo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. R. M. priklausantį turtą – 90.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. D. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190.000 Lt, nuo 2006-12-29 būdama skolinga E. B. 110.000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80.000 Lt, nuo 2007-08-13 būdama skolinga R. Š. 40.000 Lt, nuo 2007-10-17 būdama skolinga J. S. 200.000 Lt, nuo 2007-11-09 būdama skolinga R. V. 20.000 Lt, nuo 2008-01-22 būdama skolinga A. V. 50.000 Lt, nuo 2008-04-10 būdama skolinga R. S. 10.000 Lt, nuo 2008-07-18 būdama skolinga G. R. M. 90.000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. D., apgaulingai žadėdama pinigines lėšas investuoti UAB (duomenys neskelbtini) verslo plėtrai, kas nulėmė R. D. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, apgaulingai įtikino R. D. pagal paprastąjį vekselį paskolinti jai 50.000 Lt. Tuo tikslu savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008-08-05 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 50.000 Lt sumai, taip įsipareigodama R. D. 50.000 Lt grąžinti iki 2008-09-20, bet gavusi iš R. D. pinigus, kurie buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, piniginių lėšų UAB (duomenys neskelbtini) verslo plėtrai neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų R. D. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, R. D. priklausantį turtą – 50.000 Lt.

Šiais veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji V. P. parodė, savo kaltės dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažįsta. Visi dokumentai, kurie buvo įmonėje, buvo saugomi patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). Patalpos buvo užrakintos, pateikti niekas negalėjo, netgi ji, tik bankroto administratorė, kuri išsireikalavo patekimą į tas patalpas. Visi dokumentai, susiję su įmonės veikla, buvo tose patalpose. Pastaruoju metu ji nebuvo direktorė, prie tų dokumentų prieigą turėjo bet kuris asmuo iki tol, kol nebuvo užrakintos patalpos. Vienintelė rakinama vieta tose patalpose buvo jos asmeninis kabinetas, o ten nebuvo laikomi jokie dokumentai, susiję su įmonės veikla. Segtuvai buvo labai gražiai įvardinti, sunumeruoti, viskas tvarkingai sudėta į lentyną. Buvęs direktorius R. K. taip pat turėjo pilną disponavimą ir pilną prieigą prie jų, kaip ir bet kuris kitas asmuo. Kiek prisimena, įmonėje buvo nustatyta dokumentų saugojimo tvarka. Turėjo būti kažkoks jos pačios pasirašytas dokumentas. N. I. tvarką žiūrėjo labai griežtai. Be abejonės, buvo nustatyta dokukmentų laikymo vieta. Kai nustojo eiti direktorės pareigas, viskas buvo ofise, (duomenys neskelbtini), ten viskas liko, net ir jos asmeniniai daiktai, kurių ji neatgavo. Kada keitėsi direktorius, jis buvo supažindintas, kas kur yra, prieiga prie dokumentų buvo vieša. Važiuodama pro ofiso patalpas ne vieną kartą yra mačiusi, kaip dega šviesa ir 23 val., ir 23.30 val. Kas ten sėdėdavo, ji netikrino. Tuo metu už dokumentus atsakingi turėjo būti direktorius ir finansininkė. Kai administratorė paėmė dokumentus, jos niekas nekvietė. Pagal daiktų surašymo protokolą kurį ji matė, tikrai ne viskas buvo grąžinta. Gėlių vazonai, integruota sieninė pertvara nebuvo grąžinta. Neprisimena, ar kreipėsi raštiškai į patalpų savininkus dėl daiktų grąžinimo, tačiau telefoniniai pokalbiai tikrai buvo. Suvokė, kad ji,kaip direktorė, yra atsakinga už dokumentų saugojimą. Kada buvo bankrotas, buvo naujas direktorius, kuris pasiėmė nedarbingumą, o grįžęs įteikė prašymą atleisti iš darbo. Įmonės nebuvo galima palikti be direktoriaus, todėl ji prisiėmė tą atsakomybę, vėl tapo direktore. Tuo metu dokumentai dar nebuvo paimti, jie turėjo būti (duomenys neskelbtini). R. K. jai nieko neperdavė, gal perdavė antspaudą, bet konkrečiai negali pasakyti. Dokumentų ir sąrašo jai tikrai niekas neperdavė, gavo vienintelį dokumentą – prašymą atleisti iš darbo. Taikant BK 223 straipsnį būtina nustatyti įmonės vadovų ir vyriausiosios buhalterės atsakomybės už buhalterinę apskaitą ribas. Buhalterė N. I. buvo atleista iš darbo tik 2009 metais, todėl būtent buhalterė yra atsakinga už kaltinime nurodytus 2007 m., 2008 m. buhalterinės apskaitos trūkumus. Nuo 2009 m. iki pat bankroto paskelbimo įmonė veiklos nevykdė dėl objektyvių priežasčių – patalpų, kuriose buvo bendrovės dokumentai bei organizacinė techika, savininkas užrakino patalpas, atjungė elektros energiją. Šį faktą patvirtina UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ 2010-03-16 raštai. Taigi jokių ūkinių operacijų bei su jomis susijusių dokumentų, kurie registruotini apskaitos registruose, nebuvo. Būtent dėl šios priežasties 2009 metais apskaitos registrai vedami nebuvo. Be to, būtina atriboti jos ir buvusio bendrovės direktoriaus R. K. atsakomybės už finansinę atskaitomybę laikotarpius. Ji UAB (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas ėjo nuo 2006-01-17 iki 2008-09-01 ir nuo 2009-02-18 iki bankroto bylos iškėlimo. R. K. bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2008-09-02 iki 2009-02-17. Šias aplinkybes įrodo VSDF valdybos 2009-05-14 raštas Nr. (8.31)3-34926, kuris yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje. 2007 metų atskaitomybė egzistavo ir buvo pateikta – tai 2008-04-30 patvirtintas 2007 m. Finansinės atskaitomybės rinkinys. Už 2008 m. finansinės atskaitomybės paruošimą (iki 2009-02-17) atsakingi R. K. ir N. I., kadangi R. K. realiai vykdė direktoriaus pareigas ir suvokė, kas yra finansinė atskaitomybė (2011-11-04 apklausos protokole jis nurodo, kad pradėjęs dirbti paprašė jam pateikti 2007 m. balansą, pelno – nuostolių atsakaitą, debitorinius – kreditorinius įsipareigojimus). 2008 m. finansinė atskaitomybė turėjo būti sudaryta pagal 2008 m. apskaitos registrų duomenis, kuriuos iki 2009-01-01 privalėjo sutvarkyti vyr. buhalterė N. I. R. K., kuriam tuo metu buvo pavaldi N. I., neužtikrino, kad ji tai padarytų. Todėl, kai 2009 metais dokumentai pateko jos, N. P., ir bendrovės administratorės žinion, sudaryti 2008 m. finansinę atskaitomybę objektyviai buvo neįmanoma. Be to, ikiteisminio tyrimo metu egzistavo galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus, turto sudėtį, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus už 2007, 2008, 2009 metus. Apskaita buvo vedama specialios programos būdu, t.y. įvedant visus ūkinių operacijų duomenis į kompiuterį bei juos apdorojant kompiuterio pagalba. Tai patvirtina apskaitos registrai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir specialistas, kurio 2011-08-11 išvada yra byloje, negalėjo nematyti jos minėtų apskaitos registrų, todėl negalėjo nesuvokti, kad bendrovės veiklos duomenys kaupiami kompiuteryje ir apdorojami programiniu būdu. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo išreikalauti iš bendrovės administratoriaus bendrovės kompiuterius ir ištirti juose esančią buhalterinės apskaitos programą bei duomenų bazę, nes būtent iš duomenų bazės elektroninės užklausos būdu galima buvo suformuoti kiekvieną apskaitos registrą ir tuo pačiu gauti duomenis apie bendrovės turtą, įsipareigojimus, gautinas sumas, kapitalą. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad bendrovės kompiuteriai tirti nebuvo, jie buvo parduoti, o bendrovės buhalterinę programą nusipirko pati buhalterė N. I. Akivaidu, kad esant tokioms aplinkybėms, buhalterinės apsakitos programinių duomenų saugumą turėjo užtikrinti R. K. ir N. I. Dėl kaltinimų pagal BK 182 str. nori pasakyti, kad iš kaltinamojo akto bei nukentėjusiųjų paaiškinimų matyti, jog ją ir nukentėjusiuosius siejo paskoliniai santykiai: nukentėję asmenys skolino jai pinigus, o ji įsiparegojo juos grąžinti. Jos veiksmai, susiję su paskoliniais civiliniais santykiais, neturi kriminalinės apgaulės požymių. LAT išaiškino, jog apgaulė užvadant turtą pasireiškią tuo, kad turto savininkas savanoriškai pats perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę ją gauti. Akivaizdu, kad gaunant skolon pinigus toks apgaulės būdas objektyviai neįmanomas – krditorius perduoda pinigus skolininkui ne todėl, kad mano, jog šis turi teisę juos gauti, o todėl, kad vykdo savo tikrąjį įsipareigojimą juos perduoti. Faktinės paskolos gavimo aplinkybės neatitinka sukčiavimo užvaldant svetimą turtą sudėties požymių. Ji neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų kreditorių gynybos įgyvendinimą – nepardavinėjo turto, neslėpė pajamų ir pan. Priešingai, pagal išgales atidavinėjo ir atidavnėja gautas paskolas. Artimiausiu laiku dirbs keturiuose darbuose tam, kad greičiau atsiskaitytų su kreditoriais. Pinigų grąžinimą užtikrino vekseliais, kuriuos parašė savo vardu, kad rodo, kad bevengė atsakomybės ir stengėsi palengvinti skolos išieškojimą. Lygiai tuos pačius vekselius galėjo parašyti bendrovės vardu, suvokdama tai, kad bankrutuos įmonė ir pinigai dings. Jeigu būtų ketinusi sukčiausi, visi vekseliai būtų pasirašyti UAB (duomenys neskelbtini) vardu, kuri šiuo metu yra bankrutavusi. Vekselių panaudojimas negali būti pripažintas sudedamąja apgaulės mechanizmo dalimi, duodančia pagrindą inkriminuoti sukčiavimą ir pats vekselis BK 182 straipsnio prasme nėra sukčiavimo, išvengiant turtinės prievolės, dalykas. Kaltinimas faktiškai remiasi klaidinga prielaida, kad turi būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad turėjo ne vieną, o daugiau skolų, kurias gavo naujiems kreditoriams nežinant apie kitus kreditorius. Skolindami pinigus, nei vienas iš nukentėjusiųjų neklausė apie jos turtinę padėt, jos skolas ir pan., o ji niekada ir nesakydavo, jog yra labai turtinga ir sėkminga verslininkė. Šią aplinkybę įrodo visų nukentėjusiųjų parodymai. Informacijos apie paskolos gavėją pateikimas potencialiam kreditoriui nėra privalomas (išskyrus banko kreditus), jeigu pastarasis to neklausia. Taigi jokios svarbios informacijos nuo potencialių kreditorių neslėpė ir jokios apgaulės gaunant paskolas nebuvo. Nuomonė, kad jos apranga, automobilis bei būstas buvo priemonės, kad suklaidinti potencialius paskolos davėjus, yra neteisinga. Nesant tikslinės paskolos, paskolos davėjui nėra reikšminga tai, kokio paskolos gavėjo poreikiai, t.y. kur bus išleista paskola. Todėl jos tuometiniai poreikiai taip pat nėra ta informacija, kuri galėtų paskatinti potencialius paskolos davėjus suteikti jai paskolą. Anot R. M., ji tariamai imitavo būsimo sandorio paruošimo veiksmus. Šie R. M. pasakojimai apie žemės sklypą N. Vilnioje yra prasimanymas. Jis negali nurodyti nei to menamo žemės sklypo, nei to menamo pardavėjo, nors yra patyręs verslininkas. Visi jos veiksmai atitinka civilinius teisinius santykius, todėl negali būti laikytini kriminaliniu teisės pažeidimu. Ji buvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininke ir direktore, direktore buvo nuo 2006-01-17 iki 2008-09-01 ir nuo 2009-02-18 iki bankroto bylos iškėlimo. Privalėjo įmonėje įsidarbinti tam, kad būtų bent kažkoks dirbantis asmuo. Tuo metu nekilnojamojo turto verslas buvo pakankamai klestintis, ieškojo projektų, kurie buvo vertingi. Investicijos buvo laikas, kuro sąnaudos, sutitikimai, pietūs, vakarienės. Konkrečių planų buvo ne vienas, tačiau buvo labai daug aplinkybių, keli neišsirituliojo iki galo. Atsisakyti didelių projektų nebuvo minties. Nei vienas didelis projektas neįvyko. Didelė lėšų dalis buvo investuota į startą, paskui pradėjo plėstis. Į įmonę buvo investuota labai daug pinigų, į įrangą, į remontą. Kita dalis pinigų buvo investuota į atlyginimus. Buvo taip, kad atlyginimai buvo mokami iš skolintų pinigų, nes ji norėjo gelbėti įmonę. Kartu su N. sėdėjo ir matė, kad brokeriai vokdavo pinigus, sandorius. Jos buvusi administratorė pati girdėjo, kaip buvęs brokeris jai, N. P., pasakė: „aš iš tavęs pavogiau 300 000 Lt ir ką tu man padarysi“. Mėnesinės išlaidos buvo labai didelės, o ji buvo jauna, nepatyrusi verslininkė, bandė gelbėti įmonę. Buvo vedamos derybos su turkais. Įmonė sandorių turėjo, tik pačioje pabaigoje įmonė nesudarinėjo sandorių. Buvo mokami ne tik atlyginimai, bet ir komunaliniai mokesčiai, už telefonus. Iš pradžių įmonė turėjo sandorių, užteko lėšų jos išlaikymui. Visą laiką tikėjo, kad įmonę išgelbės. Nežino, kiek šiuo metu yra vykdomųjų bylų. Nė vienam nukentėjusiajam iš šios byos visa suma nėra grąžinta. Jokio turto ji neturėjo. Ketino įsigyti turto, tačiau nesuspėjo. Klaipėdoje neturi jokio sklypo, neturi jachtos, neturi buto Pilies gatvėje. Namas buvo banko, automobilis įmonės. Paskolą mokėjo iš atlyginimo, kurį gaudavo kaip direktorė. Neprisimena, negali pasakyti, ar už automobilį mokėjo įmonė. Bankui mokėjo tikrai ne iš skolintų pinigų. Gelbėjo verslą, kad jis nežlugtų. Iš N. I. gavo 190 000 Lt, iš B. – 110 000 Lt (tačiau iš tiesų gavusi mažesnę sumą, vekselį pasirašė didesnei sumai, kadangi gavo iš jos tik 90 000 ar 100 000 Lt). Iš M. Z. gavo, bet tikrai ne 80 000 Lt, iš jo buvo skolinta 50 000 Lt, 5000 Lt atiduota ir likutis 45 000 Lt, gal ten vienas kitas litas kitaip, bet tikrai ne 80 000 Lt. Iš Š. gavo 40 000 Lt, iš S. – 200 000 Lt, iš V. – 20 000 Lt, iš V. – 50 000 Lt, iš R. S. 10 000 Lt, iš M. – 90 000 Lt, iš R. D. – 50 000 Lt. Sutinka N. I. atlyginti 190 000 Lt sumą, kadangi tokia buvo paskola, o 110 000 Lt atlyginti nesutinka. Sutinka atlyginti G. R. M. 70 000 Lt. Su S. tarėsi dėl 200 000 Lt (tiek iš jos ir pasiskolino), sutinka atlyginti šią sumą, o tie 75 000 Lt labai greitai auga. Sutinka atlyginti Š. 30 000 Lt, B. – 110 000 Lt. Su 13 000 Lt suma B. nesutinka, likutis yra 4000 Lt. S. likę atlyginti apie 8000 Lt. Su D. 49 000 Lt suma sutinka, šiuo metu likutis yra mažesnis.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. Š. parodė, kad su V. P. susipažino studijuodamas universitete, buvo grupiokai. Vieno pokalbio metu išaiškėjo, kad jai reikia darbuotojo, o jis tuo metu ieškojosi darbo. Kaltinamoji pasikvietė jį į savo kompaniją. 2007 m. pavasarį pradėjo pas ją dirbti kaip pardavimų brokeris, vėliau kaip komercijos direktorius, nes buvo planuojama plėsti kompanijos veiklą. Bendrovės veikla buvo nekilnojamojo turto tarpininkai. Dirbo apie metus laiko. V. P. buvo kompanijos vadovė, direktorė. Ką tiesiogiai ji darydavo, negali pasakyti, tačiau kažkokią veiklą ji vykdė, dažniausiai ji būdavo savo kabinete. Kokius dokumentus ji tvarkydavo, pasirašydavo – nežino. Finansiniai įmonės rodikliai nuo jo buvo slepiami. Viskas buvo neblogai, santykiai buvo draugiški. 2007 m. vasarą ji kreipėsi dėl paskolos, prašydama paskolinti pinigų, žadėjo greitai (po poros savaičių) pinigus grąžinti. Taip ir buvo: jis jai paskolino pinigus (30 000 Lt), ji po poros savaičių juos grąžino. Praėjus mėnesiui ji vėl kreipėsi prašydama paskolinti pinigų. Vardijo įvairiausius savo planus, sakė, kad jai labai greitai reikia grynųjų pinigų, klausė jo, kiek jis gali paskolinti. Tuo metu jis daug neturėjo, todėl paskolino 40 000 Lt. Dalį pinigų pervedė elektroniniu būdu, dalį davė grynais. Skolos užtikrinimui buvo pasirašytas paskolos vekselis. Praėjus sutartam laikui skola nebuvo grąžinta. Žadėjo savaitės ir dviejų savaičių laikotarpyje skolą grąžinti. Kadangi buvo jos darbuotojas, studijų kolega, nekilo abejonių dėl pinigų atidavimo, todėl kantriai laukė toliau. Po kiekvieno pažadėto laikotarpio buvo aiškinama, kad dar turi trumpalaikių sunkumų ir po savaitės ar dviejų ji grąžins pinigus. Apie kitus įsiskolinimus ji nieko neminėjo. Žinojo, kad ji yra pasiėmusi paskolą namui ar sklypui, daugiau apie jokius kitus skolininkus jis nežinojo. Jeigu būtų žinojęs, kad ji turi daugiau įsiskolinimų, būtų galvojęs, kokie yra įsiskolinimai, kokios yra pinigų grąžinimo garantijos. Šitas pažadų maratonas tęsėsi gana ilgai ir jau numatydamas, kad pinigai nebus grąžinti geruoju, 2008 m. balandžio mėnesį padavė pareiškimą apie pasitraukimą iš kompanijos, kreipėsi į antstolius dėl skolos išeiškojimo. Be to, V. P. kompanija jam buvo įsiskolinusi darbo užmokestį, todėl jis kreipėsi į darbo inspekciją. Darbo inspekcijai nustačius, kad jam nėra išmokėtas darbo užmokestis, kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo. Tarpininkaujant antstoliams V. P. labai prašė dar kartą atidėti skolos atidavimo laikotarpį, žadėjo, kad skolą grąžins ir kad problema bus išspręsta taikiai. Buvo surašytas naujas vekselis, tačiau nei vienas litas nebuvo grąžintas, todėl antstoliai pradėjo išeiškojimą. Kai antstolio pagalba išeiškojo pinigus sužinojo, kad ji ir toliau skolinasi ir pinigųneatidavinėja. Suprato, kad čia vyksta negeri dalykai, todėl kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. V. P. labai tiksliai nenurodė, kam tie pinigai, minėjo, kad turi daug projektų, kiekvieną kartą jų būdavo begalės, reikėjo sutvarkyti kažkokius dokumentus. Minėjo, kad planuoja pirkti sublokuotą namą, jį sutvarkyti iki pilno įrengimo ir jį parduoti, tačiau konkrečiai kokiam objektui skolinasi pinigus nesakė. Jokių dokumentų, sutarčių ji jam nerodė. Ji vis motyvuodavo, kad dabar yra laikinos problemos, kad tuoj bus sandoris ir ji gaus dideles pinigų sumas. Sakė, kad jo skolos dydis jai yra menkniekis, juolab, kad ji yra užsiminusi, jog turi butą Pilies gatvėje, po to buvo užuominos apie sklypus kitų asmenų vardu. Pokalbių dėl pinigų skolinimo niekas negirdėjo. Tik po to suprato, kad su kiekvienu kompanijos darbuotoju buvo stengiamasi kalbėti atskirai, kad kiti negirdėtų. Derybos buvo vedamos dviese, be pašalinių asmenų. Manė, kad vekselis yra pakankamas skolos grąžinimo užtikrinimas, juolab, kad V. P. atrodė kaip sėkminga vrslininkė, rengėsi prabangiais drabužiais, valgė prabangiuose restoranuose, važinėjo prabangiu automobiliu. Paskolos įforminimo būdą pasirinko pats. Svarbiausia ne tik tai, kad kaltinamoji negrąžino pinigų, bet ir tai, kad ji slėpė savo tikrąją situaciją, toks jausmas, kad ji net nesiruošė grąžinti pinigų. Palaiko savo ieškinį. Negali pasakyti, kokia tiksliai yra suma, nes dalis yra išieškota, dar neatlyginta apie 30 000 Lt. Antstolis ir toliau vykdo išieškojimą.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis G. R. M. parodė, kad su V. P. susipažino per savo žmoną ir bendravo šeimomis, būdavo kviečiami į vaikų gimtadienius. Vėliau surado bendrų reikalų verslui, nes jo įmonė užsiiminėjo namų statyba, darė namų apšiltinimus. 2008 m. birželio mėnesį buvo nupirkęs sklypą Skaidiškėse. Su V. P. santykiai buvo geri, pasitikėjo ja. 2008 m. liepos 18 d. ji pasiūlė gerą variantą, t.y. 10 arų sklypą Naujojoje Vilnioje. Skaidiškėse sklypas buvo nupirktas su maksimalia suma, buvo nelabai tuo sklypu patenkintas. Žinodama, kad jis turi lėšų ir vykdo projektus, pasiūlė kitą sklypą. Buvo parodytas planas, kur tie sklypai bus, buvo paaiškinta, kad sena moteris atgauna žemę ir ją galima pigiai nupirkti. Buvompats nuvažiavęs apžiūrėti sklypo, tačiau šeimininkės nematė. Siūlė kelis kartus, skambindavo, atvažiuodavo į namus. Buvo paduotas 5000 Lt avansas, tačiau poros dienų bėgyje kaltinamoji pasakė, kad sklypą reikia greitai nupirkti, nes giminės gali užprotestuoti. Pasakė, kad sklypą pirks savo vardu, o paskui parduos jam, bet dar reikėjo pinigų. Buvo įvardinta, kad sklypas kainuos 100 000 Lt.Tuo metu jis turėjo 90 000 Lt, iš kurių 5000 Lt jau buvo davęs, likusius 85 000 Lt nuėjęs į bano filialą ir pasiėmęs padavė V. P. Kaip garantiją kaltinamoji pasiūlė išrašyti vekselį, nes jis šiek tiek abejojo dėl šio sklypo, bet buvo labai geras pasiūlymas pagal to meto kainas. Iš viso V. P. paskolino 90 000 Lt, tačiau sklypo nenupirko. Kada pamatė, kad viskas pradėjo strigti, prasidėjo kiti siūlymai ir variantai. Nei žemės, nei pinigų jis negavo. Pinigai buvo duoti sklypo pirkimui, ji sakė, kad yra visokių reikalų. Jo tikslas buvo už gerą kainą nusipirkti sklypą. Kai pamatė, kad viskas stringa, prašė grąžinti pinigus. Buvo grąžinta 20 000 Lt. Skambino kaltinamajai kiekvieną dieną po kelis kartus, vis prašė jos, kad ji grąžintų pinigus, nes jam reikėjo vystyti ir kitas statybas. Apie jos esamus įsiskolinimus informacijos neturėjo. Yra ne kartą buvęs jos namuose, draugavo šeimomis, buvo pasitikėjimas, turėjo jau ne vieną bendrą sėkmingą sandorį. Vekselis nėra atiduotas vykdyti antstoliams, nes kaltinamoji žadėjo, kad viskas susitvarkys. Be to, sakė, jog jeigu jis bandys eiti per teismą, iš viso nieko neatgaus. Kaltinamoji jam grąžino 20 000 Lt, todėl jis reiškia ieškinį dėl 70 000 Lt.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji N. I. parodė, kad ji visą laiką manė, jog yra pirmoji paskolinusi ir nukentėjusi. Išsiskyrus su vyru jai reikėjo pirkti naują butą, čia buvo 2005 m. vasarą. Beieškodama buto iš „Alio" išsirinko telefono numerį ir paskambino telefonu, atsiliepė V. P., kuri jai ir parodė 1 kambario butą Fabijoniškėse. Butas patiko, visos sąlygos tenkino, suma buvo 135 000 Lt. V. P. netrukus paskambino ir pasakė, kad būtinai reikalingas avansas, nes jau yra pretendentas, ir jeigu ji neduos vanso, tai šito buto nebus. Iš savo buvusio vyro pasiėmė pinigus, nes savų visai neturėjo, vakare nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur V. P. anksčiau dirbo, pasirašė avanso sutartį, davė kaltinamajai 5000 Lt. Grįžusi namo išsigando, nes ta sutartis nieko neįpareigojanti. V. P. pasirašė, kad įsipareigoja parduoti ne savo butą ir viskas. Tuomet ji išsigando, įlindo į internetą, patikrino, ar tikrai kaltinamoji dirba (duomenys neskelbtini), paskambino netgi jai, klausė, ar nepraras tų pinigų, nes jai tai buvo milžiniški pinigai, tačiau V. P. ją nuramino, buvo daug juoko, nors žiūrėdama į tą sutartį ji supranta, kad ji yra niekinė, pagal ją ji net neatgaus pinigų. Po to susisiekė su šeimininkais, nes kaltinamoji jai pareiškė, kad yra tarpininkavimo sutartis ir ji butą parduoda pagal sutartį. Tačiau paaiškėjo, kad sutarties nėra, yra tik žodinė sutartis, galų gale viskas pavyko, tačiau vis buvo atidedamas sandoris ir nusitempė iki liepos 31 d. Per tą laiką susibendravo su V. P., pastaroji ją sužavėjo. Ji kaltinamajai paskolino 7000 litų. Kaltinamoji sakė, kad jai labai reikia pinigų ir atiduos sandorio metu, tačiau sandorio dieną V. P. pasakė, kad neturi tų pinigų, pamiršo juos namie ir tie 7000 litų ir po šiai dienai neatiduoti. Pradėjo draugauti, ji pasitikėjo kaltinamąja, tikėjo, kad žmogus šiame gyvenime gali padaryt kažką įspūdingo, tik jam trūksta pinigų, ir ji norėjo jai padėti iš visų jėgų, o V. P. prašė jai padėti. Kaltinamoji papasakojo, kad turi daug planų, kad statys savo ligoninę, įkurs įmonę. Santykiai bus nuostabūs. V. P. paklausė, gal ji turi pažįstamų, kurie paskolintų 30 000 Lt. Turėjo pažįstamų, kurie paskolintų pinigų tik jai (N. I.), todėl pasiskolino 30 000 litų, kuriuos atidavė kaltinamajai. Kaltinamoji pasirašė skolos raštelį, pagal kurį ji įsipareigojo pinigus grąžinti po dviejų mėnesių. Pinigai buvo paskolinti su 3 procentų palūkanomis. V. P. ją užtikrino, kad ji mokės tas palūkanas, nors jos į jų raštelį nebuvo įtrauktos. Pirmą kartą palūkanas sumokėjo, o paskui mokėjo ji pati (t.y. N. I.), kaltinamoji kartas nuo karto, kai susikaupdavo suma, pinigus atiduodavo. Bendravimas prasidėjo, reikėjo dar daugiau pinigų ir V. P. įkalbėjo ją paimti paskolą banke, užsakyti savo butą. Ji sakė, kad kalbėjo su banko vadybininke. Kaltinamosios oficialus atlyginimas neleidžia paimti paskolą, todėl jai vadybininkė pasiūlė, kad ji paprašytų draugės, kad ši savo vardu paimtų paskolą. Ji, N. I., taip ir padarė, pasiėmė 105 000 litų paskolą buto įrengimui ir pinigus įvairiais būdais pervedė kaltinamajai. Šitie pinigai buvo skolinti ilgam laikotarpiui, 3 metams, nes kaltinamoji sakė, kad ji įkurs įmonę, turės savo verslą ir šitų pinigų iš karto atiduoti negalės. Sutiko su tokiomis kaltinamosios sąlygomis, nes paskola bankui buvo paimta 15 ar 20 metų laikotarpiui, tačiau kaltinamoji sakė, kad per 3 metus atiduos visus pinigus. Kaltinamoji ją ramino, sakė, kad jeigu net nepasiseks verslas, ji turi milžiniškos vertės sklypą Klaipėdoje, kurį įsigijo akcijoje, bet negalėjo jo apiforminti savo vardu. Kaltinamoji jokių dokumentų jai nerodė, bet ji ir pati neprašė, patikėjo. Iki 2008 m. tikėjo, kad šitas turtas yra ir kad kritinėje situacijoje kaltinamoji jos neišduos. Ji vėlavo mokėti palūkanas, neatidavė skolos. V. P. įkūrė firmą, ją įdarbino vyr. buhaltere. Apie V. P. galvojo naktį, dieną, miegodama ir svajodama. Per tą laiką dar paėmė iš DNB banko 40 000 litų paskolą ir ją atidavė V. P., be to, iš „123 kreditas" paėmė 8000 litų. Bendroje sumoje paskolino 192 000 Lt, iš kurių tik 7000 litų buvo jos, o visi kiti buvo skolinti. Pirmais metais įmonės veikla pagal dokumentus buvo pelninga, didžiausią sąnaudų dalį sudarė V. P. atlyginimas. Žinojo, kad atlyginimas naudingas tam, kad galėtų imti paskolas banke. Kaip draugė pateikė pajamų-išlaidų suvestinę ir paprašė kaltinamosios paskaičiuoti, ar verta didinti atlyginimą, nes mokesčiai Sodrai būtų milžiniški. Kaltinamoji pasakė, kad ji atsižvelgs į šitas pastabas, tačiau atlyginimas vis tiek buvo pakeltas. Nežino kokiais tikslais, tačiau V. P. prašė jos tapti akcininke, perrašyti akcijas manjai (N. I.), jai kažkodėl nebuvo naudinga būti įmonės akcininke. Ji sutiko, tačiau už tai jokių pinigų nemokėjo. 2008 m. matydama įmonės veiklos rezultatus ir tai, kad įmonė bankrutuojanti, praradusi butą viską suprato, šydas nuo akių pradėjo kristi. Kaltinamajai ji vis sakydavo, kad praranda butą, kad negali sumokėti. Kaltinamoji žadėjo padėti. Kreipėsi į advokatę klausdama, ką jai daryti, nes įmonė bankrutuoja, advokatė jai patarė kelti bankrotą nedelsiant. Ji pasakė V., kad kels įmonei bankrotą, kad jos neapkaltintų tyčiniu bankrotu. V. P. pažadėjo jai sumokėti skolos dalį už tai, kad ji perleis akcijas atgal. Akcijas atgal perleido nemokamai. Susitiko liepos 18 d. Tuo metu ji (N. I.) buvo skolinga apie 250 000 litų, nes tam, kad sumokėtų palūkanas, skolinosi pinigus iš kitų žmonių. 2008 m. liepos 18 d. priskaičiavo dar pageidautinas palūkanas ir V. P. pasirašė sutikdama, ji nelabai žiūrėjo. Pavasarį ji V. P. pateikė išklotinę. Vienintelis jos pasakymas buvo „ar ne per daug tu čia skaičiuoji?“. Liepos 18 d. suskaičiavo visą sumą ir susitarė, kokiomis sumomis V. P. jai grąžins pinigus. Jai svarbiausia buvo atiduoti 30 000 Lt pažįstamai, todėl buvo pasirašytas vekselis, kad V. P. juos atiduos liepos 30 d. Paskui 10 000 Lt reikėjo atiduot „123 kreditas" ir 128 000 Lt, nes norėjo pirkti butą. Buvo surašyti vekseliai tom datom, kada ji nori gauti pinigus. Dar turi skolos raštelius 137 000 litų sumai. 24 000 Lt grynais V. P. jai tą dieną atidavė. Paskui ji tuos vekselius padavė antstoliui, pasistengė nepraleist termino. Bendra suma yra 305 000 Lt, apie 70 000 litų yra priskaičiuotos palūkanos, 168 000 Lt vekseliai paduoti antstoliui ir dabar vykdomas išieškojimas. Paskaičiavo, kad šią sumą iš kaltinamosios atgaus maždaug po 45 metų. 137 000 Lt neatsisako, bet į teismą dėl to nesikreiprs, nes bus tik išleisit pinigai teismui, advokatui. Ilgą laiką galvojo, kad yra pirma, kuri paskolino V. P. pinigus, bet pažįstamas pasakė, kad ji jau tuo metu, kai skolinosi iš jos, buvo prasiskolinusi. Visą laiką jaudinosi dėl kaltinamosios, kad ji kur neįklimptų, nes didelę sumą pinigų ji buvo jai skolinga, be to, ji pasiėmė paskolą apie 2 mln. buto, namo pirkimui ir jai kilo abejonės, ar ji galės atiduoti tuos pinigus. Kaltinamąją ji visiškai pasitikėjo. Tik vėliau suprato, kad buvo kaltinamosios gerai valdoma priemonė gauti pinigus. Vėliau jų santykiai nutrūko. Važiavo kartu su V. P. į Turkiją, nes pagalvojo, kad pinigų vis tiek nesumokės, tad bent į kelionę nuvažiuos. Žino, kad kaltinamoji be jokių popierių liko skolinga savo draugei K. B., su kuria gyveno, K. draugei 50 000 Lt. K. B. buvo kaltinamosios draugė, pasitikėjo ja ir pinigus skolino be jokios sutarties. Prieš porą mėnesių jai paskambino vienas žmogus ir teiravosi, kokios yra galimybės atgauti iš V. P. pinigus, nes pastaroji ir iš jo pasiskolino. Šitas žmogus patvirtino, kad kaltinamoji ir toliau taip gyvena, toliau skolinasi pinigus, prabangiai gyvena, čia jos pragyvenimo šaltinis. Kiek jai yra žnioma, trys žmonės atgavo pinigus. Vėliau sužinojo, kad V. P. pasiskolino pinigų iš E. B., kuri pardavė butą ir paskolino kaltinamajai pinigus (pinigai kažkodėl įplaukė į įmonės sąskaitą). Įplaukė 90 000 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – už tarpininkavimo paslaugas. Jai taip pat skambino E. sesuo E. ir klausė, ar ji atgaus pinigus, nes ji paskolino 30 000 Lt. V. P. padėjo jai, N. I. nusipirkti butą. Butą ji (N. I.) nusipirko, nebuvo jokios apgaulės. Imdama paskolą nurodė, kad pinigai bus buto įrengimui, tačiau pinigus pervedė V. P. Bankas jai jokių pretenzijų neturi, tą paskolą ji atidavė. Įmonėje tik ji dirbo su buhalterinės apskaitos programa. Nežino, ar kaltinamoji mokėjo dirbti su ta programa. Programoje automatiškai vedami registrai, suvedama pirminė informacija ir automatiškai formuojami registrai. Atskirai reikėjo sidaryti balansą. Programa pateikdavo balanso duomenis, tačiau ne tokia formą, kuria jis teikiamas VMĮ ir Registrų centrui. 2008 m. balanso jau nebuvo galimybės sudaryti, ofisas buvo uždarytas. Balansai buvo daromi iki to laiko, kol realiai buvo dirbama. 2008 m. registrai buvo vedami iki spalio mėnesio, tačiau nebuvo sudarytas metinis balansas. Negali paaiškinti, kodėl programoje įvesti dokumentai, kurių niekas nerado. Jeigu dokumentai suvesti, vadinasi tokie dokumentai buvo. Ofisas buvo užrakintas, įeiti nebuvo įmanoma, tuo metu direktorius buvo K. Reikėjo priduoti Sodros ataskaitas, tam reikėjo dokumentų, tačiau K. nebuvo įleistas į ofisą, neįleido nuomotojai. Jį įleido, tačiau patalpų savininkai nieko neleido paimti, todėl jie iš naujo sudarydavo žiniaraščius be realių dokumentų, nes Sodrai reikėjo būtinai priduoti. Žino, kad iš ofiso dokumentus paėmė bankroto administratorė, kuri paprašė jos paskaičiuoti darbo užmokestį, tam atsiuntė programos duomenų bazę. Nežino, kokius pirminius dokumentus perėmė administratorė. Pas antstolį vykdyme yra vekseliai už 168 000 Lt sumą. 137 000 Lt yra skolos rašteliai, terminas greitai pasibaigs. Pirmas skolos raštelis pasirašytas 2005 m. vasarą, antras – 2005 m. lapkričio 10 d. Pasirinko vekselio būdą, nes yra daugiau galimybių atgauti pinigus, mažiau išlaidų, greitesnis procesas. Pinigai šiuo metu yra išieškomi per antstolius, tra grąžinta apie 4000 Lt suma. Prašo priteisti 300 000 Lt, nes į tą sumą įeina 190 000 Lt paskola ir jos jau sumokėtos ir priskaičiuotos palūkanos. Skolinosi iš privačių asmenų su labai didelėmis palūkanomis, pati mokėjo bankui, tame tarpe ir baudas.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. D. parodė, kad su kaltinamąja susipažino 2008 m., kuomet po vyro mirties reikėjo parduoti sklypą su nebaigtu statytu namu. Buvo sudaryta sutartis, kaltinamoji pardavė namą. Po to labai draugiškai bendravo, susiskambindavo. Kaltinamoji žadėjo padėti nupirkti butą sūnui. 2008 m. rugpjūčio 5 d., kaltinamoji žinodama, kad ji, R. D., turi pinigų, pakvietė atvažiuoti pas ją į namus. Ji nuvažiavo pas kaltinamąją į namus. Kaltinamoji paprašė paskolinti 100 000 Lt, tačiau kai ji, R. D., išplėtė akis, kaltinamoji pasakė, kad užteks ir 50 000 Lt, nes labai dega sutartis su turkais. Pinigus prašė paskolinti jai asmeniškai. Jos abi medikės, kaltinająji ji pasitikėjo, todėl iš karto nuvažiavo į banko skyrių ir pervedė jai 50 000 Lt. Atėjus terminui skambino kaltinamajai, siuntė žinutes. Kaltinamoji atrašė, kad yra konferencijoje Prancūzijoje. Bendravo tik žinutėmis. Kaltinamoji vis sakydavo „rytoj“. Vėliau pasibaigė ir žinutės, kaltinamoji vengė kalbėti ir atiduoti pinigus. Vėliau ji kreipėsi į notarų biurą. 2008 m. lapkričio mėnesį sužinojo, kad kaltinamoji turi daugybę kreditorių. Skolindama kaltinamajai pinigus nežinojo apie jos turimus įsiskolinimus. Jokių verslo planų kaltinamoji jai nerodė, pinigus skolino jai asmeniškai. Žadėjo atiduoti pinigus, kai su turkais įvyks tas projektas. Labai pasitikėjo kaltinamąja, sudarė gerą įspūdį, labai gražiai kalbėjo. Nežino, kur buvo panaudoti jos pinigai. Pinigai buvo nuimti per vieną dieną, per pora valandų po 2000 Lt. Kaltinamoji pasiūlė pasirašyti vekselį, tačiau neturėjo vekselio pavyzdžio, todėl važiavo į PC „BIG“, nuėjo į parduotuvę, kad kaltinamoji atsisiųstų ir atspausdintų vekselio pavyzdį. Kaltinamoji pati pildė vekselį. Ten pasirašė vekselį ir pervedė kaltinamajai pinigus. Šiai dienai iš antstolio yra įplaukę 4457,70 Lt iš paskolintų 50 000 Lt. Kaltinamoji gera valia nėra nė lito atidavusi.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. S. parodė, kad su kaltinamąja ją supažindino jos (J. S.) vyras. Su vyru pardavė namą, pasidalino pinigus per pusę, todėl turėjo 200 000 Lt. Jos paklausė, ar ji nori per dvi savaites užsidirbti 5000 Lt. Ji atsakė, kad nori. Tuomet vyras ją supažindino su kaltinamąja, kuriai ji dviem savaitėms paskolino 200 000 Lt (buvo pasirašytas vekselis). Po dviejų savaičių tikėjosi atgauti 205 000 Lt. Tačiau po dviejų savaičių pinigų neatgavo. Laikas bėgo, keitėsi kaltinamosios telefono numeriai. Prasidėjo išieškojimai, kaltinamoji jai grąžino 5000 Lt. Pasidarė neramu. Kaltinamoji sakydavo, kad pinigų reikės kažkokiam sandoriui, o užstatas bus jos namas ir dviejų kambarių butas. Saki būti visiškai ramiai. Kaltinamoji atvažiuodavo su prabangia mašina, visada gerai atrodydavo, sudarė gerą įspūdį, gražiai kalbėjo. Kaltinamoji kalbėjo apie nekilnojamojo turto vykdymo planus, tačiau konkrečiai nieko negali pasakyti. Iš viso kaltinamoji jai grąžino 8000 Lt. Tik vėliau sužinojo, kad kaltinamoji buvo pasiėmusi paskolą ir kad namas buvo įkeistas. Nežinojo, kad kaltinamoji turi sandorių su kitais kreditoriais. Žinojo, kald kaltinamoji vertėsi nekilnojamuoju turtu. Kaltinamoji užrašė ant vekselio turto garantą. Vekselis paduotas antstoliui ir vyksta išieškojimas, tačiau yra gavsi tik 300 Lt. Jos ieškinys yra 275 000 Lt. 200 000 Lt ji paskolino, o 75 000 Lt yra nuo 2007 iki atidavimo antstoliams priskaičiuotos palūkanos.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. V. parodė, kad su V. P. susipažino per draugą V. važinėdami pas ją į svečius. Vieną kartą kaltinamoji paklausė, ar jis, A. V., turi pinigų. Pasakė, kad turi. Po kurio laiko paskambino jam ir paprašė paskolinti pinigų. Jis sutiko. Nelabai norėjo skolinti, tačiau sutiko, nes kaltinamoji sudarė gerą įspūdį. Kaltinamoji pasiūlė surašyti vekselį. Vekselį surašė pati kaltinamoji. Praėjus mėnesiui žadėtų pinigų neatidavė. Pinigai buvo perduoti grynaisiais, Vievyje, automobilyje. Praėjus mėnesiui suprato, kad negerai padarė. Pinigų kaltinamoji vis negrąžino, vis atidėliodavo jų grąžinimą. Jis kaltinamosios vis prašė grąžinti, skambindavo jai, buvo susitikę, tačiau kaltinamoji pinigų neatidavė. Nežinojo, kokiam tikslui skolino pinigus. Skolino, nes ja pasitikėjo. Nežinojo, kad kaltinamoji turi tiek įsiskolinimų. Žinojo, kad kaltinamoji užsiima nekilnojamuoju turtu. Nebuvo taip, kad kaltinamoji jam grąžintų 20 000 Lt. Vekselis yra pateiktas vykdymui, tačiau yra gavęs tik apie 100 Lt. Prašo priteisti 50 000 Lt.

Apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. V. parodė, kad V. P. pažįsta gana seniai. Buvo kaltinamajai paskolinusi 20 000 Lt, kurių neatgavo. Tai buvo ne pirma paskola. Su pirma paskola viskas buvo gerai. 20 000 Lt paskolino 2007 m. spalio mėn. – lapkričio mėn. Tiksliai nežinojo, kam reikalingi pinigai, kažką minėjo, kad verslui. Kaltinamoji pinigų ngrąžino. Dalį pinigų jau išieškojo antstoliai. Kaltinamoji dar liko skolinga 13 000 Lt. Kaltinamoji sakė, kad negali grąžinti pinigų, kad paskambins vėliau. Bandė su ja susisiekti, tačiau paskui kaltinamoji nekėlė telefono, sakydavo, kad perskambins, vengė bendrauti. Skolindama pinigus nežinojo, kad ji yra skolinga ir kitiems asmenims. Paskola buvo įforminta pavedimu. Skolos dokumento nesurašė, buvo tik bankinis pavedimas. Padavė ieškinį teismui. Jai jau grąžinta virš 7000 Lt. Skolindama pinigus pasitikėjo kaltinamąja. Žadėjo pinigus grąžinti per trumpą laikotarpį, maždaug 1-2 savaites. Pirmą kartą buvo paskolinusi 5000 Lt, pinigai buvo grąžinti, todėl pasitikėjo ir vėl paskolino.

Tesiamojo posėdžio metu atsižvelgiant į nukentėjusiosios prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, buvo pagarsinti nukentėjusiosios E. B. parodymai, iš kurių matyti, kad maždaug 2006 m. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). V. P. dirbo kitoje kompanijoje, kuri nuomojosi patalpas tame pačiame pastate, kur dirbo ir ji. Bendrų patalpų rūkomajame susipažino su V. P. Vėliau jai atsirado poreikis parduoti 3 kambarių butą, o V. P. dirbo nekilnojamojo turto srityje, jos žodžiais, todėl kreipėsi į V. P., kad pagelbėtų parduoti norimą butą. 2007 m. vasarą V. P. pardavė jos butą. Praėjus porai mėnesių po buto pardavimo, V. P., žinodama, kad ji turi pinigų už parduotą butą, pasiūlė investuoti į jos verslą nekilnojamojo turto srityje ir kvietė dirbti jos įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) marketingo projektų vadovės pareigose. V. P. pasiūlymas tenkino, be to, ji norėjo stebėti, kaip vystomas verslas, todėl sutiko. V. P. teigė, kad prašomus paskolinti pinigus panaudos nekilnojamojo turto projektui vystyti, tačiau koks tai projektas nedetalizavo, verslo planų nerodė, konkretaus lėšų panaudojimo tikslo nenurodė. Idėja investuoti į V. P. verslą ją sudomino ir ji V. P. paskolino 110 000 Lt išrašiusi šiai sumai vekselį (konkrečių datų nepamena). 90 000 Lt buvo pervesti bankiniu pavedimu, o 20 000 Lt buvo sumokėti grynais. Pinigai pagal vekselį buvo paskolinti maždaug pusės metų laikotarpiui. Skolinant pinigus jai nebuvo žinoma apie kitus V. P. kreditorius. V. P. finansinė būklė atrodė labai gera, sudarė sėkmingos verslininkės įvaizdį, važinėjo su prabangiu visureigiu, gyveno nuosavame name. Suėjus paskolos mokėjimo terminui, buvo prašoma grąžinti pinigus, tačiau V. P. teigė, kad pinigus investavo į kitą projektą (koks tai projektas nebuvo konkretizuojama) ir šiuo metu neturi pinigų, o turės po kelių mėnesių. V. P. teigė, kad, kai tik jai bus pervesti pinigai iš tariamai kito verslo projekto, nedelsiant grąžins, todėl paskolos terminas buvo kelis kartus pratęsiamas išrašant naują vekselį vis atidedant skolos mokėjimą. Jos žiniomis, paskolinti V. P. pinigai buvo panaudoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), kreditavimui, o ne verslo projekto vystymui kaip buvo tartasi. V. P. veiksmais jai padaryta 110 000 Lt žala. Visi dokumentai su skolos susidarymu ir jos pateikimu išieškojimui yra pateikti antstoliui V. Čeglikui. Po to, kai V. P. negrąžino laiku pinigų, buvo vis perrašinėjami vekseliai su naujomis grąžinimo datomis, ji vis žadėdavo grąžinti, sakydavo, kad nereikia nerimauti, kad ji turi daugiaaukštės statybos sklypą Klaipėdos centre, taip pat butą Vilniaus senamiestyje, tuoj turi gauti įplaukų ir grąžins pasiskolintus pinigus. 2006-12-29 į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą ji pervedė 30 000 Lt su žyma „už tarpininkavimo paslaugas“, kadangi tuo metu banke buvo su V. P., kuri darė spaudimą ir liepė padaryti tokią žymą, mat taip bus geriau. Tai nebuvo joks mokestis už tarpininkavimo paslaugas, tiesiog paprasčiausia paskola. Ji bendrovėje UAB (duomenys neskelbtini) dirbo marketingo projektų vadybininke. Tuo metu bendrovės vystymasis, augimas buvo normalus. Tik vėliau ji sužinojo, kad gautas įplaukas V. P. pervesdavo į asmeninę sąskaitą ir naudojo patikimos verslininkės įvaizdžiui kurti: prabangus namas, automobilis, poilsinės kelionės. Dvi koleges ji buvo nusivežusi į Turkiją, visiškai apmokėdama jų keliones, sakė, kad tai atsidėkojimas už darbą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jos taip pat V. P. buvo paskolinusios pinigų (t. 1 b.l. 91-92, 94-96).

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, kad iš salėje esančių žmonių pažįsta V. P. ir N. Su kaltinamąja jokių santykiu neturi. Buvo iškviestas į apklausą policijoje. Jo klausė, kaip jis susipažino su V. P., kaip jis tapo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Su kaltinamąja susipažino ISM vadovų magistratūroje, buvo grupiokai. Vėliau teko dalyvauti keliuose bendruose vakarėliuose. Vasarą buvo susitikimas, kaltinamoji pakvietė pas save į namus, suėjo grupokiai. Tuo metu jis buvo bedarbis. V. P. pasakė, kad ieško asmens UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigoms užimti. Po kiek laiko vėl susitiko ir susitarė, kad jis užims šias pareigas, aptarė sąlygas, kurios jį tenkino. 2008 m. rugsėjo mėnesį pradėjo eiti UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. Prieš tai kaltinamoji jį patikino, kad nors rinkoje yra sunku, įmonėje yra ką veikti. Įmonė užsiėmė nekilnojamojo turto tarpininkavimu. Darbas įmonėje nelabai patiko, nes buvo betvarkė, vadybininkai dirbo blogai. Besidomėdamas vadybininkų veikla išsiaiškino, kad jie pardavinėja savus objektus įmonės sąskaita. Jis norėjo gauti įmonės balansus, srautų ataskaitas, tačiau tai jam nebuvo pateikta. Vėliau sužinojo, kad sąskaitos yra užblokuotos, įmonės situacija sunki, buvo skolos biudžetui. Po to jis susirgo ir į įmonę nebegrįžo. Įmonėje dirbo apie tris mėnesius. Pradėdamas dirbti dokumentų sąrašo negavo, tačiau spintoje buvo sudėti visi apskaitos dokumentai. Įmonėje dirbo administratorė, kuri registruodavo išeinamus ir ateinančius dokumentus, laikas nuo laiko ateidavo buhalterė, suvesdavo sąskaitas į apskaitą ir sudėdavo į spintą. Dėl dokumentų jam niekada nekildavo klausimų. Buvo sutartas 5000 neto atlyginimas į rankas, skirtas tarnybinis telefonas, kuro kortelė, žadamas tarnybinis automobilis. Vieną kartą buvo išmokėtas 5000 Lt darbo užmokestis. Darbuotojai ateidavo ir klausdavo jo, kaip čia bus su tom algom. Jis kaltinamosios paklausė, kaip čia bus su tom algom. Kaltinamoji vieną dieną atvažiavo ir išmokėjo. Tuomet jis nuėjo pas N. ir pasakė, kad reikia viską įforminti kaip priklauso. Kaltinamoji sudarė gerą įspūdį savo apranga ir turimais daiktais, mokėsi ISM magistratūroje, kur mokslas kainuoja brangiai, į paskaitas ji ateidavo su minikompiuteriu, atvažiuodavo geru automobiliu, žmogus pasirodė veiklus, energingas. Buvo toks atvejis, kad kaltinamoji jį pasikvietė pas save, kai jis jau dirbo įmonėje, sakė, kad Klaipėdoje turi gerą didelį projektą, prašė gal 100 000 ar 150 000 Lt. Jis pasakė, kad tokių pinigų neturi, bet pažįsta žmones, kurie galėtų paskolinti. Tuomet jis paskambino savo kolegai, jis pasakė, kad tiek pinigų neturi, galėtų juos surinkti po savaitės. V. P. sakė, kad per vėlu, reikia dabar. Nematė jokių to projekto dokumentų. Įmonės pajamų nebuvo, jis jų nematė. Manė, kad įmonėje kažkas ne taip, nes jos ataskaitų reikalaudavo už kiekvieną savaitę. Nežino nė vieno realaus sandorio, kuris būtų įvykęs. Kol jis dirbo, įmonė negavo jokių pajamų. Įmonės sąskaitos buvo blokuotos. Stengėsi palaikyti tvarką bendrovėje, kad vadybininkai dirbtų, o kaltinamoji atvažiuodavo ir kalbėdavo tai su vienu, tai su kitu. Sunku pasakyti, ką darė kaltinamoji. Įmonėje dirbo 5 vadybininkai. Buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad visos sąskaitos buvo registruojamos žurnale ir būdavo pas buhalterę ant stalo. Jam pačiam tiek dokumentai būdavo sunkiai pasiekiami be N. Buvo konkrečiai kažkas perkama ofisui (vanduo, pieštukai, popierius), taip pat reikėjo apskaityti dirbančių asmenų darbo užmokestį. Visa tai darydavo buhalterė, kuri ateidavo į darbą, suvesdavo skaičius, sutvarkydavo, pateikdavo ataskaitas. Prieš jam ateinant dirbti įmonės direktorė buvo V. P. Jam išėjus iš darbo V. P. vėl tapo direktore. Apie akcijų perleidimą žino tik tai, ką jam pasakojo N. Jokių dokumentų nematė, tik žinojo, kad N. buvo akcininkė. Ar V. P., ar N. sakė, kad buvo du akcininkai ir V. P. išpirko ar perėmė akcijas. Įmonei buvo paskelbtas bankrotas. Jį išsikvietė administratorė ir liepė parašyti pretenziją. Iš darbo išėjo 2009 m. vasario mėnesį. Jokios buhalterijos niekam neperdavė, nes negalėjo prieiti prie dokumentų. Patvirtina, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) galiojo buvusios direktorės vidinė darbo ir dokumentų tvarkymo ir laikymo tvarka. Visi dokumentai būdavo registruojami pas administratorę, vėliau ji dokumentus atiduodavo konkrečiam asmeniui. Jam atėjus dirbti tarnybinės instrukcijos buvo, tačiau jos nebuvo vykdomos. Pirmas dalykas, ką jis padarė – peržiūrėjo darbo sutartis ir darbines instrukcijas, pradėjo reikalauti, kad jų būtų laikomasi. Įmonės buhalterė turėjo nuosavą stabilią darbo vietą, kur buvo stacionarus kompiuteris, jo ateidavo laisvu grafiku, kaip supranta, taip buvo sutarta su savininke. Bent du artus per savaitę buhalterė ateidavo ir tvarkydavo dokumentus. Buhalterė buvo tiesiogiai atsakinga už dokumentų saugumą. Nežino, kiek buvo patalpų raktų ir pas ką jie buvo. Jis turėjo raktus ir kodą. Jam atrodo, kad patalpų raktus turėjo visi darbuotojai, kad galėtų laisvai pateikti į pastatą. Paskutinį kartą patalpose buvo 2009 m. sausio mėnesį, kada dirbo. Priekinės durys buvo užrakintos, ėjo pro šonines duris, suveikė signalizacija. V. P. žinojo, kad jis negalėjo patekti į patalpas, kad suveikė signalizacija, nes jis jai skambino. Buhalterė nesakė, kad dingo kažkokie dokumentai. Jis gavo ne visus dokumentus, po to jis gavo baudas. Patalpos visada buvo rakinamos, buvo tokia tvarka, kad tas, kuris išeina paskutinis (paskutinė dažniausiai išeidavo administratorė), užrakina pagrindines duris, išeina pro šonines duris ir priduoda signalizaciją. Oficialių vagysčių nebuvo, tačiau dalis dokumentų buvo nuo jo slepiami arba nepateikiami. Buvo antstolių reikalavimai įvykdyti procesinius veiksmus, apie šitų dokumentų egzistavimą sužinojo tik tada, kai gavo baudą už jų nevykdymą. Balansų, ataskaitų reikalavo tiek iš buhalterės, tiek iš V. P. Buhalterė dokumentų nepateikė, pasakė, kad jai nesumokėta alga ir kad V. P. jai turi skolų. Pasakė V. P., kad jam reikia tų dokumentų, pastaroji patikino, kad jis tuos dokumentus gaus. Dokumentus gavo, tačiau ne visus. Žinojo, kad pasibaigus 2008 m. reikia turėti metinę finansinę atskaitomybę, tam buvo reikalingi buhalteriniai duomenys, kurie buvo įmonės kompiuteryje, su tuo tikslu ėjo į patalpas. 2008 m. atskaitomybė yra ruošiama 2009 m. ir iki gegužės 1 d. turi būti pateikta valstybinėms įstaigoms. Jis nesiruošė daugiau dirbti toje įmonėje, tačiau už praeitą laikotarpį jam vistiek reikėjo pateikti ataskaitas. Tą dieną, kai jis sugrįžo iš ligos, buvo paskutinė jo darbo diena, nuvažiavo į Sodrą ir pridavė tuos dokumentus. Į patalpas nebuvo įmanoma pakliūti be rakto ir kodo. Nežino, ar kas nors nuo lapkričio iki sausio mėnesio bandė pateikti į patalpas. Žinojo, kad būtina užtikrinti buhalterinių dokumentų saugumą, jie buvo rakinami spintoje. Buvo speciali spinta, kur buvo dedami visi dokumentai. Negali garantuoti, kad spinta buvo rakinama. Paprastai raktą nuo spintos turėjo administratorė. Neprisimena, kas dirbo administratore, kai jis įsidarbino. Gali būti, kad administratore tuo metu dirbo D. P. Tiksliai negali pasakyti, kur buvo saugomi žurnalai, kuriuose administratorė registruodavo visą korespondenciją, tačiau gali būti, kad jie buvo saugomi administratorės stale arba ant stalo. Jis darbą baigdavo penktą valandą, kai kas dar likdavo. Jam nežinoma, kada iš darbo buvo atleista administratorė. Niekas dokumentų nesinešdavo namo, jeigu juos kažkas ir buvo pasiėmęs, tai V. P., nes be jos šioje įmonėje nevyko nei vienas procesas. Pradedant jam oficialiai dirbti, jokie dokumentai jam nebuvo perduoti. Nei vienas žmogus nepateko į patalpas nuo tos lapkričio dienos, kai buvo pasakyta, kad dėl elektros darbų į darbą eiti nereikia. Išeidamas iš darbo su V. P. apie dokumentus nekalbėjo, nes ji puikiai žinojo, kur jie yra ir kad jis nė vieno dokumento nepasiėmė. Buvo projektas su turkais dėl ortakių tiekimo, tačiau jis buvo nerealus, jokie susitarimai nebuvo pasirašyti. Jokia informacija nebuvo kaupiama, nebuvo skaičiuojama. Neprisimena, ar buvo raštiškai įtvirtinta dokumentų saugojimo tvarka. Tvarka buvo, bet ar ji buvo rašytinė, ar ne, neprisimena. Pats parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo. Nesidomėjo, ar po jo išėjimo bendrovė vykdė veiklą. Išeidamas paskambino V. P., pasakė, kad išeina ir nori, jog ji vėl taptų direktore. Po kiek laiko V. P. paskambino ir pasakė, kad ji vėl yra direktorė. Visą laiką buhaltere dirbo N. I., kuri išėjo iš darbo tą pačią dieną kaip ir jis.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. Z. parodė, kad buvo apklaustas 2009 metais, tačiau viskas buvo seniai, neprisimena, prašė pagarsinti jo parodymus. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo M. Z. parodymų matyti, kad 2007 m. bendri pažįstami susipažindino (tiksliai nepamena kokie) jį su V. P. V. P. prašė paskolinti 80 000 Lt, kurie bus panaudoti verslo plėtrai, įsigyti medicinos įrenginius. Verslo planų ar kitų dokumentų, patvirtinančių ketinimą plėtoti verslą nerodė, buvo tiktai aptarta žodžiu. V. P. sudarė rimtos, žinančios apie ką kalbą, pasiturinčios ir patikimos moters įvaizdį. Įvertinęs galimybę tapti verslo partneriu arba gauti pelną už paskolintus pinigus, liudytojas nusprendė paskolinti prašomą sumą. 2007 m. maždaug liepos mėn. V. P. grynais pinigais, adresu (duomenys neskelbtini), paskolino 80 000 Lt, pasirašydamas ant paprastojo neprotestuotino vekselio. V. P. pinigus turėjo grąžinti 3 mėnesių laikotarpyje, tačiau skolos net dalinai nepadengė. V. P. pradėjo vengti susitikimo, neatsiliepinėdavo į telefoninius skambučius. Apie V. P. nupirktą įrangą jokių domenų neturėjo, apie medicinos kabineto įsteigimą nieko taip pat nežino ir nematė, nors kaip galimą partnerį P. galėjo jį informuoti. Pareikalavus grąžinti pinigus 2008 m. rugpjūčio mėn. maždaug 2 d., V. P. atidavė 20 000 Lt skolos, todėl 80 000 Lt sumos vekselis buvo perrašytas dvejais naujais paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais 2008-08-08 - 41800 Lt sumai vieno mėnesio laikotarpiui ir 20 000 Lt sumai (datos ir termino neatsimena). V. P. vis žadėjo grąžinti skolą, tačiau jos žodžiai tik ir liko pažadais, vengė atsiskaityti su įsiskolinimu, todėl liudytojas kreipėsi į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo 41 800 Lt sumai. Antstoliams nepavyko išieškoti pinigų, nes V. P. turtas yra įkeistas, banko sąskaitose pinigų ji neturi. Civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra galimybių efektyviai išieškoti iš V. P. paskolintų pinigų (t. 1, b. l. 100-102). Po šių parodymų pagarsinimo liudytojas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad patvirtina savo ikiteisminio tyrimometu duotus parodymus. Verslo patrneriu netapo. Pats užsiiminėjo finansiniu tarpininkavimu pagal individualią pažymą, skolindavo pinigus už procentus. Jis pasiskolino 80 000 Lt pagal susitarimą. Buvo grąžinta laisva valia apie 20 000 Lt. Dabar vekselis yra pas antstolį. Nežinojo, kad kaltinamoji turi įsipareigojimų.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. parodė, kad jam šioje byloje niekas nežinoma. V. P. pažįsta apie 5 metus. Skolino jai pinigus ir su ja turi finansinį susitarimą. Seniai viskas buvo, neprisimena, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad V. P. pažįsta apie 3 metus. Susipažino kartu dirbdami, kai buvo filmuojamas reklaminis klipas. 2008 m. rudenį jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino V. P. ir paprašė susitikti. Kitą dieną susitikus, V. P. pasakė, kad ją prispaudė finansiniai rūpesčiai ir jai reikalinga paskola. Prašė paskolinti 5000 Lt. Pinigus paskolino V. P. pasirašant vekselį. Pinigai buvo skolinami vieno ar dviejų mėnesių laikotarpiui, tiksliai neprisimena. Kam konkrečiai buvo reikalingi pinigai, V. P. nesakė, o pats neklausė ir nesidomėjo. 5000 Lt buvo perduoti (duomenys neskelbtini), V. P. namuose. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, paskola grąžinta nebuvo. Mobilaus ryšio telefonu nepavykus susisiekti su V. P., vekselis buvo atiduotas antstolei Brigitai Palavinskienei išieškojimui. Skolinant pinigus apie kitus esamus V. P. kreditorius nebuvo žinoma. Skolinant pinigus V. P. sakė, kad turi finansinių sunkumų. Liudytojui nebuvo žinoma apie V. P. negalėjimą grąžinti turėtų įsiskolinimų. V. P. veiksmais liudytojui padaryta žala apie 5000 Lt. Civilinio ieškinio jis neteiks, nepageidauja būti pripažintas nukentėjusiuoju. Lauks, kol paskolintus pinigus išieškos antstolis (t. 1, b. l. 183-184). Po šių parodymų pagarsinimo, liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad patvirtina šiuos savo parodymus. Neprisimena, ką sakė kaltinamoji, kad negrąžina pinigų. Negali atsakyti, ar žinojo, kad V. P. turi finansinių įsipareigojimų. Kažkiek pinigų iš kaltinamosios yra atgavęs, tačiau negali pasakyti kiek. Kažkiek pinigų išieškojo antstolis.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. Š. parodė, kad iš salėje esančių žmonių pažįsta V. P. Viską, kas jam žinoma šioje byloje, jis buvo pasakęs ikiteisminio tyrimo metu. Nori, kad teismas remtųsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo D. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad 2007 m. pardavinėjo vieno kambario butą. Įdėjo skelbimą į internetinį tinklalapį www.domoplius.lt. 2007 m. maždaug gruodžio mėn. su juo susisiekė moteris ir prisistatė V. P. vardu, kaip įmonės vadovė, įmonės pavadinimo nepamena. V. P. jo buto nepardavė. Po kiek laiko kreipėsi į V. P. dėl 3 kambarių buto pasiūlymų Vilniuje, tačiau V. P. nerado tinkamo varianto. V. P. jo pastoviai prašydavo paskolinti nedideles sumas apie 2000-3000 Lt kelioms dienoms, tačiau jis atsisakydavo. Tokie prašymai būdavo 2-3 kartus į mėnesį. 2008 m. maždaug gegužės mėn. V. P. paskambino ir pakvietė pokalbiui į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini). Liudytojui atvykus tą pačią dieną V. P. pavaišino jį arbata. Liudytojas įtaria, kad arbata buvo su kažkokiomis priemaišomis, kadangi jis pasielgė taip, kaip niekada nesielgtų. V. P. pokalbio metu pasakė, kad turi didelių problemų, neva mirė jos geras draugas, asmens duomenų nenurodė, kuris jai buvo skolingas apie 100 000 Lt. V. P. turi pati asmeniškai skolą atiduoti, nes kitaip jos turtas bus areštuotas ir parašė paskolinti 30 000 Lt. Pasiskolinti 30 000 Lt nesutiko. Tada V. P. paprašė, kad jis paskolintų bent 15 000 Lt. Liudytojas sutiko paskolinti prašomą sumą ir nuvažiavo namo atvežti pinigų. 15 000 Lt sumai buvo išrašytas paprastasis vekselis, pinigai buvo paskolinti vieno mėnesio laikotarpiui. Suėjus pinigų grąžinimo terminui, V. P. pradėjo vengti susitikimo, neatsiliepinėti į skambučius, vėliau pakeitė telefono numerį. Per kitus asmenis liudytojas sužinojo, kad V. P. yra daug kam skolinga. Matydamas, kad V. P. skolos negrąžins, kreipėsi į bendrovę išieškančią skolas. Visus klausimus su skolos išieškojimu sutvarkė pasamdyta bendrovė. Dokumentų apie skolos susidarymą ir grąžinimą neišsaugojo, nes tai buvo ganėtinai seniai ir skola yra grąžinta (t. 1, b.l. 185-186). Po šių parodymų pagarsinimo teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. Š. parodė, kad patvirtina šiuos savo parodymus. Skolindamas pinigus nežinojo apie turimus kaltinamosios kreditinius įsipareigojimus, jeigu apie juos būtų žinojęs, būtų neskolinęs. Pinigai jam buvo grąžinti, tačiau per ilgą laiką ir ne savo noru.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. parodė, kad kontoroje yra vykdomas išeiškojimas iš V. P. Išieškojimas vyksta R. Š., E. B., R. D. ir N. I. naudai. Pats pirmas išieškojimas jų kontoroje prasidėjo nuo 2008 m. liepos mėnesio ir tęsiasi iki šiol, dalis skolos yra išieškota, didžiausia skolos dalis dar liko neišieškota. Yra pateikti vykdomieji įrašai, Vilniaus miesto 36 notarų biuro 2008 m. liepos 9 d. vykdomasis įrašas Nr. 8085, Vilniaus miesto 30 notarų biuro 2008 m. rugpjūčio 23 d. vykdomasis , 2009 m. sausio 27 d. vykdomasis įrašas, taip pat Vilniaus miesto 7 notarų biurio 2008 m. lapkričio 10 d. vykdomasis įrašas ir Vilniaus miesto 26 notarų biuro 2008 m. gruodžio 20 d. trys vykdomieji įrašai. Iš pradžių į kontorą kreipėsi R. Š. Tai buvo 2008 m. liepos mėnesį. Pirmasis vykdomasis dokumentas buvo paduotas liepos 11 d., visi kiti vykdomieji dokumentai buvo pateikti vėliau ir jie buvo prijungti prie jau vykdomo išieškojimo. 2008 m. liepos 16 d. buvo uždėtas areštas skolininkei priklausančio namui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip pat butui Kaune, taip pat buvo išsiųstas raginimas ir liepos 29 d. visi dokumentai buvo įteikti V. P. Suėjus raginimo terminui, rugpjūčio 11 d. buvo areštuotos sąskaitos ir išsiųstas patvarkymas į tuometinę darbovietę UAB (duomenys neskelbtini). Butas, esantis Kaune, buvo areštuotas ir kito antstolio, todėl buvo išsiųstas patvarkymas prisijungti pačiam antstoliui. Spalio 1 d. kontorą atvyko V. P., deklaravo savo turtą, nurodė, kad jai priklauso minėtas namas, butas ir UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, ir tą pačią dieną buvo gautas iš V. P. prašymas mokėti skolą dalimis ir prašymas panaikinti areštą sąskaitoms. Tuo prašymu buvo įsipareigota skolą sumokėti tam tikrom datom, t.y. 2008-10-15 d. buvo įsipareigota sumokėti 5000, 200-11-15 d. buvo įsipareigota sumokėt 15 000 litų ir 2008-11-30 d. buvo įsipareigota sumokėti 16 000 litų. R. Š. pradinė suma buvo 40 000 litų, tačiau tuo metu dalį jau buvom išieškoję, todėl galima sakyti, kad tuo metu R. Š. naudai išieškojimas buvo apie 30 000 litų, E. B. skola buvo apie 90 000 litų. Tuo metu buvo pateiktas išieškojimas maždaug 120 000 litų, bet kadangi dar nebuvo suėjęs E. B. raginimas, todėl buvo sprendžiamas klausimas dėl tik R. Š. bylos. Pagal tą grafiką mokėta nebuvo, nors tą prašymą patenkino ir spalio 1 d. panaikino areštus, tačiau pinigų negavo, todėl spalio 29 d. vėl uždėjo areštus. Išieškojimas vėl buvo vykdomas, pagrinde iš darbo užmokesčio. Areštas buvo uždėtas asmeninėms V. P. sąskaitoms, (duomenys neskelbtini) sąskaitos areštuotos nebuvo, nes negalima vykdyti išieškojimo iš įmonės. Sunku pasakyti, ar V. P. asmeninėse sąskaitose buvo piniginių lėšų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis tyrėjai buvo pateikęs sąskaitos išrašus, iš kurių matosi, kokie pinigai kada buvo pervesti. Tam tikri mokėjimai iš sąskaitų buvo daromi, tačiau kiek ir kada negali pasakyti. Toliau, tą pačią spalio 29 dieną buvo areštuotos (duomenys neskelbtini) akcijos ir pradėtas jų pardavimas iš varžytinių. Pirmosios varžytinės neįvyko, nes akcijų nepirko, iš antrųjų varžytinių tų akcijų jau nepardavinėjo, nes įmonėje tuo metu jau buvo pradėta bankroto byla ir toks akcijos tapo bevertės. Namas, esantis (duomenys neskelbtini) gatvėje, buvo įkeistas DNB bankui, todėl 2008-12-18 kreipėsi į banką su prašymu leisti pardavinėti įkeistą turtą, tačiau sutikimo negavo. Taip pat 2009-02-12 buvo nuvykta į V. P. namus su tikslu aprašyti turtą, esantį tame name, buvo surašytas turto arešto aktas, tačiau yra labai daug apribojimų, kurie užkerta kelią antstoliui nukreipti išieškojimą į skolininko bute arba name esantį turtą, antstoliui draudžiama nukreipti išieškojimą į namų apyvokos ir apstatymo daiktus, todėl taip ir nenukreipė išieškojimo į turtą. Buvo surašytas bendras turto arešto aktas, kur buvo nurodama, kad aprašo visą turtą, esantį name, išskyrus tą turtą, kuris ir nurodytas CPK straipsnyje, kuris numato išieškojimą, nukreiptą į turtą. Iš esmės galima sakyt, kad tuo turto arešto aktu joks turtas aprašytas nebuvo, o namų apyvokos ir apstatymo daiktai yra beveik visi daiktai, esantys namuose. Toliau, kiek tapo žinoma, antstolis G. K. pardavė butą Kaune, tiksliau buvo pasiūlytas V. P. pirkėjas, jis buvo parduotas pasiūlytam pirkėjui, bet pinigų iš antstolio negavo, apie tai informavo išieškotojus. Kiek žinoma, dabar yra parduotas namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas bankui, vėl buvo prisijungimas prie išieškojimo, bet vėl visi gauti pinigai buvo pervesti hipotekos kreditoriui bankui. Šiuo metu tęsiamas išieškojimas iš darbo užmokesčio. Taip pat visai neseniai pradėjo dar vieną procedūrą, buvo areštuota viena ketvirtoji dalis artezinio šulinio, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau jo vertė buvo labai nedidelė. Kontoroje buvo R. Š. byla 40 000 + 5 proc. metinių palūkanų nuo 2008-07-01, E. B. buvo pateikti vykdyti dokumentai 90 000 Lt ir 20 000 Lt, R. D. naudai buvo pradėtas vykdyti 50 000 Lt išieškojimas, N. I. naudai pirmas dokumentas buvo 128 388 Lt sumai, kitas - 30 000 Lt ir 10 000 Lt + 5 proc. metinių palūkanų. Kiek prisimena, patenkintas buvo tik vienas V. P. prašymas, tai buvo spalio 1 d. prašymas, gal kažkoks prašymas buvo pateiktas elektroniniu paštu. Taip, iš tikrųjų buvo ir 2008-08-22 d. prašymas, buvo prašoma panaikinti areštą sąskaitos, esančioms visuose bankuose, kadangi skolininkė ieško galimybių paimti banke paskolą ir padengti įsiskolinimus, o spalio 1 d. buvo gautas kitas prašymas, vėl prašoma panaikinti areštą visoms sąskaitoms ir nurodyti mokėjimų grafikai. Antrą prašymą patenkino, bet mokėjimų nebuvo. Esmė tokia, kad rugpjūčio 5 d. buvau gauta 50 000 Lt į sąskaitą ir tie pinigai buvo išgryninti, skola nebuvo padengta, nors tuo metu jau buvo įteiktas raginimas sumokėti skolą. Turi prieigą prie bendro sąvado ir žino apie kitų antstolių vykdomus išieškojimus. Galės pateikti informaciją, kokia yra šiandieninė būklė kitų antstolių vykdomuose išieškojimuose. Tuo metu, kai buvo vykdomas išieškojimas, kartu vykdė išieškojimą iš darbo užmokesčio ir kartu buvo nurašomos tam tikros sumos iš sąskaitų. Tuo metu neturėjo informacijos, ar tai darbo užmokestis, ar šiaip gautos lėšos. Iš viso V. P. atžvilgiu buvo 41 byla (priverstiniai išieškojimai), tačiau dalis jų jau buvo įvykdyta.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. A. parodė, kad iš salėje esančių žmonių kaip „Ūkio banko“ klientę pažįsta V. P. 2007 m. lapkričio mėn. V. P. kreipėsi į „Ūkio banko“ Panevėžio filialą pateikdama dokumentus vartojimo paskolai gauti. Jos dokumentai buvo išnagrinėti. Tuo metu ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktore, pajamų užteko. Prašė suteikti 40 000 Lt paskolą dviems metams. Pareiškė, kad už paskolą laiduos K. B., kuri tuo metu taip pat dirbo. Viskas atitiko banko reikalavimus, todėl buvo suteikta 40 000 Lt vartojimo paskola dviem metams. Bankas savo įsipareigojimus įvykdė ir suteikė paskolą. V. P. iki 2008 m. spalio 7 d. taip pat mokėjo įmokas, tačiau vėliau savo įsipareigojimų nevykdė. Sutartis buvo nutraukta ir kreiptasi pas notarą, suformintas vykdomasis įrašas ir atiduotas pagal gyvenamąją vietą vykdyti antstoliui. Šiuo metu V. P. iš 40 000 Lt bankui skolinga 27 932,47 Lt, taip pat prisideda notaro vykdomojo įrašo suforminimo išlaidos. Šiame banko filiale buvo tik šitas kreipimasis dėl paskolos. Gali būti, kad V. P. dar kartą kreipėsi dėl paskolos, tiksliai neprisimena. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo K. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kuių matyti, kad 2007 m. lapkričio mėnesio pradžioje V. P. kreipėsi su prašymu vartojamajai paskolai gauti į AB „Ūkio“ banką, esantį adresu Laisvės al. 15, Panevėžyje. V. P. vartojamoji paskola buvo reikalinga būsto remontui. Ši paskola 40 000 Lt sumai buvo pervesta elektroniniu būdu į V. P. nurodytą banko sąskaitą. Kur ir kokiems tikslams ji išleido gautą paskolą, liudytojas nežino. V. P. aiškino, kad ji dirbo nekilnojamojo turto agentūroje, pardavimo agente ir prasidėjus krizei, nekilnojamojo turto pirkimas sustojo, ji neuždirbo pinigų, todėl nebegalėjo mokėti įmokų už suteiktą paskolą. V. P. bankui už suteiktą vartojamąją paskolą su palūkanomis ir delspinigiais yra skolinga 29 741,14 Lt. 2007 metais lapkričio mėnesį prieš suteikiant V. P. paskolą, buvo tikrinama turimuose banko bazėse jos finansinė būklė, t.y. ar ji turi savo vardu įsiskolinimų, paėmusi paskolų ir panašiai, tačiau jos finansinė būklė ir gaunamos pajamos atitiko banko reikalavimus, todėl jai buvo suteikta paskola. 2008-04-02 V. P. antrą kartą kreipėsi į jų banką su prašymu suteikti 150 000 Lt paskolą, tačiau ji negalėjo pateikti šaltinių, iš ko ji galės grąžinti skolą, todėl paskola prašomai sumai nebuvo suteikta (t. 1, b. l. 199). Pagarsinus parodymus, liudytojas K. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. V. P. turėjo nekilnojamojo turto įmonę, matomai, jos veikla neapsiribojo tik Vilniuje, gal kažkokį projektą vykdė ir Panevėžyje. Nėra draudimo kreiptis į kito rajono banką, čia kliento pasirinkimas. Tuo metu buvo patikrinti jos kreditoriniai įsipareigojimai, pinigų srautų pakako vykdyti ankstesnius ir šiuos įsipareigojimus. Įmonės finansiniai dokumentai nebuvo pateikti, nes vartojimo kredito paskolai užtenka Sodros duomenų. Tuo metu jis buvo „Ūkio“ banko Panevėžio filialo valdytojas. Paskola buvo suteikta 2007 m. lapkričio 13 d. Įmokas tvarkingai mokėjo iki 2008 m. spalio 7 d. Buvo nustatyta tolygi suma, kurią reikėjo mokėti kas mėnesį, taip pat reikėjo mokėti palūkanas. Kas mėnesį turėjo būti mokama apie 1800 Lt plius 8,8 prc. metinių palūkanų. K. B. laidavo paskolą. Pagal tuometinius banko reikalavimus vienas žmogus galėjo paimti 20 000 Lt, o daugiau nei 20 000 Lt paskolai bankas reikalavo sutuoktinio laiduotojo, bet V. P. sutuoktinis nelaidavo, ji pasiūlė kitą žmogų. Tame banke jis tebedirba iki šiol. Kiek jam teko kalbėti su probleminio archyvo departamento darbuotojais, jie bendravo su V. P. dėl skolos grąžinimo dalimis, bet matomai nebuvo galimybių.

Kaltinamoji V. P. savo kaltės dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Paaiškino, kad ji neslėpė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, už jų praradimą negali atsakyti. Be to, nurodė, jog iš nukentėjusiųjų skolinosi pinigus neturėdama tikslo jų apgauti. Tokie kaltinamosios parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 55 yra konstatuota, jog aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas - tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Šiuo nusikaltimu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos finansų sistema. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė aplaidžiai tvarkydamas apskaitą, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kas reiškia, kad yra būtinas priežastinis ryšys tarp teisės akto pažeidimo, t.y. buhalterinės apskaitos netvarkymo. Remiantis minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo, gali būti skiriama ekspertizė. Taip pat akcentuojama, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-11 atliktoje Vilniaus aps. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus tyrimo grupės specialisto išvadoje nurodoma, kad tvarkant UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, buvo nesilaikyta: Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., 6 str. 2 p., 12 str. 4 d., 16 str. 1 d., taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 p. Papildomai buvo pažeisti ir tokie teisės aktai: a) Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. l d., nes apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; b) Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų" nuostatos, numatančios, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Išvados tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu bendrovės direktorei V. P. nustatyta pareiga kontroliuoti, kad būtų atliekamos tik teisėtos finansinės-buhalterinės operacijos, kad jos būtų įformintos pagal norminių aktų reikalavimus. Bendrovės direktorei nustatyta atsakomybė už visą bendrovės gamybinę, ūkinę, finansinę, socialinę veiklą.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji nurodė ir pateikė teismui CD diską su UAB (duomenys neskelbtini) informacija, patvirtinančia, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama. Tačiau konstatuotina, kad dėl visų specialisto išvadoje nurodytų ir specialisto apklausoje paminėtų įstatymų pažeidimų, 2007 m., 2008 m., 2009 m. pirminiai įmonės apskaitos dokumentai yra neišsaugoti ir tyrimui nebuvo pateikti. Kad dokumentai buvo neišsaugoti, patvirtino ir UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorė, apklausoje nurodžiusi, jog iš buvusios bendrovės direktorės V. P. perėmė tik dalį buhalterinių dokumentų, kurie visi buvo perduoti tyrimui. Pažymėtina ir tai, kad dokumentai, kuriuos galima atkurti iš kompiuterinių laikmenų, negali būti laikomi pirminiais, nes jie neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. l d. numatytų būtinųjų rekvizitų, tokių, kaip asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas arba pirmoji vardo raidė, pavardė, parašas ir pareigos. Nesant šių privalomų duomenų, dokumentas laikomas neturinčiu juridinės galios. Taip pat, to paties įstatymo 16 str. 4 d. yra numatyta, kad apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Šiuo atveju tokie atspausdinti registrai tyrimui nebuvo pateikti. Dėl visų išvardintų pažeidimų konstatuotina, kad nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimų.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvados pagrįstumu, yra darytina išvada, kad kaltinamoji V. P., būdama vienintele akcininke ir bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) direktore, savo veiksmais pažeisdama teisės aktų, t.y. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės įsakymo atitinkamas dalis ar punktus, neišsaugojo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2007 m., 2008 m., 2009 m., taip pat duomenų apie ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, nuosavą kapitalą, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitas, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrus už 2007 m., 2008 m., 2009 m., nors turėjo dėl savo einamų pareigų įstatymo nustatytą pareigą rūpintis buhalterinės apskaitos organizavimu ir dokumentų išsaugojimu. Dėl šių kaltinamosios V. P. veiksmų nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimų. Išvardintos aplinkybės sudaro pagrindą kaltinamąją pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. Šiuo atveju nusikaltimas laikomas baigtu nuo Lietuvos Respublikos BK 223 str. 1 d. numatytų padarinių, t.y. nuo tada, kai nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimų, atsiradimo.

Sukčiavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. yra laikomas tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis turtinės naudos gavimas apgaule. Atsižvelgiant į tai, objektyviąją nusikaltimo pusę apibūdina veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių bei veikos padarymo būdas. Pagal 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 19 sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, taip pat apgaulė yra esminis požymis, skiriantis nusikalstamą veiką ne tik nuo kitų nusikaltimų nuosavybei, bet taip pat ir nuo civilinio delikto. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Priklausomai nuo aktyviosios ar pasyviosios formų apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu taip pat yra viena iš apgaulės formų. Subjektyviajai nusikaltimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą ar siekia gauti kitą turtinę naudą, numato, kad dėl tokių veiksmų teisėtam turto savininkui ar kitam teisėtam turto valdytojui kils materialinė žala ir tokių padarinių siekia.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kaltinamosios apgaulė visuose sukčiavimo epizoduose pasireiškė nukentėjusiųjų pasitikėjimo ja piktnaudžiavimu. Pasitikėjimo įgijimas pasireiškė įvairiais būdais: keliuose iš epizodų draugiški kaltinamosios ir nukentėjusiųjų santykiai buvo susiklostę jau anksčiau, kituose ji sudarydavo sėkmingos verslininkės įvaizdį, siūlydavo gerai apmokamą darbą, tarpusavio verslo santykius ar pelną. Vėliau kaltinamoji, iškraipydama objektyvią tiesą, pasiskolindavo iš nukentėjusiųjų tam tikras pinigų sumas, suklaidindama juos nurodant išgalvotus paskolų panaudojimo tikslus - investavimo į projektus, statybų parengiamuosius darbus, trumpalaikius nekilnojamojo turto ir kitokius projektus, verslo plėtrą, medicinos įrenginių įsigijimą, patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išpirkimą, paskolos už automobilį padengimą ir kt. Kaltinamosios apgaulę įrodo ir tai, kad skolindamasi pinigus iš nukentėjusiųjų ji iš anksto žinojo, kad šių lėšų ji grąžinti negalės. Skolindamasi pinigus iš kaltinamųjų ji nutylėdavo apie ankstesnius savo įsiskolinimus ir tai įrodo byloje pateiktas Lietuvos antstolių rūmų sąrašas, kuriame nurodyta, jog jų žinioje yra 41 vykdomoji byla dėl išieškojimo iš V. P.. Taip pat kaltinamoji pinigų grąžinimą garantuodavo nekilnojamuoju turtu, o būtent gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), nors žinojo, kad jis įkeistas AB DnB Nord bankui ir kad disponavimas šiuo turtu yra apribojamas draudimu neperleisti kitiems asmenims. Nukentėjusieji nurodo, kad V. P. nepateikdavo ir paskolų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, nes tokie realiai neegzistavo.

Kaltinamosios panaudotai apgaulei pagrįsti reikšmingi ir liudytojo A. K., antstolio Valdo Čegliko padėjėjo, duoti parodymai, kuriuose nurodyta, kad 2008-07-29 d. V. P. asmeniškai buvo įteiktas raginimas sumokėti 40809 Lt skolą, tačiau ji nesumokėjo. 2008-08-05 į V. P. AB „Swedbanko“ sąskaitą R. D. pervedė 50 000 Lt, tą pačią dieną V. P. pinigus iš sąskaitos išgrynino. Dėl tokio kaltinamosios poelgio jos sąskaitoms buvo uždėtas areštas. 2008-08-22 buvo gautas V. P. prašymas panaikinti areštą visoms sąskaitoms ir ji žadėjo paimti paskolą ir atsiskaityti. Pakartotinas prašymas buvo pateiktas 2008-10-01 ir V. P. pažadėjo sumokėti įsiskolinimą dalimis. Prašymas buvo patenkintas, tačiau V. P. nieko nesumokėjo. Iš pateiktos informacijos matyti, kad kaltinamoji, pervestus į sąskaitą pinigus, kurie būtų panaudoti įsiskolinimams padengti, jau tą pačią dieną išgrynino, taip išvengdama pinigų praradimo. Vėliau jos sąskaitų areštas buvo panaikintas tikintis, kad jos ketinimai grąžinti skolas bus įgyvendinti, tačiau kaltinamoji nesiėmė jokių žadėtų veiksmų - paskolos paėmimo, skolos mokėjimo dalimis ir panašiai. Tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad V. P. elgėsi nesąžiningai, naudojo apgaulę prieš kreditorius bei antstolių kontoros darbuotojus ir taip vengė padengti savo skolas.

Vertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nustatant V. P. kaltės turinį analogiškuose veiksmuose, kuriuos ji atliko nukentėjusiųjų R. Š., N. I., E. B., J. S., R. V., A. V., R. S., G. R. M., R. D. atžvilgiu, darytina išvada, kad kaltinamoji V. P. suvokė, jog pinigų įgijimo metu naudoja apgaulę, pasinaudodama su kiekvienu iš nukentėjusiųjų sukurtais santykiais, klaidina dėl tikrųjų paskolos sutarties ketinimų, nuslepia esamus įsipareigojimus kitiems asmenims, siekdama neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Nors V. P. apklausos metu ir nurodė, kad visus pinigus skolino UAB (duomenys neskelbtini) poreikiams, tačiau šio savo teiginio arba faktų, kad pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą, kokiais tikslais jie buvo panaudoti, nei paaiškinti, nei įrodyti negalėjo. Tai tik patvirtina, kad kaltinamoji nuo pat pradžių žinojo, kad pasiskolintos lėšos bus naudojamos išskirtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Kaltinamosios V. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenumato.

Civiliniai ieškiniai

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 30 000 Lt, nukentėjusioji N. I. – dėl 300 000 Lt, nukentėjusioji E. B. – dėl 110 000 Lt, nukentėjusioji J. S. – dėl 275 000 Lt, nukentėjusioji R. V. – dėl 13 000 Lt, nukentėjusioji R. S. – dėl 8000 Lt, nukentėjusysis G. R. M. – dėl 70 000 Lt, nukentėjusioji R. D. – dėl 49 000 Lt. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. V. prašė priteisti iš kaltinamosios 50 000 Lt.