Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-19 · Civilinė byla Nr. 2A-100-392/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-19
Bylos Nr.
2A-100-392/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05763-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
R. Ž.
Atsakovas
AB SEB bankui
Kategorijos
  • 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-100-392/2015Proceso Nr. 2-68-3-05763-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 42.3; 63.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2015 m. vasario 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11922-821/2013 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito gavėjo pažeistos teisės gynimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. Ž. pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2012-06-27 sprendimą nustatyti ieškovei 5 metų fiksuotų palūkanų normą – 4,2921 proc., mokėtiną atsakovui pagal 2007-06-27 kredito sutartį Nr. 1560718071257-19 nuo 2012-06-27; 2) įpareigoti atsakovą nuo 2012-06-27 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą taip – 5 mėn. LIBOR eurais plius 0,7 proc. marža; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007-06-13 atsakovas parengė jai kreditavimo pasiūlymą, kuriame nurodė padidinti patvirtintą bendrą kliento rizikos limitą nuo 25.740,97 Lt iki 525.740,97 Lt banko grupėje ir jo ribose suteikti ieškovei kreditą tokiomis sąlygomis – suma: 500 tūkst. Lt arba ekv. EUR; laikotarpis: 40 metų; palūkanų norma: 3/6/12 mėn. LIBOR/VILIBOR + 0,7-1,00 proc. banko marža (pagal lojalumą); kredito grąžinimo būdas: pastoviųjų anuitetų; kredito paskirtis: sodo pastato su žemės sklypu pirkimas. 2007-06-14 atsakovas nusprendė patvirtinti bendrą 525.740,97 Lt kliento kredito rizikos limitą pagal 2007-06-13 kreditavimo pasiūlymą. 2007-06-27 ieškovė ir atsakovas sudarė kredito sutartį Nr. 1560718071257-19, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovei 145.171,59 EUR dydžio kreditą. Pagal kredito sutartį kreditas yra grąžinamas dalimis kas mėnesį pagal patvirtintą mokėjimų grafiką, kreditavimo laikotarpis 40 metų, kredito grąžinimo terminas 2047-06-26. Be to, kredito sutartis numatė, kad ieškovė moka atsakovui už naudojimąsi kreditu 5 metų fiksuotas palūkanas, 5,50696 proc. Ši palūkanų norma galiojo iki 2012-06-27. 2008-09-18 atsakovas parengė dar vieną kreditavimo pasiūlymą ieškovei 50.124,85 Lt kreditui namo remontui suteikti, kuriame nurodė padidinti bendrą kliento rizikos limitą banko grupėje nuo 500.000 Lt iki 549.088,15 Lt ir jo ribose dalinai pakeisti 2007-06-27 kredito sutarties Nr. 1560718071257-19 sąlygas, išdėstant jas taip: padidinti kredito sumą iki 548.088,15 Lt (ekv. EUR), papildomai suteikiant 50.124,85 Lt (ekv. EUR) kreditą tokiomis sąlygomis – laikotarpis: 25 metai; palūkanų norma: 3/6/12 mėn. LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,7 proc. banko marža; kredito grąžinimo būdas: anuitetas; kredito paskirtis: sodo pastato remontui (namo perdažymas, aplinkos sutvarkymas). 2008-09-19 atsakovo sprendimu ieškovei buvo padidintas bendras kliento kredito rizikos limitas banko grupėje nuo 525.741 Lt iki 549.088,15 Lt pagal 2008-09-18 kreditavimo pasiūlymą. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2012-05-14 atsakovas pateikė jai pranešimą, jog ateinančių 5 metų fiksuotų palūkanų norma sudarys 5,5421 proc., nors ieškovė tikėjosi, kad 2007-06-26 jai nustatytų 5 metų fiksuotų palūkanų norma sumažės apie keturis kartus, kadangi nuo 2007 m. birželio mėn. EURIBOR sumažėjo apie keturis kartus. Ieškovė taip pat tikėjosi, kad nustatant jai naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą atsakovas vadovausis objektyviais ir aiškiais kredito kainos nustatymo kriterijais: ims už pagrindą palūkanų bazę, pvz., 6 mėnesių EURIBOR normą, ir prie šio skaičiaus pridės kredito sutarties sudarymo metu atsakovo ieškovei nustatytą maržą – 0,7 proc. 2012-06-04 ieškovė pateikė atsakovui raštą, kuriuo prašė pateikti informaciją apie jai pirmą kartą pritaikytų fiksuotų palūkanų sudedamąsias (palūkanų bazę ir banko maržą), taip pat kokio dydžio marža būtų taikoma ieškovei priėmus sprendimą pereiti prie kintamų palūkanų, tačiau atsakovas prašytos informacijos nepateikė. 2012-06-25 vykusio susitikimo metu ieškovė išreiškė atsakovui savo nuomonę, jog jai numatoma taikyti fiksuotų palūkanų norma yra aiškiai per didelė, kad atsižvelgiant į tai, koks buvo EURIBOR 2007 m. birželio pabaigoje (apie 4,316 proc.), atskaičius iš ieškovei pirmą kartą pritaikytų fiksuotų palūkanų skaičiaus šį EURIBORą, ieškovės atsakovui mokama marža sudarytų apie 1,2 proc. Tačiau atsakovas, nepaisydamas ieškovės pateiktų pareiškimų, jog ji nesutinka su nauja 5 metų fiksuotų palūkanų norma, kad ieškovei yra nesuprantama jos mokama kredito sutarties kaina, kad naujos 5 metų fiksuotos palūkanos turi atitikti bankų sektoriaus rinkos situaciją (viešai skelbiamo EURIBOR normą), taip pat ieškovei kredito sutarties sudarymo metu atsakovo nustatytą maržą, 2012-06-27 vienašališku sprendimu nustatė ieškovei naują fiksuotų palūkanų normą – 4,2921 proc. 2012-07-27 ieškovė pateikė atsakovui raštą, kuriame nurodė, jog atsakovo nustatyta nauja fiksuotų palūkanų norma neatitinka jokių protingumo ir sąžiningumo kriterijų, pažeidžia ieškovės kaip vartotojos teises, todėl yra jai nepriimtina. 2012-08-10 atsakyme atsakovas nurodė, kad ieškovė turėjo teisę derėtis su atsakovu dėl fiksuotos palūkanų normos, pereiti prie kintamų palūkanų arba grąžinti atsakovui kreditą prieš terminą. Ieškovės teigimu, šios galimybės yra deklaratyvaus pobūdžio ir ieškovė negalėjo jomis pasinaudoti susidariusioje situacijoje. Derėtis su atsakovu dėl sąžiningos ir teisingos fiksuotų palūkanų normos nustatymo yra neįmanoma, nes atsakovas šią normą nustato savo vienašališku sprendimu remiantis nuo ieškovės slepiamais kriterijais. Ieškovė pageidavo pereiti prie kintamų palūkanų, tačiau atsakovui pasiūlius niekuo nepagrįstą 5,49 proc. maržą, ji nesutiko su tokiu sprendimu, nes jai tektų mokėti daugiau negu iki fiksuotų palūkanų peržiūrėjimo. Grąžinti atsakovui kreditą per trumpą laikotarpį taip pat neįmanoma, nes už suteiktą kreditą ieškovė įsigijo gyvenamąjį namą, kuris yra vienintelis jos ir jos šeimos būstas. Šį namą pardavus ieškovei nepavyktų grąžinti viso kredito, nes nekilnojamojo turto kainos yra sumažėjusios, ieškovė patirtų didelius nuostolius ir liktų be gyvenamosios vietos. Ieškovės teigimu, 2012-06-27 atsakovo vienašališkas sprendimas nustatyti jai naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą (4,2921 proc.) yra neteisėtas ir pažeidžia jos kaip kredito gavėjos teises mokėti aiškią ir sąžiningai nustatytą kredito kainą. Ieškovės skaičiavimais, faktiškai atsakovas vienašališkai padidino kredito kainą per maržos padidinimą nuo 0,7 proc. iki 3,42983 proc., nuslėpdamas šį faktą ir nesuteikdamas ieškovei teisės atsisakyti kredito sutarties. Atsakovas, rengdamas kreditavimo pasiūlymus ieškovei ir svarstydamas kredito suteikimą, pats patvirtino kredito suteikimą visam 40 metų laikotarpiui su 0,7 proc. banko marža, o šiuo metu tiesiog vengia toliau vykdyti kredito sutartį pagal šalių sutartas sąlygas. Vienašališkai nustatydamas ieškovei naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą – 4,2921 proc., atsakovas piktnaudžiavo savo kaip stipresnės sutarties šalies teise, atsisakydamas atskleisti fiksuotų palūkanų skaičiavimo formulę, beveik penkis kartus padidino banko maržą, šalių suderintą kredito sutarties sudarymo metu, tuo pažeidė ieškovės kaip vartotojos teises ir teisėtus lūkesčius dėl jos su atsakovu sudarytos ilgalaikės kredito sutarties kainos stabilumo. Kredito sutarties 3.3 punkto sąlyga dėl naujos metų fiksuotų palūkanų normos nustatymo vien atsakovo nuožiūra laikytina nesąžininga pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktą (t. I, b.l. 2-10, 100-112, t. IV, b.l. 132-138).

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad iki 2007-06-27 kredito sutarties Nr. 1560718071257-19 sudarymo kreditavimo pasiūlymuose buvo nurodyta kintama palūkanų norma, kuri būtų taikoma tuo atveju, jei ieškovė būtų pasirinkusi šią palūkanų rūšį, tačiau ieškovė pasirinko fiksuotą palūkanų normą. Kredito sutartyje buvo aiškiai įvardinta fiksuotų palūkanų rūšis, nustatant jų konkretų dydį pirmiems penkeriems metams, ir nurodant laikotarpius, kada fiksuotų palūkanų norma bus nustatoma naujai. Kredito sutartimi šalims buvo suteikta teisė derėtis dėl naujos fiksuotų palūkanų normos kitam fiksavimo laikotarpiui, taip pat numatyta, kad nepavykus sutarti iki atitinkamo fiksuoto palūkanų laikotarpio pabaigos, naują fiksuotą palūkanų normą nustatys atsakovas, atsižvelgdamas į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką. Atsakovas nesudarė jokio pagrindo ieškovei manyti ir tikėtis, jog fiksuotos palūkanos susideda iš palūkanų bazės ir banko maržos. Pasirinkus fiksuotas palūkanas, atsakovas nenustato atskirų sudėtinių palūkanų dalių (kintamų palūkanų dalies, maržos). Atsakovas, nuo 2012-06-27 turėdamas nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą, dar 2012-05-14 išsiuntė ieškovei laišką, įspėdamas, kad baigia galioti nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma. Laiške atsakovas informavo ieškovę, kad galima tartis dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotosios palūkanų normos nustatymo, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias palūkanų keitimo dieną ar kredito grąžinimo iš anksto. Atsižvelgdamas į tai, kad 2012-06-25 susitikimo su ieškove metu nepavyko susitarti dėl naujos fiksuotų palūkanų normos bei kitokio kredito sutarties pakeitimo, atsakovas nuo 2012-06-27 nustatė naują fiksuotą palūkanų normą (4,2921 proc.). Vienašališkas naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas yra išimtinė atsakovo teisė, kuria jis gali pasinaudoti tuo atveju, jei su ieškove nepavyksta susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotų palūkanų normos, šalys nesudaro susitarimo dėl kintamų palūkanų taikymo ir/arba ieškovė nepasinaudoja teise prieš terminą grąžinti kreditą. Visos šios galimybės ir įspėjimas, jog nepasinaudojus nei viena jų atsakovas turės teisę imtis vienašališkų veiksmų, buvo išaiškinti ieškovei. Atsakovo teisė tokiais atvejais vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų dydį buvo numatyta kredito sutartyje. Ši atsakovo teisė pragrįsta, nes priešingu atveju kredito sutartis liktų be jokių palūkanų, kas neatitiktų pačios sutarties esmės. Kadangi kredito sutartis dėl fiksuotų palūkanų taikymo niekada nebuvo pakeista, panaikinta ar pripažinta negaliojančia, ji turi būti vykdoma. Ieškovė nėra pateikusi atsakovui raštiško prašymo pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas, nors atsakovas jai pasiūlė tai padaryti, todėl ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovo nustatyta fiksuotų palūkanų norma buvo paskaičiuota atsižvelgiant į eilę rodiklių ir kriterijų, remiantis objektyviais duomenimis, o ne atsakovo diskrecija, dėl to atsakovo elgesys negali būti laikomas piktnaudžiavimu. Atsakovo vienašališkai nustatytos fiksuotos palūkanos yra artimos rinkos palūkanoms ir tik 0,48 proc. didesnės nei vidutiniškai taikomos rinkoje. Nustatant fiksuotų palūkanų normą buvo atsižvelgta ir į ieškovės finansinių įsipareigojimų vykdymo istoriją (jos rizikos grupę). Ieškovės prašoma nustatyti kintamų palūkanų norma – 6 mėn. EURIBOR eurais plius 0,7 proc. marža, 2012-06-27 sudarytų apytiksliai 0,787 proc. Tokios palūkanos akivaizdžiai neatitinka rinkos sąlygų ir pažeistų atsakovo teises bei teisėtus interesus. Ieškovė su skundu dėl atsakovo veiksmų vienašališkai nustatant palūkanų normą kreipėsi ir į Lietuvos Banką, kuris 2012-10-17 sprendimu ieškovės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas įvykdė visas pareigas, susijusias su ieškovės informavimu apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugos teikimo terminus, galimas pasekmes, bei suteikė ieškovei kitą informaciją, turinčią įtakos apsisprendimui sudaryti kredito sutartį. Sutarties sudarymo metu nei ieškovė, nei atsakovas negali įvardyti objektyvių ir visuotinai pripažintų kriterijų skirtų palūkanoms po 5 metų nustatyti. Fiksuotų palūkanų dydis priklauso nuo tarptautinės finansų rinkos bei joje vykstančių svyravimų, kurių atsakovas nekontroliuoja ir negali kontroliuoti, todėl CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktas šiuo atveju negali būti taikomas (t. I, b.l. 54-61, 128-137, t. IV, b.l. 135-138).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-18 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, išanalizavęs ginčo šalių sudarytą kredito sutartį, nustatė, kad fiksuotųjų palūkanų atveju nustatomas vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis, bei kad fiksuota palūkanų norma nekinta sutartyje nustatytą laikotarpį. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai sieja kredito sutartyje nustatytą fiksuotą palūkanų normą su EURIBORU, nurodydama, jog nuo sutarties sudarymo jam sumažėjus keturis kartus turėjo mažėti ir fiksuotų palūkanų dydis, taip pat nepagrįstai teigia, jog sudarydama kredito sutartį su atsakovu susitarė dėl 0,7 proc. maržos. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovo vadybininkų parengtuose kreditavimo pasiūlymuose bei kredito komiteto sprendimuose yra nurodoma 0,7 proc. marža, taip pat neleido teismui daryti išvados, jog sudarydama kredito sutartį su fiksuotomis palūkanomis bei vėlesnius jos pakeitimus ieškovė su atsakovu susitarė dėl 0,7 proc. maržos. Ieškovės minimuose kreditavimo pasiūlymuose nurodyta kintamų palūkanų normos sudėtinė dalis (0,7 proc. marža) būtų taikoma tuo atveju, jei ieškovė būtų pasirinkusi kintamą palūkanų normą, todėl ji negalėjo pagrįstai tikėtis, kad šis maržos dydis bus taikomas jai pasirinkus fiksuotas palūkanas. Ieškovei pasirinkus fiksuotas palūkanas, kredito sutarties šalys aiškiai susitarė dėl fiksuotų palūkanų dydžio šalių suderintam 5 metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus bus nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Kredito sutarties sudarymo metu ieškovė galėjo pati savo nuožiūra pasirinkti fiksuotas arba kintamas palūkanas. Atsakovo kreditiniai pasiūlymai buvo rengiami abiejų rūšių palūkanoms, o sprendimą dėl palūkanų rūšies priėmė pati ieškovė. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo pateikti vidiniai dokumentai ir paaiškinimai detaliai pagrindžia ieškovei nustatytą fiksuotųjų palūkanų dydį, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovo sprendimas vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą yra neteisėtas, pažeidžia jos teisę mokėti aiškiai ir sąžiningai nustatytą kredito kainą, yra nepagrįsti. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad jai nebuvo tinkamai išaiškinti kriterijai, kuriais remdamasis atsakovas, pasibaigus 5 metų laikotarpiui, nustato naują fiksuotą palūkanų normą ateinančiam 5 metų laikotarpiui. Imdama didelį kreditą ilgam 40 metų laikotarpiui, prieš pasirašydama kredito sutartį ieškovė galėjo konsultuotis su atsakovo darbuotojais bei atidžiai susipažinti su kredito sutarčių standartinėmis sąlygomis. Fiksuotųjų palūkanų sandara ir kainodara yra atsakovo komercinė paslaptis, šie duomenys nėra viešinami, todėl jie negalėjo būti nurodomi kredito sutartyje. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad fiksuotosios palūkanos ieškovei buvo nustatytos remiantis objektyviais kriterijais. Tai patvirtino buvusios atsakovo darbuotojos J. B., J. Š. ir A. P., kurios dalyvavo sprendžiant klausimus dėl kredito suteikimo ar pakeitimo ieškovei. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad kredito sutarties bendrosios dalies nuostata, leidžianti atsakovui vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų dydį, yra nesąžininga jos kaip vartotojos atžvilgiu. Atsakovas, prieš vienašališkai nustatydamas naują fiksuotą palūkanų normą 5 metų laikotarpiui, 2013-05-14 pranešimu suteikė ieškovei teisę pasirinkti: derėtis dėl naujos fiksuotos palūkanų normos, pakeisti fiksuotąsias palūkanas į kintamąsias arba grąžinti visą kreditą anksčiau laiko. Ieškovė su atsakovu derėjosi tiek dėl naujos fiksuotų palūkanų normos, tiek ir dėl kintamųjų palūkanų nustatymo. Šalims nepavyko susitarti, todėl 2012-06-27 atsakovo sprendimu ieškovei buvo nustatyta nauja fiksuota palūkanų norma, kuri buvo mažesnė nei buvusi kredito sutarties sudarymo metu, taip pat mažesnė, nei buvo nurodoma 2012-06-12 rašte ar 2012-06-09 šalių susitikimo metu. Taigi, atsakovas ieškovei darė realias nuolaidas. Teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus argumentus, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad kredito sutarties nuostatos yra nesąžiningos ieškovės kaip vartotojos atžvilgiu ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimtus sprendimus, kadangi šie sprendimai nėra priimti dėl byloje kilusio ginčo bei teismui nėra privalomi. Be to, nuo 2012-01-01 tokių vartotojų ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka priskirtas Lietuvos bankui. Būtent ši institucija išnagrinėjo ieškovės pateiktą skundą dėl atsakovo veiksmų, vienašališkai nustatant fiksuotą palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui bei atsisakant pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas, taikant 1,2 proc. maržą, bei nutarė ieškovės skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. IV, b.l. 141-148).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. Ž. teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, arba nutarus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo; 2) prijungti prie bylos rašytinius įrodymus: 2007-07-02 atsakovo AB SEB banko patvirtintą Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymą, 2012-07-12 atsakovo raštą Nr. 02.08.04-9390 su 2012-07-09 susitarimu dėl kredito sutarties bendrosios dalies išdėstymo nauja redakcija, 2012-08-09 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 su priedu; 3) bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodine tvarka. Ieškovė nurodo, kad ginčas byloje kilo dėl ginčo šalių sudarytos 2007-06-27 kredito sutarties Nr. 1560178071257-19 sąlygų, reglamentuojančių ieškovės atsakovui už kreditą mokamų palūkanų dydį ir šio dydžio vienašališko nustatymo taisykles, teisingo ir sąžiningo taikymo. Esminė kredito sutarties sąlyga buvo ne tik kredito suma, bet ir atsakovo marža, t. y. visam kredito laikotarpiui aiškiai nustatytas atsakovo uždarbis, išreikštas procentais nuo kredito sumos. Tai, kad ieškovei buvo svarbus atsakovo maržos dydis, dėl kurio vyko derybos, ir kad ieškovė dar iki kredito sutarties sudarymo prašė atsakovo šią maržą sumažinti kiek įmanoma daugiau, patvirtina atsakovo parengti kreditavimo pasiūlymai, kuriuose pats atsakovas nurodė tokias ieškovės jam mokėtinas palūkanas „3/6/12 LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,70 proc. banko marža“. Ieškovės teigimu, atsakovas, vadovaudamasis suderėtomis su ieškove kredito suteikimo esminėmis sąlygomis, pasiūlė jai laikinai, 5 metų terminui iš viso 40 metų kredito termino, nustatyti 5,50696 proc. dydžio fiskuotas palūkanas, kurios galiotų tik iki 2012-06-27. Tačiau suėjus šiam terminui atsakovas, apskaičiuodamas fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų periodui, nesilaikė kredito sutarties sąlygų dėl 0,70 proc. maržos taikymo ieškovei ir nustatė jai niekuo nepagrįstą, aiškiai per didelę naują fiksuotų palūkanų normą – 4,2921 proc., į kurią įskaičiuota nauja su ieškove nesuderinta 1,7 proc. marža. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad fiksuotų palūkanų atveju nustatomas vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis. Ieškovės kredito bylos dokumentai patvirtina, kad ir fiksuotų palūkanų atveju banko marža egzistuoja, kadangi tai yra banko atlyginimas už kredito gavėjui teikiamas kreditavimo paslaugas. Ieškovei pateiktuose kreditavimo pasiūlymuose pats atsakovas aiškiai nurodė tokias ieškovės jam mokėtinas palūkanas „3/6/12 LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,70 proc. banko marža“. Atsakovo vidiniai dokumentai iš ieškovės kredito bylos turi esminę reikšmę teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, kadangi jie neginčytinai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes dėl maržos, nustatytos jai kredito sutarties sudarymo metu, t. y. 0,70 proc. visam kredito suteikimo laikotarpiui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas tyčia neįrašė maržos į kredito sutartį, nors tokią maržą ieškovei suteikė ir ją taikė visus pirmus penkis kreditavimo metus kaip vieną iš fiksuotų palūkanų sudedamųjų dalių, nesudaro prielaidos daryti išvadą, kad fiksuotų palūkanų atveju maržos visai nėra. Teismas privalėjo tinkamai aiškinti kredito sutarties sąlygas, kuriose marža apibrėžiama kaip visam kredito laikotarpiui atsakovo nustatyta marža, išreikšta procentais, įvertinti tai, kad kredito sutartyje nėra nurodyta, jog marža nustatoma tik kintamų palūkanų atveju, taip pat nėra jokių kitų išlygų, leidžiančių ieškovei nedviprasmiškai suprasti, kad pasirenkant fiksuotas palūkanas jos su atsakovu suderėta marža ateityje gali keistis ir nuo kokių kriterijų tai priklausys, bei prisiimti tokią maržos keitimo riziką. Ieškovė taip pat nurodo, kad 2012-06-27 nustatant jai naujas fiksuotas palūkanas atsakovas priėmė vienašališką sprendimą maržą pakelti nuo 0,70 proc. iki 1,7 proc., remiantis būsto fiksuotų palūkanų įkainiais, taikomais naujiems sandoriams, su kuriais ieškovė niekada nebuvo supažindinta ar juo labiau sutikusi. Iš kredito sutarties sąlygų ir atsakovo veiksmų vykdant sutartį nuo 2007 m. birželio mėn. ieškovė suprato, kad kiekvieną kartą nustatant fiksuotų palūkanų normą bus atsižvelgta į tą dieną galiojančią palūkanų bazę ir į šalių suderėtą banko maržą – 0,70 proc. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad 2012-06-27 atsakovo jai nustatyta nauja fiksuotų palūkanų norma neviršys 1-1,5 proc. (3 mėn. EURIBOR 2012-06-27 dienai plius 0,70 proc. marža). Ieškovė taip pat nurodo, kad kredito sutarties sąlygose nenurodyto banko maržos dydžio, išreikšto procentais nuo kredito sumos, negalima traktuoti kaip ieškovės duodamo sutikimo atsakovui vienašališkai keisti susitartą banko maržos dydį, kadangi atsakovo parengtos kredito sutarties nuostatos yra standartinės – parengtos vienašališkai ir nederinant su ieškovę kaip vartotoja. Nenumatant kredito sutartyje konkretaus banko maržos dydžio, išreikšto procentais nuo kredito sumos, iš esmės pažeidžiama sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai bei vartotojo teisės ir interesai. Ieškovė taip pat nurodo, kad 2012 m., atsižvelgiant į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą Nr. 10-456 ir 2012-07-31, tarp šios tarnybos ir atsakovo sudarytą taikos sutartį, atsakovas pakoregavo kredito sutarties bendrosios dalies tekste maržos sąvoką taip: „Marža – šalių sutarta banko skolinimosi rizikos, pelno ir sąnaudų marža procentais, nustatoma sutarties pasirašymo dieną ir galiojanti iki visų prievolių įvykdymo datos. Marža yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis.“. Kredito sutarties bendros dalies nauja redakcija patvirtina, kad 2007-06-27 sudarant kredito sutartį su ieškove kredito sutarties sąlygos, ypač jos esminė sąlyga – kredito kaina, nebuvo išdėstytos pakankamai aiškiai ir skaidriai, kad marža tuo metu buvo fiksuotų palūkanų sudedamoji dalis. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia 2007-07-02 atsakovo patvirtintą Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymą, 2012-07-12 atsakovo raštą Nr. 02.08.04-9390 su 2012-07-09 susitarimu dėl kredito sutarties bendrosios dalies išdėstymo nauja redakcija, 2012-08-09 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 su priedu ir prašo prijungti šiuos rašytinius įrodymus prie bylos, kadangi jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir būtinybė juos pateikti teismui iškilo vėliau. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakovo pareigą suteikti ieškovei kaip kredito gavėjai maksimalią informaciją apie kredito sutarties sąlygas, ypač apie esminę jos sąlygą – kredito kainą, išaiškinti ieškovei, kokiais atvejais kaina gali keistis ir kas lemia tokį kredito kainos svyravimą. Sudarydamas su ieškove kredito sutartį atsakovas privalėjo suteikti jai pilną informaciją apie fiksuotų palūkanų nustatymo taisykles, o ne klaidinti ieškovę pateikiant kredito sutartyje labai bendro pobūdžio palūkanų ir maržos sąvokas, slepiant nuo ieškovės visą informaciją, susijusią su fiksuotų palūkanų kainodara. Atsakovas apsiribojo tik formaliu fiksuotų palūkanų nustatymo tvarkos pateikimu ieškovei, tačiau jokie objektyvūs naujų fiksuotų palūkanų nustatymo kriterijai kredito sutartyje nėra numatyti. Teismas, perkeldamas ieškovei pareigą kredito sutarties sudarymo metu konsultuotis su atsakovo darbuotojais ir atidžiai susipažinti su kredito sutarties standartinėmis sąlygomis, kurios nėra skaidrios ir kurių ji negalėjo keisti, kartu konstatavo, kad „fiksuotų palūkanų sandara ir kainodara yra banko komercinė paslaptis, todėl tokie duomenys nėra viešinami“. Tokia kontraversiška išvada teismas ne tik pripažino, kad ieškovė objektyviai negalėjo gauti informacijos apie fiksuotų palūkanų nustatymo taisykles, bet kartu ir tai, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai informuoti ieškovę kaip kredito gavėją apie kreditavimo sąlygas. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas pripažino, jog tarp šalių susiklostė vartojimo kredito santykiai, tačiau nevertino kredito sutarties vartotojų teisių gynimo įstatymo požiūriu, neatliko teismui tokiose ginčų kategorijose skirto vaidmens ir negynė ieškovės kaip vartotojos pažeistų teisių. Ieškovės teigimu, teismas neteisingai taikė CK 6.188 straipsnį, nepagrįstai nustatė, kad šio straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostata negali būti taikoma, nes kredito paslaugos kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugos teikėjas. Ginčas byloje yra kilęs dėl banko maržos ir atsakovo vienašališkai susikurtų slapto pobūdžio jos nustatymo subjektyvių taisyklių. Marža nepriklauso nuo kokių nors biržų kursų ar indeksų svyravimų ir nustatoma tik šalių susitarimu, todėl teismas nepagrįstai nepripažino kredito sutarties nesąžiningos ieškovės atžvilgiu. Taip pat yra nepagrįsta teismo išvada, jog CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktas negali būti taikomas, nes nauja fiksuotų palūkanų norma yra ne didesnė už sutartyje nustatytą, bet mažesnė. Formaliai nauja fiksuotų palūkanų norma yra santykinai mažesnė už 2007-06-27 ieškovei nustatytą, tačiau tai nereiškia, kad ji yra teisinga, nes neatitinka realios palūkanų normos, kuri ieškovei turėtų būti nustatyta atsakovui tinkamai vykdant kredito sutartį. Teisingai ir sąžiningai apskaičiuojant ieškovei naują penkių metų fiksuotų palūkanų normą, ji turėjo sudaryti ne daugiau kaip 1 – 1.5 proc., atsižvelgiant į EURIBOR normas, galiojusias perfiksavimo metu, bei atsakovo su ieškove kredito sutarties sudarymo metu sutartą maržą. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad perfiksuojant penkių metų palūkanas atsakovas nepažeidė ieškovės kaip vartotojos teisių, kadangi suteikė jai teisę derėtis dėl fiksuotų palūkanų dydžio, pereiti prie kintamų palūkanų, refinansuotis kitame banke ir grąžinti visą kreditą prieš terminą be išankstinio grąžinimo mokesčio. Visos šios atsakovo ieškovei pasiūlytos galimybės iš tikrųjų yra deklaratyvaus pobūdžio ir teismas privalėjo tai objektyviai įvertinti atsižvelgiant į ieškovės į bylą pateiktus rašytinus įrodymus. Ieškovei nepavyko derėtis su atsakovu dėl fiksuotos palūkanų normos, jai net nebuvo pateikta jų skaičiavimo formulė, kad ieškovė įsitikintų, kaip fiksuotos palūkanos buvo apskaičiuotos. Ieškovė pageidavo pereiti prie kintamų palūkanų, tačiau atsakovas šiuo atveju pareikalavo mokėti naują kelis kartus didesnę maržą. Atsakovo pasiūlymas ieškovei refinansuotis kitame banke yra ekonomiškai nenaudingas, be to, ieškovė yra pasirengusi įvykdyti ir realiai vykdo visas kredito sutarties sąlygas, o atsakovas, siekdamas lupikauti ieškovės sąskaita, piktnaudžiauja savo padėtimi ir kredito sutarties nevykdo. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas, vienašališkai nustatydamas ieškovei naują nepagrįstai didelę penkių metų fiksuotų palūkanų normą, siekė išvengti nuostolių ir užtikrinti savo veiklos stabilumą, kad perfiksuojant palūkanas atsakovas privalėjo atsižvelgti į situaciją skolinimosi rinkoje (piniginių išteklių kainą), turimus išteklius, kredito gavėjo riziką, į kredito sutarties sąlygas bei į tai, kaip jos yra vykdomos. Nėra pagrindo sieti ieškovės mokamas palūkanas su pinigų išteklių kaina po kredito sutarties sudarymo, nes atsakovas paskolino pinigus ieškovei vieną kartą sudarant su ja kredito sutartį 2007-06-27 ir kreditui skirti pinigai jau yra išmokėti už tuo metu galiojusią kainą. Tolimesnės finansinės operacijos, atliekamos su finansiniais ištekliais banko viduje kredito sutarties galiojimo metu, ir šių piniginių išteklių kaina negali įtakoti ieškovės atsakovui mokamos kredito kainos. Tokie kriterijai kaip banko piniginių išteklių kaina, kredito gavėjo rizika, kredito sutarties vykdymo istorija, į kuriuos atsižvelgė atsakovas nustatant naujas penkių metų fiksuotas palūkanas, niekada nebuvo numatyti su ieškove sudarytoje kredito sutartyje, todėl jie negali būti taikomi ieškovei. Net jeigu nurodyti fiksuotų palūkanų nustatymo kriterijai būtų aptarti kredito sutartyje, tokios sutarties sąlygos būtų vertinamos teismo kaip nesąžiningos atsižvelgiant į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos suformuotą praktiką. Sudarant kredito sutartį ieškovė prisiėmė palūkanų pasikeitimo riziką, kiek tai yra susiję su palūkanų bazės ar tarpbankinės palūkanų normos (LIBOR, EURIBOR) pasikeitimu, nepriklausančiu nei nuo ieškovės, nei nuo atsakovo. Tačiau ieškovė neprisiėmė banko maržos pasikeitimo rizikos ir dėl galimų maržos pasikeitimų kredito sutarties galiojimo metu nesitarė, ji apie tokią maržos pasikeitimo galimybę nebuvo informuota. Tuo atveju, jeigu teismas būtų tenkinęs ieškinį, atsakovas būtų įpareigotas taikyti ieškovei kintamas palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę 6 mėn. LIBOR eurais plius 0,70 proc. marža. Būtent toks teismo sprendimas maksimaliai užtikrintų ieškovės kaip vartotojos teisę mokėti skaidriai ir pagrįstai apskaičiuotas palūkanas už kreditą, nes tokių palūkanų keitimo riziką ji prisiėmė kredito sutartimi, tuo pačiu nepažeistų atsakovo kaip finansų įstaigos interesų. Priešingu atveju, įteisinama situacija, leidžianti atsakovui kaip stipresnei kredito sutarties pusei manipuliuoti kredito kaina ir tokiu būdu lupikauti bei gauti viršpelnį vartotojo sąskaita. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į byloje esantį AB SEB banko prezidento patarėjo G. N. paaiškinimą apie fiksuotų palūkanų sąvoką ir sandarą, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių negalima vadovautis šio atsakovo įmonėje atsakingas pareigas einančio asmens viešais pasisakymais bei išaiškinimais. Teismas nevertino ieškovės pateikto 2012-07-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 174/12/079, ieškovės susirašinėjimo su atsakovu, ko pasėkoje padarė nepagrįstą išvadą, kad neva atsakovo ieškovei pasiūlytos galimybės prieš palūkanų perfiksavimą (derybos dėl fiksuotų palūkanų normos, perėjimas prie kintamų palūkanų ir refinansavimas kitame banke) buvo efektyvios, nepažeidžiančios ieškovės kaip vartotojos teisių ir kad praktiškai ginčas kilo ieškovei nepagrįstai nepasinaudojus bet kurią iš atsakovo pasiūlytų alternatyvių ginčo sprendimo galimybių. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovės į bylą pateiktus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimus dėl nesąžiningų kredito sutarčių sąlygų ir kartu vadovavosi atsakovo į bylą pateiktu Lietuvos banko sprendimu, kuris šioje byloje negali turėti jokios prejudicinės reikšmės, nes Lietuvos bankas ginčą nagrinėjo išimtinai formaliai, vadovavosi tik pateiktos kredito sutarties nuostatų analize, nebuvo susipažinęs su ieškovės kredito bylos dokumentais, nesuteikė teisės šalims dalyvauti nagrinėjant ginčą (t. V, b.l. 1-16).

Atsiliepimu į skundą tsakovas AB SEB bankas teismo prašo ieškovės R. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti atsakovui iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, ieškovė savo apeliacinį skundą didžiąja dalimi grindžia neteisingu ir išimtinai sau naudingu kredito sutarties interpretavimu dėl banko maržos nustatymo, nors kredito sutarties šalys niekada nebuvo susitarusios dėl banko maržos taikymo. Priešingai nei kintamų palūkanų atveju, kai konkretus maržos dydis nurodomas kredito sutartyje, taikant fiksuotas palūkanas atskiros sudėtinės jų dalys sutartyje nenumatomos. Susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros jos sudedamosios dalys. Pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, prieš tai galimai siūlyta ir derybų objektu buvusi banko marža nebetenka prasmės. Fiksuotos palūkanos yra nustatomos ganėtinai ilgam iš anksto apibrėžtam laikotarpiui (penkiems ar dešimčiai metų). Tokiu būdu kredito gavėjui yra siūloma užsitikrinti galimybę iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, kuri yra nurodyta kredito sutartyje, nepatirti papildomų išlaidų kredito įmokoms mokėti. Kredito gavėjui pasirinkus fiksuotas palūkanas, kredito sutartyje yra įrašoma iki kitos kredito sutartyje nurodytos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos galiosianti palūkanų norma. Kadangi tarpbankinėje rinkoje nėra viešai skelbiamų visuotinai pripažintų matų (tokių kaip VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), kurie būtų nustatomi ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, sudarydamas sutartį su fiksuotomis palūkanomis bankas apsidraudžia nuo rizikos (tarpbankinėje rinkoje pasiskolina tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis paskolą išduodą klientui), taip užsitikrindamas, kad palūkanų fiksavimo laikotarpiui klientui palūkanos nesikeis. Sudarius kredito sutartį su fiksuotomis palūkanomis, abi šalys susitarimo sudarymo metu sąžiningai prisiima riziką, atsižvelgdamos į galimus skolinimosi rinkos pokyčius (tiek bankui, tiek kredito gavėjui vėliau gali paaiškėti, kad labiau naudinga buvo skolintis ar skolinti kintamomis palūkanomis, ar atvirkščiai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes dėl fiksuotų palūkanų sandaros, kritiškai turėtų būti vertinami apskritai visi ieškovės argumentai, kuriais ji bando pagrįsti banko maržos taikymą šalims kredito sutartyje susitarus dėl fiksuotų palūkanų. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė, argumentuodama maržos taikymą fiksuotų palūkanų atveju, nepagrįstai banko maržos dydį kildina iš vidinių banko dokumentų, t. y. kreditavimo pasiūlymų, teiktų banko kredito komitetui, kuriuose buvo nurodyta: „palūkanos: 3/6/12 LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,70 proc. banko marža“. Šiuose kreditavimo pasiūlymuose nurodyta banko marža galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų sudariusi kredito sutartį su kintamomis palūkanomis, tačiau tokios sutarties ji nesudarė. Atsakovo teigimu, vidinius banko dokumentus ieškovei yra sunku įvertinti objektyviai, todėl klaidingas jų įvertinimas priveda prie neteisingų išvadų. Lingvistiškai aiškinant kredito pasiūlymus matyti, jog formuluotė „3/6/12 LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,70 proc. banko marža“ suponuoja du galimus pasirinkimus, t. y. 3/6/12 LIBOR arba 5 metų fiksuotos + 0,70 proc. banko marža. Toks pasirinkimų formulavimas iš esmės yra klaidingas ir į vidinius banko dokumentus įrašytas padarius rašymo apsirikimą. Palūkanos negali būti nustatomos vien tik iš kintamos palūkanų dalies, t. y. 3/6/12 LIBOR. Kredito pasiūlyme minimas banko maržos dydis yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis, t. y. 0,70 proc. banko marža + 3/6/12 LIBOR, o fiksuotos palūkanos jokių atskirų sudedamųjų dalių, kurios būtų išskirtos kredito sutartyje, neturi, jos yra nurodomos vienu konkrečiu dydžiu. Byloje dalyvavę liudytojai būtent ir įvardino šį įrašą, atsiradusi banko vidiniame dokumente, kaip rašymo apsirikimą (klaidą). Atsakovas taip pat pažymi, kad kreditavimo pasiūlymai yra vidiniai banko dokumentai, kurie patys savaime negali sukurti jokių teisinių pasekmių nei kredito gavėjui, nei pačiam bankui, jei jų sąlygos nėra įtrauktos į kredito sutartį. Atsakovo nuomone, teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendė teisingai, kad kredito sutarties sąlygos nesudaro pagrindo teigti, jog šalys būtų sutarę dėl 0,7 proc. banko maržos taikymo sutartyje. Teismas teisingai ir aiškiai įvertino tikrąją šalių valią ir jų sudarytos kredito sutarties turinį bei nusprendė, jog šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų taikymo sutartyje, kas patvirtina, jog šalys pagrįstai sutartyje neaptarė ir nenurodė banko maržos. Ieškovės pabrėžiamas maržos dydis buvo tik šalių derybų objektas, kuomet ieškovė turėjo galimybę pasirinkti kintamas palūkanas. Šią aplinkybę teisingai įvertino ir teismas, nurodęs, jog kredito sutarties nuostatų analizė lemia, jog fiksuotųjų palūkanų atveju nustatomas vienas konkretus palūkanų dydis, nenurodant jokių sudedamųjų dalių, tokių kaip banko marža ar kintama palūkanų dalis. Atsakovo teigimu, ieškovės su apeliaciniu skundu naujai teikiami įrodymai patvirtina visiškai priešingą poziciją nei išsakyta ieškovės, t. y. kad marža yra sudedamoji kintamų, o ne fiksuotų palūkanų dalis. Atsakovas įvykdė visas pareigas, susijusias su ieškovės informavimu apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugos teikimo terminus, galimas pasekmes bei suteikė kitokią informaciją, turinčią įtakos ieškvoės apsisprendimui sudaryti kredito sutartį. Palūkanų rūšis, dydis, jų nustatymo periodiškumas ir tvarka nurodyti kredito sutartyje, kurios sąlygos šalių buvo individualiai aptartos. Be to, ieškovė beveik penkerius metus atsakovui nekėlė jokių pretenzijų dėl neva neaiškių kredito sutarties sąlygų, šį klausimą išviešino tik tuomet, kai tarp šalių kilo ginčas dėl fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo ir ieškovei supratus, kad jai nepavyks išsireikalauti taikyti tas sąlygas, dėl kurių kažkada vyko derybos, bet dėl kurių šalys nesusitarė, tačiau kurios šiai dienai ieškovei yra labiau priimtinos. Atsakovo nuomone, teismas teisingai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutarčių ypatumus. Teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas po vykusių šalių derybų visgi ieškovei nustatė mažesnę fiksuotų palūkanų normą nei galiojo prieš tai, be to ieškovė turėjo galimybę atsisakyti kredito sutarties, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti kredito sutartį nesąžininga. Atsakovas taip pat nurodo, kad skaičiuodamas ieškovei naują fiksuotų palūkanų normą artimiausiems penkeriems metams vadovavosi tuo metu banke galiojančiais dydžiais: vidine kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) bei vidine piniginių išteklių kaina, kitaip vadinama iFTP. Atsakovas elgėsi sąžiningai ir teisėtai taikydamas palūkanų keitimo dieną banke galiojusius iFTP dydžius ieškovės atžvilgiu skaičiuojant naują fiksuotų palūkanų normą, o teismas savo ruožtu teisingai įvertino tokius atsakovo veiksmus, kaip nepažeidžiančius ieškovės teisių mokėti sąžiningą kainą už kreditą. Atsakovo teigimu, jis su ieškove niekuomet nebuvo sutaręs, kad ieškovei, pasirašius kredito sutartį ir pasirinkus 5,50696 proc. fiksuotas palūkanas, bus taikoma jos nurodyta marža, kadangi tai yra tik ieškovės viso bylos nagrinėjimo metu peršama pozicija, nepatvirtinta jokiais įrodymais. Ieškovė nepagrįstai tapatina kintamų palūkanų atveju taikomą banko maržos sąvoką su vidine kliento marža, kuria atsakovas vadovaujasi apskaičiuodamas fiksuotas palūkanas. Šie dydžiai yra visiškai nesusiję, nes banko marža yra nustatoma visam kredito sutarties galiojimo laikotarpiui pasirinkus kintamas palūkanas, o vidinė kliento marža yra dydis, tiesiogiai proporcingas kliento kredito rizikos lygiui, banko darbo sąnaudoms ir šis dydis gali kisti nustatant fiksuotas palūkanas naujam fiksavimo periodui. Ieškovei nuo kredito sutarties sudarymo momento iki naujo fiksuotų palūkanų nustatymo momento vėlavus mokėti kredito įmokas daugiau kaip 20 kartų, ji pagal galiojančius teisės aktus buvo priskirta D rizikos kategorijai, kuriai vidinė kliento marža duotuoju laikotarpiu buvo 3 proc. dydžio. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, atsakovo nuomone, teismas visapusiškai ir teisingai įvertino pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog atsakovas nustatė teisingą ir sąžiningą naują fiksuotų palūkanų normą ieškovei, o ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl per didelių fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo yra nepagrįsti. Vertindamas ieškovės pateiktus į bylą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimtus nutarimus, teismas teisingai pažymėjo, jog šie sprendimai yra priimti ne dėl šioje byloje kilusio ginčo, be to, teismui yra neprivalomi. Savo ruožtu teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2012-10-17 sprendimą, kuriuo buvo išnagrinėtas ieškovės ir atsakovo ginčas bei pagrįstai nuspręsta ieškovės skundo netenkinti. Sudarydama kredito sutartį ieškovė pati laisva valia pasirinko fiksuotas, o ne kintamas palūkanas, suprasdama, kad palūkanų rūšį vėliau bus galima pakeisti tik abipusiu šalių susitarimu. Ieškovė, pareikšdama ieškinį teisme su reikalavimu kredito sutartį modifikuoti nesant atsakovo sutikimo, t. y. nustatyti jai kintamas palūkanas su kažkada derybų objektu buvusia banko marža elgėsi nesąžiningai (t. V, b.l. 60-66).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teisėjų kolegija, siekdama išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kuriuos vertins pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuo atveju, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, ginčo šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžių metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijai pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai.

Dėl ginčo esmės

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2007-06-27 ieškovė R. Ž. ir atsakovas AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr. 1560718071257-19, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo ieškovei suteikti 145.171,59 Eur dydžio kreditą, o ieškovė įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti atsakovui fiksuotą palūkanų normą už naudojimąsi kreditu, kuri nustatoma kas penkerius metus (t. I, b.l. 12-20). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties sąlygų aiškinimo, ieškovei nesutinkant su atsakovo 2012-06-27 vienašališku sprendimu nustatytomis 4,2921 proc. dydžio fiksuotomis palūkanomis naujam penkerių metų periodui, teigiant, kad palūkanos turėjo būti nustatytos kintamos su 0,70 proc. banko marža, kaip kad ginčo šalys buvo susitarusios dar iki kredito sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį, kuriuo ji prašė teismo pripažinti nurodytą atsakovo sprendimą negaliojančiu bei įpareigoti jį nuo 2012-06-27 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, atmetė kaip nepagrįstą (t. IV, b.l. 141-148). Teisėjų kolegiją su tokiu teismo sprendimu sutinka.

CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi, šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga. Būsto paskoloms, kokia buvo paimta ir ginčo atveju, gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamos arba fiksuotos. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys 2007-06-27 sudaryta kredito sutartimi susitarė, jog ieškovė moka atsakovui už naudojimąsi suteiktu kreditu fiksuotas palūkanas, kurių normos nustatymo periodiškumas yra penkeri metai. Kredito sutarties pasirašymo dieną atsakovo ieškovei nustatyta fiksuotų palūkanų norma sudarė 5,50696 proc. (t. I, b.l. 12-20). 2012-05-14 atsakovas pateikė ieškovei pranešimą, kuriuo įspėjo, jog baigia galioti nustatyta fiksuotų palūkanų norma, taip pat nurodė, kad galima tartis dėl naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas ar kredito grąžinimo iš anksto, o šalims nesusitarus 2012-06-27 atsakovas vienašališkai nustatys naują galiosiančią fiksuotų palūkanų normą. Be to, atsakovas informavo ieškovę, kad nurodyto pranešimo rengimo dieną banko vidutinė fiksuotų palūkanų norma yra 5,5421 proc., tačiau ji kinta ir yra nustatoma kiekvieną dieną, o konkreti palūkanų norma bus nustatyta atsižvelgiant į ieškovės kredito sutarties sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos (t. I, b.l. 21). 2012-06-04 raštu ieškovė atsakovui nurodė, kad nežinodama kredito kainos nustatymo taisyklių ir jos pagrįstumo ji negali priimti sprendimo, kokia iš galimų palūkanų formų (fiksuotos ar kintamos) jai palankesnė, taip pat negali įsitikinti, ar siūlant naują fiksuotų palūkanų norma atsakovas nesiekia dirbtinai pakelti kredito sutarties kainos. Dėl šios priežasties ieškovė prašė atsakovo pateikti informaciją, kiek pirmą kartą nustatytoje palūkanų normoje (5,50696 proc.) sudarė palūkanų bazė ir kiek banko marža, kiek 2012-05-14 rašte siūlomoje fiksuotų palūkanų normoje sudaro palūkanų bazė ir kiek banko marža, kokio dydžio palūkanų norma būtų taikoma ieškovei priėmus sprendimą pereiti nuo fiksuotų prie kintamų palūkanų, nurodant palūkanų bazę ir banko maržą (t. I, b.l. 22). 2012-06-12 raštu atsakovas nurodė, kad, skirtingai nei kintamų palūkanų, fiksuotų palūkanų atveju atsakovas nenustato atskirų sudėtinių fiksuotų palūkanų dalių klientui (kintamų palūkanų dalies, maržos), kad konkreti palūkanų norma 2012-06-27 bus nustatyta atsižvelgiant į kredito sutarties sąlygas ir tai, kaip jos vykdomos, kad rašto rengimo dieną (2012-06-12) atsakovas galėtų pasiūlyti fiksuotų palūkanų normą 5,488 proc., kintamų palūkanų normą taikant 6 mėn. LIBOR EUR – 6,39 proc., o taikant 6 mėn. VILIBOR – 6,74 proc. 2012-06-25 įvyko ieškovės, jos advokatės A. M. ir atsakovo darbuotojų – asmeninės vadybininkės A. P. bei skyriaus vadovo M. G. susitikimas, kurio metu ieškovė nesutiko su atsakovo nurodoma fiksuotų palūkanų norma, ieškovės advokatė nurodė, jog atsižvelgiant į 2007 m. liepos mėn. EURIBOR, kuris sudarė 4,316 proc., ieškovei taikoma marža sudarytų apie 1,2 proc., tuo tarpu atsakovo darbuotojai nurodė, jog ieškovė netinkamai vykdė kredito sutartį, vėluodavo mokėti įmokas, pagal rizikos kategoriją ieškovei taikoma marža bus 5,49 proc., ieškovė turinti apsispręsti rinksis kintamas ar nekintamas palūkanas (t. I, b.l. 25-27). Ieškovei nepareiškus pageidavimo keisti palūkanų rūšį ir nepasiekus susitarimo dėl fiksuotų palūkanų dydžio, 2012-06-27 vienašališku sprendimu atsakovas ieškovei penkeriems metams nustatė naują fiksuotų palūkanų normą – 4,2921 proc., kuri galioja iki 2017-06-27 (t. I, b.l. 28-29).

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad dar iki kredito sutarties sudarymo ji su atsakovu susitarė, jog nepriklausomai nuo sutartyje numatytos palūkanų rūšies (kintamos ar fiksuotos) atsakovas ieškovei visą sutarties galiojimo laikotarpį taikys 0,7 proc. maržą, kurios savo nuožiūra nedidins. Nepaisant to, kaip nurodo ieškovė, atsakovas šio susitarimo nesilaikė, nes vienašaliu sprendimu nustatydamas naują fiksuotų palūkanų normą taikė didesnę nei 0,7 proc. maržą. Teisėjų kolegija tokius ieškovės teiginius laiko nepagrįstais. Šiuo atveju sutiktina su atsakovu, kad ieškovei kredito sutarties sudarymo metu pasirinkus fiksuotų palūkanų rūšį, prieš tai galimai siūlyta ir derybų objektu buvusi 0,7 proc. marža nebetaikytina. Priešingai nei kintamų palūkanų atveju, kai konkretus maržos dydis nurodomas kredito sutartyje ir vėliau nekinta, taikant fiksuotas palūkanas atskiros sudėtinės jų dalys (vidinė kliento marža ir vidinė piniginių išteklių kaina) kredito sutartyje nenurodomos, o susitariama dėl bendro fiksuotų palūkanų dydžio. Fiksuotų palūkanų atveju bankas nenustato fiksuoto maržos dydžio ir šis dydis ateityje gali kisti. Šių atsakovo paaiškinimų pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią kintamų palūkanų atveju kredito davėjo gaunamas atlygis (marža) būna iš anksto suderinamas su kredito gavėju ir išlieka visą sutarties galiojimo laiką, o fiksuotų palūkanų atveju šis atlygis nėra pastovus, t. y. su kredito gavėju suderinamas galutinis palūkanų dydis, kurį sudaro vidinė kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) ir vidinė piniginių išteklių kaina. Ši vidinė piniginių išteklių kaina rinkoje svyruoja, tačiau nepriklausomai nuo šio svyravimo bendras fiksuotųjų palūkanų dydis nekinta, todėl, pavyzdžiui, išaugus vidinei piniginių išteklių kainai automatiškai mažėja vidinė kliento marža. Esant kintamosioms palūkanoms, banko marža nekinta, todėl didėjant piniginių išteklių kainai (tarpbankinei palūkanų normai), didėja ir galutinis palūkanų normos dydis. Būtent dėl šių priežasčių kredito gavėjai, siekdami užtikrintumo ir stabilumo, sudarydami kredito sutartis paprastai pasirenka fiksuotų palūkanų rūšį ir nustatytą palūkanų normą, kuri nekinta nepriklausomai nuo rinkos svyravimų apibrėžtą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014, 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014).

Byloje neįrodyta, kad atsakovas individualiai neaptarė su ieškove kredito sutarties sąlygų, susijusių su mokamomis palūkanomis, jų rūšimi ir nustatymo tvarka, kad ieškovei šios sąlygos buvo nesuprantamos, neaiškios ar dviprasmiškos. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu surinkti rašytiniai įrodymai, ginčo šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovei buvo suteikta išsami ir aiški informacija, susijusi su kredito sutarties vykdymu, suteiktos galimybės pasirinkti priimtiniausią kreditavimo variantą, konsultuotis su atsakovo darbuotojais. Taip pat ieškovė buvo įspėta, kad pagal kredito sutarties sąlygas baigiantis fiksuotų palūkanų mokėjimo periodui ir ginčo šalims nesusitarus dėl toliau mokėtinų palūkanų rūšies ir dydžio, atsakovas turės teisę vienašališkai nustatyti periodiškai keičiamų fiksuotų palūkanų normą naujam penkių metų laikotarpiui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ieškovei siūlė naujus tiek fiksuotų, tiek kintamų palūkanų dydžius, kurie jai nebuvo priimtini ir su kuriais ji nesutiko. Esant tokiai situacijai, atsakovas, įvertinęs savo kaštus bei skolinimosi riziką, turėjo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Byloje nėra duomenų, kad ši naujai nustatyta fiksuotų palūkanų norma būtų nepagrįstai didelė lyginant su tuo metu rinkoje taikyta vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos, susijusios su mokamomis palūkanomis, jų rūšimi ir nustatymo tvarka, būtų nesąžiningos ieškovės kaip vartotojos atžvilgiu, iškreiptų ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, šios sąlygos yra galiojančios ir privalomos ginčo šalims.

Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmų teisėtumą vienašališkai nustatant ieškovės mokėtiną naują fiksuotų palūkanų normą patvirtina Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2012-10-17 sprendimas Nr. 242-259, kuriuo nutarta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka išnagrinėtą ieškovės skundą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b.l. 64-68). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti nurodytu sprendimu, kadangi jis, priešingai nei ieškovės pateikti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimti sprendimai (t. IV, b.l. 18-81), buvo priimtas būtent dėl šioje byloje nagrinėjimo šalių ginčo, yra išsamus ir argumentuotas.

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti kaip nepagrįstus ieškovės ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiu atsakovo 2012-06-27 sprendimą nustatyti ieškovei 4,2921 proc. dydžio penkių metų fiksuotų palūkanų normą bei įpareigoti atsakovą nuo 2012-06-27 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, apskaičiuojama 6 mėn. LIBOR eurais plius 0,7 proc. marža.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti ginčo šalių argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Atsakovas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 2.178,00 Lt (630,79 Eur) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui turėtų būti priteistos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad atsakovas iš dalies pats yra kaltas dėl ginčo kilimo, nes, kaip pripažino atsiliepime į atskirąjį skundą, savo vidinuose dokumentuose palūkanų dydžio klausimais darė rašymo apsirikimus ir taip klaidino ieškovę, todėl remiantis CPK 93 str. 4 d. apeliacinės instancijos teisme patirtos atsakovo bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisVirginijus KairevičiusDanutė Kutrienė