Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-12-09 · Administracinė byla Nr. eI3-13888-428/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-12-09
Bylos Nr.
eI3-13888-428/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03153-2025-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
J. A.
Atsakovas
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-13888-428/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03153-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 9 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. A. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2025 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. RE-746, įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti 2025 m. gegužės 5 d. prašymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad pareiškėja 2025 m. gegužės 5 d. Inspekcijai pateikė prašymą dėl 2024 m. lapkričio 6 d. išduoto privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. ŽPN-1398 įvykdymo termino pratęsimo iki maksimalaus laikotarpio, kuriame nurodė, jog privalomojo nurodymo vykdymą ketina pradėti tik po įsiteisėjusio teismo sprendimo, jeigu teismas pripažintų minėtą privalomąjį nurodymą teisėtu. Pareiškėja taip pat teigė, kad dėl teisminio ginčo privalomojo nurodymo vykdymas yra faktiškai sustabdytas, todėl nustatytas įvykdymo terminas šiuo metu jai esą nėra aktualus, nenaudingas ir objektyviai neįvykdomas, o jo pratęsimo klausimas turėtų būti vertinamas tik pasibaigus teisminiam procesui. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad suteikto termino didžioji dalis tenka žiemos arba nepalankių oro sąlygų periodui, per kurį demontavimo darbai yra smarkiai apsunkinti arba neįmanomi, todėl iš šešių mėnesių realiai tinkamas galėtų būti vienintelis balandžio mėnuo. Minėtos akivaizdžios ir objektyvios aplinkybės savaime patvirtina, jog nebuvo galimybių privalomąjį nurodymą įvykdyti per visą nustatytą terminą, todėl, pareiškėjos teigimu, nėra prasmės pateikti Inspekcijai elementariai žinomų meteorologinių faktų įrodymų.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad ginčijamame Inspekcijos sprendime teigiama, jog kartu su jos prašymu nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad privalomojo nurodymo nebuvo įmanoma įvykdyti dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių, taip pat pažymima, kad privalomojo nurodymo apskundimas savaime nestabdo jo galiojimo ir vykdymo. Pareiškėja su tokia Inspekcijos pozicija nesutinka, motyvuodama, jog teisės aktuose numatyta teisė prašyti privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo esant nuo asmens nepriklausančioms priežastims, be to, privalomasis nurodymas perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl jo teisėtumo arba dėl termino pratęsimo. Tai reiškia, kad procesiniai veiksmai Inspekcijos iniciatyva turėtų būti sustabdyti iki įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Pareiškėjos teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teisme šiuo metu yra pradėtas teisminis ginčas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Kadangi Inspekcija apie tai buvo informuota, todėl jos procesiniai veiksmai neturėtų būti tęsiami, privalomojo nurodymo vykdymas negali būti priverstinai inicijuojamas, o pareiškėjos įpareigojimas vykdyti privalomąjį nurodymą iki galutinio teismo sprendimo būtų nepagrįstas ir galėtų sąlygoti neteisėtai sunaikinto ir teisėtai pastatyto nekilnojamojo turto padarinius bei žalos atlyginimo pasekmes. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus faktus ir teisės normas, pareiškėja teigia, jog privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo būtinybė yra pagrįsta, o skundžiamas Inspekcijos sprendimas dėl termino nepratęsimo yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėja nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kuris buvo suformuotas atlikus kadastrinius matavimus. Inspekcijos pareigūnai atliko neplaninį žemės naudojimo patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame nustatyta, kad pareiškėja žemės sklypą naudoja ne pagal kadastro žemėlapyje nustatytas ribas. Pareiškėja nepateikė jokio valstybinės žemės patikėtinio sutikimo naudoti šį nesuformuotą valstybinės žemės plotą. Atsižvelgdama į patikrinimo rezultatus, Inspekcija pareiškėjai pateikė privalomąjį nurodymą atlaisvinti neteisėtai naudojamą valstybinės žemės plotą ir pašalinti iš valstybinės žemės įrengtą tvorą su visomis konstrukcijomis. Nesutikdama su šiais dokumentais, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame iškelta civilinė byla Nr. e2-3422-984/2025. Inspekcija 2025 m. gegužės 5 d. gavo pareiškėjos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki maksimalaus laikotarpio po įsiteisėjusio teismo sprendimo, motyvuojant tuo, kad teisminio proceso metu privalomojo nurodymo vykdymas sustabdomas, todėl nustatytas terminas neva yra „neaktualus ir negalimas“, taip pat nurodant, jog darbų atlikimą apsunkina žiemos sezonas. Inspekcija skundžiamu 2025 m. gegužės 8 d. sprendimu prašymo netenkino.

Atsakovė akcentuoja, kad privalomojo nurodymo terminas gali būti pratęstas tik tuo atveju, jei asmuo iki termino pabaigos pateikia motyvuotą prašymą ir įrodo, kad nurodymas negali būti įvykdytas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju, pareiškėjos prašymas nėra motyvuotas ir nepagrįstas jokiais duomenimis ar dokumentais, galinčiais patvirtinti, kad nustatytų pažeidimų pašalinti per nustatytą terminą objektyviai nebuvo įmanoma. Teisės aktai nenustato Inspekcijai pareigos visais atvejais pratęsti terminą, kadangi sprendimas priimamas įvertinus pateiktus motyvus, o jei jų nėra, terminą pratęsti nėra teisinio pagrindo. Atsakovė taip pat pabrėžia įstatymo viršenybės ir kompetencijos ribų laikymosi būtinybę, nurodant, jog tuo atveju jei Inspekcija tenkintų visiškai nemotyvuotą pareiškėjos prašymą, tai reikštų savo kompetencijos ribų peržengimą, o tokie veiksmai būtų laikomi neteisėtais.

Inspekcijos teigimu, skundžiamas sprendimas atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą yra pagrįstas tuo, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų ar aplinkybių, leidžiančių konstatuoti objektyvią kliūtį įvykdyti nurodymą per nustatytą terminą, o pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2025 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. RE-746, kuriuo atsisakyta pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės informacija, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus.

Inspekcijos žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūnai 2024 m. spalio 30 d. atliko neplaninį žemės naudojimo patikrinimą ir 2024 m. lapkričio 4 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. ŽPA2-1059, kuriame konstatuota, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė savo žemės sklypą naudoja ne pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas, t. y. už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos vakarinėje dalyje aptvėrusi ir naudoja (neturėdama valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) 3 kv. m. žemės plotą. Aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su kitos paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip apribojant teisę naudotis valstybine žeme. Valstybinėje žemėje įrengta tvora ant betoninių atramų, kurios ilgis naudojamo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vakarinėje dalyje – 14,62 m ir šiaurės vakarinėje dalyje – 0,39 m ilgio. Žemės sklypo savininkė nepateikė ir duomenų sistemos nenurodo, kad būtų išduotas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, leidžiantis naudoti nesuformuotą valstybinės žemės plotą.

Atsižvelgiant į tai, Inspekcija 2024 m. lapkričio 6 d. pareiškėjai pateikė privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. ŽPN-1398, kuriuo pareiškėja įpareigota iki 2025 m. gegužės 5 d. atlaisvinti naudojamą (neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) iki 3 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinti (demontuojant) iš valstybinės žemės tvorą (su visomis konstrukcijomis), kurios ilgis valstybinėje žemėje: vakarinėje dalyje tvoros ilgis – 14,62 m. ir šiaurės vakarinėje dalyje tvoros ilgis – 0,39 m.

Pareiškėja, nesutikdama su patikrinimo aktu ir privalomojo nurodymo teisėtumu, pateikė ieškinį dėl šių aktų panaikinimo. Šiuo pagrindu, Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-3422-984/2025.

Inspekcija gavo pareiškėjos 2025 m. gegužės 5 d. prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Inspekcijos 2025 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. RE-746 atsisakyta pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2025 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. RE-746, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – Priežiūros įstatymas), kurio 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinė priežiūra apima planinius ir neplaninius žemės naudojimo patikrinimus, kurių metu tikrinama, ar žemę naudojantys asmenys laikosi žemės naudojimo reikalavimų pagal šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus. Žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūno vykdomo planinio ar neplaninio žemės naudojimo patikrinimo metu, pildant Inspekcijos vadovo nustatytos formos patikrinimo aktą, tikrinama, ar tikrinami objektai naudojami pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; vykdant ūkinę ir kitą veiklą, tikrinamuose objektuose nepažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai; nenaikinami (negadinami) geodeziniai punktai; žemės savininkai ir kiti naudotojai ėmėsi būtinų priemonių, skirtų sunaikintiems ar sugadintiems riboženkliams atkurti (Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 3 dalis).

Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato, kad žemės naudojimo planinio ir neplaninio patikrinimų metu, atlikus šio straipsnio 3 dalies 1–5 punktuose nurodytus patikrinimus ir nustačius žemės naudojimo tvarkos pažeidimų, Inspekcija atlieka šiuos veiksmus – neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui, o kai toks nenustatytas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje (-iame) nustatyti žemės naudojimo tvarkos pažeidimai, savininkui (valstybinės žemės patikėtiniui privalomasis nurodymas surašomas tik tada, kai nėra žemės valdytojo ar naudotojo), valdytojui ar naudotojui per 5 darbo dienas nuo žemės naudojimo tvarkos pažeidimų nustatymo dienos pateikia privalomąjį nurodymą per jame nurodytą ne ilgesnį kaip 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti. Jeigu dėl nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas tik vieną kartą, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju, teismas pažymi, kad pareiškėja, teigdama, jog negalėjo įvykdyti privalomojo nurodymo per nustatytą terminą dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kad pareiga pagrįsti termino pratęsimo būtinumą tenka asmeniui, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, o toks pagrindimas privalo būti realus, konkretus ir objektyviai patikrinamas. Tačiau pareiškėjos prašyme pateikti argumentai apsiriboja bendro pobūdžio samprotavimais dėl vykstančio teisminio ginčo bei deklaratyvia nuostata, jog įvykdymo terminas esą neaktualus iki bylos išnagrinėjimo. Teismo vertinimu, vien faktas, jog pareiškėja ginčija Inspekcijos priimtus aktus civiline tvarka, savaime nesuponuoja objektyvios kliūties vykdyti privalomąjį nurodymą ir neatleidžia nuo pareigos pateikti įrodymus apie realias aplinkybes, kurios trukdė pašalinti nustatytą pažeidimą. Pareiškėja nepateikė nei techninių, nei organizacinių, nei kitokio pobūdžio aplinkybių, kurios pagrįstų, kad tvoros demontavimas ar valstybinės žemės atlaisvinimas objektyviai negalėjo būti atliktas per nustatytą terminą. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad privalomasis nurodymas yra aiškus, konkretus, jo įvykdymui nereikia jokių papildomų leidimų ar teisinio pobūdžio sprendimų, kurie galėtų objektyviai kliudyti jo realizavimui. Be to, Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punktas įtvirtina, kad termino pratęsimas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai dėl nuo asmens nepriklausančių priežasčių privalomojo nurodymo vykdymas tampa neįmanomas. Tokios priežastys turi būti pagrįstos įrodymais. Pareiškėjos prašyme nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad egzistavo realios, nuo jos valios nepriklausančios kliūtys, pavyzdžiui, objektyvūs fiziniai suvaržymai, trečiųjų asmenų veiksmai, force majeure ar kitos aplinkybės, kurių ji negalėjo kontroliuoti. Vien subjektyvus pareiškėjos vertinimas, jog privalomojo nurodymo vykdymas netikslingas kol nepasibaigęs teisminis ginčas, neatitinka įstatyme nustatytų termino pratęsimo sąlygų ir negali būti laikomas teisėtu pagrindu keisti Inspekcijos sprendimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodytas argumentas dėl žiemos sezono sudėtingų sąlygų savaime nesudaro teisinio pagrindo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino. Vertinant prašymus dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo, vadovaujamasi ne subjektyviomis nuomonėmis ar abstrakčiomis prielaidomis, bet įstatyme expressis verbis įtvirtintu reikalavimu pateikti konkrečias, individualizuotas ir įrodymais pagrįstas priežastis, dėl kurių privalomojo nurodymo įvykdyti objektyviai nebuvo įmanoma. Teismas nurodo, jog vien bendro pobūdžio teiginiai, kad žiemos metu darbų atlikimas gali būti sudėtingesnis, nėra pakankami. Įstatymo leidėjas nenustato, kad metų laikas pats savaime būtų kliūtis vykdyti privalomąjį nurodymą, juo labiau, jog tai būtų priežastis sustabdyti jo vykdymo terminą. Šiai aplinkybei būtina pateikti aiškius duomenis, jog dėl konkrečių meteorologinių sąlygų (pvz., įšalo, neįvažiuojamo grunto, ekstremalių oro reiškinių) buvo objektyviai neįmanoma patekti į teritoriją ar atlikti demontavimo veiksmų. Pareiškėja tokių aplinkybių ne tik neįrodė, bet net ir nenurodė, apsiribodama tik abstrakčia nuoroda į sezoniškumą, nepagrįstą jokiais faktais. Be to, iš bylos duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėja būtų bent mėginusi atlikti nurodytus veiksmus, t. y. imtis minimalių priemonių, siekiant pašalinti pažeidimą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie kreipimąsi į specialistus, bandymus organizuoti tvoros demontavimą ar kitas faktines pastangas. Įstatyme nustatytas termino pratęsimas yra išimtinio pobūdžio priemonė, kuri gali būti taikoma tik tada, kai asmuo aktyviai veikia ir susiduria su objektyviomis kliūtimis, o ne tuomet, kai apskritai nėra įrodymų apie bet kokių veiksmų inicijavimą.

Pareiškėja skunde teigia, jog privalomojo nurodymo apskundimas savaime sustabdo jo galiojimą ir vykdymą. Teismas nurodo, jog šis teiginys neatitinka taikytinų teisės normų ir prieštarauja aiškiai įstatymo nuostatai. Pagal Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalį, apskundimo faktas turi teisinę reikšmę tik priverstinio vykdymo inicijavimui, t. y. kol vyksta ginčas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, Inspekcija neturi teisės perduoti jo vykdyti antstoliui. Tačiau ši nuostata jokiu būdu nepanaikina ir nesustabdo pačios pareigos savarankiškai įvykdyti privalomąjį nurodymą per jame nustatytą terminą. Įstatymų leidėjas aiškiai atskiria du skirtingus teisinius reiškinius: privalomojo nurodymo galiojimą ir pareigą jį vykdyti, taip pat priverstinio vykdymo procedūros inicijavimą. Apskundus privalomąjį nurodymą, jo galiojimas išlieka, o pareiga pašalinti nustatytus pažeidimus – nepasikeičia. Asmuo ir toliau turi imtis veiksmų, kad privalomasis nurodymas būtų įvykdytas, nebent būtų priimtas atskiras sprendimas dėl jo sustabdymo, kurio pareiškėja neprašė ir kuris nebuvo priimtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų konstatavo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal Priežiūros įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nenustatyta, kad, apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo terminai sustabdomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2020). Teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-349-492/2020; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2103-602/2021; 2022 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-181-822/2022). Tačiau sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pats savaime niekaip neapriboja asmens teisės ginčyti tokį privalomąjį nurodymą, kaip administracinį sprendimą, teisme. Be to, asmuo, ginčydamas privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius teisme, turi teisę pasinaudoti reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnyje, pavyzdžiui, prašyti teismo sustabdyti privalomojo nurodymo galiojimą (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Būtent reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto, jei tam yra nustatyti pagrindai, taikymas apsaugo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ginčijant administracinį sprendimą, t. y. kad, net teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimus, jam nebūtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala (ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-834-492/2020).

Taigi teismas konstatuoja, jog pareiškėjos pozicija, kad vien civilinės bylos iškėlimas automatiškai sustabdo privalomojo nurodymo įvykdymą, yra teisiškai nepagrįsta ir neatitinka nei įstatymo tekstinės, nei sisteminės aiškinimo taisyklių. Be to, toks aiškinimas suponuotų nepagrįstą išimtį, leidžiančią asmenims savo pačių iniciatyva vilkinti privalomojo nurodymo vykdymą tik pateikus skundą. Tai būtų nesuderinama su Priežiūros įstatymo tikslu, t. y. užtikrinti operatyvų žemės naudojimo tvarkos pažeidimų pašalinimą ir efektyvią valstybinę priežiūrą. Kaip jau minėta, teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad privalomasis nurodymas yra privalomas vykdyti tol, kol jis nėra panaikintas ar jo vykdymas nėra sustabdytas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, jog vien tik pareiškėjos prašymo pateikimas savaime nesukuria atsakovei pareigos pratęsti nustatytą terminą. Įstatymas nereglamentuoja automatinio termino pratęsimo mechanizmo; priešingai, institucija kiekvienu atveju privalo individualiai įvertinti, ar pateiktos aplinkybės ir dokumentai objektyviai pagrindžia būtinybę pratęsti terminą. Todėl pareiškėjos pozicija, kad atsakovė privalėjo pratęsti terminą vien dėl to, jog prašymas buvo pateiktas, neatitinka teisinio reguliavimo esmės. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja kartu su prašymu nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kuriomis būtų galima pagrįsti termino pratęsimo būtinumą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios būtų sukliudžiusios jai laiku pateikti reikalingą informaciją ar atlikti jai pavestas pareigas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tariamą poreikį papildomam laikui. Todėl atsakovė pagrįstai konstatavo, jog tokio pobūdžio prašymas yra deklaratyvus ir nesukuria teisinio pagrindo pratęsti procedūrinį terminą. Kartu pažymėtina, kad pareiškėja turi pareigą elgtis rūpestingai ir atsakingai, laiku įvykdyti jai nustatytas prievoles bei, esant kliūtims, operatyviai informuoti instituciją. Šiuo atveju pareiškėja per visą nustatytą laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų leidę atsakovei įvertinti objektyvias termino pratęsimo sąlygas, nors tokios pareigos atsakovei įstatymas nenustato. Taigi atsakovė pagrįstai vadovavosi taisykle, kad termino pratęsimas galimas tik esant realiai, įrodymais pagrįstai būtinybei.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Inspekcija detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o jį naikinti remiantis nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. gegužės 5 d. prašymą.

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovės naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos J. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė