Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, netaikant intensyvios priežiūros, bausmės laikotarpiu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Valstybinei ligonių kasai padarytą 146,62 Eur turtinę žalą.

Visiškai tenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteisti iš D. V. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti priteista 146,62 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. V. nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 14 d., apie 12.30 val., namo adresu (duomenys neskelbtini), kieme naudojo fizinį smurtą R. J. atžvilgiu: tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R. J. į veido sritį, ko pasėkoje nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, nukrito ant betoninio tako, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, gulinčiam R. J. kumščiais sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į veido sritį, spyrė du kartus į kairę ranką, taip smurtaudamas ir mušdamas R. J. padarė poodines kraujosruvas su minkštųjų audinių paburkimu kaktos dešinėje, dešinės akies vokuose, paviršinę muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimus viršutinės lūpos dešinėje pusėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje – nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo D. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų duotus parodymus gretino tarpusavyje ir vertino visų surinktų įrodymų visumoje. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad būtent paties nuteistojo D. V. duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi ne tik kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, tačiau ir jo paties ankstesnių apklausų metu nurodytoms tirto įvykio aplinkybėms. Nors nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu neigia savo kaltę, tačiau tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, neneigė aplinkybės, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį R. J.. Nors nuteistasis D. V. parodė įvykio aplinkybių gerai nepamenantis, o jo duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir nuolat keitėsi, tačiau teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu jis pripažino, kad tirto įvykio metu nukentėjusiajam R. J. 2-3 kartus trenkė kumščiu į veidą, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. J. jis tęsė ir šiam gulint ant žemės, kad gulinčiam nukentėjusiajam sudavė dar 3 smūgius. Šie nuteistojo D. V. duoti parodymai iš esmės prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, kad jis niekam fizinio skausmo tyčia nesukėlė, o veiksmų, kurie galėtų būti laikomi smurtu, neatliko. Be to, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai įvertinta, kad priešingai nei nuteistojo D. V. duoti parodymai, viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusiojo R. J. duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nekito. Nukentėjusysis R. J. ne tik neneigė aplinkybės, kad įvykio metu jis rankose laikė metalinį strypą, nurodydamas, kad juo buvo užsimojęs, siekdamas pagąsdinti nuteistąjį, tačiau ir nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis D. V. prieš jį atliko tyčinius smurtinius veiksmus. 2024 m. spalio 24 d. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. J. parodė, kad jam nuteistasis D. V. sudavė ne mažiau 10 smūgių, po ko jis nugriuvo ir jam buvo vieną kartą įspirta į kairį petį (1 t., b. l. 22–25). 2024 m. gruodžio 12 d. antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad jam nuteistasis kumščiu sudavė nemažiau 3 smūgių į veidą, nuo suduotų smūgių jis neišlaikė pusiausvyros ir krito ant nugaros, užsigavo kairę plaštaką, o gulint ant nugaros, nuteistasis, pasilenkęs prie jo, kumščiais sudavė į veidą nemažiau 7 smūgių, tikslaus suduotų smūgių skaičiaus nurodyti negali, nes buvo šoko būsenoje (1 t., b. l. 26–29). Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu nukentėjusysis R. J. taip pat parodė, kad nuteistasis jam kumščiu į veidą sudavė ne mažiau 3 smūgių, po ko jis nukrito ant žemės, o nuteistasis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, sudavė ne mažiau 7 smūgių kumščiais į veidą ir 2 kartus spyrė koja (pasak nukentėjusiojo vieną kartą nuteistasis pataikė jam į kairį petį, o kitą kartą nukentėjusysis rankomis atmušė spyrį). Taigi, nukentėjusysis R. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad prieš jį nuteistasis D. V. naudojo fizinį smurtą, jog jam buvo suduota keletas smūgių kumščiu į veidą, po ko jis nukrito ant žemės ir toliau buvo mušamas. Nukentėjusiojo R. J. duoti parodymai neprieštarauja ir baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ne tik nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka nukentėjusiojo duotus parodymus, kad jis gulintis buvo spardomas kojomis, rankomis atmušė spyrį, tačiau ir duotus parodymus apie suduotus smūgius į galvos sritį. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ne tik patvirtina, kad nukentėjusiajam R. J. buvo padaryti sužalojimai galvos srityje bei kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, tačiau patvirtina ir tai, kad šie sužalojimai padaryti paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), 6 trauminiais poveikiais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, kad pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją visumoje, galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs (1 t., b. l. 90–91). Pirmosios instancijos teismas šią specialisto išvadą pagrįstai vertino, kaip nuteistojo D. V. kaltę patvirtinantį įrodymą, kadangi jis objektyviai patvirtina ne tik nukentėjusiojo R. J. parodymus, tačiau ir liudytojos O. J. parodymus, kad nuteistasis D. V. sudavė kumščiais smūgius nukentėjusiajam R. J. stovint, o taip pat ir būnant nugriuvusiam ant žemės. Baudžiamojoje byloje apklaustos liudytojos R. K. ir N. K., nors ir nedavė tikslių parodymų apie tai, kiek ir kokie smūgiai nagrinėjamo įvykio metu buvo suduoti nukentėjusiajam R. J., tačiau patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo R. J. ir nuteistojo D. V. įvyko muštynės. Liudytoja R. K. patvirtino ir tai, kad konflikto metu nukentėjusysis R. J. buvo nukritęs ant žemės. Liudytoja A. N., nors teigė, kad nagrinėjamo įvykio tiesiogiai nematė, tačiau taip pat patvirtino, kad nuteistasis D. V. jai pats pasakė, kad trenkė į veidą kaimynui, t. y. nukentėjusiajam R. J..

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialisto išvada apie nukentėjusiajam R. J. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir lokalizaciją, o taip pat ir liudytojų parodymai, prieštarauja apeliacinio skundo argumentams, kad nuteistasis D. V. smurtinio pobūdžio veiksmų neatliko. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir vertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo R. J. duotus parodymus kaip patikimus nuteistojo D. V. kaltę patvirtinančius įrodymus. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad tirto įvykio metu tarp nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo R. J. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį. Taigi, nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad įvykusio konflikto tarp nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo R. J. metu nuteistasis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nuteistojo neteisėtais veiksmais.

9. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kilusio konflikto aplinkybių, kad būtent nuteistasis D. V. bandė nutraukti konfliktinę situaciją ir gynėsi nuo nukentėjusiojo R. J.. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo D. V. versiją įvertino ir dėl jos motyvuotai pasisakė. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kad pats nuteistasis D. V. be parodymų, kad nukentėjusysis buvo užsimojęs metaliniu strypu ir bandė suduoti vieną kartą jam kaire ranka, kitų nukentėjusiojo aktyvių, puolamųjų veiksmų savo atžvilgiu nenurodė. Nukentėjusysis R. J. ir baudžiamojoje byloje apklaustos liudytojos R. K. ir O. J. taip pat parodė, kad pirmuosius smurtinius veiksmus tirto įvykio metu atliko nuteistasis D. V., kuomet sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Šios aplinkybės nei apklausiamas teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nei akistatų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 96–100, 103–107) neneigė ir pats nuteistasis D. V.. Be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie nuteistajam D. V. tirto įvykio metu padarytus sužalojimus. Tokių aplinkybių nuteistasis D. V. nenurodė ir apeliaciniame skunde.

10. Sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties situacijos, svarbu įvertinti ir nuteistojo D. V. atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį R. J., šių veiksmų intensyvumą ir priežastį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistasis D. V. versiją, jog gynėsi nuo nukentėjusiojo R. J., grindė aplinkybe, jog nukentėjusysis rankoje laikė metalinį strypą ir bandė pulti, kadangi dėl šios priežasties išsigando, todėl sudavė smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinti nuteistojo D. V. duoti parodymai apie tai, kad po pirmojo smūgio sudavimo nukentėjusiajam, šis rankose metalinio strypo nebeturėjo. Nukentėjusysis R. J. parodė, kad metaliniu strypu nuteistajam nesudavė, kad pats metalinį strypą padėjo į šalį dar prieš nuteistajam suduodant pirmąjį smūgį rankos kumščiu. Be to, nė vienas iš baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad nukentėjusysis buvo sudavęs smūgį ir sužalojęs nuteistąjį metaliniu strypu. Baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, kad nuteistasis D. V. po pirmųjų trijų smūgių kumščiu sudavimo nukentėjusiajam į veidą, tęsė smurtinio pobūdžio veiksmus, suduodamas ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam smūgius ne tik rankomis, tačiau ir spirdamas kojomis. Šioje dalyje pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo poreikio gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-387/2024). Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ant žemės gulintis nukentėjusysis jam pavojaus nekėlė, tačiau matyti, kad jis smurtinius veiksmus tęsė ir šie buvo intensyvūs. Ši aplinkybė itin svarbi vertinant nuteistojo D. V. psichinį santykį su atliktais smurtiniais veiksmais ir iš esmės paneigia jo duotus parodymus bei apeliacinio skundo argumentus, kad tirto įvykio metu jis gynėsi. Šiai išvadai neprieštarauja ir liudytojos R. K. duoti parodymai, kad nuteistasis D. V. nenorėjo atsitraukti nuo nukentėjusiojo, jog būtent D. V. reikėjo atitraukti, kad šis nebesimuštų. Liudytoja O. J. taip pat patvirtino, kad įvykio metu liudytoja R. K. ir kita kartu buvusi moteris, kuomet nukentėjusysis buvo pargriuvęs ant žemės, tempė nuteistąjį D. V.. Šias aplinkybes pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, kaip paneigiančias nuteistojo D. V. teiginius, kad jis tirto įvykio metu gynėsi ir nebuvo puolančioji konflikto pusė.

11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, jog nukentėjusysis R. J. nagrinėjamo įvykio metu atliko prieš nuteistąjį D. V. veiksmus, kurie leido šiam pagrįstai manyti apie nukentėjusiojo keliamą realų, akivaizdų pavojų bei būtinybę gintis. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju prieš nuteistąjį D. V. ar jam artimus asmenis, nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kurie teismų pripažįstami kaip būtinosios ginties teisėtumo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024 ir kt.). Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad tirto konflikto metu pirmuosius smurtinio pobūdžio veiksmus atliko būtent nuteistasis D. V., o po to šiuos veiksmus tęsė prieš ant žemės gulintį nukentėjusįjį. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus matyti, kad konflikto su nukentėjusiuoju R. J. metu nuteistasis D. V. turėjo galimybę iš įvykio vietos pasišalinti net kelis kartus, t. y. dar prieš suduodant pirmąjį smūgį nukentėjusiajam, o taip pat ir nukentėjusiajam nukritus ant žemės. Tačiau nuteistasis pasirinko atlikti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl būtinosios ginties ribų peržengimo instituto.

12. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo D. V. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma ir nekelia abejonių. Nuteistojo D. V. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

13. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą D. V. pagal 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 137,50 Eur (3 t., b. l. 43, 44–45).

14. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (137,50 Eur) baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo D. V. nepriteisti.