Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudarė kolegijos pirmininkas Žydrūnas Bertašius, kolegijos teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Aušra Maškevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-13 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei K. K. dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo padalijimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 1-asis notarų biuras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino formuojamą teismų praktiką, susijusią su bendrosios jungtinės veiklos pagrindu atsiradusia bendrąja daline nuosavybe. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-410/2011). Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, susijusia su bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimu iš bendrosios jungtinės veiklos. Būtina įvertinti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėtas aplinkybes dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe turi įrodyti ieškovė. Teismas konstatavo, jog leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovė ieškinio reikalavimų nepagrindė (LR CPK 178 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktikoje formuojamomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Dėl to negalima sutikti su skundo nuostata, jog teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarp jos ir mirusio J. K. nebuvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. Kaip minėta prieš tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-51/2014). Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei automobilis buvo įgyti jungtinės veiklos su J. K. pagrindu ir siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pažymi, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (LR CPK 178 str.). Iš byloje esančių ieškovės banko sąskaitų išrašų matyti, kad J. K. savo darbo užmokestį pervesdavo į ieškovės sąskaitą (b. l. 54-85, t. 1). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2010-12-27 ir 2011-01-24 ieškovė, atstovaudama savo dukrą M. K., sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias buvo parduotas ieškovės dukrai M. K. priklausęs nekilnojamasis turtas (b. l. 143-151, t. 1). Bylos medžiaga patvirtina, kad už pinigines lėšas, gautas pardavus šį turtą, 2011-02-04 ieškovės vardu buvo įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 55, 136-142, t. 1). 2013-07-19 minėtas butas dovanojimo sutartimi buvo perleistas ieškovės dukrai M. K. (b. l. 131-135, t. 1). Svarbu įvertinti tai, kad tuo laikotarpiu, kai buvo įgytas ieškinyje nurodytas ginčo turtas, ieškovė gaudavo minimalų darbo užmokestį (b. l. 97-101, t. 1). Duomenų apie kitas ieškovės gaunamas pajamas ar išmokas byloje nėra. Akivaizdu, jog ieškovė prie ginčo turto įsigijimo objektyviai neturėjo galimybės prisidėti. Dėl to pripažintina, kad ieškovės argumentai, jog ginčo turtas įgytas ir iš ieškovės lėšų, yra nepagrįsti. Teismas pažymi, kad įgyjamo turto suradimas, neatliekant kitų veiksmų (neprisidedant savo lėšomis, savo darbu pagerinant turtą ir pan.), negali būti laikomas pakankamu prisidėjimu kuriant bendrąją nuosavybę. Būtina įvertinti ir tai, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog J. K., sudarydamas 2011-08-26 ir 2012-07-20 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, išreiškė valią šį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise (b. l. 109-114, t. 1). Šis juridinis faktas įregistruotas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre (b. l. 7-10, t. 1). Teismas atsižvelgia ir į tai, kad tarp ieškovės ir J. K. nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis ar kitas dokumentas, patvirtinantis tikslą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad tarp ieškovės ir J. K. susiklostė jungtinės veiklos santykiai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo ginčo turtą pripažinti bendrąja daline ieškovės ir J. K. nuosavybe.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Ši skundo nuostata taip pat nepagrįsta. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 str. 1 d.). Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino abiejų šalių patiktus įrodymus ir atsikirtimus. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas nustatė bylos aplinkybes remdamasis šalių paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir kitais bylos duomenimis. Teismas visus minėtus įrodymus įvertino pripažindamas tam tikras bylos aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Esant išdėstytoms aplinkybėms pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nes teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-13 sprendimą palikti nepakeistą.