Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. G. F. ir M. A. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. G. F. ir M. A. F. skundus atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. G. F. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta jai grąžinti Lietuvos Respublikoje sumokėtas privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas; 2) panaikinti VSDFV 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ­ Nr. (9.8E)I-11335; 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą.

2. Pareiškėjas M. A. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta jam grąžinti Lietuvos Respublikoje sumokėtas PSD įmokas; 2) panaikinti VSDFV 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (9.8E)I-11288; 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą.

3. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad pareiškėja R. G. F. savo ir savo sutuoktinio M. A. F. vardu 2022 m. rugpjūčio 10 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą grąžinti jai ir jos sutuoktiniui laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. sumokėtas PSD įmokas. Nurodė, kad atsakovams pateikė M. A. F. Džersio (Jersey) paso kopiją ir jo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, kurios, pareiškėjų nuomone, įrodo, jog Džersio (Jersey) sala priklauso Jungtinės Karalystės jurisdikcijai. M. A. F. pase nurodytas valstybės kodas GBR ir pilietybės pavadinimas. Leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra nurodyta M. A. F. pilietybė – GBR, jo gimimo vieta – Jungtinė Karalystė ir leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisinis pagrindas – Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 50 straipsnis ir Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės susitarimo 18 straipsnio 4 dalis.

4. Pareiškėjų nuomone, skirtingos Lietuvos atsakingos institucijos negali skirtingai traktuoti M. A. F. pilietybės. Visa tai rodo, kad Džersio (Jersey) sala priklauso Jungtinei Karalystei, patenka į Jungtinės Karalystės jurisdikciją, todėl visiems Jungtinės Karalystės piliečiams yra taikomos visos teisinės garantijos ir / ar teisinės pasekmės, kurios yra išdėstytos Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos susitarime.

5. Teigė, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė grąžinti PSD įmokas R. G. F., o 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė grąžinti PSD įmokas M. A. F., taip iš esmės paneigdamas laisvo judėjimo teisės principą. Pareiškėjų nuomone, minėti sprendimai prieštarauja Susitarime įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, pagal kurį asmuo neprivalo mokėti draudimo įmokų dvejose valstybėse. Nurodė, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytų administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nors pareiškėjai į atsakovą kreipėsi elektroniniu laišku, VSDFV Panevėžio skyriui, kaip viešojo administravimo subjektui, kilo pareiga pateikti atsakymą tinkamai įformintu raštu, kuriame būtų visi atsakovo rekvizitai, jis būtų pasirašytas, ir tinkamai motyvuotas; nagrinėjamu atveju atsakymas pateiktas nepasirašytas, elektroniniu paštu, jame nenurodyti tie motyvais, kuriais atsakovas remiasi savo atsiliepime į skundą.

6. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundus su jais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog jie yra apdrausti sveikatos draudimu užsienio valstybėje Džersyje, šioje valstybėje dirba pagal darbo sutartį, todėl jų atžvilgiu turėtų būti taikoma Europos Sąjungos teisė.

8. Nurodė, kad pagrindiniai Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai yra 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 978/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009). Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Džersis nepriklauso Jungtinei Karalystei, neįeina į jos sudėtį, tai yra autonominis Didžiosios Britanijos karūnos priklausinys, turintis savo atskirą jurisdikciją. Džersio santykiai su Europos Sąjunga buvo nustatyti 1972 m. Jungtinės Karalystės Stojimo sutarties Protokole Nr. 3, sala buvo tik Europos Sąjungos muitų sąjungos dalis.

9. Pažymėjo, kad Džersio ir Jungtinės Karalystės tarpusavio santykiai socialinio draudimo įmokų mokėjimo srityje yra reglamentuoti atskirais šių valstybių tarpusavio susitarimais. Džersis nepatenka į Jungtinės Karalystės jurisdikciją bei nepriklauso Europos Sąjungos sudėčiai, todėl minėti Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai Džersiui nėra taikomi. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 (toliau – ir Taisyklės) 28 punktas numato išimtį, kai PSD įmokos neskaičiuojamos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims – kai asmenys išvykę iš Lietuvos Respublikos ir savo išvykimą yra deklaravę. Ši nuostata netaikoma, jeigu asmeniui, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar tarptautinėmis sutartimis dėl socialinės apsaugos, taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę Lietuvos Respublikoje, jie nebuvo draudžiami kaip dirbantys asmenys, nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiami privalomu sveikatos draudimu valstybės lėšomis. Pareiškėjai neatitinka teisės aktų numatytų pagrindų, leidžiančių nemokėti PSD įmokų.

10. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjų skundus su jais nesutiko ir prašė juos atmesti.

11. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami asmenys, kuriems vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomas Sveikatos draudimo įstatymas. Taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymą asmenims, migruojantiems tarp Europos Sąjungos valstybių narių, Šveicarijos Konfederacijos, Europos Ekonominės erdvės valstybių reglamentuoja Reglamentas (EB)Nr. 883/2004, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, taip pat Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas (toliau – ir Susitarimas). Asmenims, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, o pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas asmens ar darbdavio prašymu kompetentinga įstaiga išduoda Pažymėjimą dėl jo turėtojui taikomų teisės aktų A1, liudijantį, kokios valstybės teisės aktai yra taikytini ir prireikus nurodo iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini. Susitarimo 488 straipsnis numato, kad valstybės narės ir Jungtinė Karalystė koordinuoja savo socialinės apsaugos sistemas pagal Protokolą dėl socialinės apsaugos koordinavimo, jog būtų užtikrintos tame protokole nurodytų asmenų socialinės apsaugos teisės. Teigė, kad asmenims Lietuvoje apskaičiuotos PSD įmokos gali būti perskaičiuotos, jeigu, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009, Susitarimu, Protokolu dėl socialinės apsaugos koordinavimo, nustatoma, jog asmeniui yra taikoma ne Lietuvos Respublikos, o kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Jungtinės Karalystės, Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos arba Šveicarijos Konfederacijos socialinio (sveikatos) draudimo atveju; jeigu yra pateikiamas atitinkamos valstybės kompetentingos įstaigos išduotas dokumentas (A1 pažymėjimas), patvirtinantis, jog atitinkamu laikotarpiu asmeniui buvo taikoma ne Lietuvos Respublikos, o anksčiau nurodytos valstybės socialinio (sveikatos) draudimo teisė (jeigu asmuo išvykęs į Jungtinę Karalystę arba Airiją, gali būti pateikta darbdavio išduota pažyma P45 arba P60 forma). Nuo 2021 m. sausio 1 d. galiojantis Susitarimas tik ribotai taikomas Džersiui (prekybai prekėmis, įskaitant muitus ir tarifus, reguliacinius kai kurių žemės ūkio ir gamybos produktų standartus, prieigai prie žuvininkystės išteklių salos vandenyse) ir šio Susitarimo Protokolas dėl socialinės apsaugos koordinavimo į šią apimtį nepatenka. Nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai neperskaičiavo pareiškėjams Lietuvoje priskaičiuotų PSD įmokų.

II.

12. Regionų apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja R. G. F. savo ir sutuoktinio M. A. F. vardu 2022 m. rugpjūčio 10 d. VSDFV Panevėžio skyriui elektroniniu paštu pateikė prašymą grąžinti jai ir sutuoktiniui per laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) sumokėtas PSD įmokas. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu dirbo užsienio valstybėje Džersyje (Jersey), kurioje savarankiškai mokėjo sveikatos draudimo įmokas bei gavo sveikatos priežiūros paslaugas, pateikė dokumentus, patvirtinančius jų darbo santykius nurodytoje užsienio valstybėje bei sumokėtas įmokas.

14. VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu buvo atsisakyta R. G. F. grąžinti per ginčo laikotarpį Lietuvos Respublikoje sumokėtas PSD įmokas, o šį sprendimą apskundus privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (9.8E)I-11335 atmetė R. G. F. skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo.

15. VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu buvo atsisakyta M. A. F. grąžinti per ginčo laikotarpį Lietuvos Respublikoje sumokėtas PSD įmokas, o šį sprendimą apskundus privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, VSDFV 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. (9.8E)I-11288 atmetė M. A. F. skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo.

16. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad R. G. F. ir M. A. F. ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę Lietuvos Respublikoje, R. G. F. yra Lietuvos Respublikos pilietė, o M. A. F. – užsienietis, kuriam nustatyta tvarka yra išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai už ginčo laikotarpį yra sumokėję PSD įmokas, nustatytas Sveikatos draudimo įstatymu.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai savo prašymą atsakovams bei skundą teismui grindžia aplinkybe, jog jie ginčo laikotarpiu dirbo užsienio valstybėje Džersyje, ir šioje šalyje mokėjo sveikatos draudimo įmokas.

18. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Reglamento (EB) Nr. 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 978/2009 nuostatomis. Pažymėjo, kad paminėtų reglamentų nuostatos dėl vienos valstybės narės teisės aktų taikymo privalomumo gali būti taikomos tik valstybių narių atžvilgiu, t. y. tik tuo atveju, jeigu asmenys gyvena vienoje, o dirba kitoje valstybėje, tačiau abi šios valstybės turi priklausyti Europos Sąjungai. Jungtinė Karalystė, kurios, pasak pareiškėjų, jurisdikcijai priklauso Džersio sala, yra išstojusi iš Europos Sąjungos, todėl nagrinėjamam ginčui yra aktualus ir Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 144 I/01), kurio 31 straipsnis numatė, kad asmenims, kuriems taikoma III antraštinė dalis „Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas“, taikomos Reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 978/2009 nuostatos.

19. Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas, ar pareiškėjams, ginčo laikotarpiu dirbusiems Džersio saloje, bet nuolat gyvenusiems Lietuvos Respublikoje, taikytinos Susitarimo, o tuo pačiu ir Reglamentų (EB)Nr. 883/2004 ir Nr. 978/2009 nuostatos.

20. Teismas pareiškėjų argumentą, kad jų atžvilgiu turėtų būti taikomas Susitarimas bei paminėti Reglamentai tuo pagrindu, jog, jų teigimu, Džersis įeina į Jungtinės Karalystės sudėtį ir jam taikoma Jungtinės Karalystės jurisdikcija, vertino kaip nepagrįstą, nes Susitarimo 3 straipsnio „Teritorinė taikymo sritis“ 1 dalies c punkte numatyta, kad visos šiame Susitarime esančios nuorodos į Jungtinę Karalystę arba jos teritoriją laikomos nuorodomis į Normandijos salas (ir Meno salą) tik tiek, kiek Sąjungos teisė joms buvo taikyta iki šio Susitarimo įsigaliojimo dienos, taigi Džersio salos (priklausančios Normandijos salų grupei) atžvilgiu Susitarimo nuostatos taikomos ribotai.

21. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus Džersio salos statusas. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, Džersis priklauso Didžiosios Britanijos Karūnai, bet neįeina į Jungtinės Karalystės sudėtį, jis turi savo Vyriausybę, atskirą jurisdikciją, fiskalinę autonomiją; Džersis yra pusiau autonominė Britanijos Karūnos teritorija, už kurios gynybą ir tarptautinius santykius Karūnos vardu yra atsakinga Jungtinės Karalystės vyriausybė (Vikipedija, Džersio vyriausybės svetainė www.gov.je, Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje C-293/02 Jersey Produce Marketing Organisation Ltd prieš States of Jersey, Jersey Potato Export Marketing Board, 1998 m. liepos 16 d. sprendimas Pereira Roque, C-171/96 ir kt.). Džersio santykius su Europos Sąjunga, o tuo pačiu ir Džersiui taikytą Europos Sąjungos teisę iki Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos apibrėžė Jungtinės Karalystės 1972 m. Stojimo sutarties Protokolas Nr. 3 dėl Normandijos salų ir Meno salos, pagal kurį Džersio sala buvo Europos Sąjungos muitų sąjungos dalis, iš esmės bendrojoje rinkoje buvo prekybos prekėmis tikslais. Todėl Susitarimas Džersiui taikomas ribotai – prekybai prekėmis, įskaitant muitus ir tarifus, kai kurių žemės ūkio ir gamybos produktų standartus, prieigai prie žuvininkystės išteklių, tačiau Džersiui nėra taikoma Susitarimo dalis – Socialinės apsaugos koordinavimas.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo M. A. F. pateiktas pasas gali patvirtinti tik minėto asmens tapatybę bei pilietybę, bet ne Džersio salos priklausymą Jungtinės Karalystės sudėčiai. Be to, Džersio Vyriausybės išduoti pasai ir Jungtinės Karalystės išduoti pasai skiriasi – būtent pareiškėjui M. A. F. Džersio Vyriausybės išduotame pase yra įrašas – Britų salos – Džersio beilivikas, kai tuo tarpu Jungtinės Karalystės išduodamuose pasuose yra įrašas Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė.

23. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjų argumentas, jog Džersio priklausymą Jungtinės Karalystės sudėčiai gali patvirtinti įrašai M. A. F. išduotame leidime nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). Tačiau šis Leidimas priimtas iš esmės skirtingų teisinių santykių ir reglamentuotų skirtingų teisės aktų nei nagrinėjamojoje byloje srityje, todėl net ir kai kurių aplinkybių galbūt nustatymas ar pripažinimas Leidimo išdavimo procedūroje nesudarytų pagrindo jas analogiškai vertinti socialinės apsaugos srityje, t. y. įrašai Leidime niekaip negali patvirtinti ar paneigti paminėto apibrėžto Džersio salos statuso nagrinėjamos bylos kontekste.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 28 punkte numatyta, kad asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, PSD įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos.

25. Teismas vertino, kad pareiškėjų atžvilgiu nėra taikytinos anksčiau paminėtų Reglamentų nuostatos. Nedeklaravus savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, jie pagal Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas ginčo laikotarpiu privalėjo mokėti PSD įmokas. Aplinkybė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje nesinaudojo sveikatos priežiūros paslaugomis, šios prievolės nešalina. VSDFV Panevėžio skyrius bei VSDFV skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakė perskaičiuoti (grąžinti) pareiškėjams per ginčo laikotarpį jų sumokėtas PSD įmokas.

26. Pasisakydamas dėl skundų argumentų, susijusių su ginčijamų sprendimų atitikimu VAĮ reikalavimams (VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai įforminti elektroniniais laiškais, nepasirašyti, nemotyvuoti), teismas, įvertinęs VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų turinį, sprendė, jog jie iš esmės atitinka VAĮ keliamus reikalavimus. Juose aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkybės, argumentai bei teisinis reglamentavimas, kuriuo grindžiami sprendimai, t. y. pateikti administracinio sprendimo motyvai. Tai, kad pareiškėjai suprato šių sprendimų esmę bei turinį, patvirtina ir pareiškėjų veiksmai, t. y. tiek VSDFV, tiek teismui pateiktuose skunduose pareiškėjai yra išdėstę savo argumentus, kuriais ginčija aplinkybes, nurodytas ginčijamuose sprendimuose, bei jų teisinį vertinimą. Nors VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai ir turi formalių trūkumų (tinkamai nepasirašyti, nors pareiškėjams buvo atsakyta iš įgalioto asmens jam institucijos suteikto elektroninio pašto; nenurodyta jų apskundimo tvarka), šie trūkumai pilnai ištaisyti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – VSDFV – priimtuose sprendimuose. Teismo vertinimu, nurodytieji VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų formalieji trūkumai nesudaro savarankiško pagrindo juos naikinti. Nenustatęs pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų išvestinį reikalavimą – įpareigoti atlikti veiksmus.

III.

27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus patenkinti.

28. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendime nėra atskleista pareiškėjų teisinės padėties esmė, t. y. asmenų galimos diskriminacijos ir dvigubo apmokestinimo bei Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo problema.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjų situacijoje netaikytinos Reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 978/2009 nuostatos, tačiau sprendime nenurodė, kokio Lietuvos Respublikos teisės akto pagrindu atmetė pareiškėjų skundus. Teismas nenustatė ir nekonstatavo, kad pareiškėjų keliama problema dėl asmenų dvigubo apmokestinimo PSD įmokomis išvengimo nėra reglamentuota jokiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

30. Pareiškėjai teigia, kad sprendimas yra be tinkamo teisinio įvertinimo, pagrįstas tik atsakovų atsiliepimuose nurodytais teiginiais. Pareiškėjų įsitikinimu, jiems turi būti taikomos paminėtų Reglamentų nuostatos dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarkos. Džersio sala yra Jungtinės Karalystės sudėtyje, todėl jų atžvilgiu taikytinos visos teisinės pasekmės, kurios yra nustatytos Jungtinės Karalystės piliečiams ir / ar Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie dirba pagal darbo sutartį Džersio saloje, tačiau deklaravę savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Jeigu teismas vertino, kad pareiškėjas M. A. F. nėra Jungtinės Karalystės pilietis ir / ar Džersio sala nėra Jungtinės Karalystės sudėtyje, tai privalėjo konstatuoti faktinę aplinkybę, jog pareiškėjų atvejis apskritai Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nereglamentuotas ir tai yra teisės spraga.

31. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 (toliau – ir Taisyklės), 28 punktas, kuriame nustatytas vienintelis kriterijus PSD įmokoms apskaičiuoti / perskaičiuoti, t. y. asmens deklaravimas apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos, yra nepakankamas ir nekvalifikuotas, kadangi toks teisinis reglamentavimas nenustato asmenų, deklaravusių savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau pajamas gaunančių kitoje užsienio valstybėje, teisinio statuso dėl pareigos mokėti / nemokėti PSD įmokas Lietuvos Respublikoje arba išvengti dvigubo apmokestinimo. Teismas sprendime formaliai taikė Taisyklių 28 punktą, nesvarstė jo galimo neatitikimo Sveikatos draudimo įstatymo nuostatoms.

32. Pareiškėjai teigia, kad jie nepagrįstai dvigubai apmokestinami PSD, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai neįpareigoja asmenų PSD įmokas mokėti keliose valstybėse, taip pat nereguliuoja atvejų dėl asmens prievolės mokėti / nemokėti PSD įmokas Lietuvos Respublikoje, kur jie deklaravę savo gyvenamąją vietą, tačiau pajamas gauna užsienio valstybėje. Nesant nustatyto reguliavimo, pareiškėjams tenka pareiga mokėti PSD įmokas Lietuvos Respublikoje pagal deklaruotą gyvenamąją vietą bei Džersio saloje, kur dirba ir gauna pajamas. Teismas nesvarstė dėl pareiškėjų galimos diskriminacijos ir dvigubo apmokestinimo problemos, todėl neatskleidė bylos esmės.

33. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo M. A. F. pilietybės nepagrįstas, nes jo pase nurodyta Jungtinės Karalystės pilietybė nepaneigta.

34. Pareiškėjai taip pat nesutinka su sprendimu dėl ginčijamų atsakovų sprendimų atitikimo VAĮ nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 aiškinimu. Teigia, kad ginčas byloje keliamas ne dėl atsakovų sprendimų pateikimo formos, bet dėl jų turinio ir motyvų nebuvimo. Sprendimų motyvai buvo išdėstyti atsakovų atsiliepimuose į pareiškėjų skundus, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad atsakovų sprendimai atitinka VAĮ nustatytus administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Skundžiami sprendimai nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, nemotyvuoti, todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Iš atsakovų sprendimų turinio negalima suprasti jų priėmimo teisinio pagrindo nei motyvų ir tai suvaržė pareiškėjų galimybes tinkamai apginti savo teises, sukėlė neaiškią situaciją. Atsakovai pažeidė VAĮ įtvirtintą objektyvumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių, pasitikėjimo valdžios institucijomis principus.

35. Pareiškėjų nuomone, nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jų skundą tenkinti.

36. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenurodė teisės akto, kurio pagrindu atmetė pareiškėjų skundą, nes teismo sprendime yra detaliai išdėstytos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis yra apskaičiuotos pareiškėjų PSD įmokos.

38. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus byloje taikytinus teisės aktus, o aplinkybė, kad sprendime buvo atsižvelgta į atsakovų atsiliepimuose nurodytus teiginius, visai neįrodo, jog teismas neatliko tinkamo teisinio įvertinimo ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamentų ir Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos susitarimo protokolo dalis dėl socialinės apsaugos nėra taikomi Džersio salai.

39. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog tuo atveju, jeigu teismas laikė, kad Džersio sala nėra Jungtinės Karalystės sudėtyje, tai turėjo konstatuoti faktinę aplinkybę, jog jų atvejis apskritai nėra reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ir tai yra teisinė spraga, be to toks reguliavimas pažeidžia lygybės prieš įstatymą principą ir neapsaugo nuo dvigubo apmokestinimo PSD įmokomis, nurodo, kad teismo sprendime yra nurodytos Socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis yra apskaičiuotos pareiškėjų PSD įmokos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo sistema yra grindžiama visuotinumo principu – visi Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje privalo mokėti PSD įmokas, o įvykus draudiminiam įvykiui turi teisę gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias mokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai PSD įmokas moka nuo gaunamų pajamų (Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1–10 dalyse nurodyti asmenys), už juos PSD įmokas sumoka valstybė (Socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 4–5 dalyje nurodyti asmenys) arba asmenys PSD įmokas turi mokėti patys už save (Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje nurodyti asmenys). Nuolatiniai Lietuvos gyventojai gali nemokėti PSD įmokų Lietuvoje, jeigu remiantis anksčiau minėtų Reglamentų ar Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos susitarimo protokolo nuostatomis būtų nustatyta, kad asmeniui taikomi kitos valstybės socialinio draudimo (sveikatos) teisės aktai. Pažymi, kad tokiais atvejais yra nustatyti mechanizmai kaip nuolatiniam Lietuvos gyventojui suteiktų privalomojo sveikatos priežiūros paslaugų Lietuvoje išlaidos yra kompensuojamos šalies, kurioje asmuo yra draustas, sveikatos draudimu. Taigi, byloje nurodytu atveju, kai asmenys, kurie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, darbo pajamas gauna Džersio saloje, kuriai nėra taikomos minėtų Reglamentų ir Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos susitarimo protokolo dalis dėl socialinės apsaugos, šių pajamų gavimas neatleidžia asmenų nuo prievolės pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalį patiems už save mokėti PSD įmokas. Tokiu būdu yra įgyvendinamas visuotinumo principas ir užtikrinama, kad įvykus draudiminiam įvykiui nuolatinis Lietuvos gyventojas galės gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias mokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, nes tokios paslaugos Lietuvoje nebūtų apmokamos dėl asmenų Džersio saloje gaunamo darbo užmokesčio. Atsakovo nuomone, tokia Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo sistema nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principo.

40. Atsakovas teigia, kad byloje ginčijami VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimai yra pagrįsti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, juose yra nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, kuriais remiantis pareiškėjams yra apskaičiuotos PSD įmokos, todėl šie sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus.

41. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

42. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

43. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečiai materialiosios ir proceso teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais apie galimą diskriminaciją, dvigubo apmokestinimo, Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo problemas.

44. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

45. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ginčo klausimui aktualų teisinį reglamentavimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų. Akcentuoja, kad viena iš asmens pareigų yra prievolė mokėti PSD įmokas. Be to, išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaravimas asmeniui, išvykstančiam iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, yra ne tik teisė, bet ir pareiga, nustatyta Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme. Todėl pareiškėjai, siekdami išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su dvigubu PSD įmokų mokėjimu, galėjo ir turėjo pareigą deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjų neveikimas (išvykimo nedeklaravimas) šiuo atveju vertintinas ir pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, rūpestingo ir protingo elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

46. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja išvykimą iš Lietuvos Respublikos deklaravo tik 2023 m. sausio 26 d. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad nedeklaravę išvykimo iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjai pagal Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas ginčo laikotarpiu privalėjo mokėti PSD įmokas.

47. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs privalomąjį sveikatos draudimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, kad Reglamentų nuostatos pareiškėjų atžvilgiu nėra taikomos, kadangi jų nuostatos dėl vienos valstybės narės teisės aktų taikymo privalomumo gali būti taikomos tik valstybių narių atžvilgiu, t. y. tik tuo atveju, jeigu asmenys gyvena vienoje valstybėje, o dirba kitoje, tačiau abi šios valstybės turi priklausyti Europos Sąjungai. Pažymi, kad užsienio politikos formavimas, vykdymas, diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, plėtra, bendradarbiavimas ir kt. išskirtinai yra valstybių (įgaliotų institucijų) abipusio bendradarbiavimo rezultatas ir nėra atsakovo kompetencijos ar veiklos klausimas. PSD yra viešosios teisės sritis, todėl atsakovas negali pasielgti kitaip, nei jam tiesiogiai leidžia įstatymas. PSD įmokų perskaičiavimas galimas tik teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateiktas M. A. F. pasas bei leidimas nuolat gyventi Lietuvoje nėra dokumentai, kurių pagrindu gali būti perskaičiuojamos PSD įmokos.

48. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra be tinkamo teisinio įvertinimo, pagrįstas tik atsakovų atsiliepimuose nurodytais argumentais. Teismas sprendime Džersio salos statusą vertino remdamasis tiek Džersio vyriausybės svetainėje www.gov.je pateikta informacija, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose nurodytais argumentais dėl salos statuso. Džersis nėra sudėtinė Jungtinės Karalystės dalis. Pareiškėjo pasas gali patvirtinti tik asmens tapatybę bei pilietybę, bet ne priklausymą Jungtinės Karalystės sudėčiai.

49. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nusprendė, kad skundžiami sprendimai atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pažymi, kad VSDFV Panevėžio skyriuje teisės aktų reikalavimus atitinkantis prašymas nebuvo gautas, pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi elektroniniu laišku, kuriame nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis dirba užsienio valstybėje (Džersyje), todėl prašo grąžinti laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. sumokėtas PSD įmokas. Todėl pareiškėjai buvo atsakyta tokiu būdu, kokiu buvo pateiktas prašymas. Pateiktas atsakymas aiškus, motyvuotas bei pagrįstas teisės aktais, šią aplinkybę sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Nors elektroniniu paštu pareiškėjams pateiktame atsakyme ir nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjams įstatymų nustatytais terminais ir tvarka kreiptis į ikiteisminę ginčus nagrinėjančią instituciją. Taigi pareiškėjai suprato skundžiamų sprendimų esmę bei turinį.

50. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, išsamiai įvertino bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas išanalizavo, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjams PSD įmokas, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundus atmetė nustatęs, kad VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV pagrįstai atsisakė perskaičiuoti PSD įmokas pareiškėjams. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjų reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus.

53. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, sprendime rėmėsi tik atsakovų atsiliepimuose nurodytais argumentais, neįvertino galimo dvigubo apmokestinimo ir galimos diskriminacijos problemų, nepagrįstai sprendė, jog ginčijami sprendimai atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikintinas.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

55. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

56. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017, 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023).

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu.

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog Džersis priklauso Didžiosios Britanijos Karūnai, bet neįeina į Jungtinės Karalystės sudėtį, jis turi savo Vyriausybę, atskirą jurisdikciją, fiskalinę autonomiją, todėl Jungtinės Karalystės jurisdikcija jam netaikoma. Džersis yra pusiau autonominė Britanijos Karūnos teritorija, už kurios gynybą ir tarptautinius santykius Karūnos vardu yra atsakinga Jungtinės Karalystės vyriausybė. Džersio santykius su Europos Sąjunga bei taikytą Europos Sąjungos teisę iki Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos apibrėžė Jungtinės Karalystės 1972 m. Stojimo sutarties Protokolas Nr. 3 dėl Normandijos salų ir Meno salos, pagal kurį Džersio sala buvo Europos Sąjungos muitų sąjungos dalis ir iš esmės bendrojoje rinkoje buvo prekybos prekėmis tikslais. Todėl Susitarimo dalis dėl socialinės apsaugos koordinavimo Džersiui nėra taikoma. Taip pat pareiškėjų atveju netaikytinos ir Reglamentų (EB)Nr. 883/2004 bei Nr. 978/2009 nuostatos.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo deklaravę savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, todėl pagal Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas turėjo mokėti PSD įmokas, atitinkamai pareiškėjų ginčijami atsakovų sprendimai, kuriais atsisakyta perskaičiuoti (grąžinti) pareiškėjams sumokėtas PSD įmokas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., yra teisėti.

61. Pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamų sprendimų neatitikimu VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nors VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai ir turi trūkumų, tačiau jie buvo ištaisyti išnagrinėjus pareiškėjų skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir VSDFV priėmus sprendimus, kuriuose išdėstyti jų priėmimo motyvai, nurodyti teisės aktai, jų apskundimo tvarka ir kt. Pareiškėjų nurodyti skundžiamų VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų trūkumai nesutrukdė jiems tinkamai įgyvendinti savo teises: pateikti skundus VSDFV ir teismui, kuriuose pareiškėjai išdėstė nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentus. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai ir turi trūkumų, tačiau jie buvo ištaisyti VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundus ir dėl jų priėmus ginčijamus sprendimus, todėl ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus.

62. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl galimo pareiškėjų diskriminavimo ir dvigubo apmokestinimo problemos, pažymi, kad pareiškėjų teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti.

63. Pažymėtina Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos turinio sampratą plėtojanti oficialioji konstitucinė doktrina, kurioje akcentuojama, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Taigi, kiekvienas Lietuvos valstybės pilietis, kuris gyvena Lietuvoje arba kurio gyvenamoji vieta įstatymo nustatyta tvarka deklaruota Lietuvoje, pagal Konstituciją laikytinas turinčiu teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje.

64. Pažymėtina ir tai, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstatuota, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

65. Taigi, Lietuvos valstybės pilietis, kuris gyvena Lietuvoje arba kurio gyvenamoji vieta įstatymo nustatyta tvarka deklaruota Lietuvoje, gali būti objektyviais pagrindais įtraukiamas į įstatymų leidėjo nustatomą teisinį reguliavimą ir jo taikymo mechanizmą, kuriuo sudaromos prielaidos valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

66. Pabrėžtina, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atitinkamai nurodoma ir suponuojama, jog įstatymų leidėjui nustatant tam tikriems (be kita ko, aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Todėl įstatymų leidėjo diskreciniu pasirinkimu nustatoma Lietuvos valstybės piliečio pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas sąlyga (ją apibrėžiančiu kriterijumi) gali būti, be kita ko, asmens gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimas, taip pat ilgalaikio išvykimo į kitą valstybę deklaravimas.

67. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime atitinkamai pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įvertinęs visas aplinkybes, be kita ko, tai, kad kai kurie asmenys, pagal Konstituciją turintys teisę į socialinę apsaugą, yra ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis, galinti prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos kūrimo, ir įstatymu nustatydamas kai kurių asmenų pareigą privalomai draustis valstybiniu socialiniu draudimu (be kita ko, ligos ir motinystės socialiniu draudimu), sudarė prielaidas sukaupti lėšų, būtinų socialinėms išmokoms mokėti, ir užtikrino visuomenei būtiną ir konstituciškai pagrįstą tikslą – garantuoti Konstitucijos laiduojamą teisę į socialinę apsaugą, teisę gauti Konstitucijoje nustatytas pensijas ir kitas socialinio aprūpinimo išmokas. Kartu įstatymų leidėjas įgyvendino visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

68. Taigi, asmens gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje, nepriklausomai nuo ilgalaikio išvykimo į kitą valstybę, nesančią Europos Sąjungos nare, ir faktinio gyvenimo toje valstybėje bei joje galbūt mokamų atitinkamo sveikatos draudimo įmokų, gali būti Lietuvos įstatymų leidėjo nustatoma objektyvia sąlyga (kriterijumi) įtraukti tokį asmenį į privalomojo sveikatos draudimo sistemą, siekiant įgyvendinti visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams, tuo nepažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo.

69. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir faktiškai gyvendami kitoje valstybėje sudarė teisines prielaidas tam, kad jie atsakovo administruojamuose privalomojo sveikatos draudimo santykiuose galėjo būti pagrįstai vertinami kaip nuolat gyvenantys Lietuvoje ir pagal Konstituciją turintys teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje bei pagal įstatymą privalantys mokėti atitinkamas privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

70. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti faktines aplinkybes nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus.

71. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kokios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę pareiškėjo reikalavimui išspręsti, yra nustatytos, kokie teisės aktai turi būti taikomi ginčui tarp šalių spręsti ir išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundo reikalavimai netenkinti.

72. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, o pareiškėjai įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nenurodė.

73. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų R. G. F. ir M. A. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.