Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Lukiškių TI-K, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo, nurodo, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015-07-20 iki 2016-05-02.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nors teisės aktai numato galimą sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m. tvorele, tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti (2016-01-21 nutartis Nr. A-257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas Nr. A-986-756/2016). Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko ir kitų higienos reikalavimų (kamerose tvyrojo drėgmė, nemalonus kvapas, nepakankamas apšvietimas ir pan.). Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 22–36) nustatyta, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (pateikti duomenys tvirtina apie kamerų būklę, kuriose pareiškėjas nebuvo kalinamas, arba pateikti duomenys apibūdina kamerų būklę tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo dar neatvykęs), jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl kalėjimo sąlygų ištyrimo. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas, įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra įrengtų pagalbos mygtukų, dėl to kiekvieną kartą kviečiant pareigūnus tekdavo daužyti į duris.

Atsakovas, paneigdamas pareiškėjo argumentus, akcentavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003-07-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 35.4 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti, kartu pabrėždamas, kad minėta teisės nuostata ginčo laikotarpiu negaliojo. Pažymėtina, kad, kaip nurodė atsakovas, Taisyklių 35.4 punkto nuostata negalioja nuo 2010-01-27, tačiau pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktą (2009-07-17 redakcija), tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (tame tarpe aliarminis iškvietimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, taip pat yra nurodęs, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (administracinė byla Nr. A-261-1802/2013). Be to, Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis taip pat rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl dažniausiai yra neveikiantys.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą išvadą (pavojaus mygtukai turėtų būti įrengti), argumentai dėl mygtukų sugadinimo, jų remontavimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Taigi atsakovas pareiškėjo argumentų dėl neužtikrinimo pasinaudoti pavojaus mygtukais jokiais įrodymais nepaneigė. Kita vertus, pareiškėjas taip pat nedetalizavo, ar jam, dėl to, kad kameroje galimai nebuvo pavojaus mygtuko, buvo kilęs koks nors pavojus, dėl ko reikėjo mygtuku pasinaudoti, tačiau jo nebuvo. Pažymėtina, jog pareiškėjas inicijuodamas ginčą siekia, kad jam būtų priteista žala dėl jo teisių pažeidimo, tačiau vien tik konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, kaip šiuo atveju dėl mygtuko nebūvimo, nenurodant kaip konkrečiai dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Pareiškėjas skunde teigia, kad lauke turėtų praleisti aštuonias valandas per dieną, o ne vieną valandą ir nurodo, kad lauko kiemelis, kuriame tenka būti, yra netvarkingas, stogelių ilgis neatitinka teisės aktų reikalavimų, o esantys stogeliai yra iš asbesto ir kiauri. Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo teiginiais ir papildomai pažymi, kad asbesto konstrukcijos yra tvirtai surištos su užpildais, o pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti dar prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemelyje stogeliai neatitinka pareiškėjo nurodyto ilgio, kiauri ir iš asbesto, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokia žala jo sveikatai buvo padaryta dėl šios medžiagos naudojimo, o abstraktūs teiginiai žalos padarymo fakto neįrodo.

Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas skunde mini tarptautinius teisės aktus, tame tarpe Europos Žmogaus Teisių Konvenciją ir kt., kurių nuostatos taip pat reglamentuoja nuteistųjų teises ir pareigas. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas B. L. prieš Belgiją). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti. Tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat buvo pažeisti kiti higienos normų reikalavimai, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgiant į tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose kalėjo vienas, bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 200 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-07-20 iki 2016-05-02 pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko 3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 25 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 25 x 0,06, t. y. 1,50 Eur.