Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį, t. y. 30 (trisdešimties) parų arešto, švelnesnės bausmės, prilyginamos 30 (trisdešimties) dienų terminuoto laisvės atėmimo bausmei (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktas a papunktis), ir R. I. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynių) mėnesių 30 (trisdešimties) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 ir 6 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti ir tęsti darbą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį (BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įvykdant per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. I., nesiartinant prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 metrų atstumu, ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintos, įsiteisėjus nuosprendžiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl 2024 m. liepos 9 d. veikos (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas)

Šio konflikto tiesioginių liudytojų byloje nenustatyta, todėl būtina išsamiai aptarti kitos konflikto pusės parodymus ir juos įvertinti patikimumo bei atitikimo kitiems byloje surinktiems duomenims aspektais. V. I. dėl nagrinėjamo įvykio ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus, t. y. įvykio dieną ir po beveik keturių mėnesių. Pažymėtina, kad apie patį įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė ne nukentėjusioji, o kaimynė J. B., kuri apie 9.35 val. pamatė prie laiptinės sėdinčią sumuštą moterį, kurios rankos, kojos ir galva buvo kruvinos. Tai matyti iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų (1 t., b. l. 38–40). Tą pačią dieną apklausta V. I. parodė, kad 2024 m. liepos 8 d. apie 22.30 val., jai dirbant, paskambino sutuoktinis ir agresyviai paklausė, kur jų vaikai. Jai atsakius, kad pas juos tėvus, sutuoktinis pradėjo grasinti, jog iškvies policiją dėl vaikų paieškos. Griežtai pasakė jai grįžti namo, priešingu atveju, išmes iš buto daiktus. Namo atvyko apie 1.00 val. Žinojo, kad vyras yra agresyvus, todėl ėjo filmuodama. Įėjusi į butą, pamatė išmetimui paruoštus daiktus. Ji paėmė juos ir nešė į miegamąjį. Nunešus daiktus, prie jos stovėjęs sutuoktinis dešine ranka vieną kartą trenkė jai į kairįjį žandą. Pamatęs, kad ji filmuoja, bandė atimti telefoną, įvyko susistumdymas. Sutuoktinis už gerklės ją smaugė, o ji gindamasi jį apdraskė ir sudavė į žandą, atsirado mėlynė. Vyras pradėjo grasinti, kad iškvies policiją. Ji prašė nekviesti. Jai nuėjus parūkyti, sutuoktinis jos telefoną nunešė į savo automobilį. Jam grįžus, abu nusiramino ir nuėjo miegoti. Ryte, apie 9.00 val., vyras susiruošė į darbą ir nuėjo iki savo automobilio. Ji nuėjo iš paskos, paprašė grąžinti jos telefoną. Tuo momentu suskambėjo jos telefono žadintuvas. Ji įlindo į bagažinę paimti telefono, tačiau sutuoktinis pradėjo važiuoti, tai darė agresyviai. Ji rado savo telefoną ir, automobiliui sustojus praleisti kitus automobilius, greitai išlipo iš automobilio ir bėgo iki namų. Vyras greitai apsisuko ir nuvažiavo iki namų, kažką padarė su buto durų spyna, kad ji negalėtų atidaryti durų. Vėliau privažiavo prie jos. Ji pati įlipo į automobilį. Sutuoktinis vėl pavojingai manevravo. Kai pristabdė, ji išlipo ir nubėgo iki buto. Bandant atidaryti buto duris, pribėgo vyras ir pasakė atiduoti raktus. Jai atsisakius, jis dešine ranka 4–5 kartus sudavė jai į galvos sritį, atėmė telefoną ir nuėjo link automobilio. Norėdama atsiimti telefoną ji nuėjo iš paskos. Jiems būnant lauke prie laiptinės ir jai bandant atimti iš vyro rankų telefoną, šis vieną kartą sudavė jai kumščiu į nosį. Pradėjo bėgti kraujas. Vyras apsisuko ir išvažiavo. Jei būnant lauke prie laiptinės, prie jos priėjo kaimynė. Ji paprašė kaimynės iškviesti policiją (1 t., b. l. 51–54). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta papildomai nukentėjusioji patvirtino jau duotus parodymus. Paaiškino, kad jai nešiojant daiktus bute prie jos priėjo vyras ir dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į kairės pusės veido sritį. Sutuoktinis pamatė, kad ji filmuoja, todėl bandė atimti jos telefoną, abu stumdėsi. Vyras dešinės rankos pirštais suėmė jai už kaklo priekinės dalies ir spaudė. Gindamasi ji sudavė jam į veidą, atsirado patinimas. Konfliktas baigėsi dėl to, kad jis norėjo kviesti policiją, tačiau ji sugebėjo jį nuraminti ir abu nuėjo miegoti. Ryte vyras susiruošė važiuoti į darbą, o jai dėl darbo buvo reikalingas telefonas, kurio vyras neketino grąžinti, nors ji to prašė. Vyro automobilio bagažinėje suskambėjus jos telefono žadintuvui, įlipo į bagažinę, o vyras pradėjo važiuoti. Vėliau ji iššoko iš automobilio ir bėgo link namų. Matė, kad vyras apsisuko ir grįžta namo. Po kurio laiko grįžo prie jos ir sustojo, liepė lipti į automobilį. Ji įlipo, nes iki namų buvo likę šiek tiek kelio, o ji buvo basa. Būnant automobilyje iš vyro kelnių ištraukė buto raktus, nes bijojo, kad jis užrakins namus ir ji nebegalės į juos patekti. Vyras pavojingai manevravo, bandė iš jos atimti buto raktus ir telefoną. Automobiliui sustojus, ji nubėgo į buto laiptinę. Jai bandant atidaryti buto duris, pribėgo sutuoktinis, reikalavo atiduoti raktus. Ji atsisakė, bandė atrakinti buto duris, tačiau jai nepavyko, nes duryse kažkas buvo įkišta. Vėliau sužinojo, kad dantų krapštukas. Tuo metu, tarp jų vykstant susistumdymui, kai vyras bandė iš jos atimti raktus, jis ne mažiau dviejų kartų sudavė jai dešinės rankos kumščiu į galvos plaukuotąją dalį, vieną smūgį į veidą, t. y. nosį. Jai iškart pradėjo bėgti kraujas. Tuo pačiu jis mindžiojo jai kojas. Sudavęs smūgį į nosį, sutuoktinis apsisuko ir nuėjo link mašinos. Jai būnant lauke prie laiptinės priėjo kaimynė, kurios ji paprašė iškviesti policiją (1 t., b. l. 58–62).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastebėjimais, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, dėl minėtos byloje įrodinėtinos aplinkybės, t. y. dėl smūgio į nosį sudavimo vietos (laiptinėje ar prie laiptinės) ir aplinkybių (atimant raktus ar telefoną), yra prieštaringi. Apelianto teigimu, šie prieštaravimai liko nepašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pašalinti šiuos prieštaravimus iš esmės nėra galimybės, kadangi nukentėjusioji bylos teisminio nagrinėjimo metu kardinaliai pakeitė savo parodymus, t. y. ji nepatvirtino nei 2024 m. liepos 9 d., nei vėliau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Ji parodė, kad nosies lūžis jai įvykdo bėgant laiptinėje ir atsitrenkus į laiptinės antras duris. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šis klausimas išsamiai aptartas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad lyginant ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų turinį, nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti išsamūs motyvai, kodėl teismas rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo, o ne teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji viso teisminio proceso metu reiškė norą, jog baudžiamoji byla jos vyrui kuo greičiau baigtųsi, nes jie susitaikė, ji laukiasi jo vaiko, nukentėjusioji aktyviai priešinosi kardomosios priemonės skyrimui ir pan., t. y. teisminio proceso metu nukentėjusiosios veiksmai, žodžiai ir laikysena akivaizdžiai rodė, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi ir siekia sutuoktinio išteisinimo. Apeliaciniame skunde neginčijama skundžiamo nuosprendžio išvada dėl nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų vertinimo, todėl teisėjų kolegija, pritardama minėtiems pirmosios instancijos teismo motyvams, dėl jų plačiau nepasisako.

Grįžtant prie apeliaciniame skunde akcentuojamų nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų tarpusavio prieštaravimų, pažymėtina, kad, kaip minėta, tiesioginių įvykio liudytojų byloje nenustatyta. Kita vertus, teisėjų kolegija nelaiko šių prieštaravimų esminiais, t. y. paneigiančiais visus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į nukentėjusiosios įvykio metu patirtą stresą, kitus neigiamus išgyvenimus, jai nustatytus sužalojimus, natūralu, kad ji galėjo neprisiminti tam tikrų nagrinėjamo įvykio detalių, jų sekos ir kiekvieną kartą apklausiama apie tas pačias aplinkybes nurodyti jas iš dalies skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes apie tai, kad jos sutuoktinis aptariamo konflikto metu sudavė jai kumščiu į nosį ir jai pradėjo bėgti kraujas. Tai, kad nukentėjusioji du kartus apklausiama skirtingai nurodė šio smūgio sudavimo vietą (prie buto laiptinėje ar lauke prie laiptinės) ir aplinkybes (sutuoktiniui bandant atimti jos telefoną ar bandant atimti buto raktus), nesudaro pagrindo laikyti šiuos jos parodymus nepatikimais ir jais nesivadovauti. Kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės šios veikos aplinkybės pagrįstai nustatytos vadovaujantis būtent pirminiais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos ji davė įvykio dieną. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių aplinkybė, kad nukentėjusioji po keturių mėnesių vykusioje apklausoje galėjo tiksliai neprisiminti, kurioje tiksliai vietoje ir kokį daiktą iš jos atiminėjant sutuoktinis sudavė jai į nosį. Primintina, kad nuteistasis visai nepripažino, jog įvykio metu būtų naudojęs bet kokį smurtą prieš sutuoktinę, tačiau, be aptartų nukentėjusiosios parodymų, jo tokią byloje užimtą poziciją paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kurie atitinka nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Minėta, kad sužalotą nukentėjusiąją, sėdinčią lauke prie namo laiptinės pastebėjo kaimynė J. B. (savo ruožtu aplinkybė, kad kaimynė pamatė nukentėjusiąją, sėdinčią prie namo laiptinės, o ne pačioje laiptinėje, patvirtina minėtus pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl smūgio į nosį sudavimo vietos, kurie nagrinėjamu atveju laikyti teisingais). Iš jau minėtų BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad J. B. pranešė ne tik apie pamatytą prie laiptinės sėdinčią sumuštą moterį, kurios rankos, kojos ir galva kruvinos, bet taip pat nurodė, jog moteris pasakė, kad ją sumušė sutuoktinis R. I.. Šiame kontekste vėl primintina, kad nuteistasis neigia bet kokį smurto panaudojimo prieš sutuoktinę faktą nagrinėjamo konflikto metu. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo paklaustas apie žmonos sužalojimus jai vakare grįžus po darbo, R. I. atsakė, kad pastebėjo tik jos veide ir kaklo srityje apdraskymo žymes. Visgi, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 2171/2024 (01), nukentėjusiajai nustatyti žymiai rimtesni sužalojimai. Turint omeny, kad nukentėjusioji aplinkybę, jog šiuos sužalojimus jai padarė būtent sutuoktinis, nurodė ne tik minėtai kaimynei, bet ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog juos padarė nuteistasis. Liudytojos J. B. parodymai patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad išėjusi iš laiptinės pasisveikino su kaimyne iš (duomenys neskelbtini) buto, kuri keistai pasuko galvą ir paprašė jos iškviesti policiją. Matė, kad kaimynė yra kruvina: jos rankos ir kojos buvo kruvinos, ant grindinio prie laiptinės matėsi kraujo lašai. Ją (liudytoją) ištiko šokas, ji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Operatorius klausinėjo įvykio aplinkybių, kurias jai (liudytojai) papasakojo kaimynė, t. y. vyras ją sumušė: galvą daužė, telefoną sudaužė, nes jame buvo filmuota medžiaga su užfiksuotu smurto įvykiu, buto spyną sugadino, ji negali užeiti į butą (1 t., b. l. 64–67). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja J. B. davė ir teisme (2 t., b. l. 161–163). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti J. B. parodymais, kadangi ji patvirtino, kad savo kaimynės (V. I.) asmeniškai nepažįsta, taigi nėra suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius atmeta apelianto samprotavimus, kad jeigu tarp sutuoktinių iš tikrųjų vyktų muštynės, ši liudytoja, kuri gyvena priešais jų butą, būtų mačiusi ar girdėjusi šias muštynes, kadangi jos, pasak nukentėjusiosios, vyko prie pat buto durų. Ši aplinkybė teisiškai nereikšminga nagrinėjamai bylai, kadangi liudytoja galėjo negirdėti kaimynų konflikto dėl aibės priežasčių, todėl tai savaime nepaneigia, kad toks konfliktas iš tikrųjų buvo.

Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas policijos pareigūnas A. B., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad aiškinantis įvykio aplinkybes nukentėjusioji paaiškino, jog buvo sumušta savo sutuoktinio, buvo smaugiama. Ji buvo basa, jos vyras kažką padarė su durų spyna, nes ji negalėjo patekti į butą, po to jis pabėgo (1 t., b. l. 69–72; 2 t., b. l. 117–118). Šio policijos pareigūno nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo naudotos kūno kameros vaizdo įrašas (1 t., b. l. 74–76). Analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 1).

Apelianto teigimu, nei kaimynės J. B. parodymai, nei policijos pareigūno A. B. parodymai, jo tarnybinis pranešimas ir kūno kameros vaizdo įrašas negali savarankiškai patvirtinti, kad būtent nuteistasis sužalojo nukentėjusiąją, kadangi jie tiesiogiai nematė įvykio, o jo aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios. Minėta, kad tiesioginių įvykio liudytojų nėra, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Nagrinėjamu atveju minėtų liudytojų, kurie tiesiogiai nematė įvykio, tačiau apie įvykio aplinkybes sužinojo tiesiogiai iš nukentėjusiosios, parodymai sudaro pagrindą teisingai įvertinti tiesioginius įrodymus – nukentėjusiosios parodymus. Taigi, vien tai, kad kaimynė ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas tiesiogiai nematė įvykio, savaime nepaneigia jų nurodytų aplinkybių įrodomosios reikšmės.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada Nr. G 2171/2024 (01). Apeliantas yra teisus teigdamas, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nustatant bylos aplinkybes, specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ir svarbiausio įrodymo statuso (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2020). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje minėtai specialisto išvadai ir nėra suteiktas vienintelio ir svarbiausio įrodymo statutas. Ji pirmosios instancijos teisme įvertinta kartu su kitais minėtais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kaip vieną kitą papildančiais. Be to, apeliantas nepagrįstai akcentuoja, kad ši išvada nėra kategoriška. Sutiktina, kad joje vartojami tokie terminai kaip „apskritai“, „bendrais bruožais“, „galėjo būti“ ir „galimai“, tačiau tai nesudaro pagrindo nesivadovauti šia išvada. Pagal teismų praktiką, išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Nagrinėjamoje byloje tokie įrodymai yra ir jie pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti, kaip pagrindžiantys R. I. kaltę dėl 2024 m. liepos 9 d. veikos padarymo.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, matyti, kad aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina, kad R. I. 2024 m. liepos 9 d. apie 1.00 val., vėliau apie 9 val. žodinio konflikto su sutuoktine metu smurtaudamas padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Aptarti R. I. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Dėl 2024 m. spalio 30 d. veikos (BK 140 straipsnio 2 dalis)

Bylos duomenimis, 2024 m. spalio 30 d. apie 8.31 val. tarp sutuoktinių jų gyvenamojoje vietoje – bute įvyko dar vienas žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. I. šio konflikto su sutuoktine metu stumdė ją ir abejomis rankomis suėmęs sutuoktinei už dešinės rankos riešo užsuko ranką už nugaros, tuo sukėlė fizinį skausmą.

R. I. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus ir dėl šio įvykio, nors nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis minėtus jo veiksmus prieš sutuoktinę vertina kaip būtinąją gintį. Tokios pačios pozicijos R. I. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu. Parodė, kad visi nuolatiniai konfliktai su sutuoktine iš esmės vyksta dėl vienos priežasties – jos darbo taksi vairuotoja, kai vaikai paliekami be priežiūros. 2024 m. spalio 30 d. rytą ruošėsi važiuoti į darbą. Sutuoktinė pradėjo kelti konfliktą, kad neleis jam niekur išvažiuoti. Nenorėdama jo išleisti, puolė jį, daužė rankų kumščiais ir draskė nagais, jam skaudėjo. Norėdamas sulaikyti sutuoktinę, sugriebė ją už dešinės rankos riešo ir užsuko ranką už nugaros taip, kaip nurodyta įtarime. Tai padarė gindamasis nuo sutuoktinės smurtinių veiksmų prieš jį ir neturėjo tyčios ją sužaloti ar sukelti skausmą (1 t., b. l. 178–181, 202–205). Taigi, kaip matyti, apeliantas pripažįsta jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes, t. y. savo prieš sutuoktinę atliktus veiksmus, todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl jų teisinio vertinimo.

Skundžiamame nuosprendyje aptariamu klausimu taip pat pasisakyta. Pasak pirmosios instancijos teismo, nors R. I. teigia, kad jis reagavo ir gynėsi nuo sutuoktinės smurto prieš jį, tačiau būtinosios ginties sąlygų nenustatyta, todėl sutuoktinio atsakomieji smurtiniai veiksmai baudžiamosios atsakomybės nešalina. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors R. I. teigia, jog nenorėjo padarinių, tačiau BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta veika gali būti padaroma ir netiesiogine tyčia, kai nors ir nesiekiama padarinių, bet sąmoningai leidžiama jiems atsirasti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi būtinosios ginties instituto taikymo sąlygas ir bylos faktines aplinkybes, šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, būtinoji gintis apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (nagrinėjamu atveju – žmogaus sveikatai) žala padaroma ginant, be kita ko, save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Tokiais atvejais būtina nustatyti, ar asmens veiksmai atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Apeliantui teigiant, kad jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis, būtina nustatyti, ar jo sutuoktinės veiksmai laikytini pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi į apelianto sveikatą.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-648/2017, 2K-193-648/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad R. I. buvo priverstas gintis, nes nenustatytas nukentėjusiosios kėsinimasis į nuteistojo sveikatą. Būtinoji gintis neegzistuoja, kai asmuo pradeda gintis iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo. Nukentėjusiosios asmenybė, jos elgesys prieš įvykį, nuolatinis konfliktavimas su apeliantu negali tapti prielaida panaudoti būtinąją gintį, nes tokia gintis neatitinka jos teisėtumo sąlygų. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų. Dėl to R. I. viso proceso metu apibūdinamas nukentėjusiosios elgesys su juo ne tik įvykio metu, bet ir apskritai, negali pateisinti nuteistojo atliktų veiksmų. Šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nukentėjusiosios neteisėtą elgesį su nuteistuoju nagrinėjamo įvykio metu. Būtinąjį gintį pateisinančias aplinkybes, t. y. kad sutuoktinė, nenorėdama jo išleisti iš namų, daužė jį kumščiais ir draskė nagais, nurodo tik pats apeliantas. Taigi, nors apeliantas nurodo aplinkybes, kurios yra svarbios sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties taikymo, nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nepatvirtintos byloje surinktais įrodymais. Pažymėtina, kad pagal kaimyno pranešimą dėl girdimo šeimyninio konflikto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. I. nenurodė, kad sutuoktinė prieš jį būtų ką tik smurtavusi. Tai matyti iš liudytojo (policijos pareigūno) A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų (1 t., b. l. 125–128; 2 t., b. l. 118–119), taip pat kitos policijos pareigūnės V. N. turimos kūno kameros vaizdo įrašo bei tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 129, 135–138). R. I. policijos pareigūnams nenurodžius apie galimai patirtą smurtą, jis nebuvo nukreiptas ir pas specialistą. Dėl šios priežasties byloje nėra ir specialisto išvados, kuri galėtų patvirtinti apelianto nurodytas aplinkybes. Taigi, nuteistasis smurtaudamas prieš sutuoktinę neturėjo pagrindo manyti, kad ji kėsinasi į jo sveikatą ar kitas vertybes. Nors nukentėjusioji neginčija aplinkybės, kad tarp jos ir vyro kilo konfliktinė situacija, to nepakanka kėsinimosi sąlygų konstatavimui, šiuo atveju gynyba aiškiai neatitiko nuteistojo vaizduotėje egzistuojančio kėsinimosi.

Apelianto teigimu, jeigu nebuvo būtinosios ginties situacijos, tuomet nuteistasis suklydo, kad buvo realus kėsinimasis, t. y. tokiu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl tariamosios būtinosios ginties, kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti, kad yra pavojingas kėsinimasis ir kai jis neturėjo bei negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant įrodymų, kad nukentėjusioji prieš nuteistąjį aptariamo įvykio metu būtų naudojusi smurtą, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis suklydo dėl realaus kėsinimosi. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 30 d. apie 08.31 val. kilusio žodinio konflikto su sutuoktine metu tyčia stumdė ją bei abejomis rankomis suėmęs jai už dešinės rankos riešo užsuko ranką už nugaros, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą. Aptarti R. I. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant R. I. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) yra proporcinga ir nėra per griežta, jos vykdymas atidėtas paskiriant tinkamus įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš apelianto valstybės naudai prašoma išieškoti 87,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir apelianto gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Įvertinusi tai, kad gynėjos dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apelianto, byloje yra duomenų apie jo turtinę padėtį (jis yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje, neturi pastovių pajamų), teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. I. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš R. I. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.