- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-339-935/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11400-2023-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Lolita Narmontienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant sudalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti bei tęsti darbą;
- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant sudalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti bei tęsti darbą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. P. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant sudalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti bei tęsti darbą.
Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš A. P. priteista 253,95 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiajam V. S. (V. S.) iš A. P. priteista 500 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 400 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
A. P. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. P. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. kovo 30 d., apie 22.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu, išsitraukęs nenustatytą daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą – pistoletą, juo sudavė vieną kartą V. S. į kaktą ir nukreipė šį daiktą V. S. į veidą, atrėmęs į kaktos sritį juo grasino nužudyti, sakydamas: „nušausiu kaip šunį“, tokiu būdu V. S. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tuomet tyčia koja spyrė vieną kartą V. S. į pilvą, bei susigrūmė su V. S., dėl ko, jiems parkritus ant žemės, dar sudavė ne mažiau vieną, bet ne daugiau dešimt smūgių V. S. į galvą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam V. S. poodines kraujosruvas dešiniame petyje, dešiniame dilbyje su odos nubrozdinimu, dešinėje plaštakoje su odos nubrozdinimais, dešinėje blauzdoje su odos nubrozdinimu ir dešinėje blauzdoje bei odos nubrozdinimus galvos plaukuotoje dalyje, kairiame skruoste, dešinėje alkūnėje, dešiniame kelyje, kairėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.
2. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad A. P. 2023 m. kovo 30 d., apie 22.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, neteisėtai su savimi nešiojo nešaunamąjį ginklą, kurį nešioti draudžiama – pneumatinį revolverį „Umarex Tornado“ Nr. 19F59483, kuris skirtas šaudyti 4,5 mm (.177) pneumatiniams ginklams skirtomis BBS tipo kulkomis ir kuris priskiriamas prie D kategorijos pneumatinių nešaunamųjų ginklų, po ko 2023 m. kovo 30 d., apie 22.15 val., šį ginklą paėmė policijos pareigūnai. Tokiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. suformulavo tokius alternatyvius prašymus:
1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę bausmę;
2) už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę bausmę ir švelninti galutinę subendrintą bausmę, sumažinti V. S. priteistos turtinės ir neturtinės žalų dydžius, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jis nebuvo konfliktinės situacijos iniciatorius. Konfliktą išprovokavo V. S., kuris buvo neblaivus ir nuteistajam nepagarbiai reiškė pretenzijas. Skunde tvirtinama, kad nuteistasis nukentėjusiajam į kaktą buvo įbedęs elektroninę cigaretę ir jį atstūmė nuo savęs, nes tuo metu nuo nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas, kuris nuteistajam kėlė šleikštulį. Jokie grasinimai nužudyti V. S. nebuvo išsakyti. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjo susistumdymas, kuriame dalyvavo ir nukentėjusiojo draugas. Po susistumdymo, kurio metu nukentėjo ir nuteistasis, V. S. neatrodė išsigandęs ar sutrikęs, priešingai, jis uždarinėjo kiemo vartelius, bandė priversti nuteistąjį likti kieme. A. P. iš įvykio vietos išvyko, nes turėjo reikalų, tačiau, sužinojęs, kad atvyko policija, sugrįžo į įvykio vietą.
5. Apeliantas tvirtina, kad jis pripažįsta, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau negrasino nužudyti. Taip pat apeliantas tikina, kad jis yra taikus žmogus, moka pripažinti ir taisyti savo klaidas. Jis vietoje dėžės, kurią įvykio vietoje užkliudė automobiliu ir dėl kurios jam buvo reiškiamos pretenzijos, net padarė trapą vandens nutekėjimui.
6. A. P. aiškina, kad jis niekaip negrasino nukentėjusiajam V. S., tik nustūmė jį su elektronine cigarete, kurią buvo įbedęs nukentėjusiajam į kaktą, nuo savęs. Nukentėjusysis dėl tokių veiksmų tikrai nebuvo įbaugintas, jis ir toliau dalyvavo žodiniame konflikte, kuris peraugo į susistumdymą. Nors V. S. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio metu matė pistoletą, tačiau jis teigė ir tai, jog žinojo, kad nebus šaudoma. Taigi pats nukentėjusysis pripažino, kad nebuvo įbaugintas.
7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo sutuoktinė V. S. Bendrojo pagalbos centro operatoriui nurodė, jog jos sutuoktiniui prieš veidą buvo įstatytas kažkoks pistoletas, žiebtuvėlis ar plastmasinis daiktas, nors ji pati tokių aplinkybių nematė. Ši liudytoja kaip ir nukentėjusysis nurodė, kad nuteistajam nebuvo leidžiama išvažiuoti. Iš tokių veiksmų matyti, kad niekas jokio pavojaus nejuto, priešingai, kieme į žodinį konfliktą įsitraukė ir moterys. Be to, V. S. ir V. S. uždarinėjo kiemo vartelius, nenorėdami, kad nuteistasis išvažiuotų, o tai rodo, jog jie nuteistojo nebijojo.
8. Nuteistasis teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog grasinimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį turi būti konkretus ir realus. Vis tik šiuo atveju nukentėjusiajam nebuvo grasinama nei žodžiais, nei ginklu, be to, iš V. S. elgesio matyti, jog nei jis, nei kiti įvykio vietoje buvę asmenys nemanė ir neturėjo pagrindo manyti, kad kokie nors grasinimai galėjo būti įgyvendinti.
9. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y., ar A. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ar jam buvo paskirta teisinga bausmė (bausmės), ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos piniginę išraišką, ar nukentėjusiajam buvo pagrįstai priteistos visos jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti ir ar skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis, susijusi su išteisinimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, atitinka BPK reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
11. Nuteistasis A. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis kilusio konflikto su V. S. metu šiam nukentėjusiajam niekaip negrasino (t. 2, b. l. 73-75, 33, 26-27). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis aiškino, kad nukentėjusiajam į kaktą buvo įrėmęs elektroninę cigaretę, kuria nukentėjusįjį atstūmė toliau nuo savęs, nesakė šiam, jog nušaus (t. 2, b. l. 73-75). Vis tik A. P. teiginius apie tai, kad jis konflikto metu V. S. negrasino, paneigia nukentėjusiojo, liudytojos parodymai bei kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais.
12. Iš V. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusysis aiškino, jog A. P. iš automobilio durelių tikrai paėmė ne elektroninę cigaretę, o ginklą, kurį užtaisė (pertraukė), nukreipė į nukentėjusiojo kaktą ir pasakė, kad jį nušaus kaip šunį. Nukentėjusiajam buvo suduota ginklu į kaktą. Smūgis, nuo kurio ant kaktos liko žymė, buvo suduotas ginklo vamzdžiu. Nuo smūgio pajuto skausmą. Nukentėjusiojo sutuoktinė galimai matė nuteistojo veiksmus. Taip pat iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad grumtynės su nuteistuoju įvyko tuo metu, kai ginklas buvo padėtas atgal į automobilį. Tuo metu, kai nuteistasis nukreipė ginklą į nukentėjusįjį ir pasakė, kad nušaus kaip šunį, iš pradžių išsigando, nes nežinojo, koks tai ginklas, tačiau vis tiek pasakė, jog nuteistasis šautų. Ginklą matė porą minučių. Vieta, kurioje vyko įvykis, buvo apšviesta lauko žibintų šviesa, matė, kad nuteistasis turi ginklą. Nukentėjusiajam buvo grasinama ne tuo ginklu, kuris buvo rastas nuteistojo automobilio bagažinėje, kai šis grįžo į įvykio vietą. Grasinama buvo ne revolveriu. Pirmasis smūgis buvo suduotas ginklu, o spirta buvo vėliau (t. 2, b. l. 75-77, taip pat teisiamojo posėdžio garso įrašas). Iš V. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad A. P. iš vairuotojo pusės durelių išsitraukė ginklą, kuriuo vieną kartą nukentėjusiajam sudavė į kaktą, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą. Tuomet nuteistasis nukentėjusiajam ginklą įrėmė į kaktos sritį ir pasakė, kad nušaus kaip šunį. Grumtynės tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko, kai sutuoktinė kvietė policiją (t. 1, b. l. 34). Teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad nukentėjusiojo V. S. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, susijusių su jam išsakytais grasinimais nužudyti, yra pakankamai nuoseklūs, todėl jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiojo parodymai leidžia daryti išvadas, kad A. P. daiktu, kuris buvo panašus į pistoletą, vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į kaktos sritį, tuo metu, kai paminėtas daiktas buvo nukreiptas į nukentėjusiojo galvos sritį, buvo pagrasinta nukentėjusįjį nušauti.
13. Anksčiau aptartus nukentėjusiojo V. S. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojos V. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad ši liudytoja paaiškino, jog išgirdo triukšmą ir išbėgo į kiemą, kur pamatė, jog jos sutuoktiniui į kaktą yra įremtas pistoletas. Liudytoja patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo kilusios muštynės, kai nuteistasis padėjo ginklą į automobilį (įdėjo į automobilio dureles). Liudytoja iškvietė policiją, su nukentėjusiuoju bandė uždaryti kiemo vartelius, kad nuteistasis neišvažiuotų iš įvykio vietos. Nuteistojo ginklas buvo panašus į tokį, kokį turėjo į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas. Nuteistasis sutuoktiniui grasino, tačiau, ką tiksliai sakė, neatsiminė, nes praėjo daug laiko ir ji įvykio metu buvo išsigandusi. Muštynės įvyko po to, kai nuteistasis ginklą įdėjo į automobilio dureles. Pistoletas buvo be būgnelio, t. y. tai buvo ne revolveris (t. 2, b. l. 97-98, taip pat teisiamojo posėdžio garso įrašas). Ikiteisminio tyrimo metu V. S. teigė, kad ji išgirdo žodinį konfliktą tarp kaimynų ir sutuoktinio. Išėjo į lauką ir pamatė, kaip jai nepažįstamas agresyviai besielgiantis vyras dešinėje rankoje laikė ginklą, įrėmė jį į jos sutuoktinio kaktą, įžeidinėjo sutuoktinį necenzūriniais žodžiais. Liudytoja negalėjo prisiminti, ar tas vyras sakė, kad nušaus, užmuš sutuoktinį, nes tuo metu buvo labai išsigandusi. Kilus muštynėms, ji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 44). Aptarti liudytojos parodymai patvirtina, kad iš tikrųjų nuteistasis į nukentėjusįjį buvo nukreipęs daiktą, kurį liudytoja įvertino kaip ginklą, kuriuo nukentėjusiajam buvo bandoma daryti ir psichinį poveikį.
14. Garso įraše, kuriame yra užfiksuotas V. S. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, užfiksuota, kad V. S. pranešė, jog vyriškis, susijęs su kaimyne, yra išsitraukęs kažkokį pistoletą, kurį nukreipė jos sutuoktiniui į veidą, pradėjo grasinti. V. S. teigė, kad daiktas, panašus į ginklą, galbūt yra žiebtuvėlis ar plastmasinis ginklas, dėl tamsaus paros meto gerai nesimatė. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo PSS-20230330-221033UTC+0300 matyti, kad V. S., policijos pareigūnui paklausus, kas turi ginklą, nurodė, jog ginklą turi iš įvykio vietos išvažiavęs asmuo, šis asmuo ginklą buvo nukreipęs jam į kaktą. Vėliau, policijos pareigūnui paklausus, kas matė ginklą, tiek V. S., tiek V. S. nurodė, kad jie matė ginklą. Dar vėliau, kai tarp V. S. ir O. M. kilo apsižodžiavimas, V. S. O. M. išsakė priekaištą, kad ne jos sutuoktinis su pistoletu mojuoja prieš veidą. Taip pat V. S., bendraudama su policijos pareigūnu, aiškino, kad daiktas, kurį turėjo iš įvykio vietos pasišalinęs asmuo, atrodė kaip tikras pistoletas. Liudytoja, rodydama link tos vietos, kurioje stovėjo O. M., teigė, jog ši sakė, kad tai žiebtuvėlis, tačiau liudytoja tuo nepatikėjo, matė, kaip jos sutuoktiniui ginklas buvo nukreiptas į kaktą. V. S. nurodė, kad ji matė tokį pistoletą, kokį turi policijos pareigūnas, su kuriuo ji tuo metu bendravo. Tiek V. S., tiek V. S. teigė, kad pistoletas, kurį matė pas nuteistąjį, galimai buvo šiek tiek mažesnis nei policijos pareigūno. Policijos pareigūnui pasiteiravus, ar V. S. rašys pareiškimą dėl nuteistojo veiksmų, nukentėjusysis suabejojo, nes nenorėjo daugiau konfliktų, nurodė, jog jis žino, kad iš tikrųjų nebūtų šauta. Aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis bei liudytoja V. S. nuo pat pradžių tvirtino, jog A. P., kilusio konflikto metu, buvo nukreipęs į nukentėjusįjį daiktą, kurį jie vizualiai bei pagal nuteistojo veiksmus vertino kaip šaunamąjį ginklą, ir juo grasino. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo nesivadovauti V. S. ir V. S., kurie iki įvykio jokių santykių su nuteistuoju nepalaikė, tarp jų nebuvo kilę konfliktų, nurodytomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
15. Iš tarnybinio pranešimo, kurio turinio teisingumą pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas J. J. (t. 2, b. l. 98), matyti, kad V. S. įvykio vietoje paaiškino, jog A. P. iš automobilio durelių ištraukė daiktą, kuris buvo panašus į ginklą, ir nukreipė į nukentėjusiojo galvą, nukreipimo metu vamzdžiu buvo suduotas smūgis į galvą, vėliau įvyko apsistumdymas (t. 1, b. l. 27). Taigi aptarti duomenys dar kartą patvirtina, kad A. P. nukentėjusiajam įvykio metu grasino daiktu, panašiu į ginklą, šiuo daiktu nukentėjusiajam buvo suduotas vienas smūgis.
16. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad V. S., bendraudama su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, teigė, jog daiktas, kuris buvo panašus į pistoletą ir kuriuo buvo grasinama, galimai buvo žiebtuvėlis ar plastmasinis ginklas. Tuo pačiu pastebėtina ir tai, kad vaizdo įraše PSS-20230330-221033UTC+0300 užfiksuoti faktai leidžia daryti išvadą, jog paminėtą prielaidą ši liudytoja padarė iš O. M. teiginių. Kita vertus, nagrinėjamu atveju apskritai nėra svarbu, kuo iš tikrųjų buvo grasinama nukentėjusiajam, o reikšminga tai, kad daiktas, kuris buvo nukreiptas į nukentėjusįjį ir kuriuo buvo grasinama, buvo panašus į pistoletą ir pagal nuteistojo elgesį nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą manyti, jog jam iš tikrųjų grasinama šaunamuoju ginklu.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teisme liudytoja O. M. teigė, kad A. P. nukentėjusiajam į kaktą buvo įrėmęs ne ginklą, o elektroninę cigaretę, ginklo ji nematė. Aplinkybę, kad į kaktą buvo įremta elektroninė cigaretė, sužinojo iš V. S.. Pati ji nematė fakto, kad nukentėjusiajam į kaktą būtų įremta cigaretė. Tuo pačiu O. M. teigė, kad po įvykio kalbėjo su V. S., kuri nurodė, jog liudytoja turėjo matyti, kad nukentėjusiajam į kaktą buvo įremtas pistoletas. Paklausus O. M., kodėl ji padarė išvadą, kad į kaktą buvo įremta elektroninė cigaretė, ji aiškino, jog A. P. į automobilį ėjo pasiimti cigaretės, nors prieš tai negalėjo nurodyti, kodėl nusprendė, jog nuteistasis į automobilį ėjo pasiimti cigaretės. Galiausiai liudytoja visiškai nemotyvuotai nurodė, kad matė elektroninę cigaretę (t. 2, b. l. 99-100, taip pat teisiamojo posėdžio garso įrašas). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja O. M. teigė, kad kiemas, kuriame įvyko konfliktas, buvo neapšviestas, kaip ir su kuo A. P. trenkė kaimynui, ji nematė, taip pat nematė, kad Artūras rankose turėtų ginklą (t. 1, b. l. 49). Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo PSS-20230330-232350UTC+0300 matyti, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams O. M. nurodė, jog tikriausiai pirmą smūgį sudavė A. P., taip pat ji teigė, jog nematė ginklo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad O. M. parodymai bei paminėtame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ji iš tikrųjų nematė, ką įvykio metu rankoje turėjo nuteistasis. Tuo pačiu teigtina, kad šios liudytojos parodymai nepatvirtina A. P. teiginių apie tai, jog jis nukentėjusiajam į kaktą buvo įrėmęs elektroninę cigaretę, bei nepaneigia nukentėjusiojo bei liudytojos V. S. nuoseklių parodymų apie tai, kad jie nuteistojo rankoje matė daiktą, panašų į ginklą, kuriuo nukentėjusiajam buvo grasinta.
18. BK 145 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė ir tam, kas grasino nužudyti žmogų, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal aptariamą BK normą, būtina nustatyti ne tik tai, jog buvo grasinama atimti gyvybę, bet ir pakankamą pagrindą bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo (realumą). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-203-489/2018 ir kt.). Čia taip pat pažymėtina, kad grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad A. P., suduodamas V. S. į kaktą daiktu, kuris buvo panašus į pistoletą, nukreipdamas šį daiktą į nukentėjusiojo veidą, atremdamas jį į nukentėjusiojo kaktą ir sakydamas, jog nušaus nukentėjusįjį, siekė sukelti šiam mirties baimę, sudarydamas įspūdį, jog disponuoja šaunamuoju ginklu, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Faktai, kad A. P. iš tikrųjų neketino įgyvendinti grasinimo ir byloje nebuvo nustatyta, jog jis turėjo realią galimybę, pasinaudodamas turėtu daiktu, pasielgti taip, kaip grasino nukentėjusiajam, jo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.
20. Apeliaciniame skunde tikinama, kad nei nukentėjusysis, nei šio sutuoktinė neišsigando nuteistojo grasinimo. Vis tik su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Kaip jau buvo minėta, V. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jį nuteistojo veiksmai išgąsdino, o liudytoja V. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog buvo išsigandusi, ji policiją kvietė dėl to, kad nuteistasis buvo išsitraukęs pistoletą ir jį nukreipė į sutuoktinį. Aplinkybė, kad nukentėjusysis, pamatęs A. P. rankoje daiktą, panašų į pistoletą, elgėsi bravūriškai ir net pasiūlė šauti, nepaneigia, jog jis jautė išgąstį. Tuo pačiu teigtina, kad paminėtas nukentėjusiojo pasiūlymas tik patvirtina, jog jis iš tikrųjų manė, kad nuteistasis turi šaunamąjį ginklą.
21. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad faktą, jog nei nukentėjusysis, nei V. S. nebuvo įbauginti, patvirtina aplinkybė, kad nuteistajam buvo trukdoma išvykti iš įvykio vietos. Vis tik čia būtina atsižvelgti į tai, kad tuo metu, kai nuteistajam buvo trukdoma išvykti, jis daiktu, panašiu į pistoletą, jau nebegąsdino, jį buvo pasidėjęs į automobilį, o liudytoja V. S. buvo iškvietusi policiją. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, pasibaigus konfliktui, nei V. S., nei V. S. neturėjo pagrindo jausti didesnės baimės. Kaip jau buvo minėta, vaizdo įraše 20230330-221033UTC+0300 yra užfiksuota, kaip V. S. policijos pareigūnui nurodo, jog jis žino, kad iš tikrųjų nebūtų šauta. Toks retrospektyvus nukentėjusiojo įvykių vertinimas taip pat niekaip nepaneigia jo teiginių, kad paties įvykio metu jis jautė išgąstį, grėsmę savo gyvybei. Kita vertus, didesnės reikšmės neturi tai, ar nukentėjusysis realiai išsigando neteisėtų veiksmų, svarbu yra tai, kaip pats nuteistasis suvokė savo veiksmus ir ko tokiais veiksmais siekė, ar jis suprato, kad nukentėjusysis turi objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ir siekė tokios nukentėjusiojo būsenos. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju A. P. veiksmai, be jokių pagrįstų abejonių, leidžia daryti išvadą, kad jis suprato, jog nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą išsigąsti dėl deklaruojamų ketinimų ir norėjo sukelti tokį išgąstį.
22. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo A. P. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl nuteistajam paskirtų bausmių.
23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog A. P. nusikalstamus veiksmus nulėmė nukentėjusiojo V. S. veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi. Aplinkybės, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, dėl nukentėjusiojo tamsiu paros metu reiškiamų pretenzijų, susijusių su turto apgadinimu bei automobilio statymo vieta, niekaip neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis su nuteistuoju elgėsi kaip nors nederamai. Nuteistojo nusikalstamų veiksmų nepateisina ir tai, kad jį erzino nuo nukentėjusiojo sklidęs alkoholio kvapas.
24. Apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad A. P., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du nesunkius smurtinius nusikaltimus, iš kurių vienas yra susijęs su fizinio smurto, o kitas su psichinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį. A. P. teistumas yra išnykęs (anksčiau jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir už nusikaltimų, susijusių su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarymą) (t. 2, b. l. 6-9), jis yra trauktas administracinėn atsakomybėn (daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat buvo baustas už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, nes viešoje vietoje buvo išsitraukęs „airsoft“ pistoletą ir viešai jį demonstravo), dalis paskirtų baudų nėra sumokėta (t. 2, b. l. 10-11). A. P. registruojasi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šio procesinio sprendimo 23 ir 24 pastraipose aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. P. paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmes, kurios nėra susijusios su laisvės atėmimu ir yra mažesnės nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Čia pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Šiuo atveju nuteistajam paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis ir yra tinkamos BK 41 straipsnyje nustatytiems tikslams įgyvendinti.
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nuteistajam ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmes, tačiau jas bendrindamas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl šios priežasties skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendis keistinas.
27. BK 63 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kai yra ideali nusikaltimų sutaptis. Nagrinėjamu atveju A. P. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, todėl jos bendrintinos apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą apimant bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl neturtinės žalos, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir kitų klausimų.
28. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo atveju faktas, kad V. S. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinės žalos, apeliaciniame skunde nėra ginčijamas. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertina tik tai, ar skundžiamu nuosprendžiu buvo tinkamai nustatyta nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos piniginė išraiška.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. P. tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas psichinis bei fizinis poveikis, dėl kurio jis patyrė išgąstį, fizinį skausmą, jam buvo padaryti sužalojimai (kraujosruvos bei nubrozdinimai) įvairiose kūno vietose, t. y. nežymiai sutrikdyta sveikata, be jokių abejonių, jis patyrė pažeminimą bei stresą. Atsižvelgtina ir į tai, kad nusikalstamai prieš nukentėjusįjį buvo veikiama gyvenamosios vietos, kur paprastai asmuo jaučiasi saugus, kieme, matant jo sutuoktinei. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, paprastai atsižvelgiama ir į teismų praktikoje analogiškos kategorijos bylose priteisiamas sumas. Teismų praktikoje, kai asmeniui padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 150 iki 1500 Eur. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteista pinigų suma patirtai neturtinei žalai atlyginti yra artima minimalioms pinigų sumoms, kurios paprastai priteisiamos panašiais atvejais. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo priteista pinigų suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms (nukentėjusiajam padarytiems sužalojimams bei jų kiekiui, sunkumui, patirtam išgąsčiui bei pažeminimui), atitinka nuteistojo, kuris yra darbingo amžiaus, galimybes atlyginti padarytą žalą bei neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismų praktikai, kai asmeniui yra padaromi panašaus pobūdžio sužalojimai bei išsakomi grasinimai nužudyti.
30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinus kaltinamąjį kaltu, priimant nuosprendį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusiojo patirtos išlaidos, kurias pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo, advokato paslaugoms apmokėti yra vertintinos kaip per didelės.
31. Šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį nukentėjusiajam V. S. parengė advokatė. Už civilinio ieškinio parengimą nukentėjusysis advokatei sumokėjo 400 Eur (t. 2, b. l. 106-119). Nukentėjusiojo patirtos proceso išlaidos laikytinos pagrįstomis, protingomis ir teisingomis, jų mažinti nėra pagrindo. Tuo pačiu pabrėžtina, kad jei ne A. P. nusikalstami veiksmai, nukentėjusysis apskritai nebūtų patyręs jokių proceso išlaidų ir jo turtas nebūtų sumažėjęs. Mažinti iš nuteistojo priteistų nukentėjusiojo patirtų išlaidų nėra pagrindo ir atsižvelgus į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, pagal kurias atlygis už civilinio ieškinio parengimą gali būti ženkliai didesnis.
32. A. P. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų, susijusių su kaltinimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, ir rezoliucinės nuosprendžio dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. P. nepadarė veikos, turinčios minėto nusikaltimo požymių ir nusprendė šioje dalyje priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Tuo pačiu skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo išdėstytos šio procesinio sprendimo 2 pastraipoje nurodytos aplinkybės bei nurodyta, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Akivaizdu, kad šiuo atveju viena skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies dalis prieštarauja kitoms nuosprendžio dalims. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžio aprašomoji dalis yra tikslintina atsižvelgiant į BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. P. bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą apimti bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant sudalyvauti elgesio pataisos programoje, pradėti dirbti bei tęsti darbą.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, kad A. P. buvo kaltinamas tuo, jog jis 2023 m. kovo 30 d. apie 22.00 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, su savimi nešiojo nešaunamąjį ginklą, kurį nešioti draudžiama – pneumatinį revolverį „Umarex Tornado“ Nr. 19F59483, kuris skirtas šaudyti 4,5 mm (.177) pneumatiniams ginklams skirtomis BBS tipo kulkomis ir kuris priskiriamas D kategorijos pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams, tokiais savo veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.