Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02237-2013-6

2014 m. rugpjūčio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių E. S. ir R. J. J. atstovei advokatei Snaiguolei Mažeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl skausmo E. S. sukėlimo ir nežymaus jos sveikatos sutrikdymo) ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl skausmo R.J. J. sukėlimo ir nežymaus jos sveikatos sutrikdymo) ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta V. J. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti E. S. ir R.J. J. padarytą žalą bei visą bausmės atlikimo laikotarpį kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.

Šiuo nuosprendžiu V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu, iš dalies patenkinus R.J. J. civilinį ieškinį, iš V. J. priteita:

nukentėjusiosios R. J. J. naudai 1500 Lt nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nukentėjusiosios E. S. naudai 2500 Lt nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, o reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo E. S. paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2013-06-30 bute Nr. 34, esančiame Gatvės pav.. 30, Vilniuje, nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą nepilnametei podukrai E. S. bei savo žmonai R.J. J., o būtent:

jis tarp 10.00 val. ir 11.00 val. šluotos kotu trenkė E. S. per kairę ranką, tuo nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą, diržu vožtelėjo E. S. per kairį šoną, metęs varškės indelį, pataikė jai į veidą, taip sukeldamas E. S. fizinį skausmą;

be to, jis apie 22. 24 val., būdamas girtas, smaugė R.J. J., trenkė ją galva į sieną, sukeldamas jai fizinį skausmą, griebęs už rankų, tampė ir stumdė ją, tuo nežymiai sutrikdydamas R.J. J. sveikatą.

2014-05-05 Vilniaus apygardos teisme gautas V. J. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendį toje dalyje, kur V. J. yra pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. dėl skausmo E. S. ir R.J. J. sukėlimo ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, teigia jog visus nukentėjusiųjų parodymus, apie tai, kad E. S. būtų patyrusi kokių nors kairės rankos sužalojimų, taip pat smūgiu diržu bei nubrozdinimu varškės indeliu, kategoriškai paneigia 20l3-07-01 tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (nurodo t.1; b.l. 8), kuriame nėra užfiksuota, jog E. S. buvo padaryti teismo nuosprendyje inkriminuoti sužalojimai. Šie prieštaravimai, apelianto teigimu, pagrįstai leidžiantis abejoti nukentėjusios E. S. parodymais ir jo nekaltumu byloje nebuvo pašalinti.

a) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. pagal LR BK 145 str. I d. išteisintas ir V. J. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d., paskiriant jam dviejų metų laisvės atėmimo bausmę;

c) V. J. pripažinta kaltu, padarius LR BK 140 str. I d. numatytą nusikaltimą (dėl nežymaus R.J. J. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo jai sukėlimo), ir nuteisti 1 metams;

d) vadovaujantis LR B K 63 str. I d. ir 4 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir galutinę subendrintą bausmę V. J. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas esminiai pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., nes neteisingai argumentavo savo išvadas, vertindamas faktinių aplinkybių visumą, byla nebuvo išnagrinėta nešališkai ir išsamiai, nusikalstamos veikos nebuvo teisingai kvalifikuotos ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Taip pat teigiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagristai nepripažino mažamečio B. J. nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje. Nurodoma, jog šios baudžiamosios bylos vada kilo iš LR Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymo. Teigiama, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji R.J. J. byloje paliudijo (t 1., b.I. 200), kad B. J. patyrė V. J. smurtą, kad 2011-02-18 teisiamajame posėdyje B. J. paliudijo (teismo posėdžio garso įrašas 23:45-23:58), kad buvo namuose kaltinamajam smurtaujant šeimos narių atžvilgiu ir aiškiai išsakė nuomonę dėl patirto smurto: jis prašė V. J. nemušti motinos ir sesers, labai išsigando, patyrė judėjimo laisvės apribojimus, buvo priverstas slėptis kambaryje bijodamas, kad nebūtų V. J. sužeistas.

Taip pat teigiama, kad teismas nevertino 2013-09-06 VšĮ Antakalnio poliklinikos išrašo iš medicininių dokumentų (t. 2, b. I. 20), kur mažamečiui B. J. diagnozuota ūmi reakcija į stresą, berniukas matė smurtą šeimoje, labai pasikeitė vaiko elgesys: tapo nervingas, liūdnas, piktas, agresyvus, gydymui jam skirti vaistai. B. J. lankėsi psichologinėse konsultacijose ir iki šiol gydosi Vaiko raidos centre.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, teigiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagristai atmetė civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo. Apeliantės taip pat nesutinka ir su V. J. paskirta bausme. Mano, kad V. J. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir neatitinka BK 41 str. numatytų siekiamų bausmės tikslų, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. J. laisvės apribojimą vieneriems metams, pažeidė BK 54 str. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų R. J. J. ir E. S. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jų atstovė prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašo nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. ir nukentėjusiųjų R. J. J. bei E. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Dėl V. J. apeliacinio skundo argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Veiksmai nurodyti šio straipsnio dispozijoje yra alternatyvūs, todėl tam, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka, mušant ar kitaip smurtaujant, sukelti žmogui arba fizinį skausmą, arba nežymiai sutrikdyti jo sveikatą, arba trumpam susargdinti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo V. J. padarytą nusikalstamą veiką.

Nors V. J. savo kaltę neigia, kad jis 2013-06-30 bute Nr. 34, esančiame Šeimyniškių g. 30, Vilniuje, nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą nepilnametei podukrai E. S. bei savo žmonai R.J. J. jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: R.J. J. 2013-06-30 pranešimu apie įvykį (t.1, b.l. 4-5); Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės vyresniojo patrulio V. D. 2013-07-01 tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (t.1, b.l. 7-10); Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės I kuopos 2 būrio vyresniojo patrulio V. S. 2013-06-30 tarnybiniu pranešimu (t.1, b.l. 11) Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto Pirmojo PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio A. Z. tarnybiniu pranešimu dėl panaudotų antrankių (t.1, b.l. 12); nukentėjusiosios E. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais (t.1, b.l. 17-18, 23-24, 183-187); kitos nukentėjusiosios Rūtos J. J. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (t.1, b.l. 28-29, 31-32, t.2 b.l. 67-69); nepilnamečio liudytojo B. J. pirmos instancijos teismo posėdyje duotais parodymais (t.2, b.l. 66-67); 2013-07-05 specialisto išvada Nr. G 2168/13(01) ir 2013-07-05 specialisto išvada Nr. G 2174/13(01) (t.1, b.l. 26-27, 36-37); kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Nukentėjusioji E. S., 2013-07-01 apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja, parodė, kad 2013-06-28 ji liko viena namuose, pasikvietė kelis draugus. Grįžę tėvai pasigedo kelių daiktų, patėvis jai sugalvojo bausmę dirbti įvairius darbus. 2013-06-30 ryte apie 10.00-11.00 val. patėvis jai vėl pradėjo priekaištauti ir trenkė su šluotos kotu per ranką, dėl ko jai skaudėjo kairės rankos nykštį. Tada, paėmęs diržą, trenkė jai per kairį šoną. Motina, siekdama užglaistyti konfliktą, kvietė visus pusryčių. Pusryčiaujant, jis metė jai (E. S.) į veidą indelį su varške, tokiu būdu apdraskydamas jai veidą. Vėliau ji dirbo nurodytus darbus. Vakare apie 22.00 val. patėvis vartojo alkoholinius gėrimus. Motina jam pasakė, kad bijo palikti vaikus vienus su juo namuose, prašė neliesti vaikų. Jis pasakė, kad, jei nebus padaryti visi darbai, jis sudaužys ją (E. S.) į sieną. Kai motina neapsikentusi iškvietė policiją, jis įsiuto, pradėjo rinkti jų daiktus, o jie (motina, brolis ir ji) nubėgo slėptis į motinos kambarį. Išgirdę užsidariusias duris, jie pagalvojo, kad patėvis išėjo, tada motina norėjo užrakinti namų duris, kad jis negrįžtų. Motinai išėjus iš kambario, jis puolė ją smaugti. Motina išsilaisvinusi vėl atbėgo į kambarį. Vėliau jis išvažiavo, o jie užsirakino ir laukė policijos. Policijos pareigūnai, neradę patėvio namuose, išvažiavo. Po kurio laiko, sugrįžus patėviui ir ėmus jam skambinti į duris ir bandyti jas išlaužti, motina vėl iškvietė policijos pareigūnus (t.1,b.l. 17-18).

Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, E. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad 2013 m. birželio paskutinį penktadienį, kol tėvų nebuvo namuose, ji pasikvietė į svečius apie 30 draugų. Po vakarėlio, tėvams grįžus namo, paaiškėjo, kad dingo patėvio šlepetė, televizoriaus nuotolinio valdymo pultas. Todėl šeštadienio vakare patėvis telefonu pareikalavo grįžti namo. Tik įžengus jai į namus, V. J. pradėjo ant jos šaukti, atėmė mobiliojo ryšio telefono aparatą, priekaištavo, kad dingo jo vienas batas ir televizoriaus pultelis, liepė eiti jų ieškoti. Nuėjęs į jos kambarį ir išmėtęs jos daiktus ir rūbus, ir liepė viską sutvarkyti. Ryte pusryčiaujant V. J. skaudžiai trenkė jai šluotos kotu per ranką, nuo ko skilo jos nykščio kauliukas, sviedė grūdėtos varškės indelį ir pataikė jai į veidą. Dėl to jai skaudėjo. Jai nuėjus į miegamąjį, V. J. pargriovė ją ant lovos ir vieną kartą skaudžiai vožtelėjo diržu per kairįjį šoną. Vėliau liepė be pirštinių ravėti dilgėles sode. Vakare, išgėręs butelį vyno, jis toliau tyčiojosi, pagrasino motinai, kad, jeigu ji (E. S.) neišdirbs jo nurodytų darbų, trenks ją į sieną ir primuš. Motina, išsigandusi, telefonu iškvietė policiją. Tai išgirdęs, V. J. jos (E. S.) ir mažamečio brolio B. J. akivaizdoje pradėjo smaugti mamą, trankyti jos galvą į sieną. Motinai pavyko ištrūkti, ir jie trise užsirakino kambaryje. V. J. tuo metu rinkosi savo daiktus. Motina išėjo iš kambario užrakinti durų, tuomet V. J. vėl pradėjo ją smaugti. Ji su broliu atbėgo ginti motinos. Nubėgę pas kaimynus, telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Atvykus policijos pareigūnams, V. J. namuose nebebuvo. Po kurio laiko jis grįžo, spardė duris. Vėl buvo pakviesti policijos pareigūnai, kurie jį sulaikė (t. 1, b.l. 184-187).

Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje R.J. J. iš esmės pakartojo savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur ji parodė, jog 2013-06-28 vakare, su kaltinamuoju grįžusi iš svečių namo, suprato, kad namuose likusi jos dukra E. S. buvo surengusi vakarėlį: namuose buvo prirūkyta, dingo kai kurie daiktai. V. J. supyko, ir kai E. S. grįžo namo, pradėjo ją stumdyti, šaukti, grasinti, tampyti ją už plaukų, vožtelėjo jai diržu, atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną. Kitą rytą V. J. neleido jos dukrai valgyti, visaip užgauliojo, žemino, stumdė, trenkė šluotos kotu per ranką, metė grūdėtos varškės indelį ir pataikė jai į veidą, apdraskęs jį, visą dieną rėkavo ant jos. Po pietų vyras pradėjo vartoti alkoholį. Atsinešęs iš dukros kambario jos dėžutę su kosmetika, sviedė jos turinį ant grindų ir sudaužė visus indelius, liepęs dukrai viską išvalyti, po to eiti į lauką ir plikomis rankomis ravėti dilgėles. V. J. jos darbas neįtiko, girtėdamas, jis vis labiau tyčiojosi iš E. S., galiausiai pažadėjo ją pritrenkti. Išsigandusi, ji telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Tai išgirdęs, V. J. vaikų (kambaryje buvo ir jos bei kaltinamojo sūnus B. J.) akivaizdoje rankomis griebė ją už kaklo ir pradėjo ją smaugti bei daužyti ją galva į sieną, stumdyti, tampyti ją už rankų, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Ištrūkusi, ji su vaikais užsirakino dukros kambaryje. Galvodama, kad vyras išėjo iš namų, ji išėjo iš kambario, tačiau vyras buvo bute ir vėl puolė ją, griebęs už plaukų. Ji su vaikais nubėgo pas kaimynę ir dar kartą paskambino policijai ir savo seseriai. Netrukus jie atvažiavo, tačiau kaltinamojo nebebuvo. Kai policijos pareigūnai ir sesuo išvyko, V. J. grįžo, pradėjo spardyti duris, tuomet ji vėl telefonu iškvietė policijos pareigūnus, kurie, atvykę, V. J. sulaikė (t.1, b.l. 28-29, 31-32, t.2 b.l. 67-69).

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju nepilnametis B. J. parodė, kad vasarą jis su tėvais grįžo į namus iš svečių, ir tėvas nerado keleto daiktų. Tėvas dėl to užsipuolė jo seserį E. S., kuri prisipažino, kad į namus buvo pasikvietusi draugų. Tėvas pradėjo E. S. mušti, žadėjo ją užmušti, liepė eiti ravėti žolę. Rytą valgant pusryčius jis matė, kaip tėvas šluotos kotu trenkė E. S. per pirštus, po to sudaužė visą jos kosmetiką. Pasislėpęs sesers kambaryje, jis matė, kaip tėvas sudavė seseriai diržu per nugarą, kaip smaugė mamą. Vakare kilo konfliktas tarp mamos ir tėvo, ir jie su mama bėgo pas kaimynę kviesti pagalbos. Matė, kaip atvykę policijos pareigūnai sulaikė tėvą, kuris jiems priešinosi (t. 2, b.l. 66-67).

Specialisto išvadoje Nr. G2168/13(01) nustatyta, kad E. S. padaryta poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, nuo trauminio poveikio kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku (20136-06-30). Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas galėjo būti padarytas trenkiant šluotos kotu per kairę plaštaką. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. (b.l. 26-27)

Specialisto išvadoje Nr. G 2174/13(01) nustatyta, kad R.J. J. padaryta poodinės kraujosruvos dilbiuose, smūginiu traumuojančiu poveikiu kietais bukais daiktais, galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, t.y. 2013-06-30. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti 2 trauminiais poveikiais Sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi (b.l. 36-37).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad R.J. J. ankstesnių savo parodymų metu neigė, jog jis naudojo smurtą prieš jos dukterį E. S. ir tik po dviejų mėnesių, t. y. 2013-08-29 ji parodė, kad kaltinamasis smaugė bei tuo metu trankė jos galvą į sieną, nors nei 2013-07-01 parodymuose, nei 2013-07-01 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto tokių sužalojimų jos atžvilgiu ji nenurodė, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo argumentais, jog šie tarpusavio parodymų neatitikimai nėra reikšmingi, jie paaiškinami emocinio streso, patirto nukentėjusiųjų įvykio metu poveikiu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog yra įrodyta, kad V. J., jam inkriminuotą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra, suvokdamas, kad, šluotos kotu trenkdamas E. S. per kairę ranką, suduodamas diržu jai per kairį šoną, mesdamas varškės indelį jai į veidą, taip pat, kad, būdamas girtas, smaugdamas R.J. J., trenkdamas ją galva į sieną, tampydamas bei stumdydamas ją, tokiais savo veiksmais sukels nukentėjusiosioms E. S. ir R.J. J. ne tik fizinį skausmą, bet ir nežymų sveikatos sutrikdymą ir sąmoningai to siekė.

Jo nusikalstami veiksmai yra priežastiniame ryšyje su fizinio skausmo sukėlimu ir nežymaus sveikatos sutrikdymu nukentėjusiosioms E. S. ir R.J. J., darytina išvada, kad V. J. veika yra tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Dėl nukentėjusiųjų E. S. ir R. J. J. apeliacinio skundo argumentų

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog V. J. nepagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., pažymėtina, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė – negalima. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad pritrenkti E. S. V. J. grasino 2013-06-30 apie 22.00 val. Tokie jo grasinimai nebuvo lydimi kokių nors konkrečių smurtinių veiksmų. Beveik po pusvalandžio jis pradėjo smurtauti, bet tik R.J. J. atžvilgiu, E. S. neliesdamas, nors tokią galimybę turėjo. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, jog susiklosčiusioje situacijoje pagrindo, leidžiančio manyti, kad V. J. galėjo įgyvendinti savo grasinimą, nebuvo. Kadangi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., požymių jo veiksmuose nebuvo, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino B. J. nukentėjusiuoju, taip pat nepagrįstai paliko nenagrinėtą civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo E. S..

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės bei valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas yra nepriklausomas, ir klauso tik įstatymo. Ši konstitucinė nuostata perkelta į LR BPK 164 str. 1 d.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme kaltinimo ribose dėl nukentėjusiosioms E. S. bei R.J. J. sukelto fizinio skausmo bei nežymaus sveikatos sutrikdymo, tuo tarpu ikiteisminis tyrimas dėl B. J. galimai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, padaryto sveikatos sutrikdymo nebuvo pradėtas, nes nebuvo jokių duomenų, o reiškia ir vados tokiam ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kadangi nebuvo tirtas B. J. sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo jam sukėlimas, nebuvo jokio pagrindo šioje byloje pripažinti jį nukentėjusiuoju.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog dėl E. S. priklausiusio turto sugadinimo taip pat nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos priteisimo E. S. pagrįstai paliktas nenagrinėtas, tuo pačiu neužkertant kelio jai savo teises ginti civilinio proceso nustatyta tvarka.

Dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentų, jog V. J. paskirta pernelyg švelni bausmė bei jų prašymo paskirti V. J., realią laisvės atėmimo bausmę pažymėtina, kad BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pažymėtina, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nėra V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, kad V. J. anksčiau nebuvo teistas, buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn (bet tik už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus), dirba ir socialiai yra adaptuotas, pagrįstai paskyrė jam laisvės apribojimo bausmę, kuri, kolegijos nuomone, atitinka siekiamus bausmės tikslus, griežtinti ją nėra įstatyminio pagrindo.

2014-06-18 vykusio teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovė advokatė Snaiguolė Mažeikienė pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 709197), patvirtinantį apie nukentėjusiųjų turėtas atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-351/2009 ir kt.). Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiųjų E. S. ir R. J. J. apeliacinis skundas netenkintinas, turėtos jų išlaidos advokato paslaugoms apmokėti šio proceso stadijoje nepriteistinos.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantai apeliaciniuose skunduose pateikdami tik subjektyvų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. J. bei nukentėjusiųjų E. S. ir R. J. J. apeliacinius skundus atmesti.