- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-22
- Bylos Nr.
- e2A-1635-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-62-3-00979-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- J. S., M. G., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1143-886/2015 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims J. S., M. G., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą ir patikslinusi ieškinį prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 2.536,77 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) transporto priemonė Land Rover Range Sport, važiuodama keliu Kuršių g. 7, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar atitvarais. Ši transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas duobės iš anksto pastebėti negalėjo, nes ji nebuvo paženklinta, vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Eismo įvykio metu sugadinti automobilio priekinis dešinės pusės ratlankis ir padanga bei galinė dešinės pusės padanga. Administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. UAB „Kauno Melga“ atliko pateikto ratlankio apžiūrą ir nustatė, kad ratlankis pažeistas mechaniškai, tolesnei eksploatacijai netinkamas. Ieškovė dėl įvykio metu patirtų nuostolių išmokėjo 2.536,77 Lt draudimo išmoką.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad padarytos žalos vertinimą atliko atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Be to, nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad PVM mokestis buvo išskaičiuotas iš išmokėtos draudimo išmokos, kaip tai numato teisės aktai. Nėra įrodymų, kad automobilis apgadintas, įvažiavus būtent į nurodytą duobę. Įvykio aplinkybės nustatytos ir grindžiamos tik pačios vairuotojos J. S. paaiškinimais, kiti liudytojai nenustatyti. Be to, nėra duomenų apie vairuotojos vairavimo stažą, nors transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad draudimo apsauga galioja tik vairuotojams, kurių vairavimo stažas yra du ir daugiau metų. Transporto priemonės vairuotoja privalėjo būti atidesnė, atsakingesnė, taip turėjo galimybę išvengti eismo įvykio. Ieškovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Nepateikti ir įrodymai apie nepriekaištingą automobilio būklę. Kelių direkcija irgi yra atsakinga dėl žalos atlyginimo. Atmestinas reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo, nes žala kildinama iš viešosios teisės normos, o vietos savivaldos įstatymas nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nurodė, kad atsakovė nenurodė nei vieno teisės akto, pagrindžiančio kelių direkcijos atsakomybę, tokio akto apskritai nėra. Kauno miesto gatvių priežiūra yra savivaldybės savarankiška funkcija, o ne valstybės perduotoji. Kelių direkcija organizuoja ir koordinuoja valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 734,70 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 73,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad žalą padariusio asmens kaltę, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo patvirtina atsakovės netinkamas jai priskirtų funkcijų vykdymas - prižiūrėti, remontuoti, taisyti, užtikrinti saugų eismą Kuršių g., Kaune. Atsakovė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkė CK 6.266 straipsnio prasme, todėl teismas darė išvadą, kad būtent atsakovė yra atsakinga už žalą, atsiradusią trečiojo asmens J. S. vairuojamam automobiliui įvažiavus į važiuojamojoje kelio dalyje ties namu Kuršių g. 7, Kaune, buvusią, neaptvertą ir ženklais nepažymėtą duobę. Teismo vertinimu, vairuotojos nesustojimas, įvažiavus į duobę, ir transporto priemonės padėties eismo įvykio schemoje nepažymėjimas nesudaro pagrindo abejoti įvykio faktu. Policijos pareigūnai įvykio vietoje apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo įvykio aplinkybes – nepažymėtą gatvėje esančią duobę. Aplinkybė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę, konstatuota Transporto priemonės techninės apžiūros akte. Teismas pažymėjo, kad policijos įvykio tyrimo dokumentai pripažintini didesnę galią turinčiais rašytiniais įrodymais ir sprendė, kad juose nurodytos aplinkybės visiškai įrodytos. Be to, eismo įvykio aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas policijos pareigūnas, o jo parodymais abejoti teismas neturėjo pagrindo. Teismas konstatavo, kad atsakovės argumentai, jog eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo neatsargumo, nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, nepakankamo vairavimo stažo, grindžiami vien tik prielaidomis, todėl sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes, o teiginiai, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur ir kitomis aplinkybėmis yra nepagrįsti. Teismo nuomone, aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, šiuo atveju nenustatyta, todėl atsakovės argumentus, kad automobilio privalomas vertinimas turėjo būti atliktas tiktai atestuoto kilnojamojo turto vertintojo pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas akcentavo, kad atsakovės nurodyta vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų, todėl neturėjo pagrindo abejoti transporto priemonės techninę ir ratlankio apžiūrą atlikusio asmens išvadomis ir abejoti UAB „Kauno Melga“ D. Č. ir AB „Lietuvos draudimas“ J. D. asmens kompetencija. Šių asmenų nustatyti transporto priemonės sugadinimai akivaizdžiai susiję su nustatyto eismo įvykio aplinkybėmis. Atsakovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių transporto priemonės sugadinimus ir remontuojamų/keistinų dalių būtinybę. Teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentai, jog ji neturi galimybės pašalinti visų kelio išdaužų dėl nepakankamo skiriamų lėšų dydžio, tik patvirtina aplinkybę, kad už kelių būklę ir jos gerinimą atsakinga savivaldybė, tačiau nėra pakankami pripažinti, kad pareigų vykdymas yra sąlygotas nepakankamu finansavimu. Savivaldybei neatlikus ar netinkamai atlikus jai įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų priskirtos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, taisyti, tiesti vietinės reikšmės kelius ir gatves bei organizuoti saugų eismą, atsirado duobė, sukėlusi eismo įvykį. Teismas vertino kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad atsakomybę turėtų prisiimti ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kadangi važiuojamojoje kelio dalyje buvusi duobė atsirado ar nebuvo tinkamai pažymėta ne dėl šios valstybės institucijos netinkamai jai pavestų funkcijų vykdymo. Atsakovės argumentus dėl neišskaičiuoto PVM mokesčio iš paskaičiuotos draudimo išmokos nepripažinimo ieškovės patirtu nuostoliu, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad žala prašoma priteisti pagal 2012-03-16 ekspertizę/sąmatą, kurioje nurodyta, kad apskaičiuojant draudiminės išmokos dydį pritaikyta 10 proc. nusidėvėjimas ratlankiui 271,17 Lt sumai be PVM. Duomenų, kad PVM suma įtraukta į sąmatos draudiminės išmokos sumą, nėra. Be to, Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.6.1. punkte nurodyta, kad jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai: būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus dėl nepagrįsto reikalavimo priteisti procesines penkių procentų metines palūkanas, nes ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, kurio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t.y. ieškovas įgyja subrogacijos teisę į atsakovo deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266, 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininku, o pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, CK 6.210 straipsnio 1 dalyje skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-03-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nesilaikė suformuotos teisminės praktikos. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio taip draudimo išmokos už automobilio vieno naujo ratlankio įsigijimą ir Kuršių g. buvusios duobės. Ieškovė nepagrindė ieškinio teiginių, jog prašoma atlyginti turtinė žala atsirado dėl Kauno miesto savivaldybei priklausančio kelio trūkumų, bet ir neįrodė, kad nustatydama draudimo išmokos dydį atsižvelgė bei eliminavo kitų veiksnių, galėjusių turėti įtakos nuostolių padidėjimui, poveikį. Teismas vadovavosi prielaidomis ir išskirtinai vairuotojos parodymais ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes, įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkeldamas atsakovei. Toks įrodinėjimo pareigos perkėlimas prieštarauja tiek teisės aktų nuostatoms, tiek teismų praktikai. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog buvo pagrindas atlyginti už naujo ratlankio įsigijimą, o ne jo remontą, ir kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka. Šiuo atveju vairuotoja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, dėl kilusios žalos yra ir jos kaltė, todėl, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, patirta žala turi būti dalinama perpus, t.y. po 50 procentų automobilį vairavusiam asmeniui ir Kauno miesto savivaldybei. Be to, atsižvelgiant į PVM įstatymo nuostatas ir teismų formuojamą praktiką, PVM mokesčio suma nelaikytina ieškovės patirtu nuostoliu, kai prekės ir paslaugos nėra teikiamos, todėl teismas nepagrįstai priteisė šią sumą ieškovei.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė Kauno apylinkės teismo 2015-03-17 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas teisingai taikė procesines bei materialines teisės normas. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovės veiksmų egzistavimą. Kauno apskrities VPK pareigūnų nutarimas pagrindžia priežastinį ryšį CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, kadangi jame yra užfiksuotas faktas, jog kelias, esantis Kuršių g, Kaune, yra duobėtas, taigi, atsakovė pažeidė pareigą prižiūrėti ir remontuoti Kuršių g, Kaune, esantį kelią. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nustatytos klaidingos eismo įvykio aplinkybės. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo sumažinti atlygintinos žalos dydį, kadangi eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės vairuotojos padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų. Teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, kad vairuotojos kaltė neįrodyta, o argumentai, jog eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojos neatsargumo, nepakankamo rūpestingumo grindžiami vien tik prielaidomis. Kadangi byloje nebuvo pateikti jokie paneigiantys įrodymai, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė žalos dydį. Atsakovės argumentas, jog teismas neturėjo priteisti PVM, yra visiškai nepagrįstas, nes ieškovė nėra PVM mokėtoja ir neturi teisės reikalauti grąžinti išmokėtą PVM.
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Kauno miesto gatvių priežiūra yra savivaldybės savarankiškoji funkcija, o ne valstybės perduotoji.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apie 21.00 val., Kuršių g. 7, Kaune, J. S., vairuodama automobilį Land Rover Range Sport, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą ir neaptvertą važiuojamojoje kelio dalyje duobę, dėl ko buvo apgadinta transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratlankis ir padanga, taip pat galinė dešinės pusės ratlankis ir padanga (Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012-03-06 nutarimas, eismo įvykio schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, J. S. paaiškinimas, (duomenys neskelbtini) transporto priemonės techninės apžiūros aktas). Įvykio metu ši transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (sutartis Serija LD Nr. 95877636). Ieškovė atlygino trečiajam asmeniui žalą, išmokėdamas 2.536,77 Lt sumą už vieno ratlankio pakeitimą, pritaikius 10 proc. ratlankiams nusidėvėjimą 271,17 Lt sumai. 2012-04-19 pretenzija ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo ir žalos neatlygino. Iš ieškovo atstovo paaiškinimų ir rašytinių įrodymų („Kauno melga“ 2012-03-14 ratlankio apžiūros protokolo) nustatyta, kad galinis dešinės pusės ratlankis sugadintas nepakeičiamai.
CK 6.266 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t.y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado.
Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė neįrodė transporto priemonei padarytos žalos, t.y. neaišku, kad atsiradę užfiksuoti automobilio apgadinimai padaryta būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas eismo įvykio priežastį nustatė, įvertinęs eismo įvykį fiksavusią medžiagą – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės pareigūno nubraižytą eismo įvykio vietos schemą, tarnybinį pranešimą, nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Pati apeliantė pripažįsta tą aplinkybę, jog Kuršių g. 7, Kaune galėjo būti nuryto dydžio 0,14 m gylio, 1,12 m ilgio ir 0,96 m pločio duobė. Tiek tarnybiniame pranešime nurodyta eismo įvykio priežastis yra įvažiavimas į kelio duobę, analogiška eismo įvykio priežastis nurodyta nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad eismo įvykio priežastis buvo įvažiavimas į važiuojamojoje kelio dalyje esančią kelio duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais, dėl ko transporto priemonė buvo apgadinta (CPK 185 str.).
Apeliantė nepagrįstai teigia, jog žalos atsiradimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavusi J. S. būtų pažeidusi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Be to, 2011 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime vairuotojos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta, todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai apie tai, kad žala atsirado dėl automobilio vairuotojos kaltės (didelio neatsargumo). Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pripažinti, kad automobilio vairuotojo veiksmai (neveikimas) padėjo žalai atsirasti, todėl neatsiranda pagrindo žalos atlyginimo sumažinimui (CK 6.271 str.).
Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 str.), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamosios vertės metodą paskaičiuojant kiek kainuotų atkurti prieš turto sugadinimą buvusios būklės turtą. Atsakovė tik deklaratyviai nurodė, kad neaišku, kokia automobilio būklė buvo iki įvykio, ar visi atlikti remonto darbai buvo būtini, nepateikdama jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus, kad kai kurie iš atliktų darbų nebuvo būtini ar juos galima būtų buvę atlikti pigiau. Juolab, kad ieškovė pateikė įrodymus apie automobilio detalių nusidėvėjimą jo remonto sąmatos sudarymo metu.
Iš karto po įvykio, t.y. (duomenys neskelbtini) apžiūrėjus transporto priemonę nustatyta, jog remontuojamos dalys. kiekviena apgadinimų ir numatomo remonto aprašyme nurodyta keičiama ar remontuojama automobilio dalis yra susijusi su pirminėje apžiūroje išvardintais transporto priemonės sugadinimais bei remonto sąmata, ratlankio apžiūros protokolu. Sąmatoje nurodyta, kad taikomas 10 procentų nusidėvėjimas keičiamoms originalioms dalims. Pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės, pagal kurias nustatomi faktiniai duomenys. CPK 177 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Nei CPK, nei kituose įstatymuose nenustatyta, kad automobilio apgadinimai ir jų remonto išlaidos negali būti nustatytos kitomis, negu Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje nustatytos įrodinėjimo priemonės. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų rašytinius įrodymus apie automobilio apgadinimus, esančius policijos medžiagoje ir žalos sureguliavimo byloje. Dėl to draudiko pasitelkto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu (CPK 177 str. 2 d.). Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog nėra pagrindo abejoti transporto priemonės techninę ir ratlankio apžiūrą atlikusio asmens išvadomis.
Negalima pritarti atsakovo argumentams, kad draudimo išmoka turėjo būti mažinama PVM mokesčio dalimi, nes pirma, apeliantės nurodytos faktinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2006-06-07 nutartis) skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių; antra nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Be to, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t.y. draudėjas gali draudimą išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepagrįstais pripažinti atsakovo argumentai dėl PVM sumos išskaičiavimo iš ieškovei priteistinos draudimo išmokos, juolab, kad ieškovė nėra PVM mokėtoja.
Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos ieškovei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.