Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Daugėla Teisėja D. Jazbutienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-403-458/2014 Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00864-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.5.; 1.1.9.2.; 2.1.15.1.2.; 2.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo per 2 mėnesius pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje. Vadovaujantis BK 75 str. 4 d., 67 str. 2 d. 3 p., 68 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Nuosprendžiu P. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos (laidojimo išlaidų) tenkintas iš dalies ir priteista 4406,08 Lt iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini). Ieškinio dalis dėl turtinės žalos, susijusios su paminklo pastatymu, atlyginimo palikta nagrinėti civilinio proceso tvarka. L. P., P. P. ir T. P. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir kiekvienam priteista po 5754,66 Lt iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini). Iš nuteistojo V. P. nukentėjusiajam L. P. priteista 13 868 Lt ir po 6934 Lt priteista P. P. ir T. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) reikalavimus: KET 28 punktą, nurodantį, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, KET 106 punktą, nurodantį, kad, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, KET 119 punktą, nurodantį, kad, važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra, 2013 m. rugsėjo 21 d., apie 11.50 val., Šilutės m., Cintjoniškių gatvėje, netoli namo Nr. 11, prie Šilutės turgavietės, važiuodamas automobiliu (duomenys neskelbtini) atbuline eiga partrenkė į kelio važiuojamąją dalį išėjusią pėsčiąją I. P. ir ant jos užvažiavo. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji I. P. mirė.

Atsikirtimu į nuteistojo V. P. gynėjo advokato apeliacinį skundą civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovas prašo skundžiamą nuosprendį palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 499/2012, yra pažymėjęs, jog: visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės buvo kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ nuostatomis. Lietuvoje šios direktyvos nuostatos yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Todėl pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje nurodyta, jog: atsižvelgiant į TPVCAPD teisinius santykius Europos Sąjungoje reguliuojančių teisės aktų formą – direktyvas, išskirtinas specifinis šių normų taikymas. Bylos šalys direktyvomis, priešingai nei reglamentais, negali remtis teisminiuose ginčuose, tačiau tai nereiškia, kad nacionalinėse teisės sistemose direktyvos, kaip Bendrijos teisės normos, praranda reikšmę. Visų pirma direktyvos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Netinkamu direktyvos nuostatų perkėlimu laikoma ne tik normos neatitiktis, bet ir direktyvos tikslams prieštaraujanti nacionalinių nuostatų (kuriose inkorporuotos direktyvų normos) taikymo praktika arba tokias teisės nuostatas aiškinanti nacionalinė jurisprudencija. Jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, privatūs asmenys (draudėjai, apdraustieji, nukentėję tretieji asmenys ir kt.) galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose (priklausomai nuo reikalavimo) prieš valstybę arba viešosios teisės subjektus, kuriems valstybė suteikė plačius įgaliojimus, nes, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, tokie subjektai patenka į valstybės sąvoką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padalytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties, todėl jo įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą; draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma. Atsižvelgiant į tokį šiuo metu galiojančios nacionalinės teisės aiškinimą, darytina išvada, kad Šilutės rajono apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą šioje byloje ir nustatydamas materialiai už nusikalstama veika padarytą žalą atsakingo draudiko atsakomybės ribas, teisingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nuostatą. Tuo tarpu, pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, jei jie galėtų būti pripažinti pagrįstais, atsakingu asmeniu turėtų būti ne pagal galiojančius įstatymus teisėtai sutartį vykdantis privatus asmuo, o atitinkamą reguliavimą sukurianti valstybė. Tuo pačiu informuoja, kad pagal Lietuvos draudikų biuro informaciją, šiuo metu jau yra pradėtas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. pataisos rengimas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Apeliaciniu skundu nėra keliamas klausimas dėl V. P. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d. Nuteistasis ir jo atstovas nesutinka tik su baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – paskyrimu ir neturtinės žalos atlyginimo subjekto nustatymu.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 67 str. 3 d., 68 str. nuostatomis, nuteistajam V. P. kartu su bausme skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – vienerius metus. Nuteistojo atstovo manymu, bausmės tikslai nuteistajam V. P. bus pasiekti ir neskyrus BK 68 str. matytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise. Nuteistojo gynėjo manymu, tokios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas gali trukdyti teismo paskirtam įpareigojimui – dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, kadangi šiuo metu jo ginamajam siūlomas vairuotojo darbas, bei trukdys kuo greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiesiems. Taip pat nurodo, jog BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – paskyrimas nėra privalomas. Šios normos 1 dalyje nurodyta, kad uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių transporto priemones, medžioti ir kt.) teismas gali tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.

BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) paprastai taikoma tada, kai kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai pažeisdamas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Nustatyta, kad nusikalstamą veiką V. P. padarė pirmą kartą. Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dėl kurių kilo baudžiamaje įstatyme numatyti padariniai, V. P. padarė nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Jis yra jauno amžiaus, šiuo metu nevedęs ir nedirbantis. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam yra būtina, norint susirasti darbą ir tinkamai įvykdyti teismo paskirtą įpareigojimą – per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Tačiau kartu pažymėtina, jog nuteistajam teismo skirtas įpareigojimas – dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, yra alternatyvus, siekiant tinkamai vykdyti šį įpareigojimą pakanka arba dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje. Nagrinėjamu atveju V. P. padaryti šiurkštūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai sukėlė itin sunkius padarinius: dėl avarijos metu patirtų sužalojimų mirė I. P.. Iš baudžiamojoje byloje esančios Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro pažymos apie asmens baustumą (b. l. 80–84) matyti, jog V. P., būdamas labai jauno amžiaus, nuo 2011 metų pradžios, kuomet įgijo teisę vairuoti transporto priemones, daro administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, t. y. jau du kartus yra baustas už leistino greičio viršijimą, taip pat ir gyvenvietėse, be to, vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kirto ištisinę ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, neturėdamas dvejų metų vairavimo stažo, nebuvo automobilio pažymėjęs klevo ženklu. Šie aptarti duomenys neigiamai apibūdina V. P. asmenybę, rodo, kad jis akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas transporto eismą reglamentuojančias elgesio taisykles, vairuodamas transporto priemonę piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ir išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro. Remdamasis nustatytais duomenimis, apeliacinis teismas pripažįsta, jog yra pagrindas vertinti V. P. kaip nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją. Apeliacinio teismo manymu, V. P. uždraudus vairuoti kelių transporto priemones, bus užkirstas kelias toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir daryti naujus pažeidimus, kuriais keliama grėsmė ne tik jo paties, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ir turtui. Tai, jog nuteistajam šiuo metu yra siūlomas vairuotojo darbas, nesudaro pagrindo neskirti jam šios baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog naikinti nuteistajam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones – apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistojo V. P. gynėjas advokatas R. Kivylius apeliaciniame skunde nurodė, kad pagal 2005 m. gegužės 11d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/14/EB, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvas Nr. 72/166/EEB, Nr. 84/5/EEB, Nr. 88/357/EEB, Nr. 90/232/EEB bei Nr. 2000/26/EEB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, visą padarytą žalą asmeniui ir turtui privalėtų atlyginti draudimo kompanija, t. y. civilinis atsakovas (duomenys neskelbtini). Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo. Europos Sąjungos teisėje numatytas išskirtinis, specifinis direktyvų taikymas. Bylos šalys direktyvomis, priešingai nei reglamentais, negali remtis teisminiuose ginčuose. Direktyvų nuostatos yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Pažymėtina, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, ji yra perkelta į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Šioje byloje nėra direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų, todėl nustatant neturtinės žalos atlyginimo klausimą iš draudimo bendrovės yra remiamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsniu. Šio įstatymo 11 straipsno 1 dalies 3 punktas nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo maymu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsno 1 dalies 3 punkte nurodytą neturtinės žalos dalį – 5000 eurų (17 264 litus) neturtinei žalai atlyginti pagal draudimo sutartį civiliniams ieškovams priteisė iš atsakovo (duomenys neskelbtini) kiekvienam nukentėjusiajam po 5754,66 lito, o likusią dalį, t. y. 27 736 litus, priteisė iš nuteistojo nukentėjusiesiems proporcingai pagal jų patirtą žalą: L. P. – 13 868 litus, T. P. ir P. P. – po 6934 litus.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu mano, jog keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą atmesti.