Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 35 000 Lt (10 136,70 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2014 m.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2014 m. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, kartu buvo dar 6 nuteistieji. Į kameros plotą taip pat įskaičiuotas ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kamerose buvo blogas apšvietimas, todėl kenkė regėjimui. Dėl ploto kamerose trūkumo, tarp nuteistųjų dažnai kyla konfliktai. Atvykus į Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru), daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas turėjo galimybę tik 1 valandą per parą pasivaikščioti lauke, todėl tokiu būdu buvo pažeidžiamos jo teisės. Kamerose, kuriose buvo kalinamas, drėgna, tamsu ir šalta. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, galimybių bendrauti sumažėjimą, orumo pažeminimą, todėl jam padarytą neturtinę žalą vertina 35 000 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2014 m. Skundą pareiškėjas A. Č. surašė 2014 m. lapkričio 27 d., todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime taip pat nurodė, kokiose, kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. (2013 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas išvyko į Mažeikių areštinę), taip pat kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Atsiliepime taip pat nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas, kadangi Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems ir negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nustatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius tvarkai palaikyti yra išduodamas į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Taip pat siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas skundo reikalavimams pagrįsti nepateikė įrodymų, o nurodyti neigiami išgyvenimai, patyrimai susiję su jo paties elgesiu, kadangi tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas skunde iš esmės nurodė tik vieną esminį pažeidimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl kalinimo sąlygos buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į KD prie TM ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, KD prie TM nebuvo informuotas apie pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų faktų bei pateikti duomenų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui padarytą tariamą neturtinę žalą nepateikė, prašomo priteisti žalos dydžio nepagrindė. Teigia, kad pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teigia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje nėra. Prašydamas priteisti neturtinę žalą pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė, skundą teismui pateikė praėjus daugiau kaip 4 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios, t. y. praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti ir neprašo jo atnaujinti, todėl prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. birželio mėn., skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2014 m. lapkričio 27 d. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2014 m., atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį bei į tai, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014 m. lapkričio 27 d., remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas taip pat nenustatė pagrindų atnaujinti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. taikė ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. išvyko iš Lukiškių TI-K ir tik 2012 m. vasario 3 d. vėl atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo įstaigoje iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., o 2013 m. rugpjūčio 28 d. iš Lukiškių TI-K išvyko, todėl teismas sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 274 (plotas 7,84 kv. m), Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m), Nr. 399 (plotas 31,61 kv. m), Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m), Nr. 404 (plotas 17,02 kv. m), Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 400 (plotas 40,40 kv. m), Nr. 274 (plotas 7,84 kv. m), Nr. 114 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m), Nr. 389 (plotas 26,63 kv. m), Nr. 398 (plotas 32,33 kv. m), Nr. 310 (plotas 7,77 kv. m), Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 262 (plotas 7,86 kv. m), Nr. 311 (plotas 7,75 kv. m), Nr. 112 (plotas 7,28 kv. m), Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m), Nr. 314 (plotas 7,58 kv. m), Nr. 107 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 268 (plotas 7,30 kv. m), Nr. 379 (plotas 6,94 kv. m), Nr. 397 (plotas 20,14 kv. m), Nr. 113 (plotas 6,43 kv. m), Nr. 121 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 356 (plotas 8,31 kv. m), Nr. 388 (plotas 26,96 kv. m), Nr. 206 (plotas 6,90 kv. m) kartu su 1-11 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas pagal KD prie TM direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintą normą turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir ši norma buvo užtikrinta šiomis dienomis: 2012 m. vasario 4 d. vakare, nuo 2012 m. vasario 5 d. iki 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 22 d. vakare, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. kovo 28 d. ryte, 2012 m. balandžio 18 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. balandžio 27 d. ryte, nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 15 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 17 d., nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d., 2012 m. spalio 13 d. ryte, 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 20 d. vakare, nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., 2013 m. sausio 24 d. ryte, 2013 m. balandžio 9 d. ryte, nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. balandžio 17 d. ryte, 2013 m. balandžio 19 d. ryte, 2013 m. balandžio 22 d. ryte, nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. liepos 9 d., nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 27 d.

Taip pat laikotarpiais: nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. vasario 21 d., nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 2 d., nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2012 m. kovo 27 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 17 d., nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. birželio 5 d., nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d., nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 10 d., nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 20 d., nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 2 d., nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. sausio 23 d., nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. birželio 11 d., nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. liepos 9 d., nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 17 d. ir nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs. Teismas pažymėjo, kad valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 177 paras, iš kurių tik 47 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas vertino, kad 130 parų Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teismas taip pat nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo gryname ore atmetė kaip nepagrįstus, kadangi nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodytais paaiškinimais apie šios pareiškėjo teisės užtikrinimą.

Remdamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos medžiaga nustatė, kad atlikus kamerų Nr. 274, 397, 398 kuriose buvo pareiškėjas, operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, buvo nustatyta, jog šiose kamerose dirbtinis dieninis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų; kamerose Nr. 107, 115 naktinis dirbtinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimų.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, teismui nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Todėl pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl teiginius dėl oro trūkumo laikė nepagrįstais ir atmestinais.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į kameras, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, tokiu būdu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas taip pat konstatavo, kad ne visą laiką buvo užtikrinti HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimai dėl dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į pakankamai ilgą laikotarpio trukmę (130 parų), kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, todėl vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 10 136 Eur (35 000 Lt). Teismas priteisė pareiškėjui 750 Eur neturtinės žalos už kalinimą neužtikrinant minimalaus kamerų ploto ir 50 Eur neturtinės žalos už kalinimą pažeidžiant HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus, iš viso iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos.

III.

Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti 10 136 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis jokių ieškinio senaties terminų tokio pobūdžio reikalavimams nenustato. Pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtų sprendimų, kol nebuvo atlikti jų vertimai, todėl ieškinio senaties terminas jo reikalavimo daliai neturėjo būti taikomas. Teismas taip pat neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi jis buvo žymiai ilgesnis. Kadangi atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie jo laikymą Lukiškių TI-K kamerose, teismas turėjo pareiškėjo kalinimą kamerose skaičiuoti pareiškėjo naudai, o ne dalinti dienas per pusę.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino baldų užimamo kameros ploto, taip pat neprašė remtis Lietuvos teisės aktais, kadangi jie prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo sprendime nurodytais argumentais, kadangi jie nemotyvuoti. Atsakovas ignoravo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus užtikrinti saugią gyvenamąją aplinką. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad buvo sutrumpintas maudymosi duše laikas, sunku buvo iškviesti darbuotojus ir gauti reikalingas paslaugas, teismas nevertino aplinkybių, kad kamerose trūko oro. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino visų skunde nurodytų aplinkybių, taip pat tai, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, kurią pareiškėjas vertina 10 136 Eur ir prašo ją priteisti atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Atsiliepime papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreipė dėmesį, kad šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (taip pat ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2014 m., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, o teismas nenustatė pagrindų jį atnaujinti, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, skundą dalyje dėl neturtinės žalos laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis jokių senaties terminų nenumato, be to, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktų nustatytomis sąlygomis buvo pažeista. Teismas nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, baldų, esančių kameroje, užimamo ploto neatėmė iš kameros ploto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, tinkamos oro temperatūros ir drėgmės kamerose, neužtikrinant pasivaikščiojimų trukmės, uždaro sanitarinio mazgo įrengimo (b. l. 1–5).

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su tuo, kad nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, ventiliacija, oro temperatūra ir drėgmė kamerose, neužtikrinta pasivaikščiojimų trukmė, uždaro sanitarinio mazgo įrengimas. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą.

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė apie neteisėtų veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, apšvietimu, dėl pasivaikščiojimo trukmės ir ventiliacijos tik abstrakčiai nurodė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodytais paaiškinimais dėl pasivaikščiojimo užtikrinimo, o duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės kameras vėdinti per langus pareiškėjas nepateikė. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, oro temperatūra ir drėgme kamerose, pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų apskritai nepasisakė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti nėra pateikęs įrodymų. Teisėjų kolegija tokias teismo išvadas vertina kaip ydingas ir nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Toks vertinimas taip pat gali būti taikomas ir kalbant apie duomenis, pagrindžiančius netinkamų kalinimo sąlygų įtaką asmens sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais atsakovo galimai neteisėtais veiksmais.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Šiuo atveju teismas visų argumentų dėl atsakovo atstovo galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus bei įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog dėl blogo apšvietimo kameroje pablogėjo jo regėjimas, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, duomenų apie pareiškėjo sveikatą neišreikalavo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, kadangi skundas teismui pateiktas 2014 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, atsakovo prašymą tenkino ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. taikė ieškinio senatį. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. lapkričio 27 d., todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. lapkričio 27 d., nagrinėjamu atveju nėra aišku, o teismas sprendime nepagrindė, kodėl ieškinio senaties terminą taikė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. Pažymėtina ir tai, kad teismas nepagrindė, kaip apskaičiavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš atsakovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., t. y. 574 dienos) matyti, kad pareiškėjas 437 dienas iš įstaigos buvo išvykęs, todėl Lukiškių TI-K buvo 137 (574-437) dienas, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo 177 dienas, todėl taip pat nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismas apskaičiavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, atitinkamai ir laikotarpį, kuomet jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.