Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-09-24 · Civilinė byla Nr. 2A-566-544/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-24
Bylos Nr.
2A-566-544/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
Ieškovas
Rimantui P
Atsakovas
E. K., D. S.
Advokatai
Jūratė Matonienė, Vytautas Sketeris
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 34.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-566-544/2010

Teisėja Malvyra Bučienė Procesinio sprendimo kategorija: 24.4; 30.3; 30.9.2; 34.7; 114.11; 121.18;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugsėjo 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant ieškovui Rimantui P. J., jo atstovei advokatei Jūratei Matonienei, atsakovei E. K., jos atstovui advokatui Vytautui Sketeriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Rimanto P. J. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-172-126/2010 pagal ieškovo Rimanto P. J. ieškinį, atsakovėms E. K., D. S. dėl panaudos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš namo nesuteikiant kito gyvenamojo ploto bei atsakovės E. K. priešieškinį dėl nuosavybės teisių į pastatus pripažinimo, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo ir paveldėto turto pasidalijimo sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovas Rimantas P. J. ieškiniu atsakovei E. K. prašė nutraukti jų 1994-05-01 sudarytą žodinę panaudos sutartį dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. 7398-7037-4015, viralinės, unikalus Nr. 7398-7037-4037, tvarto, unikalius Nr. 7398-7037-4048, daržinės, unikalus Nr. 7398-7037-4059, kitų kiemo statinių, unikalus Nr. 7398-7037-4068, esančių Malūno g. 22, Laibgaliai Jūžintų sen., Rokiškio rajone panaudos, pašalinti jam asmenine nuosavybe priklausančių minėtų statinių valdymo pažeidimą ir iškeldinti iš jų atsakovę nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, panaikinti atsakovės registraciją minėtu adresu ir priteisti 2728,69 Lt, sumokėtus už pastatų draudimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1994-04-14 mirė jo brolis G. J. J., po kurio mirties kartu su kitu broliu A. J. paveldėjo minėtą gyvenamą namą su priklausiniais ir palikimą pasidalijo sutartimi. Broliui už jam priklausančią palikimo dalį sumokėjo 8000 Lt. Atsakovė paskutinius metus prieš brolio mirtį gyveno jo namuose. Po brolio mirties jis su atsakove sudarė žodinę namo su priklausiniais panaudos sutartį, pagal kurią už namo priežiūrą jai leido neterminuotai naudotis namu ir ūkiniais pastatais iki jie jam pačiam bus reikalingi. Atsakovė gyveno name, jį prižiūrėjo, tačiau šiuo metu namas reikalingas ja. Atsakovė gera valia išsikeldinti iš namo nesutinka. Kadangi laikotarpiu nuo 1994 metų iki 2009-05-31 draudė namą su priklausiniais nuo nelaimingų atsitikimų ir sumokėjo 2728,69 Lt draudimo įmokų, prašo šią sumą priteisti iš atsakovės.

Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr.7398-7037-4015, ½ dalį garažo, unikalus Nr.7398-7037-4026, ½ dalį viralinės, unikalus Nr.7398-7037-4037, ½ dalį tvarto, unikalus Nr.7398-7037-4048, ½ dalį daržinės, unikalus Nr.7398-7037-4059, ½ dalį kiemo statinių, unikalus Nr.7398-7037-4068, esančių Malūno g.22, Laibgalių kaime, Rokiškio rajone 7496,50 Lt vertės, panaikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą Rimantui P. J. ir A. J. J. Rokiškio rajono 1-ojo notaro biure (registro Nr. lVVR-5453), 1994-10-19 tarp paveldėtojų sudarytą paveldėto turto pasidalijimo sutartį bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su G. J. J. artimai bendravo nuo 1978 metų. Ji dirbo L. G. kolūkyje paukštyne paukštininke ir gaudavo pastovias pajamas. G. J. J. tame pačiame kolūkyje dirbo staliumi. 1978 metais G. J. J. persikraustė į butą Laibgalių kaime, kuriame gyveno ji su savo motina. Nuo tada jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, kartu naudojo gaunamas pajamas, laikė gyvulius, dirbo asmeniniam pagalbiniam ūkiui skirtą žemę. 1987 metais abu pradėjo statyti minėtą ginčo gyvenamą namą su priklausiniais. G. J. J. sakė, kad tą pačią dieną atšvęs įkurtuves ir vestuves. 1988 metais įsikėlė gyventi į pastatytą namą. 1994-04-14 G. J. J. mirė. Kartu gyvenant ir vedant bendrą ūkį su G. J. J. gautas pajamas, tame tarpe - ir iš pagalbinio ūkio, naudojo namo statybai, ji pati prie namo statybos prisidėjo asmeniniu darbu ir lėšomis, statybininkams ruošdavo pietus, jiems sumokėdavo už darbą. Nurodė, jog L. G. kolūkis G. J. J. vardu skyrė 10.000 rublių negražinamą pašalpą, kadangi abu dirbo kolūkyje. G. J. J. mirus ieškovas 1994 m. rudenį atėjo dokumentų, sakydamas, kad reikia sutvarkyti paveldėjimo reikalus po brolio mirties ir ji juos davė, nes ieškovas pasakė, jog jam jos dalies nereikia, o jis nori įsiforminti paveldėjimą po brolio mirties kaip bendraturtis. Todėl buvo įsitikinusi, kad ieškovas ją pripažįsta dalies turto bendrasavininke, kadangi jam buvo gerai žinoma, jog ji su mirusiu broliu 15 metų pragyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Su ieškovu apie panaudos sutartį niekada nekalbėjo ir jos nesudarė. Paaiškino, jog ji rūpinosi G. J. J. laidotuvėmis, kapaviete bei už tai apmokėjo, po mirties ir toliau gyveno su motina minėtame gyvenamame name, juo rūpinosi, tvarkė aplinką, dirbo žemės sklypą, mokėjo mokesčius už elektrą, vandenį. Kol ieškovas nepateikė ieškinio teismui dėl jos iškeldinimo iš gyvenamo namo, nežinojo, kad broliams išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą gyvenamą namą su priklausiniais. Pablogėjusi jos sveikata, patyrė 4 kojų operacijas, gydėsi stacionare, ambulatoriškai, sunkiai vaikšto, todėl susitvarkyti dokumentų dėl jai priklausančios ½ pastatų dalies negalėjo dėl sveikatos būklės. Teismui nusprendus, kad ji praleidusi ieškininės senaties terminą, prašė jį atstatyti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010-05-10 sprendimu ieškovo Rimanto P. J. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovės E. K. 1355,34 Lt skolos, 464,84 Lt bylinėjimosi išlaidų, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Atsakovės E. K. priešieškinį teismas tenkino iš dalies – pripažino jai nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų priešieškinyje nurodytų pastatų, esančių Malūno g.22, Laibgalių kaime, Rokiškio rajone, dalyje dėl šių minėtų ½ dalies pastatų pripažino negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1994-10-19, Rimantui P. J. ir A. J. J. po G. J. J. mirties (registro Nr. lVVR-5453), 1994-10-19 paveldėto turto pasidalijimo sutartį, sudarytą tarp minėtų asmenų, o likusioje dalyje priešieškinio netenkino. Teismas taip nustatė ir paskirstė tarp šalių ir valstybei bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs visumą įrodymų, teismas laikė esant pakankamu pagrindu pripažinti buvus E. K. ir G. J. J. kolūkinį kiemą, kuriame jie abu darbu ir lėšomis tvarkė kiemo ūkį (1964 m. CK 132 str.). Atsakovės žinojimą ir neprieštaravimą, jog statomas ginčo namas su pastatais būtų įformintas G. J. J. vardu, teismas vertino kaip atsakovės, kolūkinio kiemo narės, duotą sutikimą G. J. J. tvarkyti gyvenamojo namo ir ūkio pastatų statybos reikalus (1964 m. CK 134 str.). Dėl išdėstyto bei dėl to, kad nėra jokių rašytinių įrodymų apie panaudos sutartį tarp šalių bei jos įregistravimą viešame registre, teismas ieškovo ieškinį dėl panaudos sutarties nutraukimo, valdymo pažeidimo pašalinimo ir atsakovės iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, atsakovės registracijos panaikinimo atmetė. Atsakovės reikalavimą dėl pripažinimo jos asmenine nuosavybe ½ gyvenamo namo ir kitų pastatų, esančių Malūno g. 22, Laibgalių kaime, Rokiškio rajone, teismas įvertino kaip pagrįstą ir, vadovaudamasis 1964 m. CK 136 str. nuostatomis, jį patenkino. Pripažinęs reikalavimą pagrįstu šioje dalyje, teismas pripažino negaliojančiu ir atitinkamą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir paveldėto turto pasidalijimo sutartį, nes likusioje dalyje paveldėjimo teisės liudijimo ir paveldėto turto pasidalijimo sutarties atsakovė neginčijo. Ieškovo argumentus, kad už broliui A. J. J. priklausančią palikimo dalį jis sumokėjo 8000 Lt, o kadangi A. J. J. yra miręs, atstatyti šalių į pirmykštę padėtį nėra galimybių, laikė nepagrįstais, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie minėtos sumos sumokėjimą. Be to, po A. J. J. mirties jo teisių perėmėja yra atsakovė D. S. nurodė, kad visiškai pripažįsta atsakovės priešieškinį.

Spręsdamas, ar atsakovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą pažeistai teisei ginti, teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 298, 366 str. ir nuo 2007-07-01 įsigaliojusio CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. bei teisminio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais, nustatė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovei pranešė ar ėmėsi kokių kitų aktyvių veiksmų, iš kurių atsakovė būtų galėjusi aiškiai suprasti, jog jis vienas yra visų ginčo pastatų savininkas. Teismas nurodė, jog iš teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų matyti, kad ieškovas 13 metų po paveldėjimo teisės liudijimo jam išdavimo ir turto perleidimo sutarties sudarymo, ginčo namu ir kitais pastatais, žeme nesinaudojo, namų valdos netvarkė ir jos neprižiūrėjo, o pretenzijas atsakovei pareiškė tik 2008-07-29 išsiųsdamas jai ikiteisminį pranešimą dėl išsikeldinimo iš gyvenamo namo ir kitų patalpų (1 t., b. l. 17). Tokį ieškovo elgesį teismas laikė nesąžiningu atsakovės atžvilgiu, todėl sutiko su jos argumentais, kad iki bylos iškėlimo teisme ji pagrįstai laikė, kad jos teisės nėra pažeistos. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė nėra pažeidusi įstatymu nustatyto ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti (LR CK 1.127 str.).

Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 2728,69 Lt skolą už pastatų draudimą teismas tenkino iš dalies. Kadangi pagal pateiktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad ieškovas už pastatų draudimą sumokėjo 2710,69 Lt, tai pripažinęs atsakovei nuosavybės teisę į ½ dalį draustų pastatų, teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 1355,34 Lt (CK 6.38 str. 1 d.). Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas nustatė, paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių ir valstybei pagal CPK 79 str., 80 str. 1 d., 93, 96, 98 str. reikalavimus.

Šalies argumentai

Ieškovas Rimantas P. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-05-10 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Teismas neteisingai įvertino ir kvalifikavo tarp G. J. J. ir atsakovės susiklosčiusius santykius, ko pasekoje priėmė neteisingą sprendimą. Teismas be pagrindo teisiniam ginčui taikė 1964 m. CK 131 str. ir 132 str. nuostatas, kuriose nustatyti pagrindai bendrajai jungtinei nuosavybei atsirasti, nes jie nebuvo sutuoktiniai ir nesudarė kolūkiečių kiemo. Teismas pažeidė civilinio proceso numatytas įrodinėjimo taisykles, todėl padarė eilę nepagrįstų ir neteisėtų išvadų, tame tarpe – ir dėl minėtų asmenų gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo. Mano, jog atsakovės pakviestų liudytojų parodymai nebuvo pakankamas pagrindas teismui pripažinti, kad ji namo statybai išleido asmenines lėšas. Gyvenimas kartu dar neįrodo, kad atsakovė namo statybai skyrė asmeninių lėšų, kokį konkrečiai turtą ji įgijo, sukūrė ar valdė gyvendama su G. J.. Mano, kad atsakovė negalėjo prisidėti prie statybų darbų, nes tuo metu dirbo kolūkyje, o teismas šios aplinkybės nevertino. Pirmosios instancijos teismas nesidomėjo šalių turtine padėtimi iki namo statybų. Kadangi namo statybos iki įsikraustymo truko apie vienerius metus (1987-1988 m.), tai 20 000 rublių suma šalys turėjo disponuoti statybų pradžioje. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad namo statybų metu ji turėjo 10 000 rublių, o pagal pažymas laikotarpiu nuo 1984-1988 metų jos darbo užmokestis buvo 1972,26-1989,59 rub. Teismas turėjo nuspręsti, kad statinius asmeninės nuosavybės teise statybos būdu įgijo tik jo brolis, nes tai patvirtino 2010-02-02 Panevėžio apskrities archyvo išrašo Nr. D8-240 iš Rokiškio rajono Ragelių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-05-26 sprendimo Nr. 21 duomenys, iš kurių matyti, kad 25 arų žemės sklypas individualinei statybai Laibgalių gyvenvietėje buvo išskirtas Jankai G. J., taip pat 2010-01-22 Panevėžio apskrities archyvo pažymos duomenys apie 10 000 Lt paramos apskyrimą vienam J. G.. Nurodo, kad teismas nesivadovavo ir netinkamai vertino liudytojo V. Š., kuris tuo metu buvo kolūkio pirmininku, parodymus. Atsakovės liudytojų parodymai yra tik samprotavimai dėl minėtos pašalpos skyrimo, be to, parodymai yra prieštaringi, pagrįsti prielaidomis apie atsakovės su G. J. galimą bendrą ūkį. Liudijimai kelia abejonių ne tik dėl savo prieštaringumo, bet ir todėl, kad liudytojai tiksliai ir vienodai viską prisimena po 30 metų. Liudytojas Birbilas parodė, kad atsakovė 1995-1996 m. parduotuvėje „Rasa" priėjo ir pasakė, kad „kai bus teismas, ar negali paliudyti mano naudai, aš dosniai atsilyginsiu". Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovė iš pradžių teigė, kad jis jai sakė, jog jai niekas nepriklauso, tačiau vėliau ėmė teigti, kad jis nepateikė įrodymų, kad atsakovei pranešė ar kitais veiksmais leido suprasti, kad jis vienas yra visų ginčo pastatų savininkas. Liudytojas Birbilas parodė, kad atsakovė apie 1995-1996 m. jo prašė paliudyti teisme dėl turto, todėl apie savo teisių pažeidimą atsakovė žinojo dar 1994 m., tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Ji pati pripažino, kad ieškinio senaties terminą praleido, nes prašė jį atstatyti dėl ligos ir teikė įrodymus. Liga nesutrukdė atsakovei 2005 m. išpirkti iš valstybės 6 žemės sklypus, todėl liga nėra tokia sunki, kuri trukdytų kreiptis į teismą. Atsakovė sugebėjo pasirūpinti teisine pagalba. Tačiau teismas šių aplinkybių visumos nevertino. Nesutinka ir su teismo nuomone, kad tarp šalių nebuvo panaudos santykių. Tuo metu galiojusio CK 58 str. buvo numatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi aplinkybė, kad šalys sudarė panaudos sutartį žodžiu, nedaro jos negaliojančia ir nepatvirtina jos nebuvimo fakto.

Atsiliepimas

Atsakovė E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tikrai gyveno su G. J. J. kaip viena šeima ir sudarė vieną kolūkinį kiemą nuo 1978 metų, ką įrodė atsakovės D. S., liudytojų V. J., J. K., V. K. ir kitų parodymais. Darbo laikas kolūkyje nebuvo 12 ar 16 valandų per parą ir ne kiekvieną dieną, todėl galėjo prisidėti prie statomo namo darbu po darbo valandų ar laisvadieniu. Teigia, jog turėjo finansines galimybes prisidėti prie namo statybos, nes net ir apelianto teikiami duomenys patvirtina, kad jos pajamos buvo apie 165 rub. per mėnesį, kai tuo tarpu minimali alga tebuvo 70 rublių. Toks atlyginimas leido turėti santaupų. Atmestini ir visi kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai kaip nepagrįsti, nes su G. J. J. gyveno kaip viena šeima, statėsi namą, norėjo ir pradėjo jame kartu gyventi, ruošėsi susituokti. Dėl ieškinio senaties termino nurodo, kad liudytojas Birbilas apie jos prašymą paliudyti teisme sako netiesą, nes to ji neprašė. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad ji pripažino, jog ieškinio senaties terminą praleido, nes pirmuosiuose teismui ruoštuose procesiniuose dokumentuose apie senatį nekalbėjo ir tik kai ieškovas atsiliepime paprašė taikyti ieškinio senaties terminą, parašė pareiškimą prašydama atstatyti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senatį ir pateikė tai pagrindžiančius argumentus ir įrodymus.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Šalies argumentai

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino, tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalykų ir juos kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl išsamiai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išvadas apie E. K. ir G.J. J. bendrą gyvenimą, ūkio vedimą, jų abiejų santaupų naudojimą namo su priklausiniais statybai padarė ne tik atsakovės pakviestų liudytojų parodymų pagrindu, kaip kad teigia apeliantas apeliaciniame skunde, bet visų byloje esančių įrodymų pagrindu, tame tarpe – ir šalių paaiškinimais bei atsakovės D. S. parodymais, kuri yra ieškovo brolio turto paveldėtoja ir kuri atsakovės ieškinį pripažino visiškai. Rašytinis įrodymas apie pinigų skyrimą namo statybai neginčijamai patvirtina tik tą faktą, kad 1988-11-18 dienai minėti asmenys pripažino kolūkio valdybai, kad namo su priklausiniais statybai išleido 20 000 rublių (1 t., b. l. 38). Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų apie konkrečias atsakovės vardu turėtas lėšas, skirtas statinių statybai, tačiau tokių tiesioginių įrodymų nėra ir apie G. J. J. vardu buvusias lėšas. Visi liudytojai patvirtino objektyvų faktą, kad atsakovė su mirusiuoju G. J. Janke gyveno iki namo statybos, per jo statybą ir iki minėto asmens mirties. Apeliantas taip pat neneigia fakto, kad atsakovė gyveno su jo broliu, tačiau savaip interpretuoja tų santykių pobūdį ir tai, kokiu statusu atsakovė gyveno su mirusiuoju broliu minėtame name. Liudytojo V. Š. parodymai apie tai, kad 10 000 Lt parama buvo skirta tik G.J. J. kaip geram staliui, neįrodo, kad namas buvo asmenine jo nuosavybe. Apeliantas siūlo dalį įrodymų visiškai atmesti, nes liudytojas Birbilas parodė, kad atsakovė 1995-1996 m. parduotuvėje „Rasa" pasakė, kad „kai bus teismas, ar negali paliudyti mano naudai, aš dosniai atsilyginsiu". Tačiau procesas šioje byloje pradėtas 2008-12-23, ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis ginčas tarp šalių buvo iškeltas 1995-1996 metais. Todėl, jei toks pokalbis ir buvo, tai jis negalėjo būti apie šį teisminį ginčą, kuris buvo iškeltas po ilgo laiko tarpo. Todėl pokalbis neturi esminės reikšmės nei senaties termino skaičiavimui, nei kitoms esminėms šios bylos aplinkybėms. Todėl apelianto argumentai šiuo aspektu nepagrįsti jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus papildomai pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog gyvenamasis namas, unikalus Nr. 7398-7037-4015, viralinė, unikalus Nr. 7398-7037-4037, tvartas, unikalius Nr. 7398-7037-4048, daržinė, unikalus Nr. 7398-7037-4059, kiti kiemo statiniai, unikalus Nr. 7398-7037-4068, esantys Malūno g. 22, Laibgaliai, Jūžintų sen., Rokiškio rajone, baigtas statyti 1989 metais (1 t., b. l. 94). Byloje kilo ginčas dėl to, ar minėti statiniai buvo pastatyti kaip asmeninė G. J. J. nuosavybė ar kaip bendroji nuosavybė su atsakove E. K.. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esančių įrodymų pagrindu, kuriuos kruopščiai ir visapusiškai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, nustatytas faktas, kad atsakovė E. K. ir G. J. J. sudarė kolūkiečių kiemą, kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1978 metų, buvo kolūkio nariai ir dirbo kolūkyje, buvo įrašyti į Laibgalių km ūkines knygas kaip kolūkiečių kiemo nariai (1 t., b. l. 39-44, 3 t., b. l. 79-84, 115). 1986-1990 metų ūkinių knygų išrašai patvirtina, kad minėti asmenys buvo kolūkiečiai. Sodyba su priklausiniais, dėl kurios kilo ginčas ir kurioje iki mirties gyveno ir vedė bendrą ūkį G. J. J., o atsakovė – iki šiol, buvo tuometinio L. G. kolūkio teritorijoje, ir turėjo kolūkiečio kiemo statusą. Disponavimą kolūkiečių kiemo turtu (kiemo nuosavybės teisės objektus, turto valdymą, naudojimą, atsakomybę už prievoles, atskiro kolūkinio kiemo nario dalies nustatymą, atidalijimą iš kolūkiečių kiemo ir kiemo padalijimą, kiemo pasibaigimą) reglamentavo tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 132-141 str. Nustačius šias aplinkybes, teismas pagrįstai nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 metų CK minėtų straipsnių reikalavimus kolūkiečio kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kad statiniai galėjo būti įregistruoti tik G. J. J. vardu, nes tam atsakovė neprieštaravo, kad kolūkiečių kiemo narių dalys buvo lygios. Iš bylos medžiagos nematyti, kad iki tol, kol 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 “Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės” buvo panaikinta kolūkiečių kiemo šeimos bendroji jungtinė nuosavybė į kolūkinio kiemo turtą (4 str. 1 d.), tarp kiemo narių kilo ginčų, dėl ko būtų reikėję dalinti kiemą ir nustatyti jo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką. Todėl 2010-02-02 Panevėžio apskrities archyvo išrašo Nr. D8-240 iš Rokiškio rajono Ragelių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-05-26 sprendimo Nr. 21 duomenys apie 25 arų žemės sklypo išskyrimą individualinei statybai Laibgalių gyvenvietėje bei 2010-01-22 Panevėžio apskrities archyvo pažymos duomenys apie 10 000 Lt paramos paskyrimą vien J. G. nurodytų teismo išvadų dėl atsakovės priešieškinio pagrįstumo nepaneigia. Minėto Įstatymo 4 str. 2 d. buvo numatyta, kad, panaikinus šio straipsnio 1 d. nurodytą bendrąją jungtinę nuosavybės teisę, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo narys, kol nesibaigęs bendras ieškininės senaties terminas (tuo metu jis buvo 3 metai – 1964 m. CK 84 str.) nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos gali reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis iki šio įstatymo priėmimo galiojusiais CK 132–141 straipsniais. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad apeliantas be pagrindo apeliaciniame skunde teigia, kad minėtos teisės normos negali būti taikomos, nes minėti asmenys nebuvo sutuoktiniai ir nesudarė kolūkiečių kiemo, nes šių dviejų sąlygų buvimo vienu metu minėtos teisės normos nereikalavo. Byloje nustatyta, kad G. J. J. mirė 1994-04-14. Iki 1993-11-27 nei jis, nei atsakovė nepareiškė reikalavimo nustatyti dalį kolūkiečių kiemo turte, bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovė E. K. pateikė prašymą atnaujinti praleistus terminus savo pažeistoms teisėms ginti, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konkrečias šios bylos aplinkybes ir atsakovės individualias savybes bei sugebėjimus, pagrįstai ir teisėtai laikydamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų nutarė pripažinti, kad atsakovė nėra praleidusi termino pažeistai teisei ginti, nes apie realų savo teisės pažeidimą ji sužinojo 2008-07-29, kada ieškovas aiškiai išreiškė savo reikalavimus (CK 1.127 str., 1 t., b. l. 17). Teisėjų kolegija sutinka visiškai su pirmosios instancijos motyvais ir argumentais šiuo klausimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutrinka su pirmosios instancijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų teisinė kvalifikacija, kas sudaro pagrindą daryti išvadą apie E. K. ir G. J. J. bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą, kas galėjo būti ir kolūkiniame kieme.

Kadangi teismas nusprendė patenkinti atsakovės priešieškinį dėl pastatų dalies valdymo nuosavybės teise pripažinimo, tai nebeliko teisinio pagrindo tenkinti ir kitus ieškovo ieškinio reikalavimus: nutraukti 1994-05-01 žodinę panaudos sutartį dėl minėto gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių Malūno g. 22, Laibgaliai, Jūžintų sen., Rokiškio rajone, panaudos, pašalinti asmenine nuosavybe priklausančio minėto gyvenamojo namo su priklausiniais valdymo pažeidimą ir iškeldinti atsakovę iš patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, panaikinti atsakovės registraciją minėtu adresu.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo atsakovei bei valstybei priteisiamos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos bei išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (4 t., b. l. 16, 19, 20, 21, CPK 93 str. 1 d., 98 str., 99 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Rimanto P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 220 (du šimtus dvidešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; valstybei – 220 (du šimtus dvidešimt) Lt valstybės turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 7 (septynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokuemntų įteikimu.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė