Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Rolandas Bužinskas, susipažinęs su pareiškėjo P. B. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą G. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Privataus kaltinimo skunde P. B. prašo: pripažinti G. G., gyvenančią (duomenys neskelbtini), kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straisnio 2 dalį ir paskirti jai inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę; esant BPK 409 straipsnyje nurodytiems pagrindams, perduoti baudžiamąją bylą prokurorui; pripažinti pareiškėją P. B. nukentėjusiuosju ir civiliniu ieškovu bei priteisti jo naudai iš G. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir kitas proceso išlaidas. Taip pat prašo išreikalauti iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio visą tyrimo Nr. 0116000202921 medžiagą.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tuo pačiu konstatuotina, jog tokia situacija jokiu būdu nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečiu atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės prasme.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį asmeniui gali kilti tik išskirtiniais atvejais, kai veika yra itin pavojinga, šiurkščiai pažeidžianti kito asmens teises bei teisėtus interesus. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012-04-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012, 2015-07-20 nutartis byloje Nr. 1S-1007-655/2015).

Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).

Pareiškėjas prašo pradėti baudžiamąjį procesą ir patraukti G. G. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d., t.y. jį apšmeižus neva jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, tačiau iš internete paskelbtų teiginių neaišku kokio konkretaus nusikaltimo padarymu pareiškėją G. G. apšmeižė. Pagal „Facebook“ paskyroje paskelbto komentaro turinį galima manyti, jog komentarą parašiusi G. G. galėjo apšmeižti pareiškėją galimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. (vagystė), BK 182 str. (sukčiavimas), BK 158 str (vaiko palikimas), BK 163 str. (piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis), BK 164 str. (vengimas išlaikyti vaiką), tačiau šie nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį nėra priskiriami prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų (išskyrus BK 178 str. 3 d. ir BK 182 str. 2 d. numatytus atvejus). Be to, pažymėtina, kad informacija buvo paskleista apibrėžtame „Facebook“ paskyros draugų ir pažįstamų rate, o ne plačiajai visuomenės daliai. Antstolės N. L. surašytame 2016-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad G. G. komentaras matomas visiems, prie „Facebook“ platformos prisijungusiems, M. A. draugams, o pasak, P. B., taip pat ir nepilnamečiais jo vaikams. Iš „Facebook“ atspausdintos informacijos matyti, kad M. A. turi 56 draugus (16 bendri). Byloje nėra duomenų, kad M. A. ar P. B. būtų garsūs, įžymūs ir visuomenėje gerai žinomi asmenys savo „Facebook“ paskyrose turintys šimtus ar tūkstančius gerbėjų ir, kad apie P. B. paskleista neigiama informaciją galėjo labai plačiai išplisti ir sukelti neigiamas jam pasekmes.

Teismas, įvertinęs P. B. skunde nurodytus teiginius, kuriuos pareiškėjas vertina kaip neatitinkančius tikrovės ir jį žeminančius, pakertančius pasitikėjimą juo, jų galimą paskleidimo mastą, būdą ir šaltinį, kuriame buvo paskelbti teiginiai, konstatuoja, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudodamas civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Su privataus kaltinimo skundu pareiškėjas pateikė ir civilinį ieškinį, kuriame reikalauja neturtinės žalos atlyginimo 3000 Eur sumai, tačiau jis gali tokios žalos atlyginimo reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Be to, civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika bei nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad privataus kaltinimo skunde nurodyti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svarstyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad arba visai nebuvo įvykio, apie kurį pranešta, kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet jo negalima laikyti nusikalstama veika. Tai, kad pareiškėjui nepatiko G. G. paskelbtas komentaras savaime nereiškia, jog tokie jos veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstama veika pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais G. G. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl baudžiamasis procesas jos atžvilgiu negali būti pradėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu, teismas

nutaria:

Atsisakyti pradėti baudžiamąjį procesą pagal pareiškėjo P. B. privataus kaltinimo skundą dėl G. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straisnio 2 dalį.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.