Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 2 (dviejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, A. B. skirta subendrinta 2 (dviejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. B. paskirta subendrinta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi, paskirta ir neatlikta 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutine subendrinta bausme skirta 5 (penkeri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Remiantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi, įskaitytas laikas (A. B. suėmimo laiką nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2012 m. spalio 22 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 19 d., taip pat bausmę, kurią jis atliko pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį) bei laisvės atėmimo bausmė, kaltinamojo iš dalies atlikta pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendį, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. išsiuntė 22 SMS žinutes, 2008 m. liepos 25 d. 15.40 val. ir 2008 m. liepos 26 d. 2.24 val. skambino iš mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), į M. Š. mobiliojo ryšio telefoną, kurio numeris (duomenys neskelbtini), grasindamas sudaužyti jam galvą, sudeginti mašiną, pagauti ir nusukti galvą, siekdamas, kad nukentėjusysis, būdamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-012-08, duotų melagingus, A. B. palankius parodymus.

Tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas bendrininkų grupėje su An. B., kurio atžvilgiu 2011 m. gegužės 31 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, A. B. 2008 m. rugsėjo 7 d. apie 16.00 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie M. Š., ant jo šaukė, keikėsi, sakė, kad užmuš, apstumdė, koja spyrė vieną kartą į krūtinės dešinę pusę ir vieną kartą į dešinę ranką, rankomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus dešinio kelio priekiniame paviršiuje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o šalia buvusiai ir siekiančiai nutraukti neteisėtus veiksmus G. P. A. B. ranka trenkė per nugarą, dėl ko pastaroji nugriuvo ant žemės ir patyrė poodines kraujosruvas dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir kairės pėdos pirmajame piršte, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiais bendrais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. sausio 12 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo įvykdyta vagystė, kuria jis buvo įtariamas, o vėliau dėl jos buvo ir nuteistas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-012-08 SMS žinutės buvo siųstos nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. Byloje nėra jokių duomenų apie procesinių prievartos ar kardomųjų priemonių skyrimą jam baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-012-08. Pasak nuteistojo, tuo atveju jei būtų buvę nustatyta, kad jis bando paveikti liudytoją, prokuroras turėjo kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės paskyrimo jam. Kadangi tokių duomenų nėra, apeliantas daro išvadą, kad jis dėl šios veikos pripažintas kaltu remiantis spėjimais, abejonėmis ir nepagrįstais ir neteisingais M. Š. įtikinėjimais, kurie persidavė kitiems liudytojams. Teismas jo kaltę pagrindė ginčytinais ir nepagrįstais M. Š. pateiktais duomenimis. Jo veikoje nebuvo nustatytas veikos tikslas ir motyvas, be to nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp šios veikos ir jos padarinių. Be to, teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad jam pagal BK 233 straipsnio 3 dalį skiriama bausmė mažesnė už vidurkį, tačiau paskyrė 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę, t. y. griežtesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.

Apelianto vertinimu, teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad jo veiksmai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas buvo neatsitiktiniai, o susiję vieningu nusikalstamu sumanymu su ankstesniais veiksmais t. y. jis sumušdamas M. Š. realizavo grasinimus su juo susidoroti, tuo pačiu siekė fiziniu smurtu sustiprinti poveikį liudytojui, nes atlikti per trumpą laiką, todėl sudaro idealiąją sutaptį su BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytu nusikaltimu. Ši išvada, pasak apelianto, yra tik teismo spėjimas, manymas ir prielaida, todėl ši aplinkybė šalintina, nes nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Nes jei buvo daromas kažkoks poveikis liudytojui, tai siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų jam turėjo būti skirta kardomoji priemonė, tačiau tokių duomenų nėra, todėl nėra duomenų ir apie tai, kad nusikaltimai padaryti idealiąja sutaptimi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktai). Nuteistasis A. B. neginčija veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo ir jų gavimo teisėtumo dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis), todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas, kuriose įtvirtinti įrodymų liečiamumo ir leistinumo principai ir įrodymų vertinimo taisyklės. Įrodymų leistinumo reikalavimas įtvirtintas BPK 20 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymų liečiamumo sąvoka įtvirtinta to paties straipsnio 3 dalyje, pagal kurią įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007). Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pažymėtina, kad bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nors A. B. savo kaltę neigė, tačiau teismas šią kaltinamojo versija vertino kaip gynybinę, nes ją paneigia byloje surinkti duomenys, teismo pripažįstami įrodymais.

A. B. veiksmai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip atitinkantys BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, buvo tokie: baudžiamojoje byloje dėl vagystės M. Š. nurodė jį į (duomenys neskelbtini) atvežusį asmenį (A. B.), šis buvo nustatytas ir, surinkus įrodymus, pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dal bei pagal BK 254 straipsnio 1 dalį. Iš to darytina išvada, kad tik kaltinamasis (ar su juo susiję asmenys) galėjo būti suinteresuoti neteisėtai paveikti liudytoją (šioje baudžiamojoje byloje - nukentėjusįjį) M. Š.. Taip pat netiesioginiu kaltinamojo kaltės įrodymu teismas laikė tą pokalbių ir SMS žinučių turinio dalį, kai kalbama apie „bazarą“ (turima omenyje per didelį nukentėjusiojo M. Š. plepumą, tarsi raginimą patylėti), apie kurį iš baudžiamosios bylos dėl vagystės geriausiai žinojo kaltinamasis.

Remdamasis išvardintais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip neteisėtas poveikis liudytojui pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, nes naudodamas psichologinį smurtą, t. y. skambindamas ir grasindamas susidoroti, taip pat siųsdamas nukentėjusiajam grasinančias SMS žinutes, kaltinamasis siekė paveikti liudytoją M. Š. baudžiamojoje byloje dėl vagystės duoti melagingus, kaltinamajam palankius parodymus. Teismui nekilo abejonių, kad nukentėjusysis M. Š. adekvačiai suvokia jį supantį pasaulį, t. y. jam nebūdingas padidintas jautrumas, emocinis nestabilumas, t. t., todėl neturi pagrindo netikėti jo parodymais, jog visi pokalbiai telefonu ir gautos SMS žinutės buvo grasinančio (bauginančio) pobūdžio.

Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 straipsnį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K–481/2013).

A. B. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 106-107 b. l.), ir teisiamajame posėdyje neigė daręs neteisėtą poveikį liudytojui, neprašė, kad M. Š. duotų melagingus parodymus ir nesiekė jo paveikti, grasinančių SMS žinučių nerašė ir jų M. Š. nesiuntė. Kol buvo laisvėje, turėjo du mobiliojo ryšio telefonus. Nepamena, kad būtų turėjęs telefoną, kurio numeris baigiasi skaičiais „(duomenys neskelbtini)“.

Kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo neneigia, tačiau nurodo, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas ne siekiant, kad M. Š. duotų jam palankius parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-012-08, o dėl to, kad M. Š., važiuodamas automobiliu, rodė įžeidžiančius gestus.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje M. Š. nenurodė, kad A. B. būtų reikalavęs duoti melagingus parodymus. Kad grasinančio turinio SMS žinutes siuntė A. B., o ne kitas asmuo, suprato iš jų turinio; jose buvo rašoma: „Kam tu pasakei, kad aš tave vežiau?“, „Bus tau šakės!“ ir pan. Iš kaltinamojo gautas SMS žinutes rodė šeimos nariams. Į skambučius (ir iš žinomų, ir iš nežinomų telefonų numerių) turėdavo atsiliepti dėl darbo pobūdžio (tuo metu dirbo su įvairiais užsakovais). Atsiliepęs iš balso atpažindavo kaltinamąjį. Mano, jog kaltinamasis taip siekė priversti jį priimti kaltę dėl vagystės.

Nukentėjusioji G. P. parodė, kad sūnus M. Š. ir kaltinamasis buvo pažįstami, bendravo. Susipyko po vagystės (duomenys neskelbtini). A. B. atsiuntė sūnui grasinančių SMS žinučių, metė akmenį į sūnaus automobilį. Nukentėjusioji skaitė sūnui atsiųstas SMS žinutes. SMS žinučių buvo įvairių, bet jų turinys iš esmės vienodas: grasinta sūnų sumušti, sudaužyti jam galvą, sudeginti automobilį. 2008 m. rugsėjo 7 d. apie 16.00 val. sūnus automobiliu parvažiavo namo. Į kiemą atėjo kaltinamasis su broliu ir pradėjo tąsyti sūnų. Sūnus atbėgo į butą, šaukėsi pagalbos. Išbėgusi jo ginti kieme pamatė kaltinamąjį ir jo brolį. Kaltinamasis sudavė jai į nugarą. Ji nugriuvo, susižeidė kelį ir ranką. Į kiemą išėjus žentui, kaltinamasis su broliu pabėgo. Muštynių metu sūnus buvo blaivus. Liudytoja J. T. parodė, kad brolis M. Š. pasakojo, jog gavo užsakymą surinkti baldus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Paprašė, kad į (duomenys neskelbtini) nuvežtų A. B.. Netrukus tame name įvyko vagystė. Brolis policijai pasakė, kad į (duomenys neskelbtini) jį nuvežė A. B.. Kaltinamasis supyko, kad M. jį išdavė. Netrukus po to brolis pradėjo gauti grasinančių SMS žinučių. Ji patarė broliui kreiptis į policiją. Ar jis šio patarimo paklausė, nežino. Liudytojas V. N. nurodė (tačiau teisme šių dalykų jau neprisiminė), kad M. Š. jam buvo pasakojęs apie incidentą (duomenys neskelbtini), t. y. kad kaltinamasis kartą nuvežė jį į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kur M. turėjo įvykdyti užsakymą. Vėliau šis namas buvo apvogtas. Policijos pareigūnai M. apklausė liudytoju. Per apklausą jis nurodė, kad į tą namą jį nuvežė A. B.; pastarajam buvo pareikšti įtarimai. M. rodė mobiliojo ryšio telefoną, kurio numeris (duomenys neskelbtini), į kurį gavo grasinančių SMS žinučių. SMS žinutėse buvo grasinama sudeginti M. Š. automobilį, pagauti ir nusukti jam galvą. M. sakė, kad A. B. grasina už tai, kad jis davė prieš jį (A. B.) parodymus.

Iš bylos duomenų matyti, kad siunčiamų žinučių turinys yra toks: 2008 m. liepos 31 d. 13.26 val. – „siutrekia pagauriu lusi plauti tu as tau sakau pamatysi“; 2008 m. rugpjūčio 3 d. 14.52 val. – „rasyk ozy nebijau as tu tavo zajavu gaidy“; 2008 m. rugpjūčio 3 d. 20.37 val. – „už savo bazarą paduok 500 arba kalbėsim kitaip“; 2008 m. rugpjūčio 3 d. 20.37 val. – „kur esi atlėk iki manes jei toks naglas esi avine tu kurva aš tau sakau ta tavo durna galva nusuksiu aš taves negaudysiu pat pasipulsi“; 2008 m. rugpjūčio 3 d. 20.37 val. – „ozi susitiksim“.

Atsakydamas į gautas žinutes nukentėjusysis M. Š. iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), išsiuntė tokio turinio 4 SMS žinutes: 2008 m. rugpjūčio 9 d. 1.07 val. – „uz koki bazara waikeli atsigauk“; 2008 m. rugpjūčio 9 d. 1.35 val. – „tu kurwa pamirsk ta nr arba turesi tikrai dideliu problemu awine“; 2008 m. rugpjūčio 10 d. 21.14 val. – „dar is tawes wiena sms ar pagazdinims parasysiu zajawa ir man px.“; 2008 m. rugpjūčio 11 d. 10.36 val. – „nu tik nesakyk paskui kad neperspejau lb gerai tawa wisi sms yra pas mani snd einu parašyt tikra zajawa“.

Nukentėjusiajam atsiųstų žinučių turinys rodo, kad siųstos žinutės nekorektiškos, tačiau jose neprašoma duoti melagingų parodymų. Tai, kad siunčiamos žinutės nekorektiškos, neatitinka nė vieno BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio ir esamomis aplinkybėmis negali būti vertinamos kaip psichinis smurtas siekiant paveikti nukentėjusįjį.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas bendrininkų grupėje su An. B., A. B. 2008 m. rugsėjo 7 d. apie 16.00 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie M. Š., ant jo šaukė, keikėsi, sakė, kad užmuš, apstumdė, koja spyrė vieną kartą į krūtinės dešinę pusę ir vieną kartą į dešinę ranką, rankomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad A. B. smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo, siekdamas, kad jis duotų byloje jam palankius parodymus. Pažymėtina, kad ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vertindamas A. B. veiksmus pagal BK 233 straipsnio 3 dalį konstatavo, kad A. B. prieš nukentėjusįjį naudojo psichinį smurtą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamasis A. B. gąsdindamas nukentėjusįjį siekė, kad jis duotų jam palankius parodymus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-012-08. Tai, jog nukentėjusysis M. Š. pamanė, kad turėtų duoti palankius A. B. parodymus, neduoda pagrindo laikyti, jog kaltinamasis norėjo jį taip paveikti. Nusikaltimo sudėtis nustatinėjama ne nukentėjusiojo, o kaltinamojo veikoje. Įrodinėjama ne vien tik tai, ką suprato nukentėjusysis, bet ir ką suvokė kaltinamasis. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o bylos duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad A. B. veiksmai buvo apgalvotas ketinimas paveikti nukentėjusįjį. Dėl BK 233 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties nebuvimo, t.y. tiesioginės tyčios trukdyti teisingumo vykdymui, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir A. B. dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį išteisintinas.

Atsižvelgiant į tai, kad A. B. išteisintinas dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo ir tai, kad nuteistajam kaltinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį suformuluotas nurodant, jog šią veiką A. B. padarė tęsdamas BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina, konstatuojant, kad A. B. veikdamas bendrininkų grupėje su An. B., kurio atžvilgiu 2011 m. gegužės 31 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, A. B. 2008 m. rugsėjo 7 d. apie 16.00 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie M. Š., ant jo šaukė, keikėsi, sakė, kad užmuš, apstumdė, koja spyrė vieną kartą į krūtinės dešinę pusę ir vieną kartą į dešinę ranką, rankomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus dešinio kelio priekiniame paviršiuje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o šalia buvusiai ir siekiančiai nutraukti neteisėtus veiksmus G. P. A. B. ranka trenkė per nugarą, dėl ko pastaroji nugriuvo ant žemės ir patyrė poodines kraujosruvas dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir kairės pėdos pirmajame piršte, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiais bendrais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Dėl A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru.

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu A. B. duotų parodymų matyti, kad jis nepadėjo atskleisti nusikalstamą veiką padariusių asmenų, savo kaltę dėl kilusių muštynių pripažino iš dalies, pateikdamas sau palankią įvykių versiją, kurią pirmosios instancijos teismas paneigė byloje surinktais įrodymais, be to nenurodė, kad nuoširdžiai gailisi padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo dalinio prisipažinimo dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Dėl A. B. skirtos bausmės

Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, kitus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 ir 61 straipsniuose. Įvertino tai, kad A. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, nuo 2002 metu sistemingai daro nusikalstamas veikas, nedirba, yra nevedęs, turi mažametį vaiką, charakterizuojamas patenkinamai. A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. anksčiau būdamas teistas, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Ir nors nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad A. B. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 1 metams 2 mėnesiams bausmė, kuri yra šiek tiek didesnė už BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnesiai 15 dienų), nėra per griežta. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apylinkės teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), A. B. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Atsižvelgiant į tai, kad A. B. išteisintinas dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, būtina iš naujo subendrinti paskirtas bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. B. paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės subendrintina su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi, paskirta ir neatlikta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė skirtina laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių bendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. B. paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi, paskirta ir neatlikta 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.