- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-15
- Bylos Nr.
- e2A-696-1092/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Albina Pupeikienė, Aurimas Brazdeikis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- K. G.
- Kategorijos
- 1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Albinos Pupeikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei K. G. dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, netesybų ir išeitinės išmokos netaikymo ir pagal atsakovės K. G. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti atsakovei K. G. (toliau – ir atsakovė) 1 817,85 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, o atsakovės reikalavimus dėl papildomų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atmesti.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) su prašymu dėl 4 147,55 Eur darbo išmokų ir netesybų išieškojimo. DGK 2020 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės prašymą tenkino visiškai, priteisė iš ieškovės atsakovei 4 147,55 Eur darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos atskaičius mokesčius, 1 403,51 Eur netesybų neatskaičius mokesčių. Ieškovė nesutinka su tokiu DGK sprendimu, nes atsakovė dirbo (duomenys neskelbtini), privalėjo veikti išimtinai vadovaujamos bendrovės interesais, ir tai, kad ji nutraukiant darbo sutartį nesprendė klausimo dėl atsiskaitymo, negali būti vertinama kaip darbdavio veiksmai, suteikiantys teisę atsakovei reikalauti netesybų. Ieškovė pripažino, kad atsakovei priklauso 1 717,85 Eur už nepanaudotas atostogas ir 100,00 Eur už dvi darbo dienas 2020 m. vasario mėnesį.
Atsiliepimas
3. Atsakovė K. G. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4 147,55 Eur darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos atskaičius mokesčius, 4 331,75 Eur netesybų neatskaičius mokesčių ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ji 2015 m. vasario 9 d. vienintelio akcininko sprendimu nuo 2015 m. vasario 10 d. buvo paskirta (duomenys neskelbtini) ir šias pareigas ėjo iki (duomenys neskelbtini), kai darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojos prašymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu (darbdaviui 2 mėnesius iš eilės ir daugiau nesumokant viso jai priklausančio darbo užmokesčio). Darbo sutarties nutraukimas buvo įformintas darbdavio (duomenys neskelbtini) įsakymu, pasirašytu vienintelio bendrovės akcininko A. J.. Įsakymo pagrindu darbdavio įgaliotas asmuo paskaičiavo darbuotojai mokėtinas sumas atleidimo dieną – iš viso 4 147,55 Eur atskaičius mokesčius. Darbuotoja pagal 2020 m. vasario 18 d. aktą grąžino darbdavio nurodytam asmeniui R. L. visus jos žinioje buvusius dokumentus, taip pat bendrovės turtą. DGK 2020 m. birželio 23 d. sprendimu patenkino atsakovės prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijų priteisimo bei iš buvusio darbdavio priteisė 4 147,55 Eur darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos atskaičius mokesčius sumą ir 1 403,51 Eur netesybų neatskaičius mokesčių. DGK nurodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja neginčytinas neatsiskaitymo su atsakove faktas ir nenustatyta atsakovės kaltė dėl neatsiskaitymo, todėl iš ieškovės turi būti priteistos atsakovės reikalaujamos sumos. Pažymėjo, kad atsakovei nebuvo suteikta prieiga prie bendrovės banko sąskaitos ir ji, nors (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo užtikrinti savalaikio su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo sau, kadangi atsakovė visą 2019 m. liepos mėnesį atostogavo, o nuo rugpjūčio mėnesio vidurio turėjo nedarbingumą, kuris tęsėsi iki pat 2020 m. vasario 3 d. Be to, nesant nuolatinių ir stabilių pinigų srautų, atsakovė visada pirmiausia rūpindavosi, kad darbo užmokestis pasiektų kitus įmonės darbuotojus, būtų atsiskaityta su bendrovės kreditoriais. Apie suėjusius atsiskaitymo terminus atsakovė informuodavo bendrovės akcininką ir bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę, kadangi prisijungimų prie bendrovės elektroninės bankininkystės neturėjo, todėl ieškovės argumentai, kad pati atsakovė privalėjo išsimokėti darbo užmokestį ir taip įgyvendinti kaip vadovei pavestas pareigas, negalėjo būti realiai įvykdyti.
4. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimu į priešieškinį su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad šalis siejo darbo santykiai ir kad jiems pasibaigus su atsakove nebuvo tinkamai atsiskaityta, tačiau ieškovė nesutinka dėl išeitinės išmokos ir netesybų priteisimo. DK nuostatose neįtvirtintas draudimas mažinti darbuotojui priteistinas netesybas už uždelsimo atsiskaityti su juo laiką. Ieškovės nuomone, netesybų už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis gali būti mažinamas ar netesybos visai netaikomos, atsižvelgiant į darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys reikalavimą atsiskaityti pripažįsta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis atsakovės atleidimo iš darbo metu buvo itin sunki, tą pripažino ir DGK. Prašomų priteisti netesybų suma yra neadekvačiai didelė ir neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Plungės apylinkės teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas, be kita ko, priteisė atsakovei K. G. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“: 621,65 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, už 2019 m. birželio mėnesį; 683,22 Eur atostoginių, atskaičius mokesčius, už 2019 m. liepos mėnesį; 331,17 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, už 2019 m. rugpjūčio mėnesį; 2 511,51 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, už 2020 m. vasario mėnesį, į šią sumą įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei išeitinę išmoką; 3 000,00 Eur netesybų, neatskaičius mokesčių; 751,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė K. G. dirbo ieškovės įmonėje nuo (duomenys neskelbtini). Ieškovės (duomenys neskelbtini) vienintelio bendrovės akcininko A. J. sprendimu ir šias pareigas ėjo bendrovėje nuo (duomenys neskelbtini) iki darbo santykių pabaigos. Atsakovė 2020 m. vasario 10 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2020 m. vasario 15 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio gavimą tą pačią dieną savo parašu patvirtino vienintelis ieškovės akcininkas A. J.. A. J. (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)- atsakovė buvo atleista iš darbo nuo (duomenys neskelbtini), nurodant atleidimo pagrindą – K. G. prašymas, taip pat nurodant išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas per du mėnesius. Byloje iš esmės ginčas kilo dėl priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio sumų dydžio, priskaičiuotos išeitinės kompensacijos bei netesybų.
7. Pagal tarp ieškovės ir atsakovės K. G. 2014 m. liepos 15 d. sudarytos darbo sutarties 3 punktą atlyginimas atsakovei turėjo būti mokamas 1 kartą per mėnesį. Konkreti mokėjimo diena nustatyta nebuvo. Remiantis šalių paaiškinimais, pagal įmonėje nusistovėjusią tvarką atsakovė atlyginimą turėdavo išsimokėti iš kasos grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius, kuriuos pasirašydavo ir sutikrindavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „Vivita“. Pavedimai nebuvo daromi, nes, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja UAB „Vivita“ darbuotoja L. G., ieškovės sąskaitai buvo pritaikyti areštai. Iš tos pačios kasos atsakovei, kaip atsakingam asmeniui, būdavo išduodami grynieji pinigai atsiskaityti su tiekėjais. Kaip nurodė pati atsakovė, pirmiausia ji stengdavosi atsiskaityti su tiekėjais, kadangi kitaip jie nebūtų pristatę prekių veiklai vykdyti, o jos atlyginimui ne visada likdavo pinigų. Tą iš esmės patvirtina ir UAB „Vivita“ rengtas atlyginimo lapelis už 2020 m. vasario mėn., iš kurio matyti, kad priskaičiuota skola už ankstesnius laikotarpius – 1 636,04 Eur. Iš į bylą pateiktų kasos išlaidų orderių matyti, kad atlyginimą atsakovė už 2019 m. kovo – gegužės mėn. išsimokėjo 2019 m. birželio mėn. Duomenų, kad atsakovei vėliau dar būtų išmokėtos kokios nors sumos, byloje nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad minėtas 1 636,04 Eur įsiskolinimas susidarė už 2019 m. birželio, liepos ir dalį rugpjūčio mėn., kadangi atsakovė nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. vasario 2 d. buvo nedarbingume. Iš byloje esančios 2020 m. vasario 20 d. priskaitymų – atskaitymų suvestinės pagal darbuotojus Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atsakovei už 2019 m. birželio mėn. buvo priskaičiuotas 1 000,00 Eur atlyginimas neatskaičius mokesčių arba 621,65 Eur atskaičius mokesčius. 2019 m. liepos mėn. atsakovė atostogavo, jai buvo priskaičiuoti 1 112,97 Eur atostoginiai neatskaičius mokesčių arba 683,22 Eur atskaičius mokesčius. Už 2019 m. rugpjūčio mėn. atsakovei priskaičiuotas 458,84 Eur atlyginimas neatskaičius mokesčių arba 331,17 Eur atskaičius mokesčius. Iš viso atsakovei per 2019 m. birželio – rugpjūčio mėn. buvo priskaičiuota 2 571,81 Eur neatskaičius mokesčių arba 1 636,04 Eur atskaičius mokesčius, t. y. minėta suma sutampa su UAB „Vivita“ priskaičiuota skolos suma. Kad atsakovė neišsimokėdavo sau priklausančio atlyginimo taip pat patvirtina ir ieškovės naujai priimtos buhalterės D. J. parengta pažyma apie atsakovei per 2019 m. priskaičiuotą ir išmokėtą atlyginimą. Iš minėtos pažymos matyti, kad atsakovei per 2019 m. buvo priskaičiuota 4 744,29 Eur, o išmokėta – 3 108,25 Eur. Nepriemoka už 2019 m. sudaro 1 636,04 Eur. Minėta suma visiškai sutampa su UAB „Vivita“ priskaičiuoto įsiskolinimo suma už 2019 m. Duomenų, kad minėta suma atsakovei būtų sumokėta, byloje nėra.
8. Teismas ieškovės atstovo A. J. teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad neva ne visos atsakovės išlaidos buvo pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais, vertino kritiškai. Liudytoja L. G., kuri vedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nurodė, kad jokių neatitikimų tarp įplaukų ir išlaidų nėra buvę.
9. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. 2020 m. vasario 20 d. priskaitymų – atskaitymų suvestine pagal darbuotojus Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 20 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, atlyginimo lapeliu už 2020 m. vasario mėn., atsakovei už 2020 m. vasario mėn. dirbtas 104 val., kas sudaro 13 darbo dienų, buvo priskaičiuotas 650,00 Eur atlyginimas neatskaičius mokesčių, taip pat priskaičiuota 1 717,85 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas (35,5 d.) neatskaičius mokesčių bei 2 000,00 Eur išeitinė kompensacija neatskaičius mokesčių. Ieškovė jokių objektyvių duomenų (darbo laiko apskaitos žiniaraščių, pažymų apie pravaikštas ar pan.), patvirtinančių, kad atsakovė būtų dirbusi mažiau valandų, negu priskaičiavo buhalterinę apskaitą vedusi įmonė, į bylą nepateikė. Duomenų, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkyta aplaidžiai, kad joje būtų deklaruojami neteisingi duomenys, taip pat nėra. Todėl teismas sprendė, kad buhalterės deklaruoti duomenys apie atsakovės 2020 m. vasario mėn. dirbtą laiką ir priskaičiuotą darbo užmokestį yra teisingi, netikėti jais nėra jokio pagrindo.
10. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė K. G. ieškovės įmonėje dirbo daugiau kaip (duomenys neskelbtini). Pagal tarp šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimą Nr. 33 atsakovei nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 1 000,00 Eur per mėn. neatskaičius mokesčių atlyginimas. Vadinasi, atsakovei pagrįstai buvo priskaičiuota 2 000,00 Eur išeitinė išmoka. Ieškovė reikalavimo dėl 1 717,85 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo neginčijo, dėl to teismas dėl šio reikalavimo plačiau nepasisakė.
11. Teismas, atsižvelgęs į atsakovei neišmokėtų sumų apimtį, į delsimo atsiskaityti su darbuotoju laikotarpį ir darbdavio poziciją dėl reikalavimų pagrįstumo, taip pat darbdavio nepalankią finansinę situaciją, pripažino, kad yra pagrindas sumažinti priteistinų netesybų sumą per pusę ir priteisti atsakovei iš ieškovės 3 000,00 Eur netesybų neatskaičius mokesčių.
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovei už teisines paslaugas advokato padėjėja S. U. apmokėjimui pateikė šias sąskaitas faktūras: 2020 m. spalio 8 d. Nr. 08/1 930,00 Eur sumai, 2020 m. lapkričio 24 d. Nr. 24/1 150,00 Eur sumai, 2021 m. kovo 16 d. Nr. 16/1 380,00 Eur sumai, kuriose ne tik detalizuotos suteiktos paslaugos, bet ir nurodytas civilinės bylos numeris, kokioje byloje tos paslaugos buvo suteiktos. Minėtas sąskaitas faktūras už atsakovę apmokėjo A. C., mokėjimo nurodymuose nurodydamas arba šios civilinės bylos numerį, arba advokato padėjėjos pateiktos sąskaitos faktūros išrašymo datą ir numerį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei teisinės paslaugos neabejotinai buvo suteiktos ir už jas, kad ir per tarpininką, buvo atsiskaityta, nepriteisti jų iš ieškovės nėra teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi, o priešieškinį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo ir nepagrindė jame padarytų išvadų.
13.2. Byloje nėra ginčo, kad šalis siejo darbo santykiai ir kad jiems pasibaigus su atsakove nebuvo tinkamai atsiskaityta, tačiau ieškovė nesutinka dėl išeitinės išmokos ir netesybų priteisimo. Ieškovės nuomone, netesybų už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis gali būti mažinamas ar netesybos visai netaikomos, atsižvelgiant į darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys reikalavimą atsiskaityti pripažįsta.
13.3. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis atsakovės atleidimo iš darbo metu buvo itin sunki, tą pripažino ir DGK. Prašomų priteisti netesybų suma yra neadekvačiai didelė ir neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo. Be to, atsakovė dirbo (duomenys neskelbtini) ir privalėjo veikti išimtinai (duomenys neskelbtini) bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais. Teismui buvo pateiktos pažymos, kurios patvirtina, kad atsakovė disponavo grynais pinigais ir turėjo galimybę išsimokėti su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės kaltės dėl „nesavalaikio“ atsikaitymo nėra. Pagal įstatymų reikalavimus pirmiausia turi būti atsikaitoma su darbuotojais (tarp jų ir su atsakove), o tik paskui su kitais asmenimis. Liudytoja L. G. patvirtino, kad atsakovė galėjo išsimokėti sau atlyginimą, jei nebūtų mokėjusi tiekėjams. Bylos duomenys rodo, kad atsakovė ketino nutraukti darbo santykius savo noru. Todėl atsakovės veiksmai, kai ji, neišmokėdama sau atlyginimo, vėliau reikalauja iš bendrovės, kuriai vadovavo, didelių netesybų, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
13.4. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad jei nėra ginčijamas atsakovės atleidimo pagrindas (DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai teismas privalo juo vadovautis. Teismas šios kategorijos bylose yra aktyvus ir turi siekti ginčą išspręsti teisingai (CPK 414 straipsnio 1 dalis, 417 straipsnis). Tačiau teismo priteistos netesybų sumos niekaip neatitinka DK 2 straipsnyje įtvirtintų darbo teisės principų, taip pat ir proporcingumo, kaip bendrojo teisės principo.
13.5. Nors teismas tik lakoniškai nurodė, jog už suteiktas teisines paslaugas buvo atsiskaityta per tarpininką ir nepriteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad išlaidas patyrė ne atsakovė, o visai kitas asmuo, nėra įrodymų, kad atsakovė būtų įgaliojusi išlaidas patyrusį asmenį veikti kaip tarpininką. Atsakovė asmeniškai bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, todėl pagal CPK 93 straipsnio reglamentavimą jų priteisti nebuvo teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
14. Atsakovė K. G. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Ieškovės įsiskolinimas atsakovei sudarė 2 571,81 Eur su mokesčiais arba 1 636,04 Eur be mokesčių. Ši suma sutapo su ieškovės įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Vivita“ atsakovei priskaičiuota skolos suma. Tai, kad atsakovei nėra sumokėtas darbo užmokestis taip pat patvirtino ir pačios ieškovės į bylą pateikta ieškovės naujai priimtos buhalterės D. J. parengta pažyma apie atsakovei per 2019 m. priskaičiuotą ir išmokėtą atlyginimą – atsakovei per 2019 m. buvo priskaičiuota 4 744,29 Eur, o išmokėta – 3 108,25 Eur. Nepriemoka už 2019 m. sudaro 1 636,04 Eur ir ji visiškai sutampa su UAB „Vivita“ priskaičiuoto įsiskolinimo suma už 2019 m. Nei ieškinyje, nei skunde ieškovė nenurodė, kodėl toks įsiskolinimas neturėtų būti priteistas atsakovei.
14.2. Atsakovė prieigos prie įmonės banko sąskaitų niekada neturėjo, grįžusi iš nedarbingumo nedisponavo grynaisiais pinigais, todėl negalėjo išsimokėti jai priklausančių sumų. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog 1 636,04 Eur įsiskolinimas susidarė už 2019 m. birželio, liepos ir dalį rugpjūčio mėn. ir atsakovei nebuvo išmokėtas ne dėl jos kaltės.
14.3. Nutraukiant darbo sutartį su darbuotoja DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, be nesumokėto darbo užmokesčio, ieškovė turėjo išmokėti atsakovei 2 vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis) – šiuo atveju 2 000 Eur, taip pat darbo užmokestį už vasario mėnesį (už dirbtas dienas – iš viso 650 Eur neatskaičius mokesčių), taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kaip nurodyta DK 146 straipsnio 2 dalyje: iš viso už 35,5 (trisdešimt penkias su puse) nepanaudotas atostogų dienas – 1 717,85 Eur neatskaičius mokesčių.
14.4. Teismas, kompleksiškai įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus bei proceso dalyvių paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad atleidus atsakovę iš darbo, ieškovei kilo pareiga atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju: sumokėti darbo užmokestį, atostoginius bei išeitinę išmoką. To nepadarius laiku ir tinkamai, ieškovei kyla pareiga mokėti ir įstatymo numatytas netesybas. Duomenų, kad atsakovei priklausančios sumos būtų priskaičiuotos nepagrįstai ar neteisėtai nei pirmosios instancijos teisme, nei skunde nepateikta.
14.5. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija dėl netesybų nepriteisimo, kadangi tai prieštarauja teisės normoms bei teisminei praktikai. Ieškovės reikalavimo nepriteisti netesybų atsakovės naudai, pažeistų jos, kaip darbuotojos teises, teisėtus lūkesčius bei garantijas, kurios suteikiamos teisės aktų nustatyta tvarka.
14.6. Remiantis 2020 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovės darbo sutarties nutraukimo, darbo užmokestis ir kitos išmokos turėjo būti išmokėti per 2 mėnesius nuo atleidimo dienos, tai yra iki 2020 m. balandžio 19 d. Nuo sekančios dienos ir toliau ieškovei nevykdant įsipareigojimų atsakovės atžvilgiu, ieškovei kilo pareiga mokėti netesybas, įtvirtintas DK 147 straipsnio 2 dalyje, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Tačiau ieškovė prašė netenkinti atsakovės reikalavimo ir dėl netesybų priteisimo, nors ir pripažino, kad su atsakove tinkamai nebuvo atsiskaityta.
14.7. Kadangi ieškovė pripažino, jog nėra atsiskaičiusi su atsakove laiku ir tinkamai, todėl nėra jokio pagrindo neigti, kad atsakovei nepriklauso įstatymo numatytos netesybos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė niekada nesiekė gauti netesybų už tą laikotarpį, kada buvo atidėtas atsiskaitymas su darbuotoja. Tačiau net ir praėjus šiam laikotarpiui darbuotojai jokių mokėjimų nebuvo atlikta. Maža to, su atsakove nebuvo ir nėra atsiskaityta iki šiol net toje dalyje, kurioje ieškovė atsakovės reikalavimą pripažįsta. Ieškovė piktybiškai nėra įvykdžiusi net tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri vykdytina skubiai. Teismas, atsižvelgęs į atsakovei neišmokėtų sumų apimtį, į delsimo atsiskaityti su darbuotoju laikotarpį ir darbdavio poziciją dėl reikalavimų pagrįstumo, taip pat darbdavio nepalankią finansinę situaciją, pripažino, kad yra pagrindas sumažinti priteistinų netesybų sumą per pusę ir priteisti atsakovei iš ieškovės 3 000,00 Eur netesybų neatskaičius mokesčių.
Šalies argumentai
14.8. Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovei priskaičiuota ir priteista 2 000,00 Eur išeitine išmoka neatskaičius mokesčių. Pažymėtina, kad ieškovė neginčijo ir nenuginčijo atleidimo iš darbo pagrindo ir savarankiško reikalavimo jį nuginčyti nereiškė nei šioje byloje, nei atskiru ieškiniu. Ieškovė ir skunde nepagrindė, kodėl atsakovei neturėtų priklausyti išeitinė išmoka. Tai reiškia, jog kol darbo sutarties nutraukimo pagrindas nėra nuginčytas – jis yra galiojantis ir teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo juo vadovautis.
14.9. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra būtina, kad už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas byloje klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokėtų tiesiogiai, tam, kad šios išlaidos būtų pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Atsakovė, daugiau nei metus laiko neatgaudama jai priklausančio darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, netgi tos dalies, kurią pripažįsta pati ieškovė, neturėjo finansinių galimybių susimokėti už teisines paslaugas, todėl jas apmokėjo tokias finansines galimybes turėjęs šeimos narys – atsakovės dukros vyras A. C.. Atsakovė kartu su atsiliepimu į skundą pridėjo mokėtojo ryšį su atsakove pagrindžiančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir tvarkos
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Atsakovė K. G. kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – gimimo liudijimo ir santuokos sudarymo išrašo kopijas. Nurodo, kad šie nauji įrodymai patvirtina, kad už pirmosios instancijos teisme atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėjo atsakovės dukters vyras A. C.. Atsakovė pažymi, kad ieškovė klausimą dėl už atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėjusio asmens iškėlė tik baigiamųjų kalbų metu, todėl atsakovė šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau.
19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktų naujų įrodymų ryšį su byla, jų svarbą teisingam bylos išnagrinėjimui, taip pat į tai, kad šių įrodymų pateikimo poreikis kilo jau po pirmosios instancijos teismo bylos išnagrinėjimo iš esmės, teikiamus naujus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ginčo esmės
20. Ieškovė nurodo, kad byloje nėra ginčo, kad šalis siejo darbo santykiai ir kad jiems pasibaigus su atsakove nebuvo tinkamai atsiskaityta, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl 2 000 Eur išeitinės išmokos ir 3 000 Eur netesybų priteisimo. Ieškovė teigia, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki, priteista netesybų suma yra per didelė ir atsakovė, būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), disponuodama įmonės lėšomis, turėjo veikti išimtinai bendrovės interesais ir išsimokėti sau atlyginimą. Atsakovė su ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir iš esmės nurodo, kad per du mėnesius po atleidimo (iki 2020 m. balandžio 19 d.) jai turėjo būti išmokėtas darbo užmokestis ir kitos išmokos, tačiau ieškovei šių veiksmų neatlikus, jai kilo pareiga sumokėti ir netesybas. Teigia, kad įmonėje nebuvo lėšų išsimokėti atlyginimą.
21. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad atsakovė K. G. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014 m. liepos 15 d. Uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atsakovė buvo paskirta 2015 m. vasario 9 d. vienintelio bendrovės akcininko A. J. sprendimu ir šias pareigas ėjo bendrovėje nuo 2015 m. vasario 10 d. iki darbo santykių pabaigos. Atsakovė 2019 m. lapkričio 12 d. teikė prašymą įmonės akcininkui A. J. dėl atleidimo iš darbo, tačiau darbo santykiai tuo metu nebuvo nutraukti ir tęsėsi. Atsakovė 2020 m. vasario 10 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2020 m. vasario 15 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tą pačią dieną prašymas pasirašytinai įteiktas įmonės akcininkui A. J.. Atsakovė (duomenys neskelbtini) įmonės akcininko A. J. įsakymu nuo (duomenys neskelbtini) atleista iš užimamų (duomenys neskelbtini) pareigų, nurodant išmokėti darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas per du mėnesius. Įsakyme nurodytas atleidimo pagrindas – atsakovės prašymas. Įsakymas pasirašytas įmonės akcininko A. J.. Tą pačią dieną atsakovė jos žinioje buvusius bendrovės dokumentus ir kitą turtą perdavė kitam bendrovės darbuotojui R. L..
22. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) ir ieškovė įsipareigojo pilnai atsiskaityti su atsakove išmokant darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją per du mėnesius, tai yra iki 2020 m. balandžio 19 d., tačiau tiek darbo sutarties nutraukimo dieną, tiek per ieškovės akcininko A. J. 2020 m. vasario 18 d. įsakyme nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį su atsakove nebuvo atsiskaityta. Ši aplinkybė apeliaciniu skundu nėra ginčijama.
23. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovė buvo atleista iš darbo 2020 m. vasario 10 d. pateikto atsakovės prašymo pagrindu, t. y. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Būtent šiuo pagrindu atsakovė prašė ją atleisti iš darbo 2020 m. vasario 10 d. prašyme. Savo ruožtu (duomenys neskelbtini) ieškovės akcininko A. J. įsakyme konkretus atsakovės atleidimo pagrindas, taip pat atsakovės prašymo atleisti iš darbo data nenurodyta, kas sudaro pagrindą manyti, kad juo buvo patenkintas būtent paskutinis (2020 m. vasario 10 d.) atsakovės prašymas. Teisėjų kolegijos nuomone, jei akcininkas nebūtų pritaręs 2020 m. vasario 10 d. prašyme nurodytam atleidimo pagrindui ir būtų siekęs atleisti atsakovę kitu pagrindu, jis būtų tai aiškiai nurodęs įsakyme. Be to, aptariama teisės norma kaip atleidimo pagrindas nurodytas ir 2020 m. vasario 20 d. pranešime apie apdraustųjų socialinio draudimo pabaigą. Todėl įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovei neteikiant savarankiško reikalavimo nuginčyti atleidimo pagrindą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio atveju atsakovė buvo atleista DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šis darbo sutarties nutraukimo pagrindas, kol nėra nuginčytas, yra galiojantis. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aktyvus teismo vaidmuo darbo bylose nereiškia, kad teismas turi nagrinėti ir tuos klausimus, dėl kurių darbdavys, kuris darbo ginče yra pripažįstamas stipresne šalimi, įstatymų nustatyta tvarka jokio materialinio teisinio reikalavimo nereiškia.
24. DK 56 straipsnio 2 dalis nustato, kad nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog atsakovė dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014 m. liepos 16 d., tai yra daugiau kaip penkerius metus, todėl atsakovę atleidus DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, atsakovei priklauso dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka (2000 Eur (1000 Eur x 2 mėn.). Dėl kompensacijos apskaičiavimo ginčo nėra, tokia išeitinė išmoka nurodyta ir 2020 m. vasario 20 d. L. G. parengtame pranešime apie apdraustųjų socialinio draudimo pabaigą, atsakovės atlyginimo lapelyje 2020-02.
25. Ieškovė, nesutikdama su 2 000 Eur išeitinės išmokos priteisimu, nurodo, kad atsakovė, būdama įmonės (duomenys neskelbtini), disponavo įmonės grynaisiais pinigais ir turėjo galimybę išsimokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau šių veiksmų neatliko. Pažymi, jog atsakovė galėjo išsimokėti sau atlyginimą, jei nebūtų mokėjusi įmonės tiekėjams. Atsakovė su šiais argumentais nesutikdama nurodo, kad įmonėje nebuvo lėšų išsimokėti atlyginimą, be to, ne atsakovė, o apeliantės akcininkas A. J. nurodydavo, kam išmokėti darbo užmokestį.
26. Vertinant anksčiau paminėtus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-2013).
27. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė (darbdavys) teigė, kad atsakovė turėjo išsimokėti sau atlyginimą ir kitas jai priklausančias išmokas iš įmonės lėšų. Vadinasi, būtent ieškovei teko našta įrodyti šias aplinkybes, t. y. įrodyti, kad dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo ir (arba) neatsiskaitymo su atsakove per 2020 m. vasario 18 d. akcininko įsakyme nurodytą terminą yra kalta pati atsakovė. Tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad ieškovė byloje nepateikė įrodymų (apskaitos ar kitų dokumentų), kurie patikimai pagrįstų jos apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovės darbo santykių metu ar atleidimo momentu (duomenys neskelbtini) uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su atleidžiama įmonės darbuotoja ir (ar) kad atsakovė turėjo galimybę sau išsimokėti atlyginimą ir kitas išmokas, o jų neišsimokėdama – elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai ar nesąžiningai.
28. Vertinant ieškovės argumentus dėl atsakovės galimybių išsimokėti sau atlyginimą ir kitas išmokas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės atleidimo momentu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki. Įmonės akcininkas A. J., atleisdamas atsakovę iš direktoriaus pareigų, 2020 m. vasario 18 d. įsakyme, be kita ko, nurodė, kad su atsakove bus pilnai atsiskaityta per du mėnesius. Tai patvirtina faktą, kad įmonė tuo metu nebuvo pajėgi iš karto atsiskaityti su atsakove ir nusprendė neatsiskaitinėti su ja darbo santykių pabaigos dieną. Įmonės sunkią finansinę padėtį patvirtino ir liudytoja L. G., kuri, be kita ko, nurodė, kad įmonė buvo skolinga tiekėjams nuo 2016 metų (pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio garso įrašo 2 val. 18 min.), taip pat liudytojas R. L., kuris nurodė, jog įmonėje atlyginimai vėluodavo (pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 16 d. teismo posėdžio garso įrašo 2 val. 40 min.). Kad 2019 metais atlyginimai (taip pat ir kitiems darbuotojams) vėluodavo matyti ir iš ieškovės pateiktų dokumentų (žr. buhalterinius dokumentus, pridėtus prie atsiliepimo į priešieškinį). Savo ruožtu vien tik ieškovės pateikti apibendrinti ir abstraktūs duomenys, kiek įmonė gavo pajamų grynaisiais pinigais iš prekybos 2019 m. sausio – birželio mėn., kiek grynųjų pinigų buvo išduota atsakovei 2019 m. sausio – birželio mėn., nepatvirtina, kad šiomis sumomis atsakovė galėjo savo nuožiūra disponuoti ir, kaip (duomenys neskelbtini), atsakinga už normalią įmonės veiklą, jos tęstinumą, turėjo visų pirma tenkinti ne tiekėjų, bet savo reikalavimus (taip pat žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį, kuriame atskirai numatytas tik darbuotojų reikalavimų, patvirtintų vykdomaisiais dokumentais, prioritetiškumas). Šiame kontekste taip pat paminėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu dėl tam tikrų priežasčių atsirado apyvartinių lėšų trūkumas ir dėl to bendrovė negali atsiskaityti su savo darbuotojais, įskaitant ir jos vadovą, tokiu atveju akcininkas (-ai) turi imtis priemonių bendrovės mokumui atkurti. Tokia situacija nereiškia vadovo kaip darbuotojo kaltės dėl bendrovės negalėjimo su juo atsiskaityti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-182-407/2021 43 p.). Dėl anksčiau minėtų priežasčių darytina išvada, kad uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo pilnai atsiskaityti su atsakove ne dėl jos kaltės, o ieškovė, teigdama priešingai, savo teiginių neįrodė (CPK 178 straipsnis).
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta anksčiau, sprendžia, kad ieškovė vėlavo mokėti atsakovei darbo užmokestį ilgiau kaip du mėnesius iki atsakovės 2020 m. vasario 10 d. pareiškimo pateikimo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atleidus atsakovę DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ieškovei atsirado pareiga išmokėti atsakovei dviejų jos vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 2 000 Eur.
30. Ieškovė taip pat teigia, jog priteista 3 000 Eur netesybų suma yra per didelė, neatitinka šalių interesų pusiausvyros derinimo principo, be to, apeliantės finansinė padėtis yra itin sunki. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteista netesybų suma neatitinka DK 2 straipsnyje įtvirtintų darbo teisės principų. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
31. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas neatsiskaitymo su atsakove faktas ir nenustatyta atsakovės kaltė dėl neatsiskaitymo. Atsakovei priklausančios lėšos nėra sumokėtos iki šiol, todėl vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovei iš principo galėtų priklausyti 6 000 Eur (1 000 Eur x 6 mėn.) netesybos.
32. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl darbdaviui taikomų teisinių padarinių, jam vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, yra nurodęs, kad jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi darbo kodekse nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). DK 147 straipsnio 2 dalis, pirma, nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017). Vadinasi, ieškovė, vėluodama atsiskaityti su atsakove, turi prisiimti tam tikrą atsakomybę dėl DK 147 straipsnyje apibrėžtų padarinių atsiradimo.
33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pirma, su atsakove yra delsiama atsiskaityti jau ilgą laiką, tai yra daugiau kaip vienerius metus (skaičiuojant nuo darbo santykių pabaigos). Jei neatsiskaitymo su atsakove laikotarpį skaičiuoti nuo 2019 m. birželio – rugpjūčio mėn., už kuriuos su atsakove iki šiol nėra galutinai atsiskaityta – tai neatsiskaitymo laikotarpis jau siekia ir beveik 2 metus. Antra, ieškovė 2020 m. vasario 18 d. įsakyme pati prisiėmė įsipareigojimą atsiskaityti per 2 mėnesius, tačiau to nepadarė. Šiuo aspektu pastebėtina, kad DK 146 straipsnio 2 dalis apskritai nurodo, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Trečia, Darbo kodekse nustatyta sankcija darbdaviui, kuris uždelsia atsiskaityti su darbuotoju, jei dėl uždelsimo nėra darbuotojo kaltės (DK 147 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, darbdavys, nevykdydamas pareigos atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju, turi patirti tam tikrus neigiamus padarinius, nes sankcijos skyrimas tokiu atveju yra reikšmingas, be kita ko, siekiant, kad tiek ieškovė, tiek kiti darbdaviai tokių pažeidimų daugiau nedarytų. Dėl šios priežasties ši sankcija negali tapti simboline, atitinkančia tik darbdavio interesus. Ketvirta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovei pagal įstatymą priklausančią 6 000 Eur netesybų sumą net 50 proc. (iki 3 000 Eur). Penkta, nagrinėjama byla skiriasi nuo ieškovės nurodomos bylos Nr. e2A-1891-253/2019, be kita ko, tuo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų kalta dėl to, kad su ja nebuvo atsiskaityta laiku.
34. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija neįžvelgia pakankamo pagrindo dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo priteisto netesybų dydžio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
35. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos atsakovei bylinėjimosi išlaidas, nes jas patyrė ne atsakovė, o visai kitas asmuo, ką patvirtina teismui pateikti duomenys. Teisėjų kolegija nemato pagrindo pritarti tokiems ieškovės argumentams.
36. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu. Nustačius, kad mokama advokato teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015).
38. Byloje pateiktas 2020 m. rugpjūčio 28 d. Teisinių paslaugų sutarties išrašas patvirtina, kad atsakovė kartu su advokatų kontoros „(duomenys neskelbtini)“ advokato padėjėja S. U. sudarė teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią advokato padėjėjai buvo suteikta teisė ir ji buvo įgaliota atsakovės vardu, be kita ko, teikti teismui procesinius dokumentus ir atstovauti atsakovę teisme. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pirmosios instancijos teismui atsakovės vardu procesinius dokumentus teikė ir teismo posėdžiuose realiai atsakovę atstovavo advokato padėjėja S. U.. Advokato padėjėja S. U. už suteiktas teisines paslaugas atsakovei išrašė sąskaitas faktūras: 2020 m. spalio 8 d. Nr. 08/1 930,00 Eur, 2020 m. lapkričio 24 d. Nr. 24/1 150,00 Eur, 2021 m. kovo 16 d. Nr. 16/1 380,00 Eur. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiose sąskaitose faktūrose ne tik buvo detalizuotos suteiktos paslaugos, bet ir nurodytas pirmosios instancijos teismo civilinės bylos numeris. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad advokato padėjėja S. U. realiai suteikė atsakovei teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme.
39. Byloje pateikti bankinių pavedimų išrašai patvirtina, kad pateiktas sąskaitas faktūras už atsakovę apmokėjo A. C., mokėjimų paskirtyje nurodydamas arba pirmosios instancijos teismo civilinės bylos numerį ir konkrečias advokato padėjėjos atsakovei suteiktas paslaugas arba advokato padėjėjos pateiktos sąskaitos faktūros išrašymo datą ir numerį. Atsakovės kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikti nauji įrodymai (gimimo liudijimo ir santuokos sudarymo išrašo kopijos) patvirtina, jog A. C. yra atsakovės dukters vyras. Vadinasi, advokato padėjėjai už pirmosios instancijos teisme atsakovei suteiktas teisines paslaugas buvo tinkamai sumokėta. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė už jai suteiktas paslaugas su advokato padėjėja atsiskaitė ne tiesiogiai, o per šeimos narį (dukters vyrą), atsižvelgiant į anksčiau paminėtą kasacinio teismo praktiką, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
41. Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 800 Eur (2021 m. gegužės 31 d. sąskaita Nr. 817 ir 2021 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 438). Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos iš ieškovės atsakovei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei K. G. 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.