Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namų ,,Skelmė“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Stalker Group“ atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Prekybos namų ,,Skelmė“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stalker Group“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Sanseta“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė prieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama ne arbitražiniame teisme. Atsiliepime į ieškinį ji nurodė, kad byla turi būti perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Sutarties 4.3. punktą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys sutarė ginčus nagrinėti arbitraže. Sutartyje nenurodyta nei arbitražo rūšis, nei kitos svarbios susitarimo sąlygos.

Nepagrįsti teiginiai, kad atsakovė atsisakė arbitražinio susitarimo. Pradinis ieškovės reikalavimas buvo kildinamas iš šalių pasirašytų Užsakymų, kuriuose arbitražinė išlyga nebuvo nurodyta, todėl proceso pradžioje nebuvo pagrindo ginčą spręsti arbitraže. Tuo tarpu patikslintą reikalavimą priteisti netesybas ieškovė kildino ši šalių pasirašytos Sutarties, pagal kurią kilę ginčai spręstini arbitraže. Todėl tik patikslinus reikalavimą byla tapo teisminga arbitražiniam teismui. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad šalys nesusitarė dėl arbitražinės išlygos. Sutarties 4.3 punkte aiškiai išreikšta šalių valia ginčą nagrinėti arbitraže, tai, kad šalys nenumatė konkretaus teismo ir nenurodė jo pavadinimo, nedaro arbitražinės išlygos negaliojančia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu

Kaip teisingai nurodė teismas, CPK 23 straipsnyje nustatyta, jog šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže.

Kaip žinoma, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui (CPK 137 str. 2 dalies 6 punktas), o jeigu ši aplinkybė paaiškėja po bylos iškėlimo – teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pažymėtina tai, kad arbitražinis susitarimas yra rašytine forma sudaryta sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitraže, o ne teismine tvarka (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 6.154 straipsnis, Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tokio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Šis susitarimas šalims yra privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Be to, šalys negali arbitražinio susitarimo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Minimas susitarimas yra privalomas ne tik jos šalims, bet ir teismui, todėl esant arbitražinei išlygai, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010). Taigi tuo atveju, jeigu į teismą patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, šis, vienai iš šalių prašant, privalo šalis nusiųsti į arbitražą, jeigu nenustato, kad susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-178/2009). Aplinkybė, kad arbitražinis susitarimas nenustato konkrečios arbitražinės institucijos, taip pat nėra pagrindas jo nepripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2005). Nustačius, jog šalys buvo išreiškusios valią ginčus perduoti nagrinėti arbitraže ir taip eliminuoti ginčų nagrinėjimą iš teismo kompetencijos, kilus abejonių dėl tokio susitarimo, jo sąlygos turi būti aiškinamos susitarimo galiojimo naudai (in favor contractus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002).

Kaip teisingai nurodė atsakovė UAB ,,Stalker Group“ atsiliepime į ieškovės UAB Prekybos namai ,,Skelmė“ atskirąjį skundą, šalių 2012 m. vasario 2 d. sudarytos sutarties 4.3. punkte numatyta arbitražinė išlyga, kad visi ginčai, susitarusių šalių nesuderinti derybų keliu, sprendžiami arbitraže, atsakovo buvimo vietoje. Arbitražo sprendimas yra galutinis ir privalomas abiems šalims (t. 1, b. l. 6).

Ieškovė teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtą Sutarties punktą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog šalys sutarė ginčus spręsti arbitraže, neįvertino susitarimo turinio (nenurodyta arbitražo rūšis, kitos sąlygos) bei aplinkybės, kad atsakovė neprieštaravo, jog ginčą nagrinėtų Klaipėdos apygardos teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovei sumokėjus ieškovės reikalaują skolą ši patikslino savo reikalavimą ir prašė priteisti tik Sutarties 3.4 punkte nurodyto dydžio delspinigius (t. 1 b. l. 134-136). Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Sutarties nuostatomis ginčas turi būti nagrinėjamas arbitražiniame teisme (t. 2, b. l. 2-5), atsiliepime į skundą atsakovė dar kartą patvirtino, kad ji neatsisako arbitražinio susitarimo (t. 2 b. l. 106). Dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti apeliantės ieškovės argumentai, kad atsakovė atsisakė susitarimo ginčą perduoti nagrinėti arbitražo teismui.

Byloje nėra duomenų, jog nurodytas susitarimas yra pripažintas negaliojančiu, niekiniu, kad jo negalima įvykdyti, – tokių duomenų apeliantai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra fakto instancija (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, faktas, kad susitarime šalys nenurodė konkretaus teismo, taip pat nedaro jo negaliojančiu. Dėl šių priežasčių atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės ieškovės teiginiai, kad nebuvo sudarytas susitarimas ginčus spręsti arbitraže.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl galimybės ieškinį nagrinėti teisme, tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, reguliuojančias bylos priskirtinumo klausimą, todėl ieškovės UAB Prekybos namų ,,Skelmė“ atskirasis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kaip teisingai nurodė teismas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

Atsakovė UAB ,,Stalker Group“ atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 94 straipsnio 1 dalį, neįvertino aplinkybės, kad ji bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl nepagrįstai inicijuoto teisminio proceso.

Kaip minėta, ieškovė atsisakė reikalavimo priteisti skolą, nes atsakovė ją apmokėjo. Atsakovė neginčija fakto, kad skolą sumokėjo po to, kai ieškinys buvo pateiktas teismui. Toks atsakovės elgesys negali būti laikomas apdairiu ir rūpestingu. Taip pat pažymėtina, kad skundo argumentai, kad skola nebuvo mokama dėl pačios ieškovės kaltės, t. y. jai nevykdant pareigos pateikti CMR originalo, atmestini kaip nepagrįsti, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė įrodymų, kad skolą sumokėjo būtent gavusi minėtus dokumentus (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, remiantis apeliantės atsakovės UAB ,,Stalker Group“ atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.