Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-05 nuosprendžio, kuriuo K. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo pagal laidavimą ir baudžiamoji byla K. D. atžvilgiu nutraukta.

K. D. perduotas A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsakomybei pagal laidavimą be užstato 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., K. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priimtas nukentėjusiosios I. D. atsisakymas nuo pareikšto civilinio ieškinio dėl 100 Lt turtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiosios I. D. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies 1 500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų) sumai ir priteista iš K. D. likusi nesumokėta 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) suma neturtinei žalai nukentėjusiosios I. D. naudai.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

K. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2012-08-11 apie 22.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), mušdamas, tai yra suimdamas už rankų nukentėjusiąją I. D., po to suduodamas jai rankos kumščiu vieną smūgį į veidą, vieną – į galvą, spirdamas vieną kartą į I. D. dešinę koją, taip padarė jai kraujosruvas apatinėje lūpos gleivinėje, abiejuose žastuose ir dešinėje šlaunyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusiosios nuomone, K. D. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 40 str. pagrindu. I. D. nurodo, kad žalą K. D. iš dalies atlygino, prieš tai nebuvo teistas, tačiau ji nesutinka dėl kitų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Apeliantė nurodo, kad K. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2012-08-14 kaltę pripažino tik dalinai. Apeliantės manymu, K. D., matydamas, jog sušvelninti savo padėties kitais būdais negali ir siekdamas išvengti teistumo, savo kaltę pilnai pripažino tik priremtas aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios I. D. atstovas advokatas prašė I. D. apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės K. D. ir jo gynėja advokatė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiosios skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios I. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas dėl K. D. padarytos nusikalstamos veikos, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., taip pat, teismas, įvertinęs K. D. bei prašymą dėl laidavimo padavusio asmens A. D. asmenybes, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad yra pagrindas atleisti K. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, jog nėra visų Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų atleisti K. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei abejoja, ar A. D. yra tinkama laiduotoja.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str. asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šių sąlygų visumai: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą apie galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima sprendimą.

Įvertinus visus bylos duomenis, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimo. Kaip minėta, pirmoji iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Byloje nustatyta, kad K. D. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskirtą nusikaltimą, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, taigi, šiuo atveju Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra.

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

Apeliantės teiginys, kad K. D., matydamas, jog sušvelninti savo padėties kitais būdais negali ir siekdamas išvengti teistumo, savo kaltę pilnai pripažino tik priremtas aplinkybių, tėra subjektyvi apeliantės nuomonė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės K. D. savanoriškai pripažino jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvias aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir tai padarė savo noru, o ne verčiamas surinktų įrodymų (30, 31, 144, 145 b. l.). Pastebėtina, jog įstatymas nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, turi teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju K. D. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, tačiau pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajai, papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes, tokį savo elgesį vertino kritiškai, gailėjosi taip padaręs. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad K. D. visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Esant paminėtoms aplinkybėms, konstatuojama, kad yra ir antroji Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. nustatyta sąlyga.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 3 p., – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tai gali būti daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. D. pripažino teismo nustatytus esminius faktus, savo gailėjimąsi išreiškė ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais nukentėjusiosios atsiprašymais, bet ir dėjo pastangas atlyginti nukentėjusiajai I. D. padarytą turtinę ir neturtinę žalą. K. D. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atlygino nukentėjusiajai 100 Lt turtinės žalos (159 b. l.) ir 500 Lt neturtinės žalos (132 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra ir trečioji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. padaryta žala bent iš dalies atlyginta.

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 4 p., – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Žalos klausimas jau aptartas aukščiau.

Bylos duomenys liudija, kad K. D. anksčiau neteistas (54 b. l.), administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (59, 60 b. l.), dirba (61 b. l.), darbovietėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas itin teigiamai, kaip sąžiningas, paslaugus, tvarkingas, dirbantis noriai, labai mėgstamas įmonės darbuotojų (35 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant paminėtoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas manyti, kad K. D. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai, kad nukentėjusioji yra kreipusis dėl smurto panaudojimo jos atžvilgiu 2010 metais ir dėl netinkamo sutuoktinio elgesio kreipėsi į policiją pagalbos 2009 metais, nėra pagrindas išvadai, kad ateityje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas. Kartu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, todėl teigti, kad K. D. anksčiau buvo padaręs atitinkamas nusikalstamas veikas, nėra pagrindo.

Nukentėjusioji I. D. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino laiduotojos A. D. galimybę daryti teigiamą įtaką K. D., neatsižvelgė į jų tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str. 3 d. laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. A. D. yra K. D. motina, ji neteista (42 b. l.), administracine tvarka nebausta (155 b. l.), baigusi (duomenys neskelbtini) politechnikumą (40 b. l.)), pensininkė (39 b. l.), todėl pagal asmenines savybes turi galimybę daryti teigiamą įtaką K. D.. Teisiamojo posėdžio metu A. D. nurodė, kad ji su sūnumi artimai bendrauja, susitinka, susiskambina telefonu kelis kartus per dieną, kartu būna per šventes, sūnus jos klauso, prieš ją smurto nėra naudojęs (146 b. l.). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šias aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog A. D. yra tinkama būti laiduotoja, nes ji gali daryti K. D. teigiamą įtaką. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. D. nurodo, kad gyvendama su K. D. ir bendraudama su jo mama A. D., matė ir jų tarpusavio santykius, kurie nėra tokie, kokie turi būti normalioje šeimoje, kad A. D. pati buvo patyrusi smurtą nuo savo sūnaus K. D., tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas ir teisingai išsprendė galimybės atleisti K. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Tenkinti apeliantės skundą ir naikinti nuosprendžio dalį, kurioje K. D. taikytos Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatos nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. D. taip pat nesutinka su jos naudai iš K. D. priteista suma neturtinei žalai atlyginti ir, atsižvelgdama į tai, kad jis dalį žalos (500 Lt) jau atlygino, prašo priteisti iš K. D. 5 500 litų neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji I. D. dėl K. D. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinės žalos. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan.

Nustačius, kad K. D. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes I. D. dėl tyčinių nusikalstamų K. D. veiksmų patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, fizinį skausmą, stresą, pažeminimą, psichologinius išgyvenimus, nepatogumus, jai atsirado sveikatos problemų. Visa tai turėjo aiškiai negatyvios įtakos įprastai nukentėjusiosios savijautai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į tai, kad esminių liekamųjų pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nėra, į žalos padarymo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir pagrįstai nukentėjusiosios I. D. patirtą neturtinę žalą įvertino 1 500 Lt suma. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per mažas. Todėl tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą ir, atsižvelgiant į tai, kad K. D. dalį žalos (500 Lt) jau atlygino, priteisti jai iš nuteistojo K. D. 5 500 Lt neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

atmesti nukentėjusiosios I. D. apeliacinį skundą.