Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini) rajone, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, turinti vidurinį išsilavinimą, ištekėjusi, nedirbanti, gyvenanti (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, neteista,

kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje (trys veikos), padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kaltinamoji V. G. 2018 m. rugsėjo mėnesį (tikslus laikas nenustatytas) namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia ranka suėmusi spaudė kaklą savo nepilnamečiui sūnui A. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir vieną kartą delnu sudavė jam per veidą, tuo sukėlė nukentėjusiajam A. T. fizinį skausmą.

Taip pat kaltinamoji V. G. 2018 m. rugsėjo mėnesį (tikslus laikas nenustatytas) namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą delnu sudavė per veidą savo mažamečiui sūnui D. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir tuo sukėlė nukentėjusiajam D. T. fizinį skausmą.

Taip pat kaltinamoji V. G. 2018 m. lapkričio 5 d. nuo 15.30 val. iki 17 val. (tikslus laikas nenustatytas) (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini), atkarpoje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) miestelio, automobilyje VOLVO V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia vieną kartą delnu trenkė į veidą savo nepilnamečiui sūnui A. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), po to tyčia sugriebusi už striukės ir plaukų jį ištempė iš automobilio, tyčia sugriebė už striukės ir stipriai už rankos ištempė iš automobilio savo mažametį sūnų D. T., gimusį (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė nukentėjusiesiems A. T. ir D. T. fizinį skausmą.

Taip pat kaltinamoji V. G. 2019 m. gruodžio 2 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia tris kartus delnu sudavė per veidą savo mažamečiui sūnui E. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė nukentėjusiajam E. G. fizinį skausmą.

Kaltinamoji V. G. paaiškino, kad nusikalstamų veikų savo vaikų atžvilgiu po 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžio ji nėra padariusi. Jos vaikai problematiški. E. hiperaktyvus vaikas, greitai susinervinantis, jei kas nepavyksta, dažni nerviniai priepuoliai, pasireiškiantys daiktų mėtymu. V. turi suvokimo problemų, ji viską mato ir vertina kitaip nei kiti vaikai, su ja sunku susikalbėti. D. - konfliktiškas, nesutaria su juo dėl įvairiausių namų ruošos, savitvarkos darbų. 2019 m. gruodžio 2 d. ji savo sūnaus E. G. nemušė, per veidą jam nesudavė. Tą dieną, po pietų virtuvėje E. mobiliuoju telefonu žaidė kompiuterinį žaidimą, susinervino, įpykęs metė telefoną ant grindų. Ji telefoną pakėlė ir pasakė, kad jis telefono daugiau nebegaus. Išgirdęs tokią žinią E. pradėjo verkti ir nubėgo pas brolį, kuris buvo kambaryje. Konflikto jokio nebuvo, vaikų ji nemušė, buvo blaivi. Kodėl V. ir D. ją apkalba, paaiškinti negali.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios kaltė įrodyta.

2019 m. gegužės 16 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų nuosprendžiu kaltinamoji V. G. buvo pripažinta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos) nepilnamečio sūnaus A. T. ir mažamečio sūnaus D. T. atžvilgiu, tačiau baudžiamoji byla nutraukta ją atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą. Kaltinamajai V. G. laidavimo metu padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, dėl kurių byla buvo nutraukta, iš naujo netiriant kaltę patvirtinančių įrodymų (BK 40 straipsnio 8 dalis).

2019 m. gegužės 16 d. nuosprendyje konstatuota, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ypač nepilnamečių nukentėjusiųjų A. T. ir D. T. parodymus, daro išvadą, kad V. G. kaltė įrodyta. Kaltinamoji V. G. 2018 m. rugsėjo mėnesį namuose tyčia ranka suėmusi spaudė kaklą ir vieną kartą delnu sudavė per veidą savo nepilnamečiui sūnui A. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė jam fizinį skausmą, todėl ši kaltinamosios veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat teismas pripažįsta įrodytu, kad kaltinamoji V. G. 2018 m. rugsėjo mėnesį namuose tyčia vieną kartą delnu sudavė per veidą savo mažamečiui sūnui D. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), taip sukėlė jam fizinį skausmą, todėl ši jos veika atitinka BK 140 straipsnio 3 dalies dispoziciją. Taip pat teismas pripažįsta įrodyta, kad kaltinamoji V. G. 2018 m. lapkričio 5 d. nuo 15.30 val. iki 17 val. automobilyje VOLVO V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia vieną kartą delnu trenkė į veidą savo nepilnamečiui sūnui A. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), po to tyčia sugriebusi už striukės ir plaukų jį ištempė automobilio; bei tyčia sugriebė už striukės ir stipriai už rankos ištempė iš automobilio savo mažametį sūnų D. T., gimusį (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė nukentėjusiesiems A. T. ir D. T. fizinį skausmą. Ši veika yra vertinama kaip vienas nusikaltimas, nes padaryta tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, prieš du asmenis, šeimos narius, prieš nepilnametį sūnų ir mažametį sūnų, todėl visa veika bendrai yra kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (b. l. 148-154).

Dėl veikos mažamečio sūnaus E. G. atžvilgiu.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus informacijoje (b. l. 8) nurodyta, kad 2019 m. gruodžio 9 d. skyriuje, vertinant grėsmės lygį vaikams, specialistams bendraujant su V. G. nepilnamečiais vaikais D. T., V. G. ir E. G., paaiškėjo, kad motina galimai naudoja psichologinį ir fizinį smurtą prieš savo vaikus - mergaitę vadina „kekše“, „kale“, D. - „pideru“, rodo jam nepadorius gestus, tris kartus trenkė sūnui E. per veidą.

Grėsmės lygio nustatyto anketose (b. l. 30, 46) užfiksuoti V. G. ir D. T. paaiškinimai apie tai, kad mama V. G. mušė E. per veidą, D. T. nurodė, kad mama E. trenkė tris kartus.

Liudytoja V. G., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 94-95), parodė, kad jai (duomenys neskelbtini) metai, lanko (duomenys neskelbtini) klasę, gyvena (duomenys neskelbtini) su mama V., tėčiu ir broliu E., kuriam (duomenys neskelbtini) metai. E. žaidė telefonu, jį numetė, tada mama atėjo ir trenkė E. ranka į „snukį“ (rodo dešinį žandą), trenkė tris kartus. E. verkė, mėlynių, žymių nebuvo. Šį įvykį matė ji ir D., tai įvyko virtuvėje. Kada tai įvyko, nepamena, bet buvo prieš Kalėdas. Mama daugiau nėra sudavusi. Mama ją vadina „kale“, o D. rodė vidurinį pirštą. Kaip jausdavosi, kai ją taip vadindavo, negali atsakyti. Kai mama mušė E. ir ją pravardžiavo, buvo blaivi. Mama jos ir D. nėra mušusi. Kartą mama buvo girta, ji neįleido D. ir A. į namus, nes buvo užsirakinusi duris. Lauke jie prabuvo neilgai, paskui į namus įlindo per langą. „Kalė“ - negražus žodis, nežino, ką jis reiškia. Norėtų gyventi pas močiutę, nes ji gera. Mama kartais būna pikta.

Liudytojas D. T., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 108-109), parodė, kad jam (duomenys neskelbtini) metų, jis mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) klasėje, gyvena (duomenys neskelbtini) su mama V. G., patėviu E. G., seserimi V. ir broliu E. Kartą mama trenkė E. tris kartus į veidą. E. norėjo eiti kartu su juo miegoti, o su mama nenorėjo. E. susinervino ir paleido telefoną į žemę, tada mama E. trenkė delnu, pataikė į veidą (rodo dešinį žandą). E. po smūgio pradėjo verkti. Ant žando žymių, mėlynių nebuvo matyti. Viskas įvyko virtuvėje, tai matė jis ir sesė. Patėvis tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Tai įvyko praeitais metais, prieš Kalėdas. Mama jo ir sesės nėra mušusi. Anksčiau, kai jie kažką blogo padarydavo, mama juos yra su laidu ir diržu mušusi. Mama jam yra trenkusi su diržu ir su laidu, jam buvo kokie (duomenys neskelbtini) metai, mėlynių nebuvo. Niekam apie tai, kad mama jį skriaudė, nepasakojo. V. nelabai kliūdavo, o E. buvo kūdikis. Mama juos vadina negražiais žodžiais. Kaip sesę pavadino, neatsimena to žodžio, vieną kartą negražiai pavadino, pasakė keiksmažodį. Jam mama parodė „faką“ - vidurinį pirštą, jis supyko. Kai mama sudavė E., ji buvo neblaivi. Kai mama būna išgėrusi, jos veidas būna kitoks. Pastaruoju metu jam mama rodė „faką“, jo ir sesers nemušė. Mama jį negražiai yra vadinusi, vieną kartą „pyderu“.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, padaroma tik esant kaltininko tyčiai.

Teismas pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Kaltinamosios nepilnamečiai vaikai D. ir V. aiškiai ir nuosekliai papasakojo apie mamos ir mažamečio E. konfliktą, motinos suduotus smūgius į veidą vaikui. Abu patvirtino, kad mama E. sudavė tris kartus į dešinę veido pusę. Apie mamos smurtą mažamečio E. atžvilgiu D. T. ir V. G. papasakojo ir vaiko teisių apsaugos specialistams, nurodė analogiškas smurto pasireiškimo aplinkybes. Teismas abejoti nepilnamečių vaikų parodymais neturi pagrindo. Kaltinamoji nenurodė aplinkybių, dėl kurių jos nepilnamečiai vaikai galėtų apkalbėti ją. Visuma aptartų įrodymų pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamoji tyčia sudavė tris kartus delnu į veidą savo mažamečiui sūnui E. G..

Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Kai pavartojama fizinė jėga, kuri nėra pakankamai stipri ar vartojama taip, kad sukeliant fizinį skausmą nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbią reikšmę įgauna ne tik mažamečio nukentėjusiojo parodymai, tačiau ir jo elgesys po įvykio. Mažametis nukentėjusysis E. G. buvo tokio amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), kad jis negalėjo duoti parodymų dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto ir jam sukelto fizinio skausmo. Tačiau įvertinus tai, kad mažamečiui, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikui suaugusio žmogaus buvo suduoti trys smūgiai į veidą, nėra pagrindo abejoti, kad toks poveikis sukėlė jam fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, jog viena iš išorinių fizinio skausmo pasireiškimo išraiškų, rodančių, jog asmeniui yra sukeltas skausmas – verkimas, o šiuo atveju V. G. ir D. T. patvirtino, kad po mamos smūgių E. verkė. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį ar kaip kitaip prieš jį naudoja fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – nukentėjusysis patirs fizinį skausmą. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamoji V. G. būtų turėjusi pagrindo manyti, jog suduodama mažamečiui vaikui per veidą tris kartus tokių pasekmių nesukels. Smūgių sudavimas mažamečiui vaikui kitų vaikų akivaizdoje yra netoleruotinas, rodantis ypatingai neigiamą pavyzdį vaikams, darantis žalą vaikų psichikai, todėl toks suaugusio asmens – motinos – elgesys negali būti pateisinamas, tokia veika negali būti laikoma mažareikšme, juolab, kad V. G. smurtiniai veiksmai vaiko atžvilgiu nebuvo atsitiktiniai, smurtas panaudotas prieš vaiką ne pirmą kartą.

Įvertinus visumą aptartų įrodymų ir aplinkybių, darytina išvada, kad kaltinamosios V. G. veiksmai mažamečio sūnaus E. G. atžvilgiu sudaro nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėtį.

Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o už BK 140 straipsnio 2 dalyje – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų.

2019 m. gegužės 16 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamosios V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl veikos, padarytos mažamečio sūnaus E. G. atžvilgiu kaltinamoji neprisipažino, taigi, ne dėl visų jai inkriminuotų veikų kalta ji prisipažįsta, todėl neliko pagrindo šioje byloje prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi konstatuoti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kaltinamosios V. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 55 straipsnyje yra numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Taigi, ši įstatymo nuostata nepaneigia teismo teisės pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 55 straipsnio turinys įpareigoja teismą pirmiausia apsvarstyti galimybę skirti švelnesnę, negu laisvės atėmimas, bausmę, o priėmus sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę, jį atitinkamai motyvuotai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015). Sutinkamai su BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Kadangi kaltinamoji V. G. kaltės dėl sukelto fizinio skausmo mažamečiui E. G. nepripažino, todėl jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

Kaltinamoji V. G. šiuo metu niekur nedirba, jos šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai, jai tenka pareiga išlaikyti ir dar vieną nepilnametį sūnų, kurio atžvilgiu jai apribotos motinystės teisės, iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamosios šeima pragyvena iš socialinių pašalpų ir sutuoktinio E. G. uždirbtų lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, baudos, kuri yra vienintelė bausmė, nesusijusi su laisvės suvaržymu, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje, skyrimas kaltinamajai prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, nes asmeninių pajamų neturinčiam asmeniui net ir minimalios baudos (2 500 Eur) paskyrimas už kiekvieną nusikaltimą realiai būtų neįgyvendinamas. Areštas yra susijęs su laisvės suvaržymu, todėl kaltinamajai, auginančiai nepilnamečius vaikus, skyrimas tokios bausmės, kad ir atidėjus jos vykdymą ir paskyrus intensyvią priežiūrą, būtų neprotingas ir neadekvatus jos padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Kaltinamoji V. G. padarė keturias nusikalstamas veikas prieš savo nepilnamečius vaikus, veiką mažamečio nukentėjusiojo E. G. atžvilgiu padarė po to, kai dėl kitų veikų baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta pagal laidavimą, nauja veika padaryta vienerių metų laikotarpyje, kas pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos prieš vaikus nėra atsitiktinis jos poelgis, ji nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog ji nėra linkusi laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio reikalavimų, o vien iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo išvadų ji nepadarė, iš naujo nusikalto prieš mažametį vaiką. Kaltinamoji, nusikaltusi mažamečio sūnaus atžvilgiu, kaltės nepripažino, todėl yra pagrindas manyti, kad ji nevertina savo elgesio kritiškai ir nėra linkusi pasikeisti, konfliktines situacijas, iškilusias auginant ir auklėjant vaikus, bando spęsti jėgos panaudojimu, nesuvokdama realios tokio auklėjimo žalos. Todėl jai skiriama laisvės atėmimo bausmė, numatyta įstatymo sankcijose už jos nusikalstamų veikų padarymą. Kadangi nepilnamečiai vaikai dėl kaltinamosios panaudoto smurto sužaloti nebuvo, ji teisiama pirmą kartą, todėl jai skirtinos minimalios laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikaltimą, bausmes visiškai sudedant (BK 63 straipsnio 3 dalis). Kadangi laisvės atėmimu kaltinamoji V. G. teisiama pirmą kartą, padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bausmės vykdymą atidėjus minimaliam laikotarpiui, paskyrus baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, galinčius turėti teigiamos įtakos kaltinamosios elgesio koregavimui (BK 67 straipsnio 3 dalis, 75 straipsnio 5 dalis). Kadangi nusikalstamos veikos padarytos prieš šeimos narius, todėl skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis). Byloje yra duomenų (vaikų parodymai, duomenys užfiksuoti grėsmės lygio nustatymo anketose), padrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamoji turi problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, kas neabejotinai didina nusikalstamo elgesio šeimoje riziką, todėl jai skirtinas įpareigojimas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Siekiant užtikrinti institucijos, vykdančios bausmės vykdymo atidėjimo priežiūrą, visokeriopą kaltinamosios elgesio kontrolę, skirtini įpareigojimai nakties metu neišeiti iš namų ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos leidimo.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajai V. G. kardomoji priemonė nebuvo paskirta, baudžiamoji byla išnagrinėta, todėl kardomąją priemonę šiuo metu skirti netikslinga.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusįjį mažametį E. G. byloje atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas (b. l. 208), dėl ko neabejotinai valstybė patyrė išlaidų, sumokėdama advokatui už jo darbą baudžiamojoje byloje atstovaujant nukentėjusįjį. Tačiau įvertinus tai, kad kaltinamoji niekur nedirba, augina vaikus, jai byloje taip pat buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, šias išlaidas apmokant 100 procentų (b. l. 195-196), todėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos valstybei iš kaltinamosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. T.), ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo D. T.), ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. T. ir D. T., įvykis automobilyje), ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. G.), ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmes subendrinti, jas visiškai sudedant, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 7, 8, 10 punktais, paskirti V. G. baudžiamojo poveikio priemonę ir pareigas:

dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.