Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: V. Č. , Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Marytės Mitkuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Virginijos J. Č. ir atsakovės A. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-117-212/2008 pagal ieškovės Virginijos J. Č. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui „Swedbank“, A. R. , R. B. , R. B. įmonei, A. P. , antstoliui A. B. , trečiasis asmuo notarė N. I. K., dėl antstolio veiksmų, sandorių ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė V. J. Č. 2004 m. liepos 14 d. padavė teismui skundą dėl antstolio A. B. veiksmų ir prašė panaikinti antstolio A. B. 2004 m. liepos 5 d. patvarkymą Nr. 4011-25/2003 dėl varžytynių laiko atidėjimo, pripažinti varžytynes neįvykusiomis, netvirtinti 2004 liepos 5 d. buto, esančio duomenys neskelbtini, pardavimo iš varžytynių akto ir įpareigoti antstolį skirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Panevėžio apylinkės teismas 2004 m. spalio 13 d. nutartimi skundą atmetė. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 23 d. nutartį ir perdavė bylą Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 31 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos pagal V. J. Č. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų nagrinėjimą iki bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės V. J. Č. ieškinį dėl buto įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškovė V. J. Č. 2005 m. gegužės 27 d. ieškiniu atsakovams AB bankui „Hansabankas“ (dabar akcinė bendrovė bankas „Swedbank“), A. R. , R. B. , R. B. įmonei, A. P. , tretieji asmenys antstolis A. B. , notarė N. K. prašė pripažinti negaliojančiais: hipotekos sutartį, sudarytą 1999 m. birželio 9 d. su A. R. , AB banku „Hansabankas“, įformintą hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, registruotą Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, ir šios sutarties pakeitimą; V. J. Č. , A. R. ir AB banko „Hansabankas“ 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties ir jos priedo dalį dėl V. J. Č. įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti; 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d., kuriuo ieškovės butą už 29 500 Lt įgijo nuosavybėn R. B. ; šio buto perleidimą R. B. įmonei, įformintą 2005 m. sausio 17 d. raštu; tarp R. B. įmonės ir A. P. 2005 m. sausio 19 d. sudarytą ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat atitinkamas nuosavybės teisių registracijas nekilnojamojo turto registre bei atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą šiems sandoriams ginčyti. Šioje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais ginčo buto hipotekos sutartį ir šios sutarties pakeitimą; paskolos sutarties ir jos priedo dalis dėl V. J. Č. įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti; 2004 m. liepos 5 d. V. J. Č. buto pardavimo už 29 500 Lt R. B. iš varžytynių aktą ir šio buto teisinę registraciją R. B. vardu; buto perleidimą R. B. įmonei ir jo teisinę registraciją; R. B. įmonės ir A. P. 2005 m. sausio 19 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ir jos teisinę registraciją, prašymą dėl termino atnaujinimo paliko nenagrinėtą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą - ieškinio reikalavimus dėl hipotekos sutarties ir jos dalies bei paskolos sutarties ir jos priedo pripažinimo negaliojančiais atmetė, kitą bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 27 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Sujungtoje į vieną byloje ieškovė V. J. Č. procesiniais dokumentais prašė: 1) panaikinti antstolio 2004 m. liepos 5 d. patvarkymą Nr. 4011-25/2003 dėl varžytynių laiko atidėjimo; 2) pripažinti 2004 m. liepos 5 d. varžytines neįvykusiomis; 3) netvirtinti 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 4011-25-2003; 4) įpareigoti antstolį A. B. skirti nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę; 5) pripažinti negaliojančiais: 2004 m. liepos 5 d. buto, esančio Statybininkų g. 56-32, Panevėžys, pardavimo R. B. iš varžytinių aktą, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d., bei jo teisinę registraciją; 2005 m. sausio 17 d. buto, esančio Statybininkų g. 56-32, Panevėžys, perdavimą R. B. įmonei, ir jo teisinę registraciją; 2005 m. sausio 19 d. buto, esančio duomenys neskelbtini, pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. B. įmonės ir A. P. , bei jo teisinę registraciją; 6) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą ginčyti sandorius; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 4-5, 78-80; t. 2, b. l. 3, 6-9; t. 3, b. l. 84-92, 110).

Nurodė, kad ieškovė buvo 51,19 m² bendro ploto 2 k. buto, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančio duomenys neskelbtini (toliau – ginčo butas), savininkė. Užtikrindama atsakovės A. R. paskolos sutarties vykdymą, ieškovė su AB banku „Swedbank“ (buvęs pavadinimas – „Hansabankas“) 1999 m. birželio 9 d. pasirašė hipotekos sutartį, kuria įkeitė bankui ginčo butą. Atsakovei A. R. neįvykdžius prievolės, bankas inicijavo priverstinį skolos išieškojimą. Hipotekos skyrius prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 13 d. nutartimi areštavo abu banko naudai įkeistus nekilnojamuosius daiktus: atsakovės A. R. garažą su rūsiu (esančius adresu duomenys neskelbtini) ir ieškovės ginčo butą. Hipotekos skyrius 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje dėl įkeistų daiktų priverstinio pardavimo varžytynėse inter alia nustatė įkeistų daiktų pardavimo eiliškumą: pirmąja eile varžytynėse parduoti garažą su rūsiu, priklausantį A. R. , antrąja eile – butą, priklausantį ieškovei. Garažas varžytynėse nebuvo parduotas, kreditorius atsisakė jį pasiimti, todėl išieškojimas buvo nukreiptas į ginčo butą. Ieškovės teigimu, buto pardavimas varžytynėse pažeidė CPK normas. 2004 m. liepos 5 d. varžytynės turėjo būti pripažintos neįvykusiomis, nes į jas užsiregistravo tik viena R. B. . Ieškovė turėjo savo pirkėją, kuris ketino nupirkti ginčo butą ir išnuomoti jį ieškovei. Antstoliui paaiškinus, kad varžytynės neįvyks, ieškovė su savo pirkėju išėjo. Vėliau paaiškėjo, kad R. B. antstolis suteikė teisę pasikviesti žmonių („žiūrovų“), kad varžytynės įvyktų. Be to, antstolis neapžiūrėjęs ir neskyręs ekspertizės, kaip to reikalauja CPK 681 straipsnis, ginčo butą įvertino 35 000 Lt, o po to pradinę pardavimo kainą sumažino iki 29 000 Lt. Ginčo butą už nepagrįstai žemą - 29 500 Lt – kainą įsigijo R. B. , kuri jį, neturėdama leidimų, perleido savo individualiai įmonei, o įmonė – A. P. .

Taip pat antstolis, vykdydamas išieškojimą iš įkeisto turto, privalėjo imtis visų priemonių, kad pirmiausia būtų parduotas garažas, aktyviai padėti šalims ginti savo teises ir teisėtus interesus (CPK 634 str. 2 d.). Be to, antstolis net 11 mėnesių nenuėmė arešto nuo varžytynėse neparduoto garažo, todėl atsakovė negalėjo pati jo parduoti ir atsiskaityti su banku.

2. Antstolis, vykdydamas ginčo buto pardavimą iš varžytynių, pažeidė jo įkainojimo tvarką (CPK 681 str. 2 d.).

3. Antstolis pažeidė ginčo buto pardavimo iš varžytynių vykdymo sąlygas (CPK 710 str.).

4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 str. 2 d., 6.363 str. 4 d.). Pagal CK 4.50 straipsnio 1 dalį perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis parduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į jo būklę ir teisinį statusą. CK 4.27 straipsnis sako, kad tam, jog atsirastų nekilnojamojo daikto valdymas, nepakanka nurodyti, kad daiktas perduotas, jeigu yra kliūčių patekti į daiktą. Ginčo butas nebuvo perduotas naujiems įgijėjams. Atsakovės R. B. ir A. P. žinojo, kad ieškovė butą valdo, naudoja ir nėra praradusi jo valdymo teisės. Antstolis neužtikrino R. B. teisės apžiūrėti ginčo butą (CPK 708 str.), atsakovės visiškai nesiskaitė su ieškovės valia ir sudarinėjo sandorius ieškovei tebegyvenant ginčo bute, ji moka komunalinius mokesčius ir namo renovacijos paskolą.

5. Taikyti restituciją atsakovių R. B. ir A. P. atžvilgiu kliūčių nėra, nes jos elgėsi nesąžiningai tiek prieš, tiek po ginčo sandorių sudarymo. Atsakovė R. B. įsigijo ginčo butą ne sau, o verslui, nes po pusmečio pardavė ginčo butą atsakovei A. P. , be to, už didesnę kainą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė A. P. nurodė sumokėjusi ginčo buto pardavėjai 45 000 Lt, nors 2005 m. sausio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 1/3 didesnė kaina – 60 000 Lt. Vadinasi, 2005 m. sausio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė (CK 1.80 str., 1.95 str.). Dėl neskaidrios ir apgaulingos veiklos R. B. įmonę tikrino ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau - ENTT). ENTT specialistų nuomone, R. B. įmonės bankrotas yra tyčinis. Apie ginčo sandorio šalių nesąžiningumą byloja ir tas faktas, kad atsakovė R. B. nedalyvauja teismo posėdžiuose, atsakovė A. P. iki 2008 m. balandžio 22 d. atkakliai neigė dirbusi R. B. įmonėje (tą patvirtina VSDFV Panevėžio skyriaus pažyma), nuolat klaidina teismą nurodydama neteisingą savo gyvenamosios vietos adresą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. J. Č. , užtikrindama atsakovės A. R. paskolos sutarties įvykdymą, 1999 m. birželio 9 d. hipotekos sutartimi AB bankui „Hansabankas“ įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį duomenys neskelbtini. Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, A. R. nevykdant prievolės, bankas kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Panevėžio miesto apylinkės teismo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės. Hipotekos skyrius 2003 m. birželio 13 d. nutartimi areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus: A. R. priklausantį garažą su rūsiu ir V. J. Č. priklausantį butą. Hipotekos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi dėl priverstinio įkeisto daikto pardavimo varžytynėse buvo nustatytas įkeistų daiktų pardavimo eiliškumas: pirmąja eile parduoti varžytynėse A. R. priklausantį garažą su rūsiu, antrąja eile – V. J. Č. priklausantį butą. Varžytynėse garažas nebuvo parduotas, kreditorius atsisakė jį pasiimti, todėl išieškojimas buvo tęsiamas pagal Hipotekos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartį, parduodant V. J. Č. priklausantį butą. 2004 m. gegužės 26 d. V. J. Č. butą antstolis įkainavo be ekspertizės 35 000 Lt. Buto pardavimo pirmosios varžytynės įvyko 2004 m. liepos 5 d., pradinė parduodamo turto kaina pagal CPK 718 straipsnį buvo nustatyta 28 000 Lt, butas parduotas R. B. už didžiausią pasiūlytą 29 500 Lt kainą.

Byloje kilo ginčas dėl antstolio veiksmų parduodant turtą iš varžytynių teisėtumo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo V. J. Č. ieškinys dėl antstolio veiksmų, varžytynių akto ir sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunduose nustatytų ribų – skundų faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Kadangi byla jau buvo nagrinėjama kasacine tvarka, todėl kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadomis, kad ieškinio motyvai, susiję su antstolio 2004 m. liepos 5 d. patvarkymo Nr. 4011-25/2003 dėl varžytynių laiko atidėjimo neteisėtumu ir CPK 725 straipsnio 2-3 dalių pažeidimu, yra nepagrįsti. Todėl šios aplinkybės (dėl varžytynių laiko atidėjimo ir dėl varžytynių akto tvirtinimo) laikytinos nustatytomis įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir teisėjų kolegija nepasisako ir nevertina tų apeliančių argumentų, kurie yra susiję su nurodytų aplinkybių analize (t. 4, b. l. 209-210).

Dėl antstolio bendradarbiavimo pareigos

Antstolio veiksmų neteisėtumas apeliaciniuose skunduose grindžiamas antstolio bendradarbiavimo parduodant turtą iš varžytynių stoka, motyvuojant tuo, kad antstolis privalėjo imtis visų priemonių pirmąja eile parduoti pagrindinės skolininkės A. R. garažą.

CPK 634 straipsnio 2 dalis įpareigoja antstolį savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Parduodant iš varžytynių turtą ir atliekant kitus antstolio kompetencijai priskirtus veiksmus, antstoliui keliama pareiga bendradarbiauti su vykdymo proceso dalyviais ir vykdyti teismo sprendimą, išlaikant tiek skolininko, tiek išieškotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. antstolis A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-221/2005).

Apeliantės teigia, kad antstolis neįvykdė CPK 634 straipsnyje numatytos bendradarbiavimo su skolininku pareigos, neišaiškino joms skolininko teisių vykdymo procese. Šie argumentai, kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti. Ieškovė V. J. Č. ir atsakovė A. R. buvo informuotos apie hipotekinės prievolės nevykdymą ir jo pasekmes, apie pradėtą priverstinį įkeisto turto pardavimą iš varžytynių, apie hipotekos teismo nutarties vykdymo proceso eigą. Vykdomosios bylos Nr. 4011-25/2003 duomenys liudija, kad skolininkės A. R. garažo ir ieškovės V. J. Č. buto įkeitimu užtikrintą 35 000 Lt paskolą su 16 procentų palūkanomis skolininkė turėjo grąžinti bankui iki 2002 m. birželio 9 d., prievolės įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. birželio 9 d. A. R. prievolės nevykdant kreditoriaus prašymu buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas ir hipotekos skyriaus prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 13 d. nutartimi įkeisti daiktai buvo areštuoti, įspėjant skolininkę apie įkeistų daiktų pardavimą iš varžytynių, jeigu per vieną mėnesį skola nebus grąžinta. Ši nutartis įkeistų daiktų savininkėms buvo įteikta pasirašytinai 2003 m. birželio 27 d. ir liepos 11 d. A. R. skolos negrąžinus, hipotekos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo nuspręsta įkeistą nekilnojamąjį turtą priverstinai parduoti iš varžytynių, nustatant pardavimo eiliškumą – pirmąja eile parduoti atsakovei A. R. priklausantį garažą, antrąja – ieškovei priklausantį butą. Antstolis laikėsi hipotekos teismo nutartyje nustatyto turto pardavimo eiliškumo – pirmąja eile pardavinėjo atsakovei priklausantį garažą, kuris nebuvo parduotas pirmosioms ir antrosioms varžytynėms neįvykus, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas, o išieškotojui neperėmus neparduoto turto, grąžino jį skolininkei. Apeliantės buvo tinkamai informuojamos apie atliekamus turto pardavimo iš varžytynių veiksmus. Aplinkybių, leidžiančių konstatuoti CPK 717, 718, 719, 721, 722 straipsniuose numatytų reikalavimų pažeidimą vykdant garažo pardavimą iš varžytynių, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad apeliantėms buvo suvaržyta CPK 704 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, kad buvo potencialus šio turto pirkėjas. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad skolininkėms buvo žinoma jų teisė pasiūlyti išvaržomo turto pirkėją, tačiau tokių ketinimų jos nesiėmė realizuoti. Ieškovė skundė antstolio veiksmus dėl jai nuosavybės teise priklausančio buto įkainavimo, tačiau neteigė antstolį pažeidus bendradarbiavimo pareigą. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliacinių skundų argumentai, jog skolos išieškojimas turėjo būti nukreiptas tik į garažą, kuris turėjo būti parduotas varžytynėse pirmąja eile ir kad antstolis nesiėmė visų reikiamų veiksmų garažui parduoti bei tokiu būdu padengti skolą, yra nepagrįsti, nes antstolio veiksmų, vykdant priverstinį garažo pardavimą, neteisėtumas nenustatytas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje (kasacinis civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2005), priimtoje civilinėje byloje pagal V. J. Č. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų, suinteresuoti asmenys AB bankas „Hansabankas“, R. B. , konstatavo, kad nepardavus skolininkei A. R. nuosavybės teise priklausančio garažo, kuris pagal teismo nutartį turėjo būti parduodamas pirmąja eile, ir išieškotojui atsisakius jį perimti, turtas buvo grąžintas skolininkei po nepagrįstai ilgo termino. Tokią išvadą kasacinis teismas motyvavo tuo, kad nors CPK 723 straipsnyje nenustatyta konkrečių turto grąžinimo skolininkui terminų, tačiau sistemiškai aiškinant terminus reglamentuojančias civilinės teisės normas, akivaizdu, kad terminas visais atvejais turi būti protingas (t. 3, prijungtos civilinės bylos Nr. 2-13-488/2007 lapai 104-107). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio teismo nustatyta aplinkybė nelaikytina esminiu vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, kuris būtų pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teise priklausančio ir bankui įkeisto buto pardavimą iš varžytynių neteisėtu, juolab kad byloje nenustatyta, jog skolininkė A. R. tiek iki priverstinio jai nuosavybės teise priklausančio garažo pardavimo, tiek jį vykdant, tiek jai perdavus garažą rūpinosi jo pardavimu ir skolos bankui grąžinimu. Be to, hipoteka garažui galėjo baigtis tik CK 4.197 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Atsakovės A. R. apeliacinio skundo argumentą dėl hipotekos sutarties, kurios pagrindu buvo priimtos hipotekos teismo nutartys dėl įkeistų nekilnojamųjų daiktų arešto ir priverstinio pardavimo, neteisėtumo paneigia Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas, kuriuo nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių eilė buvo nustatyta ir nepažeidė ieškovės V. J. Č. ar kitų asmenų interesų (CPK 182 str. 2 p.). Ši sprendimą kasacinis teismas paliko nepakeistą (t. 3, b. l. 84-92).

Dėl areštuoto buto įkainojimo

Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nors vykdymo proceso paskirtis yra patenkinti išieškotojo reikalavimus, antstolis privalo išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas įpareigoja antstolį ir suteikia jam galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir ieškotojo bei skolininko interesus. Spręsdamas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumo, teismas turi būti neginčijamai įsitikęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. UAB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir V. G. v. antstolė R. S. ir kt, bylos Nr. 3K-7-90/2009; ir kt.).

Turto įkainojimo paskirtis – nustatyti jo vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia, tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas tam pirkėjui, kuris varžytynėse pasiūlė aukščiausią kainą (CPK 713 str. 5 d.). Pardavimo kaina gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už tokio turto rinkos kainą. Turto įkainojimas reikšmingas, nes nustato kainos ribą, kurios mažinti, realizuojant turtą varžytynėse, negalima. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Kartu turto kaina negali būti neprotingai aukšta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005).

Areštuoto turto įkainojimo tvarka nustatyta CPK 681 straipsnyje. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.

2003 m. spalio 24 d. aprašydamas hipotekos teismo areštuotą ieškovės butą, antstolis jį įkainavo 28 000 Lt. (vykd. b. l. 22-24). Ieškovė su tokiu vertinimu nesutiko, jį apskundė teismui, kuris 2004 m. kovo 17 d. nutartimi įpareigojo antstolį padidinti buto kainą, neskiriant ekspertizės (vykd. b. l. 55-56, 65). 2004 m. gegužės 26 d. ginčo butas buvo įkainotas 35 000 Lt (vykd. b. l. 68-70). Nuo šios kainos buvo nustatyta pradinė pirmosiose varžytynėse parduodamo buto kaina – 28 000 Lt. Butas parduotas atsakovei R. B. už didžiausią pasiūlytą kainą - 29 500 Lt.

Išnagrinėjęs šią bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartyje (t. 4, b. l. 203-210) konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai suabsoliutino šalių valią (sutikimą) dėl antstolio nustatytos turto vertės; nurodė, kad savarankiškas pagrindas skirti ekspertizę pagal CPK 681 straipsnį yra atvejis, kai pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Ginčo butą 2004 m. gegužės 26 d. antstolis įkainojo 35 000 Lt, t. y. mažiau negu vidutinė rinkos vertė, nustatyta Nekilnojamojo turto registro 1999 m. gegužės 10 d. (36 924 Lt). Tokiu atveju tik ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Kasacinis teismas nurodė, kad turto rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, todėl jį perdavė spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Vykdydamas kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas skyrė byloje ekspertizę ieškovei priklausančio buto rinkos vertei įkainojimo ir pardavimo metu nustatyti, kurią pavedė atlikti kompetenciją tam turinčiai UAB korporacijai „Matininkai“ (t. , b. l. 39-41). Ekspertai davė išvadą, kad, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą ir kitus vertę įtakojančius faktorius, ieškovės buto rinkos vertė įkainojimo dieną – 2004 m. gegužės 26 d. ir varžytynių dieną – 2004 m. liepos 5 d. buvo 34 000 Lt (bylos 5 tomo priedas – Turto ekspertizės aktas). Ekspertų nustatyta ginčo buto pardavimo metu rinkos vertė yra 1 000 Lt mažesnė, nei ginčo butą įvertino antstolis. Bylos šalys iš esmės neginčijo teismo paskirtos ekspertizės išvadų, tačiau ieškovė ir jos atstovė prašė vadovautis jų į bylą pateiktoje UAB „Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta ginčo buto 42 000 Lt rinkos verte, nustatyta 2004 m. liepos 5 d. (t. 5, b. l. 23-30), motyvuodamos tuo, kad UAB korporacija „Matininkai“ rėmėsi skirtingais įkainiais.

Konstatuodamas tinkamą buto įkainavimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenyse esančia 1999 m. gegužės 10 d. nustatyta ginčo buto vidutine rinkos verte – 36 924 Lt (vykd. b. l. 42-43) ir turto ir verslo vertinimą atliekančios UAB „Liturta“ pažymomis apie butų Panevėžio mieste kainas 2004 m. sausio-rugsėjo mėnesiais, iš kurios sprendė, kad ieškovės butui analogiško buto vertė buvo 31 000 Lt (t. 4, b. l. 26-30). Byloje taip pat yra UAB „Paninvestus“ ir IĮ „Asimonas“ pažymos apie vidutines butų rinkos kainas 2004 metų pirmąjį pusmetį, kuriose nurodytos vieno kvadratinio metro kainos iš esmės atitinka UAB „Liturta“ pažymoje nurodytą kainą (t. 4, b. l. 33-34).

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį eksperto išvada laikoma viena iš įrodymų rūšių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didesnės galios už kitus įrodymus eksperto išvada neturi, ji teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, kurios galėtų būti pakankamas pagrindas abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvada, nėra ir tai grindžiama tokiais argumentais. Visų pirma byloje nėra įrodymų, įtikinamai paneigiančių eksperto išvadą. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama dalis ekspertizės akto duomenų. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Nei formos, nei turinio trūkumų eksperto išvadoje apeliantė nenurodė. Pagrindų konstatuoti ekspertų išvadų trūkumus tais aspektais kolegija nemato. Tiek teismo pavedimu ginčo buto vertinimą atlikę ekspertai, tiek ieškovės užsakymu šį turtą vertinę turto vertintojai taikė lyginamosios vertės metodą, kuriuo turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 1 p.). UAB korporacijos „Matininkai“ parengtame ekspertizės akte pateikti panašių į vertinamą turtą palyginamųjų objektų (analogų) pirkimo-pardavimo sandorių Panevėžio mieste 2004 m. balandžio-birželio mėn. duomenys. Įvertinę analogiškų pirkimo-pardavimo sandorių duomenis, rinkos sąlygų, vietos, aukšto, patobulinimų, fizinių pataisų koeficientus, ekspertai nustatė buto rinkos vertę aktualiu laiku. Tuo tarpu ieškovės pateiktoje pažymoje tokie duomenys neatsispindi. Ieškovės atstovė nenurodė, kokie vertės skaičiavimo įkainiai turėjo būti taikomi. Todėl spręsti, kad UAB korporacijos „Matininkai“ ekspertai rėmėsi netinkamais analogais ir apskaičiuodami vertę taikė ne tuos įkainius, kuriuos turėjo taikyti, nėra pagrindo. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovės užsakymu atlikto turto vertinimo pažyma nepaneigia ekspertizės išvadų.

Nekilnojamojo turto registro duomenyse vidutinė nekilnojamojo turto rinkos vertė nustatyta 1999 metais masinio vertinimo būdu, todėl, kolegijos vertinimu, byloje esantys šio registro duomenys apie ginčo buto vidutinę rinkos vertę negali paneigti teismo pavedimu atlikto vertinimo išvados dėl ginčo turto rinkos vertės 2004 m. gegužės ir liepos mėnesiais, juolab kad šiuose įrodymuose nurodytos buto rinkos vertės skiriasi nežymiai.

Remiantis teismo pavedimu atliktoje ekspertizėje nustatyta ginčo turto rinkos verte, spręstina, kad areštuoto turto įkainojimas atitiko to meto rinkos kainą. Pradinė pirmosiose varžytynėse parduodamo buto kaina nustatyta laikantis CPK 718 straipsnio reikalavimų, turtas parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą - 29 500 Lt, kuri yra tik 13 procentų mažesnė, negu byloje nustatyta šio turto rinkos vertė - 34 000 Lt. Toks kainos skirtumas negali būti pripažintas iš esmės mažesniu (2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Todėl spręsti, kad ieškovės butas buvo parduotas pernelyg žema kaina ir taip buvo pažeistos jos teisės, nėra pagrindo.

Nenustačius, kad ginčo butas varžytynėse parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, nėra pagrindo konstatuoti nei turtą pardavusio antstolio, nei jį pirkusios R. B. nesąžiningumo. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą. Įrodymų, kad kiti du ieškovės buto pardavimo varžytynėse dalyvavę asmenys buvo tik butą nupirkusios R. B. statytiniai ir jie neketino pirkti šio turto, kaip teigia ieškovė, byloje nėra. Vykdomosios bylos medžiaga rodo, kad varžytynėse dalyvavo į jas užsiregistravę ir įstatymu nustatyto dydžio dalyvio mokestį įmokėję R. B. , V. L. ir N. K. (vykd. b. l.78-80, 82-84), todėl nėra aplinkybių spręsti, kad varžytynės neįvyko (CPK 717 str. 1 p.).

Nekonstatavus turto pardavimo varžytynėse sandorio neteisėtumo, vėlesnio ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorio šalių sąžiningumo klausimas tampa teisiškai nereikšmingas, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako. Be to, bylą nagrinėjant pirmą kartą Lietuvos apeliaciniame teisme apeliančių argumentai dėl R. B. ir A. P. nesąžiningumo buvo paneigti, dėl šių teismo išvadų kasacijos nebuvo, todėl sprendimas šiuo klausimu laikytinas įsiteisėjusiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovei V. J. Č. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba ir pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalį ,Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu dėl antrinės pagalbos teikimo ji yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6-8 punktuose nurodytų bylinėjimosi išlaidų, mokėjimo (t. 4, b. l. 103-104, 133, 171-172).

Su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose bylinėjimosi išlaidos sudaro 220,05 Lt (t. 4, b. l. 118, 202, 220), kurios pagal CPK 79 straipsnį, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 96 straipsnį priteistinos iš ieškinį palaikiusios atsakovės apeliantės A. R. . Ginčo turto vertinimo ekspertizės 500 Lt išlaidas padengė antstolis A. B. (t. 5, b. l. 45), kuriam šios išlaidos taip pat priteistinos iš A. R. (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str.).

Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal 2009 m. spalio 21 d. sutartį atsakovei A. P. atstovavo advokatas R. Vaitekūnas, kuriam atsakovė sumokėjo iš viso 2 500 Lt (t. 4, b. l. 223; t. 5, b. l. 2, 56, 63). Advokatas byloje rengė procesinį dokumentą turto vertinimo ekspertizės klausimu (t. 5, b. l. 14), dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kurie iš viso trūko 2 val. 30 min. (t. 5, b. l. 10-11, 57-58, 67-70); vienas iš šių posėdžių buvo atidėtas ieškovės prašymu. Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 98 straipsniu bei LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) minimalaus dydžio numatytais kriterijais ir nustatytais dydžiais, atsakovei A. P. iš apeliančių lygiomis dalimis priteistinos 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. P. iš ieškovės Virginijos J. Č. ir atsakovės A. R. po 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovės A. R. antstoliui A. B. 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 220,05 Lt (du šimtus dvidešimt litų 05 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.