Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir V. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie griežtesnės, t. y. neatliktos, bausmės dalies (vienerių metų dviejų mėnesių ir dvidešimt penkių dienų) pridedant dalį šiuo nuosprendžius paskirtos bausmės, ir V. D. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. gegužės 31 d., 01.57 val., iki 2017 m. birželio 1 d., 16.48 val. (dvi paros), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. gegužės 31 d., 01.57 val., iki 2017 m. birželio 1 d., 16.52 val. (dvi paros), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, siekiant nustatyti lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, sušvelninti paskirtą bausmę, neskiriant laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, tinkamai subendrinti paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

12. Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentų

15. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pateikiama V. K. įvykio versija prieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, be kita ko, ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. nurodė, kad su V. D. bendrauja pakankamai dažnai, susitinka kelis kartus per savaitę, 2017 m. gegužės 30 d. V. D. jam paskambino ir pasiūlė susitikti, susitikę jie nuvažiavo į Naująją Vilnią, kur kartu leido laiką, o apie 00.30 – 1.00 val. nusprendė važiuoti namo, tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad V. D. jis pažinojo tik iš draugų gimtadienių, 2017 m. gegužės 30 d. pastarasis paprašė jo nuvežti jį į Naująją Vilnią, nuteistasis sutiko, susitarė, kad iš Naujosios Vilnios V. D. V. K. paims ir namo parveš apie 1.00 val. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde nuteistasis siekia įtikinti, kad jie su V. D. artimai nebendravo, kartu laiko neleisdavo, o buvo tiesiog pažįstami, todėl su pastarojo padarytu nusikaltimu V. K. nėra susijęs. Vis dėlto V. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad Naujojoje Vilnioje jie kartu leido laiką, o patekę į garažų teritoriją jie abu nusprendė nueiti į vieną iš garažų ir pasižvalgyti, ar jame yra kas nors vertingo, ką būtų galima pavogti. Vėliau V. D. pakeitė savo parodymus ir teigė, kad į garažą jis pateko vienas, o tik vėliau pasikvietė V. K., kad jam padėtų, tačiau V. D. vis tiek akcentavo, kad V. K. suprato, kad jie garaže yra neteisėtai ir abu norėjo iš jo ką nors pagrobti. Nors apeliaciniame skunde V. K. nurodė, kad V. D. nuėjus į garažų masyvą, jis liko automobilyje, nesulaukęs draugo, nuėjo jo ieškoti ir, užėjus į garažą, atvyko policijos pareigūnai ir juos sulaikė, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pasakojo kitokias patekimo į garažą aplinkybes. Jis teigė, kad V. D. atėjo jo pasikviesti, kad pastarasis garaže pažiūrėtų detalių savo automobiliui. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad V. K. proceso eigoje keitė parodymus, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo būtent apeliaciniame skunde pateikiamą įvykio versiją laikyti patikima. Atlikti V. K. ir V. D. akistatą nebuvo tikslinga, nes vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisme V. D. prisiėmė atsakomybę ir davė V. K. palankius parodymus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs liudytojų A. L. ir V. K. duotus parodymus, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis, pagrįstai nustatė, kad abu nuteistieji kartu aptariamame garaže buvo mažiausiai 4-5 minutes, kas paneigia V. K. teiginius, kad vos tik jam atėjus į garažą jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Iš garažo nuteistieji pasišalino tuomet, kai atvykęs A. L. prie garažo ėmė naudoti automobilio garso signalą. Garažo viduje rasti daiktai (prožektorius, dvejos pirštinės, metalinis įrankis vinims traukti) patvirtina, kad įsibrovimui ir svetimo turto pagrobimui buvo pasiruošta. Nors nuteistasis nurodo, kad jis garaže buvo be pirštinių, jas dėvėjo V. D., tai patvirtinančių duomenų nėra. Abu asmenys buvo sulaikyti be pirštinių, jos vėliau buvo rastos garažo viduje. Taip pat neįtikėtina, kad V. K. nematė, kaip V. D. minėtus daiktus nešėsi iš jo automobilio į garažą, nes abu nuteistieji neneigė, kad šie daiktai priklauso būtent V. K.. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad daiktų radimo vieta – po garaže buvusiu automobiliu, prie kairiojo rato leidžia daryti išvadą, kad šie daiktai buvo sąmoningai paslėpti. V. K. šių veiksmų negalėjo nematyti.

16. Išdėstytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad V. K. ir V. D. kartu dalyvavo nusikalstamos veikos daryme. Tai, kad V. K., ne kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, nakties metu buvo svetimame garaže, jame pasišviečiant prožektoriumi, su savimi turint pirštines ir metalinį įrankį vinims traukti, patvirtina, kad pastarasis suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. D. tik patvirtino, kad tyčia pasisavinti svetimą turtą turėjo abu, abu suprato, kad neteisėtai patenka į šį garažą. Kadangi nuteistieji nusikalstamos veikos nebaigė todėl, kad jiems sutrukdė atvykęs kito garažo savininkas, o vėliau ir policijos pareigūnai, V. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.

17. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų proporcinga nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos baudos arba arešto, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

19. V. K. padarytas nusikaltimas yra tyčinis, nutrūkęs pasikėsinimo stadijoje, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimu buvo siekiama gauti turtinės naudos – ieškoma pavogti ką nors vertingo. V. K. vedęs, turintis du nepilnamečius vaikus, nors apeliaciniame skunde nurodo, kad yra dirbantis, tai patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo devynis kartus teistas (už vagystes ir plėšimą), šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalis, nusikalstamos veikos galimai padarytos tuo pačiu laikotarpiu kaip ir aptariamas nusikalstamas, penkis kartus baustas administracine tvarka. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. K. reguliariai daro analogiškas nusikalstamas veikas, už kurias jam praeityje buvo skiriamos tiek bauda, tiek realus laisvės atėmimas, taip pat buvo taikomas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas bei lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos, tačiau savo elgesio nuteistasis nepakeitė, turtinės naudos siekia gauti neteisėtais būdais. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad nėra jokių duomenų apie nuteistojo turimą legalų pragyvenimo šaltinį, darytina išvada, kad V. K. nėra galimybės skirti jo prašomos švelniausios bausmės rūšies - baudos, taip pat nėra pagrindo mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl buvo paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Teigiamai vertinama tai, kad V. K. atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau šios aplinkybės negali būti pagrindu švelninti jo teisinę padėtį.

Dėl nuteistojo V. D. apeliacinio skundo argumentų

20. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138-303/2017, 2K-194-895/2015 ir kt.). V. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo darbingas ir dirbo. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tuo metu jis buvo vedęs, su sutuoktine turi vieną nepilnametį vaiką. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, nuteistasis turi finansinių įsipareigojimų. Dėl to laikytina, kad V. D. turtinė padėtis, nors ir nebuvo gera, tačiau nebuvo beviltiška. Baudžiamosios bylos duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad tyčia pagrobti svetimą turtą buvo momentinė – kaip jau minėta, įsibrovimui į garažą buvo pasiruošta, nusikalstama veika padaryta nakties metu. Taigi, pasirinktas nusikalstamas elgesio modelis, nagrinėjamu atveju, negali būti pateisinamas sunkia nuteistojo materialine padėtimi. Padaryta nusikalstama veika, o taip pat ir ankstesni teistumai patvirtina, kad V. D. vagystes renkasi kaip lengviausią būdą gauti pajamų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo metu nuteistasis yra pakeitęs darbą ir jo darbo užmokestis yra didesnis nei anksčiau, kas reiškia, kad tokią galimybę jis visada turėjo, tačiau ja nesinaudojo.

21. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. V. D. atitinka formalius pagrindus bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, tačiau vien to nepakanka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-303/2015 ir kt.).

22. V. D. nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nusikaltimas pasikėsinimo stadijoje nutrūko tik todėl, kad jį pabaigti sutrukdė į įvykio vietą atvykęs pašalinis asmuo, o vėliau ir policijos pareigūnai. Apeliantas praeityje yra devynis kartus teistas (septyni teistumai už vagystes), vieną kartą taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos buvo panaikintas, nagrinėjama nusikalstama veika taip pat padaryta lygtinio paleidimo laikotarpiu. Taip pat nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka. Tai, kad V. D. reguliariai daro nusikalstamas veikas, o būtent – nusikaltimus nuosavybei, leidžia daryti išvadą, jog jis yra linkęs nusikalsti ir tokiu būdu siekia pagerinti savo finansinę padėtį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis dirba, išlaiko nepilnametį vaiką, atlygina žalą pagal taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį – paskirta bausmė, artimesnė minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, todėl pakartotinai vertinti šių aplinkybių nėra teisinio pagrindo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad BK 75 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos ne todėl, kad V. D. yra probuojamas. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

23. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų. Tuo tarpu, nuteistojo V. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl šio straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

24. Pažymėtina, kad BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. BK 64 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuomet, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Įstatymas nenumato jokios galimybės įskaityti lygtinio paleidimo laikotarpio į skiriamą galutinę bausmę. Į paskirtą bausmę gali būti įskaitomas tik kardomasis kalinimas (BK 66 straipsnis) arba ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir visiškai ar iš dalies atlikta bausmė (BK 63 straipsnio 9 dalis). Lygtinis paleidimas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnis) laikytinas ne bausme (BK 42 straipsnis), o sąlyginiu atleidimu nuo bausmės, t. y. sąlyginai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės asmuo bausmės toliau neatlieka, jis paleidžiamas į laisvę, tačiau neatliktos bausmės laikotarpiu vykdoma probuojamojo asmens priežiūra pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-199/2014). Pažymėtina, kad tik tas nuteistasis, kuris probacijos, t. y. neatliktos laisvės atėmimo bausmės, laikotarpiu įvykdė jam paskirtas auklėjamojo, baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas ir nepadarė Probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, suėjus lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikui, laikomas atlikusiu bausmę. Nagrinėjamu atveju probacijos vykdymas buvo nutrauktas – asmuo padarė naują nusikalstamą veiką. Tokiu atveju laikas nuo lygtinio paleidimo iki probacijos vykdymo nutraukimo nelaikomas atlikta bausme, taigi, į paskirtos bausmės laiką negali būti įskaitomas.

25. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nuteistajam V. D. pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, tinkamai subendrino jam paskirtas bausmes, todėl keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. K. (V. K.) ir V. D. (V. D.) apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.