Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-09-19 · Administracinė byla Nr. A-2014-624/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-10-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-19
Bylos Nr.
A-2014-624/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01602-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2014-624/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01602-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6, 83–85) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kalinimo laikotarpiu buvo pažeistos žmogaus teisės, garbė orumas, teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Šiuos teisių pažeidimus prilygino baudimui kankinant, laisvės atėmimo bausmės griežtinimui. Nebuvo užtikintas minimalus 5 kv. m kameros plotas vienam asmeniui, dėl vietos stygiaus kalinami asmenys neturi galimybės laisvai judėti, yra priversti nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, rūkantieji yra apgyvendinami kartu su nerūkančiais, kas lemia konfliktines situacijas tarp nuteistųjų. Atvykus į Lukiškių TI-K, apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, kameros buvo nuolat perpildytos, tamsios, drėgnos šaltos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skundą atmesti (b. l. 15–24).

Atsiliepimas

Atsiliepime pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką. Paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat yra viršijamas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys čia esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skundą atmesti (b. l. 10–13).

Paaiškino, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl to, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo A. Z. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. birželio 8 d. Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamentas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. kovo 9 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 9 d. Šiuo atveju pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., todėl daryta išvada, kad senaties terminas šiuo laikotarpiu yra praleistas. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis teismas laikė, kad yra pagrindas tenkinti prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. kovo 8 d. skundo dalį atmesti.

Teismas rėmėsi CK 6.271, 6.246 – 6.249, 6.250 straipsniais. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Remiantis šia nuostata daryta išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vienam asmeniui Lukiškių TI-K turėjo būti užtikrintas 5 kv. m plotas. Pagal teismui pateiktus duomenis nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2012 m. balandžio 18 d. vakare, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 23 d. ryte, 2012 m. balandžio 25 d. ryte, 2012 m. gegužės 8 d. vakare, 2012 m. gegužės 9 d. ryte. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 8 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 92 paras, iš kurių tik 3 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 8 d. 89 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentavo, jog kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 22, 23, 24, 26 punktais. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo pareiškėjo nurodyti HN 76:2010 reikalavimų neatitikimai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Atkreiptas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to sekė, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl šalčio, drėgmės, apšvietimo negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais teiginiais, kad kamerose remontas atliekamas periodiškai pagal turimas lėšas. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K, o Lukiškių TI-K šalina aptiktus neatitikimus higienos normų reikalavimams.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog rūkantieji asmenys yra apgyvendinami kartu su nerūkančiais. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, to paties straipsnio 4 dalimi, HN 76:2010 6 ir 14 punktais. Atkreiptas dėmesys, kad įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikyta, kad tai, jog Lukiškių TI-K patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad rūkantieji asmenys yra apgyvendinami kartu su nerūkančiais, tačiau nepaaiškino, ar jis pats rūko, ar teikė prašymą Lukiškių TI-K administracijai dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, jeigu yra nerūkantis. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad buvo pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl šis skundo argumentas buvo neįrodytas ir atmestas.

Pareiškėjas argumentavo, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.). Asmenys verčiami nusirengti nuogai, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo nedetalizuotos, pareiškėjas nepaaiškino, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl laikytina, kad šių aplinkybių nepagrindė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (89 paros), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 25 000 Lt. Teismo vertinimu prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisė 450 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (b. l. 98–104).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 79 ir 81 straipsnio reikalavimus. Teigia, jog teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Teismas netikrino svarbių aplinkybių dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. birželio 8 d. Per visą laikotarpį buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai. Pareiškėjo atžvilgiu negalima taikyti trejų metų senaties termino, nes tokiu atveju nebus įgyvendintas teisingumas. Teismas nevertino pareiškėjo patikslinto skundo dėl senaties termino atnaujinimo.

Pažymi, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta ne tik 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, bet ir saugi aplinka, kurioje rūkantieji asmenys kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai, sukeldavo jam išgyvenimus. Patalpose nebuvo ventiliacijos, tualetas viešas toje pačioje patalpoje. Patalpoje šalta, drėgna. Teigia, kad per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį nematė, kad būtų atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Teismas turėjo įvertinti, kad Lukiškių TI-K pažeidimai buvo tęstiniai ir nevienkartiniai. Atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nebūtų pažeidžiamos taip šiurkščiai. Teismo priteistas 450 Eur atlyginimas negali būti adekvatus. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė konstitucinių principų: teisėtumo, teisingumo, lygybės ir kt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. birželio 8 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. kovo 8 d.; dėl likusio laikotarpio konstatavo, jog pareiškėjui 89 paras Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, ir nusprendė pareiškėjui priteisti 450 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina iš to, kad, jo teigimu, buvo kalinamas perpildytose kamerose, jose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamas natūralus apšvietimas, rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu, asmens apžiūros sąlygos netinkamos. Apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad nėra ventiliacijos, tualetas yra toje pačioje patalpoje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad šiuo atveju senaties terminas turėjo būti atnaujintas. Pažymėtina jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Z. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. birželio 8 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. kovo 9 d. (b. l. 7), atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 15–24), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. kovo 8 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto kamerų ploto trūkumo, pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 15–24) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 8 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,38 kv. m iki 7,94 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 4, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,98 kv. m iki 3,97 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 89 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, padarytų jį laikant Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai aiškių ir detalizuotų paaiškinimų dėl, jo teigimu, netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K: pareiškėjas apibendrintai teigė, kad kamerose šalta, drėgna, netinkamas natūralus apšvietimas, netinkamos asmens apžiūros sąlygos, rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu, tačiau nenurodė konkrečių su tokiais teiginiais susijusių aplinkybių, neįvardijo, kokie konkretūs duomenys galėtų tai patvirtinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas minėtų teiginių dėl kalinimo sąlygų iš esmės nedetalizavo, o tik juos pakartojo, tik vėlgi apibendrintai nurodydamas, jog kamerose nėra ventiliacijos, tualetas toje pačioje kameros patalpoje, jis nėra matęs, kaip atliekami dezinfekcijos, vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ nuostatų, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos nurodytų ir pateiktų įrodymų visumos vertinimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. birželio 8 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 700 Eu; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. Z. (A. Z.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan