Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-131-196/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2015-02-04
Bylos Nr.: 2A-131-196/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00456-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas, Artūras Driukas
Atsakovas: G. V., L. V.

Kategorijos

27.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-131-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00456-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 27.3.2.5.; 75.7.; 126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės, atsakovų G. V. ir L. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-497-755/2014 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V. ir L. V. dėl atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles, skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi individuali įmonė (toliau – ir BIĮ) G. V. vaistinė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė ieškovui subsidiariai iš atsakovų G. V. ir L. V. (toliau – ir atsakovas, atsakovė, atsakovai) priteisti 2 849 686,36 Lt.

Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė ieškovui BIĮ G. V. vaistinei, kuri buvo įsteigta atsakovų santuokos metu, bankroto bylą. Teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą sudaro 2 849 686,36 Lt. 2010 m. gegužės 14 d. pirmojo kreditorių susirinkimo metu ieškovo kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus atlyginimą nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. lapkričio 13 d.– 5 000 Lt (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) mėnesiui, t. y. atlyginimas administratoriui iki 2011 m. lapkričio 13 d. sudaro 90 000 Lt (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio). Bankroto proceso metu buvo realizuotas įmonės turtas ir gauta 187 630,19 Lt suma. Ieškovo bankroto administratorius teismine tvarka nuginčijo 2008 m. rugsėjo 19 d. atsakovams priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, kurio rinkos vertė yra 95 600 Lt, mokestinė vertė – 105 000 Lt. Ieškovo bankroto procesas dar nėra pasibaigęs, vyksta teisminiai ginčai, turto realizavimas, ieškovas ateityje neabejotinai patirs papildomų bankroto administravimo išlaidų, todėl iš buto pardavimo gautos lėšos bus skirtos ieškovo bankroto administravimo išlaidoms padengti ir iš jų nebus tenkinami ieškovo kreditorių reikalavimai. Kadangi net ir realizavus perimtą butą iš varžytynių, ieškovo turimo turto neužteks kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl ieškovui iš atsakovų subsidiariai turėtų būti priteista ieškovo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma.

Atsakovė L. V. yra atsakovo G. V. sutuoktinė. Sutuoktinio atsakomybė už individualios įmonės prievoles gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas (abu sutuoktiniai dalyvauja įmonės veikloje), o įmonės turto neužtenka. Atsakovė dirbo vaistinėje nuo 1997 m. gegužės 1 d. ūkio dalies vedėja bei vadybininke, įkeitė jai kartu su sutuoktiniu nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tam, kad būtų užtikrintas prievolių įvykdymas ieškovo kreditoriams. Atsakovų veikla laikytina jungtine ir jos tikslas buvo bendromis lėšomis bei darbu vystyti verslą, todėl ieškovui iš atsakovės subsidiariai taip pat priteistina 2 849 686,36 Lt ieškovo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad L. V. yra subsidiariai atsakinga pagal BIĮ G. V. vaistinės prievoles, taip pat pripažino BIĮ G. V. vaistinei teisę vykdyti išieškojimą iš L. V. turto; civilinės bylos dalį pagal BIĮ G. V. vaistinės ieškinį G. V. ir L. V. dėl skolos subsidiariai BIĮ G. V. vaistinei priteisimo nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme.

Teismas nurodė, kad BIĮ G. V. vaistinė yra privatus juridinis asmuo, G. V. yra jo dalyvis, šio asmens civilinė atsakomybė neribota (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.34, 2.45, 2.50 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 1 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 33 straipsniu, sprendė, kad įstatymas nustato, jog išieškojimo nukreipimas į įmonės ir savininko bet kurios rūšies turtą yra atliekamas vykstant bankroto procedūroms iki įmonės likvidavimo ir nenustato galimybės, jog tokios išieškojimo procedūros po to dar galėtų būti tęsiamos.

Kadangi subsidiari savininko civilinė atsakomybė yra nustatyta įstatyme (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), o ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyti šios atsakomybės įgyvendinimo, kai iškelta bankroto byla, būdai ir priemonės, todėl, teismo nuomone, „papildomas priteisimas“, kurio siekiama byloje pareikštu ieškiniu, nebegalimas ir nereikalingas. Teismas pažymėjo, kad ieškinio tenkinimo atveju įmonės savininko atsakomybė laike taptų iš esmės neribota, nes ieškovą likvidavus reikalavimo teisės įgijėjas (ieškovas paaiškino, kad patenkinus ieškinį jis įgis reikalavimo teisę, kurią kaip turtinę teisę galės parduoti) būtų saistomas tik vykdomojo dokumento pateikimo terminų, o bankrutavusios įmonės likvidavimo faktas taikant subsidiarią atsakomybę būtų nebesvarbus. Toks ieškojimas paneigtų tiek ĮBĮ nustatytos tvarkos laikymosi reikalingumą, tiek prieštarautų įstatymo normoms ir kasacinio teismo praktikai, kad likvidavus neribotos atsakomybės juridinį asmenį baigiasi ir jo savininko prievolės. Teismas nurodė, kad ieškovas bankroto byloje jau yra pateikęs prašymą dėl išieškojimo nukreipimo iš atsakovų turto – buto, o ieškovų kreditorių komitetas 2013 m. lapkričio 29 d. protokolu nutarė pardavinėti atsakovų asmeninį turtą. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas atsakovui G. V. teisme nenagrinėtinas, todėl bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punktas).

Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas. Subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles gali būti įmonės savininko sutuoktinis. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Teismo nuomone, ieškovas aplinkybę, kad BIĮ G. V. vaistinė buvo atsakovų šeimos verslas įrodė. L. V. aktyviai dalyvavo versle, šio verslo pajamos buvo pagrindiniu šeimos ir atsakovės pajamų šaltinių, nes atsakovė nuo 1995 m. sausio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2010 m. dirbo tik ieškovo direktore (nuo 1995 m. sausio 2 d.), ūkio dalies vedėja (nuo 1997 m. gegužės 1 d.), vadybininke (nuo 2005 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos pradžios) nuolat, visą darbo dieną, kitokių nei iš šių darbų pajamų atsakovė negavo, atsakovei buvo žinomos įvairios įmonės veiklos sritys, ji atliko vadybininko (verslo organizatoriaus) funkcijas, todėl privalėjo išmanyti ir savarankiškai spręsti įvairius veiklos klausimus, organizuoti ir koordinuoti darbuotojų darbą, dirbti su lėšomis ir kt. 2005 ir 2008 metais atsakovė įkeitė jai su atsakovu priklausantį jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, siekiant užtikrinti 700 000 Lt ir 200 000 Lt dydžio paskolas, suteiktas ieškovui. Taigi atsakovei buvo žinomi įmonės prisiimami įsipareigojimai, ji jiems neprieštaravo ir rizikavo savo bei šeimos turtu užtikrinant prievoles. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės turtinį suinteresuotumą vaistinės veiklos rezultatais rodo ir tai, kad atsakovai 2009 m. rugsėjo 10 d. pardavė jiems jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir ant jo esantį IĮ G. V. vaistinei priklausantį pastatą–vaistinę. Atsakovai už žemės sklypą gavo 69 000 Lt. Teismo vertinimu, pardavus įmonės, kuri vertėsi vaistinės veikla, materialinę bazę – pačias vaistinės patalpas, faktiškai buvo pasitraukta iš šio verslo ir atsakovė gavo dalį pardavimo lėšų. Tai rodo, kad verslas atsakovei davė pajamų, taip pat atsakovės suinteresuotumą jo perleidimu. Remiantis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad atsakovė veikė ieškovo interesais, todėl pagal individualios įmonės skolas atsakovė atsakinga subsidiariai.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse nesuformulavo reikalavimo dėl atsakovės L. V. pripažinimo atsakinga už bankrutuojančios įmonės skolas, o reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas kilęs iš bankroto teisinių santykių, kurie susiję su viešuoju interesu, pasisakė dėl L. V. atsakomybės pagal BIĮ G. V. vaistinės prievoles pobūdžio. Teismo nuomone, tokį pažeistų teisių gynimo būdą leidžia CK 1.138 straipsnio 1 punktas. Kadangi buvo nuspręsta, kad L. V. kaip bendraturtė yra subsidiariai atsakinga už įmonės prievoles, išieškojimas iš jos turto turi būti atliekamas pagal ĮBĮ procedūras kaip ir išieškant iš įmonės savininko G. V.. Papildomai priteisus pagal subsidiarų reikalavimą, būtų sudarytos prielaidos priverstiniam išieškojimui iš atsakovės ir po įmonės išregistravimo. Tokiu atveju L. V. atsakomybė laiko požiūriu taptų ilgesne (didesne) nei paties įmonės savininko, kito solidaraus skolininko, nes įmonės savininko subsidiari civilinė atsakomybė pagal įmonės prievoles pasibaigtų likvidavus įmonę (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Tokia situacija prieštarautų ir CK 6.975 straipsnio 3 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad visi jungtinės veiklos partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai. Kadangi šiuo atveju (kaip ir atsakovo G. V. atveju) nereikalingas bei negalimas savarankiškas teismo sprendimas dėl žalos subsidiariai priteisimo, nes išieškojimas vykdytinas bankroto byloje, bylos dalį dėl reikalavimo dėl skolos priteisimo iš L. V. teismas taip pat nutraukė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) BIĮ G. V. vaistinė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, palikdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo nenagrinėtą, neįvertino aplinkybės, kad atsakovai turi turto, į kurį ĮBĮ nustatyta tvarka išieškojimas negali būti nukreipiamas. Atsakovai turi lėšų, o ĮBĮ 33 straipsnio nuostatos nenumato galimybės bankroto administratoriui nukreipti išieškojimo į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkui ir jo sutuoktinei priklausančias lėšas ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismas darydamas išvadą, kad neegzistuoja kliūtys vykdyti išieškojimą iš atsakovės L. V. turto ieškovo bankroto byloje, neatsižvelgė į esamą teisinį reguliavimą. Sistemiškai aiškinant CK 3.7 straipsnį, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo ir ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, darytina išvada, kad individualios įmonės savininkas ir jo sutuoktinis yra atskiros sąvokos, kurios negali būti sutapatintos. Tai reiškia, kad ĮBĮ nenumato galimybės individualios įmonės bankroto administratoriui net ir įrodžius jungtinę individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio veiklą, ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka vykdyti išieškojimą iš asmeninio individualios įmonės savininko sutuoktinio turto. Teismas ignoravo aplinkybę, kad visas nekilnojamasis turtas, į kurį apeliantas galėtų nukreipti išieškojimą, atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Šalies argumentai

Atsakovai G. V. ir L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė L. V. buvo pripažinta subsidiariai atsakinga pagal ieškovo prievoles kreditoriams, ir visą civilinę bylą nutraukti; pripažinus, kad teismas turėjo teisę spręsti dėl atsakovės L. V. subsidiarios atsakomybės pagal ieškovo prievoles kreditoriams klausimą, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė L. V. buvo pripažinta subsidiariai atsakinga pagal ieškovo prievoles kreditoriams, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovei L. V. atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas, nesant atitinkamo ieškovo reikalavimo, ieškovo teises gynė jas pripažindamas, tačiau teismas neturėjo pagrindo atsakovės atsakomybės ieškovo kreditoriams klausimą išspręsti šioje civilinėje byloje. Teismas ne tik įsiveržė į bankroto bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją, bet ir nepagrįstai „primetė“ jam savo išvadą, nes šis teismas, vėliau nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl leidimo išieškoti iš atsakovų turto, privalės vadovautis šioje byloje atsakovei L. V. priimtu prejudiciniu sprendimu, nors šį klausimą turėtų spręsti pats bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Teismas, sprendime nuspręsdamas dėl atsakovės atsakomybės ieškovo kreditoriams, vienodoje situacijoje esančius asmenis traktavo skirtingai ir pažeidė asmenų lygybės įstatymui, šalių procesinio lygiateisiškumo, teismų nešališkumo ir kitus civilinio proceso principus. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovė direktore įmonėje niekada nedirbo. Atsakovė visą jos darbo įmonėje laikotarpį buvo tiesiogiai pavaldi ieškovo savininkui ir vadovui G. V. ir neturėjo jokių ypatingų įgalinimų, t. y. jos santykiai su kitais darbuotojais buvo horizontalūs. Nei vienu ieškovo veiklos laikotarpiu atsakovė nebuvo atsakinga už ieškovo finansinius klausimus, buhalteriją, nedalyvavo jokiose derybose su tiekėjais ar kitais asmenimis, nepasirašinėdavo jokių buhalterinių dokumentų, sutarčių ir nepriiminėdavo jokių ieškovo veiklai svarbių sprendimų (išskyrus ūkio dalį, už kurią buvo atsakinga). Atsakovės darbo santykiai įmonėje negali būti vertinami kaip jos dalyvavimas ieškovo versle ir jungtinė veikla su atsakovu. Atsakovės pasisakymai kitose civilinėse bylose po to, kai ieškovui buvo iškelta bankroto byla ir atsakovė kartu su atsakovu įgijo atsakovo statusą net keliose civilinėse bylose bei vartojimas sąvokos „mes“ neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovų jungtinės veiklos bei atsakovės dalyvavimo ieškovo versle. Atsakovė ilgą laiką dirbo įmonėje, be to, yra savininko žmona, todėl, natūralu, kad jai yra žinomos visos svarbios ieškovo veiklos bei bankroto aplinkybės. Tai, kad atsakovė davė sutikimą įkeisti kartu su atsakovu turimą turtą, neleidžia spręsti, jog įmonė buvo atsakovų šeimos verslas. Visais su įkeitimu, sutikimu ir panašiais klausimais rūpinosi tik atsakovas. Ieškovas veiklą vykdė keliose vaistinėse, todėl, priešingai nei nurodė teismas, vienų vaistinės patalpų pardavimas nenulėmė ir nebūtų nulėmęs atsakovo pasitraukimo iš vaistinių verslo. Žemės sklypas, ant kurio yra parduotos patalpos, nuo pat pradžių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė atsakovams, todėl jo pardavimas ir tam tikrų pajamų už jį gavimas yra nesusijęs su ieškovu ir nelaikytinas pajamų iš ieškovo verslo pardavimo gavimu. Ieškovo įsteigimo ir veiklos pradėjimo vykdyti metu galioję teisės aktai draudė vaistinę steigti ir būti jos savininku (dalininku) fiziniams asmenims, kurie neturėjo aukštojo farmacinio išsilavinimo. Atsakovė nei ieškovo steigimo metu, nei jo veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir / ar savininke kartu su atsakovu. Juo labiau, kad preziumuojant sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lygybę, atsakovas nebūtų turėjęs daugiau nei pusės vaistinės, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo (toliau – ir Farmacinės veiklos įstatymas) 11 straipsnis.

Atsiliepimas

Atsakovai G. V. ir L. V. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti ieškovo skundą nėra pagrindo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

ĮBĮ 28 ir 33 straipsniuose nurodomas individualios įmonės savininko turtas, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal įmonės prievoles kreditoriams, neišskiriant jokios kategorijos turto, į kurį toks išieškojimas negalėtų būti nukreiptas. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia ne išieškojimo nukreipimo į atsakovų turtą, o neribotos atsakovų atsakomybės pagal ieškovo prievoles kreditoriams užsitikrinimo, už tam tikrą pinigų sumą perleidžiant reikalavimą į atsakovus tretiesiems asmenims. Išieškojimą vykdant pagal ĮBĮ nuostatas ieškovo bankroto proceso metu galėtų būti išieškoma iš viso atsakovų turto, tačiau atsakovų atsakomybė pasibaigtų ieškovą likvidavus. ĮBĮ nenustato draudimo priimti ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytą nutartį, leidžiant išieškoti ne tik iš individualios įmonės savininko, bet ir iš jo sutuoktinio turto (egzistuojant atitinkamoms sąlygoms).

Atsiliepimas

Ieškovas BIĮ G. V. vaistinė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo atsakovų G. V. ir L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai sprendė atsakovės subsidiarios atsakomybės klausimą šioje civilinėje byloje. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2013, nes šios ir nurodomos bylos aplinkybės yra skirtingos.Teismas pagrįstai įvertino faktą, kad atsakovė nuo ieškovo įsteigimo dirbo pas ieškovą ir tai buvo jos vienintelė darbovietė, kaip vieną iš įrodymų, leidžianti spręsti, jog atsakovė aktyviai dalyvavo ieškovo veikloje. Be to, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė buvo ne paprasta ieškovo darbuotoja, o savo intelektiniu ir fiziniu darbu bei turtu prisidėjo prie ieškovo veiklos vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliantų (šiuo atveju ieškovo ir atsakovų) apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi BIĮ G. V. vaistinei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo (I t., b. l. 7). Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, iš viso 1 724 378,41 Lt sumai (I t., b. l. 9-10), vėlesnėmis teismo nutartimis kreditorių sąrašas buvo tikslinimas (I t., b. l. 11-17), ieškovo ieškinyje nurodyta kreditorių finansinių reikalavimų suma ieškovui iš viso sudaro 2 849 686,36 Lt, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Bankroto proceso metu buvo realizuotas įmonės turtas ir gauta 187 630,19 Lt suma (I t., b. l. 25). Atsakovo vardu nekilojamojo turto Nekilnojamojo turto registre nėra registruota, atsakovės – keturi, t. y. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), statiniai, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 26, 27). Butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovai 2008 m. rugsėjo 19 d. padovanojo, tačiau šis dovanojimo sandoris įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys).

Iš BIĮ G. V. vaistinės 2013 m. lapkričio 29 d. komiteto posėdžio protokolo matyti, kad pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas pripažinti, kad nepakaks BIĮ G. V. įmonės lėšų bankroto administravimo išlaidoms bei kreditorių kreditoriniams reikalavimams padengti. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį ir CK 2.50 straipsnio 4 dalį BIĮ G. V. įmonės savininkų G. V. ir L. V. asmeninį turtą, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, pardavinėti (I t., b. l. 138-141).

Ieškovas BIĮ G. V. vaistinė kreipėsi į teismą su ieškiniu ginčo teisenos tvarka, prašydamas priteisti ieškovui subsidiariai iš atsakovų G. V. ir L. V. 2 849 686,36 Lt (BIĮ G. V. vaistinės bankroto byloje kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų suma, kuri, administratoriaus nuomone, iš įmonės turimo ir realizuoto turto ateityje nebus patenkinta). Ieškinys buvo grindžiamas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ir jo sutuoktinės atsakomybe pagal juridinio asmens prievoles.

Dėl apelianto BIĮ G. V. vaistinės apeliacinio skundo

Bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010). Individualios įmonės bankroto byloje atsakovas yra ne tik pati bankrutuojanti įmonė, bet ir įmonės savininkas, nes materialinės atsakomybės subjektas, be pačios įmonės, yra jos savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010).

Apeliantas BIĮ G. V. vaistinė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo nenagrinėtą, neįvertino aplinkybės, jog atsakovai turi lėšų, o ĮBĮ 33 straipsnio nuostatos nenumato galimybės bankroto administratoriui nukreipti išieškojimo į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkui ir jo sutuoktinei priklausančias lėšas ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. ĮBĮ 33 straipsnio 1 nustatyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą; 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Visų pirma pažymėtina, kad ši ĮBĮ 33 straipsnio nuostata reguliuoja turto pardavimo ir perdavimo tvarką, o konkrečiai šio straipsnio 1 dalis – skirtingų rūšių turto pardavimo tvarką. Lėšų, kaip vieno iš civilinių teisių objekto rūšių (CK 1.97 straipsnio 1 dalis), pardavinėti nereikia, todėl vien tai, kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nėra įvardytos lėšos, priešingai nei nurodo apeliantas, nereiškia, jog ĮBĮ 33 straipsnio nuostatos neįtvirtina galimybės nukreipti išieškojimą į lėšas. Pinigai yra civilinių teisių objektas, turtas. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Esant šioms aplinkybės nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad ĮBĮ nustatyta tvarka išieškojimo nukreipimas į lėšas nėra galimas.

Apeliantas BIĮ G. V. vaistinė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog išieškojimas iš atsakovės turto turi būti vykdomas bankroto byloje, tokią savo poziciją apeliantas sieja su tuo, kad įmonės savininkas ir jo sutuoktinis yra sąvokos, kurios negali būti tapatinamos, o ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis, net ir įrodžius jungtinę individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio veiklą, nenumato galimybės vykdyti išieškojimą iš asmeninio individualios įmonės savininko sutuoktinio turto. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad pripažinus, jog individuali įmonė buvo šeimos verslas, tiek įmonės savininkas, tiek jo sutuoktinis į bankroto bylą turėtų būti įtraukiami atsakovais, kaip materialinės atsakomybės subjektai, ir egzistuojant abiejų atsakovų subsidiariai atsakomybei už individualios įmonės prievoles, išieškojimas į iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko ir jo sutuoktinio turimą turtą turi būti nukreipiamas ta pačia ĮBĮ įstatymo 28 straipsnio 2 dalies tvarka. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad įrodžius, jog individuali įmonė yra šeimos verslas, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto.

Dėl apeliantų G. V. ir L. V. apeliacinio skundo

Atsakovai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl reikalavimo dėl skolos priteisimo nutraukimo, tačiau teigia, kad nutraukdamas civilinę bylą dėl abiejų atsakovų CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, teismas neturėjo teisės spręsti ir atsakovės L. V. atsakomybės ieškovo kreditoriams klausimo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl subsidiarios atsakomybės pagal BIĮ G. V. vaistinės prievoles atsakomybės taikymo atsakovei klausimą, veikė peržengdamas ieškinio ribas, tą konkrečiai įvardydamas skundžiamame sprendime, taip pat to priežastis. Argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės peržengti ieškinio ribas (ieškinio reikalavimas buvo nukreiptas į skolos subsidiariai iš atsakovų priteisimo, nors faktinį ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės buvo dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ir jo sutuoktinės atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles), atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši civilinė byla dėl skolos ieškovui subsidiariai iš atsakovų priteisimo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nutraukta pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindą, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi ši nutartis buvo panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (II t., b. l. 50-54). Nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad siekiant išieškoti individualios įmonės skolas ne tik iš individualios įmonės savininko, bet ir iš savininko sutuoktinio, nukreipiant išieškojimą į asmeninį sutuoktinio turtą, įmonės kreditoriui (bankroto administratoriui) privalu įrodyti faktą, kad ši individuali įmonė buvo šeimos verslas, o tam reikalingas bylos nagrinėjimas ginčo teisenos tvarka. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas jau anksčiau buvo pripažinęs būtinybę šioje byloje išspręsti klausimą dėl G. V. sutuoktinės atsakomybės už individualios įmonės prievoles ginčo teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį klausimą sprendė. Byloje konstatavęs individualios įmonės buvimą šeimos verslu faktą, pirmosios instancijos teismas išsprendė ir išieškojimo nukreipimo į asmeninį sutuoktinio turtą klausimą. Teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje jau buvo nurodžiusi, kad išieškojimas tiek į individualios įmonės savininko, tiek į jo sutuoktinio turtą turi būti nukreipiamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Reikalavimas visus su bankrutuojančia įmone susijusius klausimus spręsti bankroto byloje yra susijęs su bankroto proceso racionalumu, operatyvumu ir efektyvumu, tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs klausimą dėl G. V. sutuoktinės atsakomybės už individualios įmonės prievoles, išsprendė ir išieškojimo nukreipimą į atsakovės turtą, savaime nepaneigia tokios bylą nagrinėjusio teismo išvados teisingumo. Be to, nėra pagrindo sutikti su atsakovais, kad, ginčijamu sprendimu išsprendus išieškojimo nukreipimo į atsakovės turtą klausimą, toks klausimas turės pakartotinai sprendžiamas bankroto byloje.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skolos priteisimas šioje byloje yra negalimas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovų atsakomybė už individualios įmonės prievoles yra subsidiari, o BIĮ G. V. vaistinei yra iškelta bankroto byla, todėl visi su bankrutuojančia įmone susiję klausimai turi būti sprendžiami bankroto byloje. Be to, tai yra susiję ir su individualios įmonės prievolių pabaiga. Likviduojamos individualios įmonės prievolės pasibaigia likvidavus įmonę ir tenkinus kreditorių reikalavimus iš įmonės turto, o jo nepakakus, – iš įmonės savininko turto, kurio neužtekus individualios įmonės prisiimtos ar kitaip įgytos prievolės pasibaigia. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį likvidavus individualią įmonę pasibaigia tos įmonės prievolės, tačiau šiuo pagrindu nepasibaigia neįvykdytos likviduotos individualios įmonės savininko prievolės. Dėl to, likus visiškai nepadengtam kreditoriaus reikalavimui likvidavus individualią įmonę, kreditoriui išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, jeigu kreditoriaus reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp kreditoriaus ir individualios įmonės savininko, kaip atskiro subjekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2011).

Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė L. V., kaip individualios įmonės savininko G. V. sutuoktinė, yra atsakinga už BIĮ G. V. vaistinės prievoles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, teisingai nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Nagrinėjamu atveju individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktą įrodinėjo ne individualios įmonės kreditorius, o BIĮ G. V. vaistinė, atstovaujama bankroto administratorius, siekdama bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą nukreipti ne tik į įmonės savininko, bet ir į įmonės savininko sutuoktinio turtą. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad atsakovų įmonė buvo šeimos verslas, o atsakovė aktyviai dalyvavo jame, šio verslo pajamos buvo pagrindiniu šeimos ir atsakovės pajamų šaltiniu, visų pirma analizavo atsakovės, kaip asmens, dirbusio bankrutavusioje įmonėje nuo 1995 m. sausio 2 d. įvairiose pareigose (defektorės (pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad direktorės), ūkio dalies vedėjos, vadybininkės) pagal darbo sutartis iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, ir ieškovo darbo teisinių santykių faktą, taip pat tai, kad iš darbo santykių šioje įmonėje gautos pajamos buvo pagrindinės atsakovės pajamos. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su atsakovais, kad vien ta aplinkybė, jog individualią įmonę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, nepatvirtina šio asmens dalyvavimo įmonės veikloje, kaip pagrindo individualią įmonę pripažinti šeimos verslu, fakto. Visgi kiti byloje esantys ir teismo įvertinti duomenys sudarė pagrindą išvadai pripažinti individualią įmonę šeimos verslu.

Kaip vienu iš įrodymu, kuris patvirtina atsakovės aktyvų dalyvavimą individualios įmonės veikloje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pačios atsakovės paaiškinimais, duotais 2010 m. spalio 20 d. civilinėje byloje Nr. 2-708-278/2010 pagal BIĮ G. V. vaistinė ieškinį atsakovams L. V., G. V., V. J., S. J., L. R., A. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (II t., b. l. 66-87). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad L. V., teikdama paaiškinimus, iš tikrųjų nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad ne tik atsakovas, bet ir ji aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, sprendė su įmones veikla susijusius klausimus, t. y. gerai žinojo įmonės veiklą, įmonės turimą turtą, kartu su sutuoktiniu sprendė nereikalingo įmonei turto realizavimo klausimus, kitus su įmonės veikla susijusius klausimus (II t., b. l. 77-78). Nors atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė įmonės veiklą žinojo, nes joje dirbo, be to, yra atsakovo sutuoktinė, tačiau minėti paaiškinimai apie atsakovams bendrai sprendžiant įvairius su įmonės veikla susijusius organizacinius, plėtros, finansinius klausimus, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie tai, kad sutuoktiniai bendromis lėšomis ir darbu vykdė individualios įmonės verslą, o ne kad tokios aplinkybės jai buvo žinomos dėl atsakovę ir bankrutavusią įmonę siejusių darbo teisinių santykių ar dėl atsakovų, kaip sutuoktinių, statuso.

Be to, tokią išvadą sustiprina ir tai, kad 2005 ir 2008 metais atsakovė įkeitė jai kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilojamąjį turtą, turėdama tikslą užtikrinti G. V. vaistinės prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartis (I t., b. l. 34-40). Atsakovai akcentuoja tai, kad buvo įkeistas ne visas, o tik dalis atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, jog atsakovė veikė įmonės interesais, siekdama įmonės plėtros, rizikavo jai kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis Lietuvos Aukščiausio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013 pagal BIĮ G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., O. A. dėl 2009 m. pirkimo–pardavimo sutartimi už 100 000 Lt parduoto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės valdyto 0,0591 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytomis aplinkybėmis, sprendė apie atsakovės aktyvius veiksmus disponuojant nekilnojamuoju turtu, siekiant BIĮ G. V. vaistinei teigiamų tikslų, t. y. siekė sklypo pardavimo ir iš pardavimo gautas lėšas panaudoti įmonei priklausančiam pastatui renovuoti; pastato nepardavus, sklypą įkeitė prievolėms pagal paskolos, skirtos pastatui renovuoti, sutartį įvykdymui užtikrinti; sklypą pardavė, už sklypą gautiną sumą žemės sklypo pirkėjas sumokėjo tiesiogiai hipotekos kreditoriui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (žr., pvz.,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008). Teisėjų kolegijos, įvertinusi faktinius bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės, kaip individualios įmonės savininko, sutuoktinės subsidiarios atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles. Pagal byloje esančius ir pirmiau šioje nutartyje nurodytus duomenis labiau tikėtina, kad individuali įmonė buvo šeimos verslas ir verslui buvo naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje.

Atsakovai taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje buvo atmestas kaip nepagrįstas jų argumentas dėl atsakovės negalėjimo nei formaliai, nei realiai būti individualios įmonės savininke, nes atsakovė nei įmonės steigimo metu, nei jos veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, kaip to reikalavo Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnis, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir / ar savininke kartu su atsakovu G. V.

BIĮ G. V. vaistinė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 1993 m. birželio 21 d. Apeliantai teisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad netrukus po įmonės įsteigimo įsigaliojo nauja Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio redakcija, kuri buvo papildyta 2 dalimi (pakeista 1993 liepos 8 d. įstatymu Nr. I-205), kurioje buvo nustatyta, jog vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą fiziniams asmenims arba fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą. Apeliantai, remdamasi šia įstatymo nuostata, nutyli tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimu buvo pripažinta, jog šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai (Žin., 2002, Nr. 28-1003). Be to, 11 straipsnio 2 dalis 2002 m. birželio 14 d. buvo pakeista, joje nustatyta, kad įmonės, kuri verčiasi vaistinės veikla, ir jos filialų, kurie verčiasi vaistinės veikla, administracijos vadovai turi būti licencijuoti vaistininkai. Jeigu įmonėje, kuri verčiasi vaistinės veikla, sudaroma valdyba, trys ketvirtadaliai valdybos narių turi būti vaistininkai. Taigi atsakovų nurodomos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos 11 straipsnio, nepaneigia to, kad individuali įmonė, įgyta santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, be to, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotas individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis teisiškai reikšmingomis šiai bylai išnagrinėti faktinėmis aplinkybėmis, vadovaudamasi nutartyje nurodytomis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčo teisinius santykius, kasacinio teismo jurisprudencija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė byloje teisingą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasKonstantinas GurinasEgidijus Žironas