- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2-497-755/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00456-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Atsakovas
- G., G. V., L. V.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Eigirdas Činka, sekretoriaujant Rimutei Markelevičienei,
dalyvaujant BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė administratoriaus UAB „Administratoriai Lt“ atstovui K. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės ieškinį atsakovams G. V. ir L. V. dėl atsakomybės už juridinio asmens prievoles, skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BIĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas subsidiariai priteisti iš atsakovų G. V. ir L. V. 2 849 686,36 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ir dublike nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2009-12-17 nutartimi iškėlė IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administratoriai LT“. Teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą sudaro 2849686,36 Lt. Vykusio 2010-05-14 pirmojo kreditorių susirinkimo metu ieškovo kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus atlyginimą nuo 2010-05-14 iki 2011-11-13 – 5 000 Lt plius PVM mėnesiui. Taigi, vien atlyginimas administratoriui iki 2011-11-13 sudaro 90 000 Lt plius PVM. Realizavus įmonės turtą bankroto procese, gauta 187 630,19 Lt suma. Ieškovo bankroto administratorius teismine tvarka nuginčijo 2008-09-19 atsakovams priklausiusio buto (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, kurio rinkos vertė yra 95 600 Lt, mokestinė vertė – 105 000 Lt. Kadangi ieškovo turimo turto neužteks net ir realizavus perimtą butą iš varžytinių, todėl ieškovo naudai iš atsakovų G. V. ir L. V. subsidiariai priteistina 2849686,36 Lt ieškovo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo bankroto procesas dar nėra pasibaigęs, vyksta teisminiai ginčai, turto realizavimas, mano, jog ieškovas ateityje neabejotinai patirs papildomų bankroto administravimo išlaidų, kurios bus apmokėtos pagal faktą. Tokiu būdu, iš buto pardavimo gautos piniginės lėšos bus skirtos ieškovo bankroto administravimo išlaidoms padengti ir iš jų nebus tenkinami ieškovo kreditorių reikalavimai. L. V. yra atsakovo G. V. sutuoktinė. Sutuoktinio atsakomybė už individualios įmonės prievoles gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas (abu sutuoktiniai dalyvauja įmonės veikloje), o įmonės turto neužtenka. Atsakovė dirbo vaistinėje nuo 1997-05-01 ūkio dalies vedėja bei vadybininke. Be to, kartu su sutuoktiniu įkeitinėjo atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl jų veikla kvalifikuotina kaip jungtinė, kurios tikslas buvo bendromis lėšomis ir darbu vystyti verslą. G. V. nekilnojamojo turto neturi, o jo sutuoktinei L. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso keturi nekilnojamojo turto objektai. Ieškovo manymu, atsakovai savo atsiliepime nepagrįstai sieja atsakovės L. V. atsakomybę su jos buvimu ieškovo savininke. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje.
Atsiliepimas
Atsakovai G. V. ir L. V. atsiliepimu ir tripliku į ieškovo ieškinį ir dubliką nurodė, teismo posėdyje jų atstovė paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, sustabdyti civilinės bylos Nr. 2-891-425/2013 nagrinėjimą iki įsiteisės teismo sprendimas Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-740-252/2013, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal CK 2.50 str. 4 d., iš kurios ir būtų kildinama atsakovo G. V. prievolė atsakyti ieškovo kreditoriams, numato tik subsidiariąją, bet ne solidariąją įmonės savininko atsakomybę individualios įmonės kreditoriams, kas reiškia, jog įmonės savininkas už individualios įmonės prievoles atsako tik tuo atveju, jeigu šioms prievolėms patenkinti neužtenka individualios įmonės turto. Ieškovo ieškinio reikalavimus sudaro bendra teismo patvirtinta ieškovo kreditorinių reikalavimų suma, nors ieškinyje ieškovas pripažįsta, kad jau yra pardavęs ieškovo turto 187 630,19 Lt sumai, kad teisme dar vyksta ginčas dėl vaistinės pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), grąžinimo ieškovui bei buto (duomenys neskelbtini), grąžinimo atsakovams. Pripažinęs, kad už turto pardavimą ieškovas jau yra gavęs 187 630,19 Lt sumą, šia suma nesumažino ieškinio atsakovams reikalavimo sumos. Kadangi šiuo metu Panevėžio apygardos teisme dar yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-740-252/2013, kurioje ieškovas ginčija vaistinės pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorius, o ieškovui šį ginčą laimėjus, jam grįžtų vaistinės pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurių vertė 2009 m. siekė 663 000 Lt, nuosavybės teisė. Vadinasi, ieškovui laimėjus ginčą civilinėje byloje Nr. 2-740-252/2013, jo turimo turto, kuriuo reiktų atsiskaityti su kreditoriais, suma žymiai padidėtų. Tokiu būdu, iki nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-740-252/2013 ir joje neįsiteisės teismo sprendimas, nėra galimybės nustatyti kokiai sumai galimai galėtų būti tenkinamas ieškovo ieškinys šioje civilinėje byloje. Dėl šio konstatuotina, kad tarp šios civilinės bylos ir Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-740-252/2013 yra tiesioginis ryšys, dėl ko neišnagrinėjus civilinės bylos Nr. 2-740-252/2013, nėra galima išnagrinėti šios civilinės bylos. Nesutinka, kad šioje byloje pagal ieškovo prievoles kartu su atsakovu būtų atsakinga ir atsakovė L. V.. Pagal ieškovo įsteigimo metu galiojusio Farmacinės veiklos įstatymo (1991 m. sausio 31 d. Nr. 1-1025) 11 str., leidimas (licencija) užsiimti farmacine veikla vaistinėse galėjo būti išduodamas tik tiems fiziniams asmenims, kurie turėjo aukštąjį ir specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą ir jų kvalifikacija atitiko Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus reikalavimus. Praėjus kelioms dienoms po ieškovo įsteigimo, minėta įstatymo 11 str. nuostata buvo papildyta 2 d., kuri papildomai numatė, kad vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą fiziniams asmenims arba fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacini išsilavinimą. Atsakovė L. V. nei ieškovo steigimo metu, nei jo veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir/ar savininke kartu su atsakovu G. V., juo labiau, kad preziumuojant sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lygybę, atsakovas G. V. tokiu atveju nebūtų turėjęs daugiau nei pusės vaistinės, kaip to reikalavo Farmacinės veiklos įstatymo 11 str. Atsakovų teigimu, ieškovas atsakovės L. V. atsakomybę pagal ieškovo kreditorių prievoles iš esmės grindžia tik tuo, kad atsakovė dirbo ieškovo direktorės, vėliau ūkio vedėjos bei vadybininkės pareigose, ir visiškai neįrodinėjo, kuo pasireiškė atsakovės dalyvavimas ieškovo veikloje. Akivaizdu, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tam, jog sutuoktinis būtų laikomas subsidiariai atsakingu pagal individualios įmonės prievoles, turi būti nustatytas kur kas reikšmingesnis sutuoktinio dalyvavimo individualios įmonės veikloje laipsnis nei paprasčiausi darbo santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas dalinai , civilinė byla dalyje kaip nenagrinėtina teisme nutrauktina ( CPK 293 str.1 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-12-17 nutartimi individualiai įmonei Gintaro Vidžiūno vaistinė iškelta bankroto byla, 2010-04-06 nutartimi patvirtintas bei vėlesnėmis teismo nutartimis patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 2 849 686,36 Lt sumai, 2010-05-26 nutartimi IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė kreditorių komitetas 2013-11-29 posėdyje priėmė nutarimus:1. pripažinti, kad nepakaks bankrutavusios ĮĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė lėšų kreditorių kreditoriniams reikalavimams bei bankroto administravimo išlaidoms padengti, todėl vadovaudamiesi Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. ir CK 2.50 str. 4 d. nutarė nukreipti išieškojimą į bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė savininkų G. V. ir L. V. asmeninį turtą ir jį pardavinėti; 2. neįkeistą nekilnojamąjį bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinės bendrasavininkių G. V. ir L. V. turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavinėti varžytinėse už 120 000 Lt sumą. Nepardavus turto pirmose varžytinėse, turtą pardavinėti antrose varžytinėse. Kainą mažinti 10 proc. nuo pirmųjų varžytinių kainos. Nepardavus turto varžytinėse šaukti komiteto posėdį dėl tolimesnio nekilnojamojo turto pardavimo. Atsakovas G. V. kaip bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė savininkas pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti kreditorių komiteto 2013-11-29 posėdyje priimtus nutarimus. Teigė, kad bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė savininkas yra G. V., o atsakovei sutuoktinei L. V. vaistinė nepriklausė. Panevėžio apygardos teismas 2014-01-29 nutartimi (civilinė byla Nr. B2-26-544/2014) netenkino pareiškėjo skundo dėl bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė 2013-11-29 kreditorių komiteto posėdžio protokolo Nr. 4 nutarimų pirmuoju, antruoju, trečiuoju darbotvarkės klausimais panaikinimo. Nurodytoje bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno. vaistinė bankroto byloje bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo yra pateikęs teismui prašymą priimti nutartį išieškoti iš atsakovo savininko G. V. ir jo sutuoktinei L. V. priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 47-49). Pareiškimo nagrinėjimas sustabdytas iki bus išnagrinėta ši byla.
Dėl G. V. subsidiarios atsakomybės
IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė yra privatus juridinis asmuo, G. V. yra jo dalyvis, šio asmens civilinė atsakomybė neribota ( CK 2.34,2.45,2.50 str.). CK 2.50 str. 4 d. nustato, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pagal CK 6.128 str.3 d. kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Taigi, juridinio asmens dalyvio atsakomybė už neribotos atsakomybės asmens prievolę baigiasi sykiu su šiuo asmeniu. Viena iš juridinio asmens pabaigos formų yra jo likvidavimas( CK 2 knygos VIII skyrius). Kasacinis teismas aiškina, jog kai dėl bankroto likviduojama individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ( CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308).
ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 2 str. 2 d.bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus ir bankrutuojančios įmonės turto, kartu - likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ 1 str.3 d. nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 10 str. 7 d.1 p. nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
ĮBĮ 33 str. nustato, jog įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą;2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 p.nurodyta tvarka.
Taigi, įstatymas nustato, jog išieškojimo nukreipimas į įmonės ir savininko bet kurios rūšies turtą yra atliekamas vykstant bankroto procedūroms iki įmonės likvidavimo ir nenumato galimybės, kad tokios išieškojimo procedūros po to dar galėtų būti tęsiamos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, vykdant įmonės bankroto procedūras, parduodamas specialiojo akto – Vyriausybės nutarimo – patvirtinta tvarka, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2005; 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010).
Taigi, subsidiari savininko civilinė atsakomybė yra nustatyta pačiame įstatyme( CK 2.50 str.4 d.), ĮBĮ 33 str. nustato šios atsakomybės įgyvendinimo, kai iškelta bankroto byla, būdus ir priemones todėl teismo nuomone „papildomas priteisimas“, kurio siekiama šioje byloje yra nebegalimas ir nereikalingas, nes ĮBĮ aštuntasis skirsnis kaip minėta nustato procedūras, kurių laikantis turi būti nukreipiamas išieškojimas į įmonės savininko( savininkų) turtą, to pradžia yra sąlygojama teismo nutarties dėl taikos sutarties priėmimu.
Ieškovo aiškinimas, jog ,patenkinus ieškinį, jis įgis reikalavimo teisę, kurią kaip turtinę teisę galės parduoti, rodo, jos taip yra siekiama apeiti ĮBĮ nustatytas turto realizavimo procedūras. Prašomo ieškinio patenkinimo atveju įmonės savininko atsakomybė laike taptų iš esmės neribojama , nes atsakovo įmonę likvidavus, reikalavimo teisės įgijėjas būtų saistomas tik vykdomojo dokumento pateikimo terminų, o bankrutavusios įmonės likvidavimo faktas taikant subsidiarią atsakomybę būtų nebesvarbus. Toks išieškojimas paneigtų tiek ĮBĮ nustatytos tvarkos laikymosi reikalingumą, tiek prieštarautų įstatymo normoms ir kasacinio teismo praktikai, jog likvidavus neribotos atsakomybės juridinį asmenį baigiasi ir jo savininko prievolės.
Kaip minėta, ieškovas bankroto byloje jau yra pateikęs prašymą dėl išieškojimo nukreipimo iš atsakovų turto- buto, o ieškovų kreditorių komitetas 2013-11-29 protokolu nutarė pardavinėti G. V. ir L. V. asmeninį turtą (T.1, b.l.138-141).
Taigi, ieškovo reikalavimas G. V. teisme nenagrinėtinas, todėl byla šioje dalyje nutraukiama ( CPK 293 str.1 p.)
Dėl L. V. subsidiarios atsakomybės
Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.), kartu – neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 str. 1 d.). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 str. 1 d.). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str . 1 d.). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas, jo teises ir pareigas nustato CK, IĮĮ bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1 ir 4 d.). CK 2.50 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai - kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 str. 2 d.). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas .
Subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles gali būti įmonės savininko sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas.Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, jog individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą .Šeimos teisės normos nustato individualios įmonės turto teisinį režimą ir nurodo jo nuosavybės formą, kuri reikšminga sprendžiant dėl sutuoktinių turtinių teisių, tačiau šių teisės normų pagrindu nustatytas individualios įmonės turto režimas neturi lemiančios teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutuoktinių atsakomybės už individualios įmonės prievoles, nes nereglamentuoja įmonės, kaip savarankiško civilinių santykių subjekto, ir sutuoktinių civilinės atsakomybės, kai individualios įmonės turto nepakanka padengti įmonės turtinių prievolių. Nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.). Tai reiškia, kad kreditoriai turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės kaip minėta nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 str.). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 str.3 d.preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant - iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant - iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė, jog IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė buvo atsakovų šeimos verslas, o L. V. aktyviai dalyvavo jame, šio verslo pajamos buvo pagrindiniu šeimos ir atsakovės pajamų šaltiniu. Šią išvadą teismas grindžia šiais įrodymais. Iš įrašų darbo sutartyse matyti, jog nuo 1995-01-02 iki bankroto bylos iškėlimo 2010 metais atsakovė dirbo tik IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė direktore( nuo 1995-01-02), ūkio dalies vedėja ( nuo 1997-05-01), vadybininke ( nuo 2005-03-02 iki bankroto bylos pradžios ) nuolatinai , pilną darbo dieną ( t.1, b.l.31-33). Iš Sodros ir pajamų už 2003-2009 metų pajamų deklaracijų duomenų matyti, jog kitokių nei iš šio darbo pajamų ji negavo ( t.1,b.l.144-148,164-195). Iš pareigybių aprašymų matosi, jog jose dirbančiai atsakovei buvo žinomos įvairios įmonės veiklos sritys, ji atliko vadybininko ( verslo organizatoriaus) funkcijas, todėl privalėjo išmanyti ir savarankiškai spręsti įvairius veiklos klausimus, organizuoti ir koordinuoti darbuotojų darbą, dirbti su piniginėmis lėšomis ir kt.( t.1, b.l.124-128). Iš atsakovės paaiškinimų teiktų civilinės bylos Nr.2-708-278/2010 posėdyje matyti, jog jai buvo žinoma IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė veikla, įvairūs įmonės organizaciniai, plėtros, finansiniai klausimai, apie vaistinės veiklą ji aiškina kaip jos ir ir vyro ( vartoja sąvoką „mes“) veiklą ( t.2, b.l.77-78). Iš hipotekos duomenų matosi, jog 2005 ir 2008 metais atsakovė įkeitė jai su G. V. priklausantį jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojąmąjį turtą, taip užtikrinant 700000 Lt ir 200000 Lt dydžio paskolas , suteiktas G. V. vaistinei ( t.1, b.l.34-40). Tai rodo, jog jai buvo žinomi įmonės prisiimami įsipareigojimai , ji jiems neprieštaravo ir rizikavo savo ir šeimos turtu užtikrinant prievoles. Iš Registrų centro duomenų banko išrašo ( t.2, b.l.99-100) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-12 nutarties Nr.3K-3-314/2013, kuria sutikta su Panevėžio apygardos teismo 2011-01-19 sprendimo išvada, kad 2001 m. birželio 12 d. įsigytą ginčo žemės sklypą atsakovai sutuoktiniai G. ir L. V. 2008 metais siekė parduoti ir gautas lėšas panaudoti įmonės vardu įsigyto vaistinės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, bet sklypo nepardavus, 2008 m. kovo 28 d. jis buvo įkeistas AB SEB bankui užtikrinti G. V. 100 000 Lt kredito, suteikto pirmiau minėto pastato rekonstrukcijai vykdyti, grąžinimą, galiojant hipotekos suvaržymui atsakovai ieškojo sklypo pirkėjo, taip siekdami sumažinti įmonės išlaidas, gauti lėšų jos veiklai; bankas, kuriam atsakovai turėjo 99 434,89 Lt įsipareigojimą, sutiko dėl sklypo pardavimo už 100 000 Lt; ginčo sklypo pirkėja sandorio kainą sumokėjo pardavėjų hipotekos kreditoriui, matyti, jog atsakovė aktyviai veikė disponuodama savo nekilnojamuoju turtu, kad gautų lėšų IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė plėtrai, o jų negavus stengėsi, kad atsiskaityti su paskolos davėju.
Atsakovės turtinį suinteresuotumą vaistinės veiklos rezultatais rodo ir tą aplinkybė, jog atsakovai 2009-09-10 pardavė jiems jungtinės sutuoktinių teise priklausantį žemės sklypą ir ant jo esantį IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinei priklausantį pastatą-vaistinę( t.2, b.l.91-96).Pagal sutarties 4 p. V. už žemės sklypą gavo 69000 Lt. Teismo vertinimu pardavus įmonės , kuri pagrinde vertėsi vaistinės veikla, materialinę bazę - pačias vaistinės patalpas, faktiškai buvo pasitraukta iš šio verslo ir atsakovė gavo dalį pardavimo lėšų. Tas rodo, jog verslas jai sugeneravo pajamas, rodo jos suinteresuotumą jo perleidimu.
Dėl aukščiau išvardytų aplinkybių teismas daro išvadą, jog L. V. veikė IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė interesais, todėl pagal šios individualios įmonės skolas ji subsidiariai kaip jos ir vyro įmonės jungtinės veiklos dalyvis atsakinga.
Sykiu teismo nuomone nesutiktina su ieškovo teigimu, jog jungtinę veiklą rodo ir faktas, kad atsakovai mokėjo už vaikų studijas, juos rėmė, nes tokie mokėjimai galėjo būti atlikti tiek veikiant atsakovei kaip šeimos versle, tiek nesant tokio veikimo.
Aplinkybė, jog L. V. neturėjo ir neturi farmacininko ( vaistininko) išsilavinimo šiuo atveju teisiškai nereikšminga, kadangi šeimos verslo, jungtinės veiklos dalyviui tokie įstatyminiai reikalavimai nenustatyti.
Ieškovas procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse nesuformulavo reikalavimo dėl atsakovės L. V. pripažinimo atsakinga už bankrutuojančios įmonės skolas, o reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo. Galimos jungtinės veiklos požymis aptariamas motyvacinėse jų dalyse. Nesant ieškinyje tiesiogiai suformuluoto reikalavimo dėl prievolės pobūdžio nustatymo, taip įvardyto ieškinio dalyko, paprastai teismai neturi procesinių priežasčių priimti dėl to sprendimo, bet, atsižvelgiant į tą ,jog ginčas kilęs iš bankroto teisinių santykių, taigi yra viešasis interesas ir teismui leidžiama peržengti pareikštus reikalavimus( CPK 265 str.2 d.), pasisakoma dėl L. V. atsakomybės pagal IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė prievoles pobūdžio. Teismo nuomone, tokį pažeistų teisių gynimo būdą leidžia CK 1.138 str.1 p., kuris leidžia ginti teises jas pripažįstant ( ieškinys dėl pripažinimo).
ĮBĮ 33 str. nustato, jog įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas realizuojamas nukreipiant į jį išieškojimą. Įstatyme nėra tiesiogiai sureglamentuota kaip turi būti nukreiptas išieškojimas į įmonės savininko sutuoktinio turtą, jeigu jis pripažįstamas subsidiariai atsakingu už įmonės skolas. Teismo nuomone, nėra procesinių priežasčių spręsti, jog tokiu atveju į savininko sutuoktinio turtą išieškojimą reiktų nukreipti pagal kitokią procedūrą nei į savininko turtą. Atsakovė kaip įmonės bendraturtė nuo pat pradžios dalyvauja bankroto byloje( t. 1, b.l.4-5), jai žinomi joje priimti sprendimai, kai kuriuos jų ginčija ar pati ginasi nuo teikiamų jai reikalavimų. Dėl atsakovės atsakomybės pagrindo teismo nuomone gali būti sprendžiama ir tiesiogiai bankroto byloje, bet nėra procesinių kliūčių dėl to spręsti atskirame procese( kaip šiuo atveju).Kaip ir G. V. atžvilgiu, nusprendus, kad L. V. kaip bendraturtė yra subsidiariai atsakinga už įmonės prievoles, išieškojimas iš jos turto turi būti atliekamas pagal ĮBĮ procedūras analogiškai aukščiau aptartai tvarkai kaip ir išieškant iš įmonės savininko G. V.. Jau aukščiau aptariant reikalavimą G. V. pasisakyta, kad papildomai priteisiant pagal subsidiarų reikalavimą, būtų sudarytos prielaidos priverstiniam išieškojimui iš atsakovės ir po įmonės išregistravimo. Tokiu atveju L. V. atsakomybė taptų laiko požiūriu ilgesne ( didesne) nei paties įmonės savininko, kito solidaraus skolininko, nes įmonės savininko subsidiari civilinė atsakomybė pagal įmonės prievoles pasibaigtų likvidavus įmonę ( CK 6.6 str.3 d.).Tokia situacija prieštarautų ir CK 6.975 str.3 d. nuostatai, jog visi jungtinės veiklos partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai.
Ieškovo nuoroda į kasacinio teismo praktiką nepagrįsta, nes jų faktinės aplinkybės yra kitokios arba spręsti neanalogiški šiai bylai klausimai. Bylose Nr.3K-3-118/2011,3K-3-147/2009 spręsta dėl asmens dalyvių atsakomybės CK 2.50 str.3 d. pagrindu, t.y. dėl nesąžiningų veiksmų, kas neįrodinėjama šioje byloje. Byloje 3K-3-620/2004 buvo spręsta dėl asmens atsakomybės ne bankroto santykiuose ( kai nėra specialaus ĮBĮ reglamentavimo).
Kadangi L. V. atžvilgiu taip pat nereikalingas bei negalimas savarankiškas teismo sprendimas dėl žalos subsidiariai priteisimo, nes išieškojimas vykdytinas bankroto byloje, byla dalyje dėl reikalavimo nutraukiama.
Nors šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, jos nepateikė dokumentų apie jų faktą bei dydį, todėl dėl jų nesprendžiama. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija 10 Lt , todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 265 str.2 d., 270, 290-291, 293 str.1 p., teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti dalinai.
Pripažinti jog L. V. , a.k(duomenys neskelbtini) yra subsidiariai atsakinga pagal bankrutavusios IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė prievoles ir pripažinti bankrutavusiai IĮ Gintaro Vidžiūno vaistinė, kodas 183717372, teisę vykdyti išieškojimą iš L. V. turto.
Civilinę bylą dalyje pagal bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės ieškinį G. V. ir L. V. dėl skolos subsidiariai bankrutavusios individualios įmonės Gintaro Vidžiūno vaistinės naudai priteisimo kaip nenagrinėtiną teisme nutraukti.
Įsiteisėjus šiai teismo nutarčiai, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 21d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-891-425/2013) bei 2014 m. sausio 22d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-301-425/2014) taikytas laikinąsias apsaugos priemones G. V. ir L. V. turtui ir lėšoms.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.